Vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, su kolege iš vieno tuometinio Klaipėdos dienraščio teko laimė savaitei išvažiuoti į tikrą užsienį – Švediją. Į specialų žurnalistams skirtą seminarą.
Iki šiol bene labiausiai įstrigęs įspūdis iš anuometinės kelionės liko toks: visu pulku anksti rytą išėję į paskaitą, vos spėjome pasprukti nuo didžiulio būrio dviratininkų, dideliu greičiu atidumiančių specialiu dviračių taku, kuriame žioplinėjome mes, iš posovietinės erdvės jau ištrūkę, tačiau į Vakarus dar vos vieną koją teįkėlę žurnalistai.
Šis įspūdis visiems laikams į galvą įkalė elementarią tiesą: dviračių takas yra toks pat kelias, tik jis skirtas dviratininkams, o ne pėstiesiems.
Vėliau, jau pačiai persėdus ant dviračio, deja, ne kartą teko įsitikinti, jog daliai klaipėdiečių ši tiesa vis dar tebėra terra incognita, o jau senokai daugelyje miesto vietų atsiradę dviračių takai iki šiol jų tebetraktuojami kaip galimybė juose žmonėms veikti, kas tik šauna į galvą – pradedant mamyčių su vaikų vežimėliais atsipūtusiu pasivaikščiojimu ir baigiant jau ūgtelėjusių vaikų siautimu.
Daliai klaipėdiečių dviračių takai vis dar tebėra terra incognita, iki šiol tebetraktuojama kaip galimybė juose veikti bet ką, kas tik šauna į galvą. Palmiros Mart nuotr.
Būtent tokį supratimą apie dviračių takų paskirtį demonstravo ir kelios gana kategoriškai nusiteikusios ponios, dalyvavusios ketvirtadienį vykusiame viešame pėsčiųjų ir dviračių tako tarp Šilutės pl. ir Taikos pr. atnaujinimo darbų projektinių pasiūlymų pristatyme.
Nesigilinant į minėto projekto niuansus ir jo kokybinius, beje, tam tikras abejones sukėlusius rodiklius, bene labiausiai iš to tragikomiško pristatymo nustebimo projekto užsakovų – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsakingų darbuotojų – reakcija, teisingiau, jos nebuvimas.
Įstatymas numato, jog tvarkant tam tikrą teritoriją, su jos parengtu sutvarkymo planu būtina supažindinti tos teritorijos gyventojus, kurie turi ir galimybę, ir teisę išsakyti savo pastabas, norus ir lūkesčius.
Tačiau kai tariami gyventojų lūkesčiai, neišklausius autorių pristatymo iki galo, išrėkiami vienos besiblaškančios ponios, už visus geriausiai žinančios, jog šioje vietoje dviračių tako apskritai nereikia, o „mūsų vaikai žais ten, kur jie nori, jiems neįsakysi“, tuo metu atsakingam departamento vadovui bandant atsargiai paprotinti į lankas nuklydusią moteriškę, pradedi abejoti tokių viešų pristatymų nauda ir net jų reikalingumu. Nes ir vėl teisus, pasirodo, yra ne tas, kuris mąsto racionaliai, blaiviai ir logiškai (protingos inteligentiškos moters išsakytos mintys paskendo viena per kitą šaukiančių moteriškių balsų kakofonijoje), o tas, kas garsiau už visus rėkia.
Ir tada mintys logiška seka ima dėliotis kažkodėl taip: jei atsakingi savivaldybės darbuotojai nesugeba tvarkingai, civilizuotai, organizuotai ir pagal protokolą pravesti viešo renginio, suteikiant teisę pasisakyti, o ne rėkauti jame dalyvaujantiems, ko norėti iš eilinių miestiečių, įsitikinusių, jog dviračių takai yra tokios pat viešosios erdvės, kaip ir jų kiemai, kuriuose bet kas gali daryti bet ką, kas tik jiems šauna į galvą…
Valdziazmogiams nusispjaut i dvitaciu vaziuojancius miestelenus. Tukstanti kartu jau irode savo darbu. Dviraciu takai priimami be tinkamu nuovazu,. Su pertrukiais vaziojamojoje dalyje, su neislaikytu minimalaus plocio kriterijumi kuri nusako statybos reglamentas (STR). Dviraaciu miesto titulas gautas melagystes keliu. Nurodytaa benfraa taku ilgis visiakai prasilenkia su realybe. O dabar dar galime pasidziaugti niokiojamu ir Nerijos dviraciu taku. Miskoveziai baigia islauzyti plonyte esfalto danga. O tuo metu valdziazmogiai stenisi kad takas kaip ir nebeturi atsakingo savininko. Baisu kaa dedasi.
Geriausias pavyzdys koks turi buti dviraciu takas yra prie Depo Silutes plente. Kitur
vaziuoti nepatikima ir pavojinga. Pries 6 metus bandziau vaziuoti pagal taisykles – ”popieriniais” dviraciu takais. Po 4 menesiu naujo dviracio galine asis luzo… Gargzduose, Kaune gali vaziuoti dviraciu be jokiu kliuciu, o Klaipedos biurokratam, matyt nusispjaut.
Kažkur mieste už akių buvo užkliuvęs užrašas „Klaipėda – dviračių miestas” tikriausiai bet kuriam važinėjančian atrodo kaip ironija. Didžioji dauguma takų kažkoks pasityčiojimas: išsikilnojusių plytelių danga, vos pastebimas ženklinimas tokiose atkarpuose kaip H. Manto gatvė, dardėjimas senamiesčio akmenimis.
Ech tas naivumas. Išvažiavau į užsienį, pamačiau, nusprendžiau, kad taip turi būti ir pas mus. Rodos, mintys protingos, sklandžiai išdėstytos, bet…
Nuvažiuoju dviračiu tūkstančius kilometrų mieste, todėl toks teiginys, „senokai daugelyje miesto vietų atsiradę dviračių takai”, man skamba kaip nesąmonė. Bei pasakymą „persėdus ant dviračio” dar reiktų patikslinti, kaip suprantate, nes kelia abejonių. Arba nėra asfalto, arba be kliūties (tai ne piestieji) net 100 m nepravažiuoti.
Teritorija prie Neringos reikia sutvarkyti, bet kodėl akcentuojamas dviračių takas, ar kažkokia nereikšminga vieta (atkarpa), net jei ir nesąmoninga nuomonė, prie namo, ar šalia parduotuvės? Problema abejotina, o išvados globalios.
Asfaltuota ~600 m atkarpa tarp mikrorajonų (be to tranzitinė, šalutinė …) viena iš plačiausių ir ilgiausių vientisų (be kliūčių: borteliai, perėjos, perkasimai, susidėvėjusios plytelės …) asfaltuotų takų mieste. Pavojinga vieta, pasibaigus jam, trumpa atkarpa prie darželio.
Atskirtas takas iš praktinės pusės taip pat turi trūkumų, gali būti net didesnė problema, nes dėl bortelio blogėja manevravimas, o užvažiavus, kritimas vien dėl jo. Pvz., be tradicinių kliūčių, pas mus įprotis važiuojant dviese, laikytis šalia vienas kito ir nesitraukti (dažnai iki paskutinės akimirkos), užimant visą taką.