Rusnės saloje, senajame Šyškrantos kaime, medienos pirklio šeimoje, 1890 m. gimė Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser) – vokiečių rašytoja, kurią labiausiai išgarsino romanas „Ir vis naujos dienos“ (vok. „Und immer neue Tage“).

Kūrinys parašytas Rytprūsių tarme, o siužetas rutuliojasi Mingės bei Kintų apylinkėse.

Rusnėje gimusi vokiečių rašytoja Šarlotė Kaizer (1890-1966). Garsiausias jos romanas, paremtas Jociškių kronikoje aprašomais istoriniais įvykiais, tapo bestseleriu. Nuotrauka iš Bildarchiv-ostpreussen.de.

Rusnė – Karaliaučius – Tilžė

„Ši žalia sala – lyg stebuklingas žemės lopinėlis. Neaprėpiamos pievos, upės su aukštais krūmokšniais ir pylimais, už kurių slepiasi mediniai namai. Viename iš jų gimiau ir aš. Mums, trims seserims, tai buvo geri laikai – ir dėl mūsų tėvų gražaus sutarimo. Taip jau yra, kad laiminga vaikystė nušviečia visą likusį gyvenimą…” (Š. Kaizer atsiminimus vertė istorikė Roza Šikšnienė).

Namas, kuriame augo rašytoja. Nuotrauka iš Bildarchiv-ostpreussen.de.

Kaizerių namas Šyškrantėje dabar. Šį namą prieš gerą dešimtmetį nurodė buvęs rusniškis Hansas Mertinsas (Heinz Mertins), gimęs saloje 1926 m., o po karo pasitraukęs Vokietijon. Mindaugo Milinio nuotr.

Š. Kaizer Šyškrantėje gyveno pirmuosius devynerius savo gyvenimo metus. Mirus tėvui Viljamui Kaizeriui (1899 m.), šeima pardavė medienos verslą ir persikraustė gyventi į Tilžę.

Š. Kaizer mokėsi Karaliaučiuje – baigė Menų akademiją. Vėliau grįžo Tilžėn ir 30 metų (iki pat 1944 m.) čia dirbo dailės mokytoja. Be mokytojavimo, užrašinėjo dainas, natas, muzikavo (grojo lutnia), 1920 m. išleido dainų tekstų ir natų rinkinį su savo pačios iliustracijomis.

Rašytoja mirė 1966 metų rugsėjo 23 d. Oldenburge. Ji nebuvo ištekėjusi ir nesusilaukė palikuonių. Istorikės R. Šikšnienė žiniomis, Š. Kaizer karo metu priglaudė nuo tėvų pasimetusį berniuką iš Klaipėdos krašto, jį užaugino ir išmokslino.

Senasis Amburgelis

Garsiausias Š. Kaizer romanas „Ir vis naujos dienos” pirmą kartą buvo išleistas 1940 m. Karaliaučiuje, vėliau leidimas pakartotas dar 11 kartų. Bendras tiražas – 80 tūkstančių egzempliorių. Už šį kūrinį rašytoja pelnė Herderio premiją.

Romano siužetas apima šimto metų laikotarpį – nuo XVIII a. didžiojo maro (1710 m.) iki XIX a. pradžios.

Didžiojo maro metu Jociškiuose gyveno karališkasis žvejybos meistras Johanas Hamburgeris – turtingas dvarininkas, turėjęs valdų iki pat Ventės. Lietuvininkai jį vadino Senuoju Amburgeliu. Turėjo jis tris seseris. Viena ištekėjo už Kuverto, kita – už Zudnachovijaus. Romano pagrindinio veikėjo Johano Krogerio prototipas – tas Senasis Amburgelis. Kuvertų, Zudnochovijų ir kitų veikėjų pavardės romane paliktos originalios.

Jociškių dvaras

„Man buvo aštuoniolika metų. Kaitrią liepos dieną į siaurą Mingės upę įlingavome gariniu laivu „Wega“, kuris paprastai traukdavo plaustus iš Rusnės į Klaipėdą. Garlaivis kilo upe ir paskui įsuko į senvagę. Ant senvagės kranto išvydau dvarą, apaugusį medžiais. Namas visiškai tylus, matyti, seniai negyvenamas, vėjo pašiauštu nendrių stogu. Jaučiausi lyg užburta. Supratęs, kaip sujaudino šis reginys, prie manęs prisėdo draugės tėvas: „Tas namas mena tragišką istoriją, nutikusią maždaug prieš du šimtus metų…“ Jis papasakojo apie maro laikus. Ir kad istorijos herojų palikuonys gyvena netoliese, naujai pastatytame dvare. Tai tapo impulsu romanui, kurį parašiau praėjus 20 metų.“ (Iš Š. Kaizer atsiminimų)

Ikikarinis krašto žemėlapis, kuriame dar matyti dabar jau išnykę Jociškiai. “Wikipedia” nuotr.

Jaunystėje Š. Kaizer dažnai apsilankydavo tėviškėje, pas buvusius kaimynus, bičiulius ir gimines Ankerius, plaukiodavo jų laivais po Atmantą, Skirvytę, Miniją. Vienos tokios išvykos metu draugės tėvas Ernstas Ankeris ir užsiminė apie Jociškių dvarą. Jis parodė Šarlotei savo senelio surašytą dvarininkų giminės kroniką. Pasakojimą apie Jociškių gyventojus senelis pradėjo nuo 1626 metų – nuo Hamburgerių. Iš jų kilo Zudnachovijai, Kuvertai, Zygleriai.

Vienas iš Kuvertų buvo Rusnės valsčiaus valdytojas, jam priklausė Uostadvaris, kitas vadinamas Nidos įkūrėju, nes jis pirmas rūpinosi apželdinti kopas. Iš Hamburgerių giminės, nuo kurios prasideda kronika, yra kilęs ir Liudvikas Rėza (Kuvertų provaikis).

Tas Ankerio senelis, parašęs kroniką, buvo Vilhelmas Ernstas Berbomas (Wilhelm Ernst Beerbohm).

Berbomas

Berbomo pavardė mums asocijuojasi su vėtrungėmis, nes jis sugalvojo ir įdiegė laivų ir kaimų ženklinimo sistemą – lenteles ant laivo stiebo. Ernstas Berbomas (nuotr.) buvo žvejybos inspektorius, Kuršių marių ir visų jos intakų žūklės prievaizdas.

Ernsto senelis iš mamos pusės gimė Šilokarčemoje (Šilutė), senelis iš tėvo pusės – Memelyje (Klaipėdoje). Čia pasaulį išvydo ir Ernsto tėvai – Heinrichas bei Henrietė Amalija Radkė.

Vėtrungių krikštatėvis gimė toje Klaipėdos dalyje, kuri vokiškai buvo vadinama Bernsteinbruch – Gintaro pelkė (senas Klaipėdos rajonas, Smeltė). Nuosavybės teisės į Gintaro pelkėje buvusį kaimą jo seneliui Ernstui Joachimui buvo perleistos 1760 m. už pagalbą Prūsijos karaliui Friedrichui II Septynerių metų karo metu.

Joachimo sūnus Klaipėdoje statė laivus, namus, malūnus. Šio sūnus (Jociškių kronikos autorius) tęsė giminės verslą. Išėjo mokslus Dancige, (dabar- Gdanskas), dalyvavo Klaipėdos politiniame ir kultūriniame gyvenime, buvo išrinktas burmistru.

Ernsto Berbomo tėvai, brolis ir dar keturi šeimos nariai buvo palaidoti Klaipėdoje, senosiose miesto kapinėse (senosios koplyčios susprogdintos 1947 m.; 1977 m. įkurtas Skulptūrų parkas).

Jociškių kronikininkas buvo neeilinė asmenybė: mokėjo prancūzų, švedų, anglų ir lietuvių kalbas, domėjosi mokslu bei prūsiškuoju, lietuviškuoju kultūros paveldu, rinko tautosaką, susirašinėjo su Liudviku Rėza. Pats rašė eiles ir tapė paveikslus. Apsigyvenęs ant marių kranto netoli Ventės, Peilėje – Muižės dvare, jį išpuoselėjo taip, kad tapo gražiausias Klaipėdos apskrityje.

V. E. Berbomo palikimas – ne tik vėtrungės, bet ir Mažosios Lietuvos etnografinė- istorinė medžiaga. Jociškių dvaro kroniką (1832 m.), palikusią mums autentiškos informacijos apie garsias krašto šeimas, jis iliustravo savo paties piešiniais. Nuotrauka iš „Wikipedia”

Ernsto Berbomo dukra Marija Emilija ištekėjo už rusniškio Ernsto Ankerio, kuris buvo rašytojos Š. Kaizer kaimynas.

Šarlotės Kaizer palikimas

Per II pasaulinį karą Jociškių dvaras stovėjo apleistas. Pokariu buvo padegtas. Šimtmečius čia gyvenusios giminės koplyčia, pastatyta Suvernų kapinėse, buvo išnešiota po plytą. Dvaro šiandien nebėra nė pėdsako.

Išlikęs Š. Kaizer romanas lietuviškai nėra išleistas. Jociškių dvaro kronikos originalas saugomas Martyno Mažvydo bibliotekoje.

1948 m. Š. Kaizer parašė romaną „Žingsniai per slenkstį“, kuriame pasakoja apie gyvenimą Tilžėje po maro.

Visi Š. Kaizer kūriniai paremti istoriniais įvykiais. Be romanų ir apsakymų, Š. Kaizer yra parašiusi daug apybraižų laikraščiams bei žurnalams. Ryškiausia jos kūrybos tema – gimtinė ir jos žmonės.

KŪRINIAI IR SIUŽETAI

1940 m. – romanas „Ir vis naujos dienos“ („Und immer neue Tage“). Veiksmas vyksta Rusnės, Mingės ir Kintų apylinkėse, apima 1700-1900 m. laikotarpį. Kūrinys išleistas 12 kartų.

1941 m. – „Tyliuose kaimuose“ („Im Stillen Dorfern“) – pasakojimai iš Nemuno deltos apylinkių. Leidimas kartotas 7 kartus.

1948 m. – „Žingsniai per slenkstį“ („Schitte uber die Schwelle“) – romanas apie gyvenimą Tilžėje XVIII a. pr., po maro. Leistas 5 kartus.

1953 m. – „Ir tada pasidarė šviesu“ („Und dan wurde es hell“) – dvi novelės iš trijų pasakoja apie Klaipėdos kraštą.

1962 m. – „Tėviškės namų ir sodybų aidai” („Von Hausern und Hofen daheim klingt es nach. Stromland Memel“) – 8 apsakymai apie mūsų krašto gyvenimą. Ši knyga yra išversta į lietuvių kalbą.

Daugelis knygų iliustruotos pačios autorės piešiniais.