Knygos būna įvairios, vienos turi mus mokyti, kitos leidžia pailsėti, trečios gali būti žmogaus noro pasirodyti išraiška. Bet aš ne apie tai. Yuval Noah Harari trys didelės apimties leidiniai yra skirti dabarties supratimui, žvelgiant iš perspektyvos.

Autorius yra istorikas ir teikia bendrą žmonijos raidos viziją. Pirmas jo pas mus pasirodęs darbas „Sapiens”: glausta žmonijos istorija, tai istoriko peržiūra, kaip gali atrodyti faktai, kuriais naudojasi ne visi. Nors šis darbas yra pripažintas pasaulyje ir išverstas į daugiau nei į 50 kalbų, nesunku atrasto jo trūkumų. Bet aš nesiruošiu imtis išsamios visų darbų recenzijos,jau vien dėl to, kad mažai tai kam bus įdomu.

Visos trys knygos įdomios jau vien tuo, kad istorikas bando matyti istoriją kaip procesą. Mes gi dažnai gauname darbus, kur pateikiamos krūvos faktų ir beveik nėra jų ryšių bei vertinimų. N. Harari ne tik nevengia ieškoti priežasčių, bet ir mato jas savaip, nors ne visiems priimtinai. Labiausiai skaitytojams turėtų kliūti jo religijos vaidmens žmonijos istorijos persvarstymas. Bet ir tai dar ne viskas.

Knygų autorius kiek persistengia vertindamas ideologijas. Ne tai svarbu, jog netiksliai vartoja sąvokas, kas būtina bet kuriam mokslui. Nors toks požiūris kartais pakreipia vaizdą netikėtu kampu. Toks pavyzdys – menas gali būti suprantamas liberaliai arba konservatyviai ideologiniu požiūriu. Taip liberalusis mąstymas, anot autoriaus, tvirtina, kad menas yra individualus, kiekvienas mato savaip. O konservatyvusis ieško taisyklių, kanono, kuris leidžia meną skirti nuo chaltūros.

Geras bandymas, tik jis vis tiek netampa galimu atmetimo kriterijumi. Jei yra taisyklės, tai kaip galimas naujas kūrinys. Teoriškai, kanonas yra „iš praeities“ ir tuo pačiu niekam naujam netinka.

Bene įdomiausia autoriaus klaida yra žmogaus traktavimas kaip tam tikro algoritmo įgyvendintojo.

Lygindamas dabartinį gyvulio ar gyvūno gyvenimą su žmogiškuoju jis randa, jog žmogus irgi apsprendžiamas užkoduotų dalykų, t.y. realizuoja algoritmą. Žmonių lyginimas su augalais ar mašinomis – ne nauja idėja. Jas pateikė dar prancūzų švietėjai prie kelis šimtus metų. Tačiau Harari tai daro subtiliau, robotizacija čia paslėpta.

Galiu labai aiškiai nesutikti: elementari iš pirmo žvilgsnio kūrybos funkcija automatiškai atmeta šį tvirtinimą. Algoritmas yra pasikartojanti reakcija, kai mokslas, menas ir t.t. vystosi dėl naujovių radimosi. Bet tai ne pagrindiniai Harari teiginiai. Jis gi istorikas, todėl visas jo trijų knygų dėmesys nukreiptas ne tiek į praeitį, kiek norą pamatyti pasaulio ir atskirų šalių ar ideologemų raidos tendencijas, kryptį.

Nesuvokiant praeities neįmanoma suprasti dabarties, tuomet ir ateitis tampa miglota. Čia randasi galimybė veikti apgavikams, demagogams, populistams ir šarlatanams.

Manau, kad pagrindinis „trilogijos“ nuopelnas yra tas, kad jis mąsto pasaulį kaip visumą, nors ir neišvengia klaidų ir klaidelių. Gal todėl ji tapo populiaria pasaulyje, nes šis žanras dar tik pradeda rimtai vystytis.

Tenka susidurti su skaitytojų nuomonėmis, kurie daro panikuojančias išvadas perskaitę antrą bei trečią knygas. „Žmonės taps nereikalingi“, „didesnė žmonių dalis liks be darbo“ ir t.t. Manau, kad bijoti ateities nereikia. Panašių kalbų per paskutinius ketverius šimtmečius buvo ne viena.

Pramonė „suvalgė“ žemės ūkį, kinas nesunaikino teatro, internetas neišstums knygos. Gal keisis „formatas“, bet tai nebaisu. Visi suaugę žmonės išlaiko sugebėjimą mokytis, vadinasi, jie bus priversti keisti specialybes ne vieną kartą per gyvenimą. Tai taps taisykle. Nauja, kiek baisu, bet…

Žmonija išgyveno ne vieną pasikeitimą, išgyvens ir šitą. Tik reikia matyti ateities gaires, nes prisitaikyti teks visiems.