Ėjo trečiasis tūkstantmetis po Kristaus gimimo.
Pasaulyje žmonių radosi keliasdešimt kartų daugiau, nei tada, kai žydai dar klajojo po dykumą, ieškodami Pažadėtosios žemės.
Anuomet žmones kankinusi baisioji cholera, mirtį sėję raupsai, maras ir panašios bjaurastys senų seniausiai buvo pamirštos ir žmonės jau daugybę metų laimingi bei sveiki gyveno be šių užkratų.
Žinia, dėl sotaus, turtingo, neretai ir gerokai palaido gyvenimo būdo pasaulyje radosi naujų ligų, puolančių žmones, tačiau didžiulė mokslininkų bei vaistininkų armija sėkmingai išradinėjo vis naujus ir naujus vaistus, užkertančius piktųjų ligų plitimą, bei atrado naujus gydymo būdus, kurie anais senais laikais būtų buvę laikomi vertais Dievo stebuklo.
Dėl šių bei kitų priežasčių žmonės ėmė gyventi kur kas ilgiau nei anuomet, kuomet 40-metė moteris buvo laikoma sukriošusia senute.
Dabar gi, stojus trečiam tūkstantmečiui po Kristaus gimimo, tokio amžiaus moterys dar tebebuvo pačiame žydėjime, neretai jos gimdė tik pirmąjį ir vienintelį savo vaikelį, mat vaikų mirčių per gimdymus irgi pasaulis seniai nebežinojo. O jei toks kartas vienas iš kelių tūkstančių ir pasitaikydavo, apie tai buvo plačiai skelbiama ir dėl to ieškoma ne tik gimdytojų, bet ir daktarų kaltės.
Bet paaiškėjo, kad sotus, stabilus, didesnių rūpesčių nekeliantis gyvenimas kai kuriems naujojo pasaulio žmonėms pasidarė labai nuobodus ir ėmė jiems nebepatikti.
Anie, prisiskaitę naujųjų orakulų, burtininkų, astrologų, visokiausių laimės būrėjų ir kitokių gyvenimo aiškintojų raštų ėmė ir įtikėjo šiais netikrais pranašais. Įtikėjo ne tik jais, bet ir savimi, pajutę turintys galių ir žinių, didesnių ir patikimesnių už mokslininkų, daktarų ir vaistininkų žinias bei patirtį, todėl geriau už juos žiną, kaip jiems gydysis nuo visų ligų, kaip ir ką valgyti ir kaip gydyti bei kuo valgydinti savo vaikelius.
Vieni iš jų savo atžalas ėmė maitinti tik salotų, kopūstų lapais, burokėlių bei morkų šaknims, kiti leido vaikams paragauti ir mėsytės, bet nuo jų stropiai kavojo saldainius ir gardžiuosius pyragėlius, o tretieji nuėjo dar toliau – nusprendė savo atžalas patys, be daktarų pagalbos gimdyti ir patys auginti bei juos gydyti kaip mūsų protėviai – natūraliai, kaip Dievo prisakyta, nors patys, žinia, į bažnyčią ir nėjo.
Naujieji „natūralistai“ užtarimo sulaukė ir tarp kai kurių šalių politikų, viešai ir plačiai ėmusių skleisti erezijas apie būtinybę žiemomis pulti žmonėms į ledines jūros bangas, šiukštu nevalgyti mėsos, cukraus, druskos ir baltų miltų bei griežtai atsisakyti tikėti mokslininkų ir vaistininkų „išmislu” – skiepais.
Ir taip vieną dieną, 2019-aisiais metais po Kristus gimimo, stojo pasaulyje didelė bėda: tai vienoje, tai kitoje šalyje švarūs, gražūs, išpuoselėti žmonių kūnai ėmė neatpažįstamai, bauginamai keistis, juos nuo galvos iki kojų išbėrus baisiems raudoniems spuogams, kūnus ėmus drebinti klaikiai karštinei, o akims merkiantis nuo nepakeliamos saulės šviesos.
Ir tie, kurie nespėjo daktarams pasirodyti, tai vienur, tai kitur ėmė mirti, dar visai jauni būdami.
Ir taip vėl po daugybės metų į pasaulį sugrįžo baisiosios, seniai pamirštos ir mokslininkų bei vaistininkų išradimais sunaikintos ligos, ir vėl pasaulis, apsukęs ratą, sugrįžo į tuos laikus, kai Kristus dar gimęs nebuvo…
Nu puiki pasakėlė suaugusiems! Paskaitykite mieli išminčiai ir neišrasdinėkite dviračio ant šio svieto, nes Visata sukasi sistemiškai, ratu.Taigi, kad vėl neatsidurtume į tą laikmetį, kai Kristus dar nebuvo gimęs…Geras pasakėlės autorės moralas!