Iš tikrųjų mūsų kaimynų rusų jėgūnai papachomis pasidabina ne kiekvieną dieną ir tam turi svarių priežasčių. Jėgūno tarnybinis vežimas, bentlėjaus račių gamybos, papachai nepritaikytas. „Bentley“ neturi tai aukštai kepurei skirto šarvuoto bokštelio, o nusiimti papachą sėdant į savaeigį kovos vežimą jėgūnui neleidžia nei statusas, nei statutas.

wikipedia.org nuotr.

Tačiau jėgūnai ir be kepurių nelieka beginkliai. Kasdieniam jėgos veiksmui jie naudoja specialias žieveles (korochki; pagal NATO klasifikaciją – assault korochki). Šturmo žievelėmis jas vadina dėl to, kad, skirtingai nuo minimų medium range veikimo kepurių, jos tinka artimoje kovoje (close combat), vyras prieš vyrą. Sustabdytas priešo – arba pats priešą sustabdęs – jėgūnas atlieka kovos veiksmą, ten vadinamą показать корочки. Ir vargas sustabdytajam, jeigu jis neturi tokių pat ar galingesnių žievelių.

Istorikai teigia, kad žievelės (senovėje – paizi arba, rus., пайцза, верительная бирка) kaip asmeninis jėgūno ginklas Rusijoje atsirado nuo mongolų laikų, o šie jas perėmė iš čžurčženių. Man tai neatrodo labai įtikinama. Juk žievelių ginklo pats pavadinimas nurodo, kad jis padarytas ne iš vario, sidabro ar aukso, o iš žievės. Todėl kur kas patikimesnis man atrodo liaudies etnografo, hobito iš Floreso pasakojimas, kurį girdėjau „Surūdijusioje šakutėje“.

Taigi, pasakojo Homo floresiensis, tos žievės nulupamos nuo medžio Tayga, augančio Siberia. Prie medžio susirinkę jėgūnai pradžioje atlieka apeigas. Susiėmę rankomis jie sudainuoja Piterio teisininkų himną:

По причинам органическим
Мы совсем не снабжены
Здравым смыслом юридическим,
Сим исчадьем сатаны!

Po to žievių siekiantis jėgūnas ištaria ištikimybės dabartinei šalies vidaus politikai formulę:

Закон Tайга прокурор Медвед.

Tada seka ištikimybės šalies užsienio politikai formulė:

Всем покажем, что земля Hачинается с Кремля.

Sugiedojus šias sakramentines giesmes – tęsė pasakojimą hobitas – apeigų vyresnysis peiliu finka nulupa jaunajam jėgūnui žievę nuo medžio Tayga. O naujai iškeptasis žievės valdovas tada turi tuo pačiu peiliu nužievintam kamiene išraižo magiškąsias runas:

Po šito prasideda šventinė apeigų dalis. Jėgūnai geria vodochka ir užkanda gribochki. Atsiduoda sodomijos nuodėmei, turinčiai sutvirtinti korporacinius jų ryšius. Sudainuoja lyrinę, tačiau neigiančią teritorinį Ukrainos vientisumą baladę:

Прекрасна русская земля

В районе бухты Коктебля

Taip man pasakojo hobitas „Surūdijusioje šakutėje”. Kita vertus, jo pasakojimo detalių neverifikuoja nei žymiausia Rusijos jėgūnologė Olga Kryštanovskaja, nei mūsų prekybos ir amatų rūmų išleistas Pirklio žinynas „De moribus ruthenorum”. Žinyne rašoma, jog Rusijos žievių valdovus įmanoma prijaukinti reguliariai maitinant ir tai labai padeda komercijai. Tiesa, ten pat įspėjama, jog net ilgai domestikuotas žievių valdovas išlaiko laukinę prigimtį, bet kada gali sužvėrėti ir atimti iš pirklio ir vežimą, ir prekes, o patį pasodinti į šaltąją.

Kaip ten bebūtų, toje šalyje dar daug kas pasauliui neaišku, nes ir pats hobitas, perėjęs į rusų kalbą, mane perspėjo: В действительности все не так, как на самом деле!

Rusų kalba supratimui yra labai sunki.

Užtat pas mus Lietuvoje, pasakojo hobitas, viskas jam paprasta ir aišku. Medis Tayga, aiškino jis, yra ubikvistas, jo augimviečių ir pas mus gausu, mūsų potentatai irgi apsirūpina jo žievelėmis, bet pagal paprastesnę ir demokratiškesnę procedūrą.

Žievelių galia čia kiek kitokia, jis tų skirtybių studijuoti ir atvažiavęs pas mus. Unikali mūsų žievių valdovų galia yra – kilnoti žemę. Paprastas Lietuvos žemėtvarkos, ir ne tik, specas vienu žievių mostu gali keliasdešimt hektarų perkelti šimtus kilometrų. Ir ta galia yra nuo senovės: prieš penkis tūkstančius metų jėgūnė Neringa perkėlė milijonus tonų smėlio į Baltijos seklumą ir taip sukūrė pusiasalį prie Klaipėdos. Tiesa, padavimas sako, kad smėlį ji perkėlė prijuostėje. Bet visiems aišku, kad prijuoste tiek neprinešiosi, čia tik žievėmis įmanoma. Neringos žygiui atminti dabar kiekvienas Lietuvos žievių valdovas stengiasi ištaikyti laiko vasarą aplankyti tą perkeltą smėlį, o įgalesnis ir trobelę ten statosi.

Tai šitą pasaulio politinės kultūros paveldo fenomeną ir tyrė mano hobitas Lietuvoje.

Bet žemes mūsiškiai, jis sakė, taip kilnoja ne kasdien. Kur kas dažniau naudoja kitą, ir Rusijoje įprastą žievelių savybę: įgalinimą važiuoti automobiliu, kai jau visai nebepaeini. Mūsų žievelės čia dar stipresnės už rusiškąsias, nes stebuklingai keičia netgi pučiamosios triūbelės rodmenis: be žievių pučiasi vienaip, o su žievėmis – nagi visai, visai priešingai.

Daug nuostabių dalykų apie mano Tėvynės papročius pasakojo hobitas iš Floreso prieš užmigdamas prie stalo „Surūdijusioje šakutėje”, visko net dainon nesudėsi.