Pamažu ateina pavasaris. Taip pamažu, kad kol kas mes tai žinome labiau iš kalendoriaus nuorodų nei iš fizinių pojūčių ar realių gamtos vaizdų. Ir nežinia, kiek dar sniego, šalčio ar šlapdribos mums padovanos dangus. Bet širdyje vis tiek jaučiame – ateina pavasaris.

Panašiai yra ir su demokratija, ir su laisve, ir su teisine valstybe. Kalendorius skaičiuoja dvidešimt devintus metus, tai širdyje žinome – tikrai yra. Tačiau kol kas vis slidinėjame ant plikšalos – ir jokios žieminės padangos ar modernūs batai nepadeda. Vis renkamės, kas geriau – šlapdriba ar dribšlapė, o skirtumas – vienas žodis įteisintas, kitas nevartojamas, bet esmė ta pati – nesinori niekur eiti, nesinori nieko daryti, nes šilumos ir saulės mažoka (taip mažoka, kad pradedame galvoti – o gal čia amžino įšalo žemė?).

Martyno Vainoriaus nuotr.

Ir gamta vis nustebina – kaip sniegas iš giedro dangaus nukrinta vieni ar kiti sprendimai, viena ar kita valdininkų pozicija, vienas ar kitas įstatymas, viena ar kita reforma. Paskutiniu metu dažniau ne reforma, o techninio pobūdžio pakeitimas, toks, kaip mano minėtas žodžių žaismas – prasmė ta pati, tik pinigų įgyvendinimui išleista nemažai. Ir apima plati neigiamų pojūčių amplitudė: beprasmybė/bejėgiškumas/pyktis/nusivylimas/svetima gėda/…

O viešai deklaruojama – statistiniai duomenys rodo, jog jau pavasaris, beveik vasara, temperatūra kyla, gyvenimas gerėja, nes vyksta sėkmingos reformos, o vieno tyrimų instituto mokslininkai nustatė, kad tik trys procentai gyventojų jaučia šlapdribą, visi kiti mėgaujasi saule. Vadinasi, tie trys procentai patys nežino, ko nori, nelabai ką supranta apie klimatologų darbą, bet ir jais bus pasirūpinta. Ir dar viešai, kad būtų įtikinamiau, parodomi paveiksliukai iš kokio nors paplūdimio ar lentelė su schemomis… Eini, klampoji per pelkę, padengtą leduku, gūžiesi nuo šiaurinio vėjo, matai, kad kiti jaučiasi lygiai taip pat, ir mąstai – keliuose paraleliniuose pasauliuose žmonės tavo krašte gyvena? Kodėl vis dar tikima ne pojūčiais, ne faktais, o viešai garsiai deklaruojamais šūkiais?

Suprantu, kad pradžioje buvo Žodis – žodžio magiška galia labai ilgai veikė kaip placebas – gydantis, guodžiantis, suteikiantis vilties (visi užkalbėjimai, užkeikimai, maldos ir t.t.).  Buvo ne tik sąvoka, bet ir reiškinys ,,Garbės žodis“.  Neištesėti duoto pažado – baisiau nei mirti. Bet tai ne XXI a. istorija.

Mūsų žodis – tai ginklas informaciniame kare, tai demagogija ir manipuliavimas, tai „fake news“ ir įvaizdžio kūrimo strategijos. Dabar jau net mūsų įsakymai, įstatymai ir projektai primena „fake news“.

Nes orientuoti ne į logiškus, ekonominiais skaičiavimais ar teisinėmis išvadomis grįstus sprendimus, o į įvaizdžio kūrimą ir nukreipti į konkrečias (tikslines) grupes. O jeigu žmogus pradeda kelti nepatogius klausimus, o jeigu pasiekia tokį įžūlumo lygį, kad pradeda rodyti į faktus ir sakyti, jog yra meluojama, pareiškia, kad atsisako dalyvauti tame farse, tai tuoj apkaltinamas, jeigu įmanoma, ir nubaudžiamas. Kol kas mūsų ,,klimatologai“ ir jų pavaldiniai veikia šituo principu…

Kokia išeitis? Žodžio magiška galia… Kai garsiai įvardijame melą, kai visi pasakome, kad šiandien vis dėlto pučia šiaurys, kad šlapdribą jaučia ne tik trys procentai nesusipratėlių, o visi, kai pradedame mąstyti, lyginti faktus, reikalauti konkrečių argumentų, reikalauti atsakomybės, kai atsisakome žaisti tylėjimą ir nuolankumą, tada galime tikėtis ir daugiau šviesos, ir daugiau šilumos. Iki šiol tikiu, kad gamtos ritmas yra nesustabdomas – pavasaris tikrai ateina. Tegul dar kol kas tik kalendoriuje, tegul mažais žingsneliais.

Apie ką šitas tekstas? Apie tiesos pojūtį ir norą už jį kovoti. Ir apie pilietinę teisę/pareigą balsuoti taip pat.

Sekmadienį, kaip ir gegužės mėnesį, eisime rinkti „klimatologų“. Būtinai eikime. Kad pavasaris ateitų.