Vedusieji „Atviros Klaipėdos” debatus pasirinko ne ideologiškai polemiškas, bet gyvenimiškai praktiškas temas, kurios leido klaipėdiečiams detaliau susipažinti su pretendentų į miesto vadovus pozicijomis konkrečiais ir visiems aktualiais klausimais.

Debatų stipriąja puse galima įvardinti vedėjų atrinktus klausimus, kurie rūpi mūsų miesto bendruomenei. Taip kandidatai į merus priartėjo prie rinkėjų, kurie debatuose galėjo geriau pažinti pretendentus ne tik kaip nuo piliečių atitrūkusius politikus, bet ir kaip politinės bendruomenės narius, kuriems rūpi socialiniai, kultūriniai, ekonominiai politinio savivaldumo dalykai, o svarbiausia, ar turi planą, ką ir kaip nuveiks gero miesto labui.

Matyt, debiutas lėmė, kad Simonas Gentvilas ir Agnė Bilotaitė buvo pernelyg korektiški vienas kito atžvilgiu oponentai. Valdo Pryšmanto nuotr.

Turėdami išsamesnį vaizdą apie Klaipėdos miesto problemas, iššūkius bei alternatyvias miesto plėtros vizijas, rinkėjai, tikėtina, sąmoningai dalyvaus ir atsirinks, už ką balsuoti savivaldos rinkimuose.

Žinoma, debatuose buvo galima tikėtis ir aštresnės konkurencijos, debatų dalyvių vienų kitiems užduodamų nepatogių, provokacinių klausimų. Bet debatų organizatorių pasirinktas formatas irgi priimtinas, informatyvus, labiau politiškai korektiškas, nes nuo tarpusavio rietenų bei vaidų, su kuriais dažniausiai klaidingai ir tapatinama politika, jau yra pavargę ne tik Lietuvos, bet ir Klaipėdos piliečiai. Ko gero, todėl debatų paraštėse liko dabartinės administracijos ir merijos santykių įtampos, kurios ir lėmė dviejų liberalių komandų (komiteto ir partijos) dalyvavimą rinkimuose.

Ne vienos poros diskusijoje vedantieji pasirodė kaip stiprioji debatų pusė ir jei reiktų balsuoti, kas laimi debatuose – kandidatai ar vedėjai, balsus būtume atidavę pastariesiems. Vedėjai pasirodė geriau išmanantys miesto problemas, finansinius klausimus, poreikius ir galimybes nei dauguma kandidatų.

Tęstinumas prieš pokyčius

Visiems kandidatams buvo sudarytos galimybės pasisakyti pagrindiniais miesto socialinę ir politinę raidą lemiančiais klausimais: miesto ir uosto santykis, miesto taršos suvaldymas, savivaldybės ir jos įmonių reformos, švietimo įstaigų tvarkymas, gyventojų mažėjimo klausimas.

Patirties turintys ir miesto valdyme dalyvaujančių politikų pasisakymai buvo konkretesni, detalesni. Tai jautėsi Vytauto Grubliausko ir Benedikto Petrausko diskusijojeMartyno Vainoriaus nuotr.

Skirtingai nuo ankstesnių rinkimų kampanijų, nedaug buvo diskutuojama senamiesčio atgaivinimo klausimais, matyt, todėl, kad nei partijos, nei komitetai nebeturi ką naujo pasiūlyti derinant skirtingus gyventojų ir verslo interesus.

Gaila, kad kandidatai neturėjo progos (gal dėl debatų trukmės) atskleisti savo požiūrio į miesto problemų svarbumą, iššūkių supratimą. Tai labiau padėtų suvokti, kas kandidatams svarbu, koks jų požiūris į gyventojus ir verslą.

Visus tris vakarus galima buvo girdėti kritiką esamai miesto valdžiai dėl miesto stagnacijos, miesto apsnūdimo ir būtinybės miestui keistis. Kita pusė pasisakė už tęstinumą pradėtų darbų, projektų.

Nauji veidai, siekiantys valdžios postų, eina lengviausiu keliu – kritikuoti ir ieškoti klaidų lengviau, tačiau kritika ne visad konstruktyvi, ne visada pateikiamos alternatyvos ir ypač stokojama konkrečių veiksmų įvardijimo gerinimui ir problemų išsprendimui. Žinoma, kad yra blogai, bet kaip išspręsti – plano nėra.

Šis tęstinumo ir pokyčių reikalingumo skirtumas sutapo ir su kitu debatų pjūviu. Debatuose aiškiai jautėsi valdančiųjų pranašumas, kai kalba pasisukdavo apie konkrečius įgyvendinamus, vykdomus projektus, miesto pertvarkų etapų detalumą ir kliuvinius. Atsakomybės ir įsipareigojimų suvokimas realesnis pas tuos, kam jau teko valdyti miestą. Pilnavertiško suvokimo apie miesto valdymo ypatumus stokojo naujokai.

Debatai porose

Matyt, debiutas lėmė, kad Simonas Gentvilas ir Agnė Bilotaitė buvo pernelyg korektiški vienas kito atžvilgiu oponentai. Abu kandidatai atsakė į klausimą dėl savo apsisprendimo kandidatuoti tik į mero postą, o nesėkmės atveju liekant Seimo nariais, nes taip esą daugiau miestui galima nuveikti nei būnant miesto Taryboje.

Daugiausia balsavimo po diskusijos sulaukė Viačeslavo Titovo ir Artūro Žalio pora. Jų diskusija neišvengė nuomonių susikirtimo dėl Adolfo Ramanausko–Vanago klausimo. Valdo Pryšmanto nuotr.

Kaip jau minėta, patirties turintys ir miesto valdyme dalyvaujančių politikų pasisakymai buvo konkretesni, detalesni. Tai jautėsi Vytauto Grubliausko ir Benedikto Petrausko diskusijoje, S. Gentvilo atsakymuose. Nina Puteikienė irgi gerai iškeldavo opius klausimus, aštrias vietas.

Arvydo Vaitkaus profesinė patirtis, valdant valstybinį uostą ir suvokiant jo reikšmę Klaipėdai, parodė kandidato pranašumą šioje srityje.

Mero, kaip nepolitinio veikėjo, o tik miesto ūkio valdytojo motyvai A. Vaitkaus pasisakymuose jau nebebuvo tokie gluminantys, kaip anksčiau. Tačiau ekonominių, vadybinių, administracinių metodų perkėlimas į miesto valdymą suvokiamas per daug paviršutiniškai…

Daugiausia balsavimo po diskusijos sulaukė Viačeslavo Titovo ir Artūro Žalio pora. Jų diskusija neišvengė nuomonių susikirtimo dėl Adolfo Ramanausko–Vanago klausimo.

Savotiškai įdomūs buvo Kazio Pauliko ir Modesto Nugaro debatai, nes išryškėjo didžiulis kandidatų patirties skirtumas. M. Nugaro rankose – jaunumo koziris, tuo tikintis jaunimo reikalų ir pozicijos atstovavimo. Asociacija „Mano miestas Klaipėda“ ilgą laiką deklaravo savo apolitiškumą, tačiau visuomeninių rinkimų komitetų įteisinimas sudarė galimybę persigalvoti.

Kazys Paulikas (kairėje) ir Modestas Nugaras. Martyno Vainoriaus nuotr.

Paskutinės poros debatai atrodė silpniausiai. Benas Šimkus apeliuoja į savo gyvenimišką patirtį ir sėkmingas Kauno mero bei ministro pirmininko politines karjeras, prasidėjusias policijoje, todėl ir jis tinkamas kandidatas užtikrinti taip trūkstamą, jo nuomone, teisingumą mieste. Linos Šukytės–Korsakės pasisakymuose jautėsi asmeninės motyvacijos, siekiant mero posto, trūkumas.

Susidaro įspūdis, kad pretendentai į merus iškelti tam, kad partijos nebūtų pamirštos ir parodytų, jog egzistuoja, veikia Klaipėdoje, tačiau pretendentai nelabai tikisi laimėti.

Linos Šukytė–Korsakė ir Benas Šimkus. Martyno Vainoriaus nuotr.

Apibendrinant galima atrasti apčiuopiamus siūlymus ir konkrečias įžvalgas pasisakymuose, kurios vertos dėmesio, kaip vertos dėmesio buvo ir kitų (patirtį turinčių) debatų dalyvių idėjos, nors joms ir trūko rimtesnio argumentavimo, pagrindimo. Idėjų yra, įgyvendinimas,  deja, neaiškus.

Problemos

Kadangi debatų temą diktavo vedančiųjų ir rinkėjų klausimai, tai problemos paliestos buvo tos pačios, kurias visuose debatuose ir girdime. Suteikus galimybę paties kandidatams tarpusavyje klausti vienas kito, galbūt būtų išryškėjusios kitos idėjos; kandidatai būtų atskleidę, kas jiems svarbu, kokios jų vertybės ir pažiūros, o tai leidžia prognozuoti, kokių veiksmų jie imtųsi, tapę merais.

Nina Puteikienė gerai iškeldavo opius klausimus, aštrias vietas. Mero, kaip nepolitinio veikėjo, o tik miesto ūkio valdytojo motyvai Aarvydo Vaitkaus pasisakymuose jau nebebuvo tokie gluminantys, kaip anksčiau.Valdo Pryšmanto nuotr.

Dėmesys skirtas uosto ir miesto santykiui aptarti. Aptariamas uosto pajungimas miestui, akcentuojant gyventojų interesus ir lūkesčius.

Kandidatai spekuliuoja idėja, kad miestas gali valdyti uostą. Kol kas uostas yra valstybinės valdžios rankose. Tai – tik bereikalingų lūkesčių suteikimas rinkėjams.

Kitos daugiausia dėmesio susilaukusios problemos – miesto taršos suvaldymas, savivaldybės pertvarka, išorinio uosto būtinybė, paliestas švietimas, bendruomeniškumo skatinimas.

Gal šie bei kiti mieste vykstantys debatai padės įveikti klaipėdiečiams būdingą apolitiškumą, vangų dalyvavimą įvairaus lygio rinkimuose?