Nors šv. Jono bažnyčiai suteikdama valstybei svarbaus projekto statusą Vyriausybė ir neįsipareigotų šio objekto atstatymui skirti lėšų, prieš priimant tokį sprendimą pareikalauta skaičių, koks gi būtų miesto indėlis.

Su tokiais „namų darbais” iš Vilniaus antradienį grįžta Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, dalyvavęs tarpinstituciniame pasitarime, svarsčiusiame šį klausimą.

Liuteronų bendruomenės atstovai bei specialistai jau yra pritarę šv. Jono bažnyčios atstatymo projektiniams pasiūlymams, kuriuos rengė UAB „Senamiesčio projektai“ architektas Aurimas Širvys. Taip pat jau buvo pristatyta ir parengta sklypo detaliojo plano keitimo koncepcija, nes atstatoma bažnyčia netilptų dabar suformuotame sklype.

„Vizitas buvo trumpas, bet gausus susitikimais – be grupės, kuriai pirmininkauja Vyriausybės kancleris, dar teko bendrauti su premjero patarėja Diana Varnaite ir su pirmuoju Vyriausybės vicekancleriu Deividu Matulioniu, kuris kaip buvęs ambasadorius Vokietijoje yra labai gerai įsigilinęs į šį klausimą”, – sakė V. Grubliauskas.

Pasak jo, tarpinstitucinei grupei nekilo abejonių dėl šio projekto svarbos ir statuso, bet „kancleris kelis kartus primygtinai akcentavo, kad nori matyti konkrečius skaičius, ypač savivaldos įsipareigojimų”.

„Akcentavau, kad nesant tokio statuso dar sudėtinga kalbėti, kokiomis formomis ir dimensijomis prisidės užsienio institucijos, ten esantys trys-keturi fondai, kurie gana aiškiai deklaravo, kad jei tai bus valstybei svarbus projektas, jie tikrai dalyvaus. Juolab kad jų pozicija sutampa su Vokietijos vyriausybės, atskirų ministerijų – Kultūros ir Finansų. Taigi, tas statuso suteikimas yra kaip vištos ir kiaušinio klausimas. Nesant statuso, sudėtinga kalbėti apie galima užsienio institucijų prisidėjimą. Vienas iš finansavimo šaltinių yra ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama iš laikotarpio po 2020-ųjų, kur vėl šiandien sudėtinga įvardinti, kokie tai būtų fondai, programos, į kurias miestas aplikuotų. Išdėsčiau ir tai, kiek jau savivalda padarė, kiek daro ir kiek dar laukia darbų, minėjau, kad Savivaldybė neabejotinai būtų vienas iš didžiausių naudotojų tų naujo multifunkcinio objekto erdvių, bet to neužteko. Tad parsivežu namų darbus, kad Savivaldybės administracija visus padarytus darbus įvertintų skaičiais ir preliminariai pagal galimybes skaičiais paverstų būsimus darbus. Šią ar kitą savaitę su tais skaičiais vėl važiuosime į Kultūros ministeriją, kuri ir rengia atitinkamą Vyriausybės sprendimo projektą, ir, tikiuosi, kad jau nebeliks jokių kliūčių. Tikiuosi, kad nėra kokių nors politinių ausų”, – sakė meras.

Pernai gruodžio viduryje visuomenei pristatant Šv. Jono bažnyčios projektinių pasiūlymų bei žemės sklypo detaliojo plano keitimo koncepciją buvo paskelbta ir preliminari galima jos atstatymo kaina. Be interjero suma gali siekti apie 16,8 mln. eurų, o pilnas atstatymas – apie 30 mln. eurų.

Istoriniai faktai*

Šv. Jono bažnyčios vieta ir išvaizda keitėsi ne vieną kartą. Profesoriaus Vasilijaus Safronovo teigimu, seniausi šios parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės upės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37. Tiksliai žinoma, kad į dabartinę vietą parapija persikėlė 1706 m.  Šv. Jono bažnyčia tokiu vardu vadinama tik nuo 1857 m.

Naujos bažnyčios statybai buvo atseikėti penki Didžiojo Turgaus gale buvę sklypai, kurie, kaip likęs miestas, ko gero, nukentėjo per 1678 m. gaisrą. Lėšos naujos bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti 1682 m. paskelbus, kad statybos fondas sudaromas iš įplaukų, gautų papildomai apmokestinus pirklių prekes bei vietoje vartojamą mėsą ir alų. Per 14 metų buvo surinkta 12 tūkst. guldenų. 1696 m. gegužės 14 d. karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas naujoje bažnyčios statybvietėje padėjo kertinį akmenį.

Pradėtoji statyba dėl lėšų trūkumo 1698–1699 ir 1703–1704 m. buvo sustojusi. Atlikus svarbiausius įrengimo darbus, maldos namai pašventinti 1706 m. sausio 18 d., per Prūsijos karaliaus Friedricho I karūnavimo penktųjų metinių šventę. Tačiau bažnyčios bokštas dar ilgai liko neužbaigtas. Tik 1790 m., Klaipėdos pirkliams nusprendus finansuoti bokšto statybą, darbai buvo atlikti per aštuonis mėnesius ir lapkričio 24 d. įvyko užbaigto bokšto vainikavimo šventė.

Jono bažnyčios vidus stilistiniu požiūriu nebuvo vientisas. Interjere dominavo paauksuotas altorius, padovanotas nežinomo Žemaitijos didiko. Jį puošė drožinėti ornamentai. Virš jo kabėjo fundatoriaus herbas auksinis liūtas juodame fone. Iš senosios bažnyčios buvo pernešta drožinėtais ornamentais puošta sakykla (ją laikė angelo figūra). Aplink jos šonus buvo drožinėtos apaštalų figūros. Iš senosios bažnyčios buvo perkelta baltai dažyta, paauksuota
krikštykla. Ant bažnyčios sienų kabėjo portretai. Seniausias portretas buvo pirmo po Reformacijos Prūsijos hercogo vietininko Klaipėdoje – Georgo von Klingenbecko. Minima bažnyčioje buvus 1594 m. nutapytą Mato Prätorius portretą.

Šventoriaus kapinės buvo uždarytos 1781 m. Iki to laiko dėl uždarytų senųjų miesto kapinių (ant jų supilant bastioną prie dabartinio Senojo turgaus) čia buvo laidojami visi miesto mirusieji apie 60 metų.

Jono bažnyčios bokšte kabėjo keturi varpai. Vienas buvo skirtas greta esančiai mokyklai. Bokštas buvo svarbiu orientyru į uostą plaukusiems laivams, nes kai 1802 m. audra apgadino bokštą, uostas tuojau skyrė pinigų sumą jam pataisyti.

1823 m. bokšto remonto metu vėjarodis su burlaiviu buvo nuimtas ir jo vieton patalpintas sparnus išskėtęs erelis, virš kurio puikavosi paauksuotas kryžius.

1854 m. gaisras sunaikino šią bažnyčią. Miestas pradėjo bažnyčios atstatymą panaudodamas senos bažnyčios pamatus ir mūro liekanas.

1857 m. rugsėjo 13 d. popietę įvyko atstatytosios bažnyčios pašventinimo iškilmės. Kaip ir 1706 m., pašventinimo ceremonija vyko dar visiškai neužbaigus atstatymo darbų. Bokštas, kuriam iškelti iki smailės pritrūko pinigų, buvo išmūrytas tik iš dalies, laikinai uždengiant šią dalį toliu. Jo statyba galutinai užbaigta 1863 m. lapkričio 23 d.  Paspartinti bokšto statybą tuomet leido pirklio Juliaus Ludwigo Wienerio mirtis. 1862 m. vasarį miręs turtingas pirklys dar 1860 m. papildė savo ankstesnį testamentą išreikšdamas valią, kad dalis jo turto po mirties būtų palikta magistratui ir pirklių korporacijos valdybai, kurios galėtų naudoti tą turtą „negriežtai apibrėžtiems tikslams“. Iš beveik 135 tūkst. talerių tam skirtos palikimo sumos 6 tūkst. buvo nutarta sunaudoti Šv. Jono bažnyčios bokšto statybai.

Bokštas buvo lengvas, tarsi ažūrinis – varpinė siekė 75 metrų aukštį (kai kur nurodomai 76 m). Viršutinė jo dalis buvo aštuonkampė ir stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių detalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte buvo varpai ir laikrodis. Virš bokšto durų buvo pritvirtintas rėminis Simono Dacho biustas. Klaipėdoje tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas, svarbiausias miesto vertikalusis akcentas, geografinis miesto centras.

Stilistiniu požiūriu bažnyčios fasadai nebuvo vientisi. Vyravo gotikinės formos ir iš romaninio stiliaus perimtas arkatūrinis karnizas, kuris puošė apsidę, tačiau visą bažnyčią reikia priskirti neogotikai. Bažnyčioje buvo daug vertingų dailės kūrinių. Altoriuje buvo nutapytas dailininko F. Boutervieck paveikslas kompozicija „Kristus alyvų darželyje“, kurį miesto katedrai padovanojo Frydrichas Vilhelmas IV. Abipus jo stovėjo skulptoriaus Alberti išdrožtos Kristaus ir Mozės statulos. XX a. pr. bažnyčios fasadai buvo suremontuoti. 1925 m. įvestas centrinis šildymas, 1931 m. – elektra. Prie bažnyčios, požemyje, buvo įrengti tualetai.

Bažnyčia buvo nugriauta po II pasaulinio karo. Čia buvo pastatyti menkaverčiai pastatai – parduotuvė, tualetas.

1970-1974 m. Turgaus g. (buv. P. Cvirkos) buvo tiesiama šiluminė trasa, kurios darbų archeologinę priežiūrą vykdė Vladas Žulkus. 1,4 m gylyje buvo rastas Šv. Jono bažnyčios vakarinio galo priestatas (XIX a. mūras) ir kiemo grindinys. Taip pat buvo rastas bažnyčios kontraforso fragmentas. Atidengus XIX a. šiaurės vakarų fasado koplyčios pamatus, po jais ir šalia bažnyčios buvo aptikti 2 palaidojimai, kurių vienas buvo suardytas, o kitą pavyko atidengti. Mediniame karste buvo XVIII a. palaidota moteris. Visoje tranšėjoje, kastoje iki 1-1,5 m gylio, buvo randama žmonių kaulų.

Archeologiniai tyrimai buvusios bažnyčios vietoje vyko 1994-1995 ir 2012 m.

2001 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo Turgaus g. 24 detalusis planas numatė ne istorinės Šv. Jono bažnyčios atkūrimą, o naujos, šiuolaikinės bažnyčios statybą. Modernios bažnyčios bokštas buvo suprojektuotas apie 50 m aukščio. Nauja bažnyčia buvo projektuojama, įkomponuojant ją į buvusios bažnyčios pamatų perimetrą, taip išvengiant sudėtingų techninių sprendinių, susijusių su autentiškų pamatų apsauga.

2011 m. kovo 4 d. buvo išduotas statybos leidimas naujos bažnyčios statybai pagal architektų E. N. Bučiūtės/O. Repovo parengtą projektą. Statybos leidimas išduotas tik bažnyčios statybai be bokšto (leidime nurodytas konkretus tūris), kadangi dėl bokšto atkūrimo visuomenėje buvo kilusi atskira diskusija.

Savivaldybės užsakymu UAB „Civitta“ ir MB „Pupa-Strateginė urbanistika“ 2015 metais parengė Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo galimybių studiją. Studijoje buvo nagrinėjamos keturios alternatyvos. Pirmoji – autentiškos bažnyčios atstatymas, antroji – mažesnės bažnyčios ir mažesnio bokšto pastatymas, trečioji – autentiško bokšto atstatymas su mažesnio tūrio bažnyčia ir ketvirtoji – naujos, modernios architektūros bažnyčios pastatymas. 2015 m. balandžio 8 d. miesto Tarybos Kolegija pasisakė už autentiškos bažnyčios atstatymą.

*Parengta pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto parengtą „Šv. Jono bažnyčios (Turgaus g. 24, Klaipėdoje) atkūrimo situacijos analizę“, archeologės Raimondos Nabažaitės studiją „Buvusios Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24 archeologinių tyrimų situacijos analizė ir siūloma programa“ ir istoriko Vasilijaus Safronovo studiją „Buvusios bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24, istorinis tyrimas“.