Nuomonės

Galios psichologijos recidyvai (2)

Rytas Staselis
2019-04-22


Interneto portalas 15min.lt prieš pat šv. Velykų savaitgalį pranešė apie eilinį konfliktą tarp šalies socialinių partnerių. Problema ta, jog valdžios atstovai apkaltino stambios prekybos verslą nesilaikius pernai duoto pažado, kad per svarbiausias šventes prekybos centrai nedirbs. Tačiau Velykų savaitgalis daugumoje didžiųjų parduotuvių šiemet buvo darbo diena. Kai kur, tiesa – sutrumpinta.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) – organizacijos, vienijančios stambiuosius prekybos žaidėjus – atstovai ta proga atšovė, kad tokio pažado pasirašytinai jokiose derybose niekur nėra palikę. Pridūrę, esą jų klientų apklausos liudija, kad pirkėjai norėtų jiems patogiu laiku veikiančių parduotuvių.

Toks prekybininkų elgesys valdžios atstovus (tarp jų Socialinės apsaugos ministras Linas Kukuraitis, Seimo narys Tomas Tomilinas) paskatino prapliupti grasinimais, esą šiuo klausimu jokių derybų daugiau išvis nebus – parlamentas priimsiąs atitinkamą įstatymą (draudžiantį didžiosioms parduotuvėms dirbti šventadieniais) ir baigtas kriukis: nebeteks įrodinėti, kad kažkas kažką žadėjo žodžiu.

Darbo laiko problemą net parduotuvių darbuotojai vertina skirtingai. Martyno Vainoriaus nuotr.

Nors panašios socialinių partnerių (valdžios, darbdavių ir profesinių sąjungų) derybos nevyksta tiesiogiai transliuojant internetu arba televizijai, 15min.lt žurnalistai atkapstė savo praėjusiųjų metų publikacijų archyvuose LPĮA vadovo Lauryno Vilimo citatą: „Mes iš esmės sutinkame, kad per Kalėdas ir Velykas prekybos centrai nedirbtų“. Todėl galime manyti, kad toks pažadas, pasvarstymas balsu ar ketinimas (nelygu, kaip pavadinsi) iš tikrųjų buvo. Nežinia, ar tokia p. Vilimo pozicija atitiko LPĮA narių požiūrį, ar tebuvo tik momentinė improvizacija.

Tačiau verslo atstovų dabartinė nuostata, esą parašais „niekas nebuvo užfiksuota” – mažų mažiausia nedaro jiems garbės. Kaip ir bet kada kitąsyk, kada siekiama viešai įrodyti, esą žodis be parašo yra nematomas žvirblis. Išskrido ir pamiršk. Sakyčiau – tai iš sovietmečio atėjusi neišgydyta yda, dėl kurios kraupdavo lietuviško verslo partnerių iš civilizuoto užsienio atstovai neprigulmybės pradžioje. Jie sakydavo, kad versle žodis ar žodžiu duotas pažadas yra gal net svarbesnis už pasirašytą dokumentą, nes sukuria atitinkamą pasitikėjimo atmosferą bendram reikalui. Užsieniečiai tada sakydavo, kad Lietuvoje dėl to yra gana sunku kažką kurti.

Galėtume sakyti, kad mūsų teismuose, ko gero, taip pat be dokumento argumentas yra niekas. Tačiau kitose Vakarų šalyse, tarkime Anglijoje, ne tik dokumentai turi neginčijamą svorį, tačiau ypač su verslu susijusiose bylose ne mažiau svarbūs yra žodžiai, ypač jeigu jų tikrumą patvirtina kitų aplinkybių visuma.

Kita vertus, tokie argumentai provokuoja visuomenę sutvirtinti vyraujantį požiūrį, kad mūsų verslas yra labai savanaudis. Skatina nepasitikėjimą ne tik verslu, bet ir visų visais.

Valdžios atstovų viešai reiškiama pozicija, beje, taip pat neliudija didelio jos atstovų civilizuotumo, nors ir atitinka logiką: esą, mieli prekybininkai, susitvarkykite savo darbo laiką taip, kad jis būtų patogus ne tik klientams, bet ir žmoniškesnis jūsų samdomiems darbuotojams, patys, nes mes – politikai – tą problemą išspręsime savo valia.


Mes žinome, kad nepasirašytas (o kartais net ir pasirašytas) politikų bei valdininkų žodis vertės turi dar mažiau nei verslo atstovų. Manyčiau, kad toks metodas išspręsti problemą politikų siūlomu būdu iš esmės atitinka Darbo rinkos tyrimų instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio kadaise pabrėžtą diagnozę, kad diskusijose tarp socialinių partnerių vis dar vyrauja kita posovietinė yda – galios psichologija. T.y. dažniausiai tas, kuris turi didesnės ekonominės, teisinės arba administracinės galios, nori būtinai laimėti, o ne susitarti. Politinė valdžia dažniausiai taip ir elgiasi: kliaudamasi ne analize, sveiku protu, o savo galia kuria ideologinę tvarką, pagal kurią mes turėtume gyventi visi. Nors ne visi norime.

Paprastų bei vien galios psichologija ar ideologija grįstų sprendimų nebūna.

Praėjusiąją savaitę vietiniai Italijoje, Milane, pasakojo, esą tenykštė valdžia buvo užsimojusi griežčiau reglamentuoti prekybos ir viešojo maitinimo įstaigų veiklą ir darbo laiką. Ekonominės ir socialinės pasekmės buvo savotiškos: ribojimų paliktą nišą netrukus užėmė išeiviai iš arabų, Afrikos, Lotynų Amerikos šalių bei Kinijos. Maža to, toje nišoje naujai radęsis svetimšalių verslas ėmė teikti gal net labiau kokybiškas paslaugas. Galų gale tai virto dėmeniu politikos problemos, kada vietiniai aborigenai, nepatenkinti susidariusia padėtimi, paskutiniuose rinkimuose 2018-aisiais prie balsavimo urnų leido į valdžią dešiniosios „Šiaurės lygos” ir populistiniu vadinamo „Penkių žvaigždučių judėjimo” koaliciją.

Kartais politikos sprendimai, kurie iš pradžių rodosi logiški, sukuria demokratijos grimasas.

Lietuviškų prekybcentrių darbo laiko problemos pagrindinius dėmenis identifikuoti nėra sunku. Viena vertus, tai, kaip dabar veikia didieji prekybos centrai, lėmė jų plėtros būdas ir konkurencinė aplinka.

Pertvarkyti dabar prekybos sektoriaus infrastruktūrą ir į rinką grąžinti smulkiąją prekybą vietoje stambių parduotuvių miestų centruose – iliuzija ir brangi nesąmonė. Antra – prekybos centrų klientai iš tikrųjų norėtų, kad parduotuvės veiktų net tada, kada jiems nereikia (šiaip, dėl visa ko), ir jiems dažniausiai yra nusispjauti į parduotuvių darbuotojų darbo sąlygas, nes toks jau yra mūsų socialinis nesolidarumas. Trečia: darbo laiko problemą net parduotuvių darbuotojai vertina skirtingai – vyresni amžiumi greičiausiai pagrindines šventes norėtų praleisti su šeima, jaunesni, tie, kurie tikisi užsidirbti, ko gero, sutiktų dirbti ir per šventes dėl didesnių algos tarifų.

Ar galima sukurti gudrų įstatymą, kuris atitiktų visus šiuos požiūrius?


2019-04-22

2 komentarai apie “Galios psichologijos recidyvai”

  1. Tamsta kalba apie demokratiją, bet ar ji netaps silpnesnė be vakarų kultūros atributų? Galbūt reikėtų visiems dirbti ir rinkimų dieną, juk pinigai ir komfortas svarbiausia – demokratija, šeima ir kultūra pasirūpins maksima oligarchai.

  2. Tik noro politikams reikia turėti ieškant sprendimų. Jokių draudimų. Parduotuvė pati pasirenka dirbti jai ar ne, bet darbuotojui už darbą švenčių dienomis lai būna mokamas trigubas atlyginimas (arba 2 kitos laisvos dienos) ir tik jei darbuotojas pats sutinka dirbti. Ir nereikės jokių draudimų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt