Kelionės laiku, Svarbu

Pramoninės Dangės pakrantės II: nuo šokolado iki elektros gamybos

Avatar

Martynas Vainorius
2019-07-13


„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui tęsia kelionę laiku, kuri rodo, kaip smarkiai per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas.

Šįkart baigiame prieš porą savaičių pradėtą ekskursiją po Jono kalnelio apylinkes ir pramonines Dangės pakrantes.

Praeitin nugrimzdusios lentpjūvės, silkės, grūdai ir saldainiai
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir „Oro grupės” nuotr.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, kairiajame Dangės krante, tuoj už tiltelio, buvo medienos eksporto bendrovės „William Doerksen“ sklypas. Už jo, protakos į Malūnų tvenkinį link – bendrovės „Aisik Eilberg“ lentpjūvės sklypas.

„Dešiniajame Dangės krante šioje vietoje buvo statybos įmonės „Hermann Domscheit“ sklypas ir kiek tolėliau, elektrinės link, –  bendrovės „N. Nafthal u. Co“, kuri užsiėmė medienos eksportu ir didmenine prekyba, sklypas”, – pasakojo V. Safronovas.

Prieš tai šioje vietoje buvo H. W. Lobecko (XIX a. 7-ajame dešimtmetyje perėmė laivų statytojas F. R. Ranischas) ir Behrendo Pieperio laivų statyklos.

Istorikas Julius Žukas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo, kad medžio pramonė Klaipėdos ekonomikoje dominavo iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio. O iki XIX a. pabaigos vienintelės medžio pramonės įmonės mieste buvo lentpjūvės, kurių skaičiumi Klaipėda žymiai lenkė ir Karaliaučių, ir Gdanską. Prie Dangės jos atsirado vėliausiais, nes iš pradžių koncentravosi pakrantėse Smeltėje, į šiaurę nuo Dangės žiočių. Pagrindinė lentpjūvių produkcija buvo eglės ir balteglės medienos sijos, lentos, pabėgiai ir kiti gaminiai, beveik visi iškeliaudavę į Didžiąją Britaniją.

Dėl konflikto su Lenkija Lietuvai uždarius tranzitinės lenkiškos medienos plukdymą Nemunu, medžio pramonė tarpukariu buvo didžiausią krizę išgyvenusi Klaipėdos pramonės šaka. Pasak J. Žuko, 1938 m. A. Eilbergo ir N. Naftalio lentpjūves įsigijo Žemės bankas – tuo metu įžvalgesni žydai jau buvo pradėję išpardavinėti savo verslus, prekes ir nekilnojamąjį turtą, atsiimti indėlius ir keltis iš Klaipėdos krašto.

Pasak V. Safronovo, H. Domscheito įmonės (dešiniajame Dangės krante) vietoje nuo 1948 m. dar kurį laiką veikė Medžio apdirbimo kombinatas Nr. 3 (dalis jo buvo įsikūrusi ir Nemuno gatvėje, buvusioje įmonėje „E. Apppelhagen“). Įmonė buvo likviduota Liepų gatvėje pastačius naują medienos padirbimo kombinatą.  Pagal Registro centro duomenis, buvęs telekomo pastatas šioje vietoje buvo pastatytas 1985 m.

Tuo metu kairėje Dangės krantinėje buvę W. Doerksen ir A. Eilberg bendrovių sklypai tapo Grūdų produktų kombinato teritorija. Pastaroji įmonė taip vadinosi nuo 8-ojo dešimtmečio, o tik pradėjusi veiklą jau 1945 m. kovo 22 d. buvusio malūno vietoje Tilžės gatvėje buvo vadinama Klaipėdos valstybiniu malūnu, vėliau virto Malūnu Nr. 10 (priklausė Lietuvos miltų gamybos trestui „Glavmucha”), Klaipėdos grūdų produktų gamybos įmone. Gluosnių gatvėje veikė jos grūdų priėmimo punktas. 

Pasak V. Safronovo, nuo 7-ojo dešimtmečio įmonė plėtė gamybą jau daugiausiai būtent Gluosnių gatvėje – ten buvo pastatytas naujas įmonės administracijos pastatas, cechai, garažai. Pertvarkos metais kombinatas buvo reorganizuotas į Valstybinę grūdų perdirbimo įmonę.

Jos pastatus 2007 m. nugriovė Norvegijos investicinės ir nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Verdispar“, ketinusi čia statyti apie 50 000 kv. m gyvenamosios paskirties ir apie 10 000 kv. m komercinės paskirties pastatų. Tačiau ekonominė krizė pakeitė šiuos planus ir iki šiol teritorija stovi tuščia, sklypą nuomojasi UAB „Versipar Gluosniai”.

Pagal patvirtintą detalųjį teritorijos planą kvartalo statytojai ne tik turėjo sutvarkyti prie jų sklypo esančias Dangės krantines, bet ir parengti naujos keturių eismo juostų Bastionų gatvės projektą bei naujojo Bastionų tilto techninį projektą.

Tačiau galiausiai tą daryti ėmėsi pati savivaldybė. 2015-ųjų spalį buvo pranešta, kad Savivaldybės skelbtą Bastionų gatvės ir tilto projektavimo konkursą laimėjo bendrovė „Kelprojektas” kartu su partneriais – Nyderlandų projektavimo ir konsultavimo bendrove „Royal HaskoningDHV” ir architektų biuru „Andrijauskas ir partneriai”. Jie darbus įsipareigojo atlikti už 859,4 tūkst. Eur.

Pasak V. Safronovo, prieš Jono kalnelio proteką, kairiojoje upės krantinėje, kur 1945 m. buvo įsteigtas „Gegužės 1-osios” saldainių fabrikas, tarpukariu veikė saldainių ir šokolado fabrikas „Lascha”.  Jį dar 1876 m. įkūrė Lasser Neumann ir Kurt Sharrar – pavadinimas kilo nuo jų pirmųjų vardo ir pavardės raidžių.

Iškart po karo pradėjęs vėl veikti fabrikas buvo pusiau amatininkiška įmonė, 1946 m. birželį čia jau buvo paleistas minkštos karamelės cechas, atstatytas šokolado ir šokoladinių saldainių gamybos cechas, sumontuotas sirupo virimo įrenginys. 1955 m. fabrikas dar pradėjo gaminti irisus, tačiau netrukus pradėta specializuotis karamelės gamyboje.

„Didelė dalis fabriko produkcijos buvo skirta realizuoti ne tik įvairiuose TSRS regionuose, bet ir eksportuojama į Afriką, Maltą ir netgi Kanadą”, – duomenis pateikia V. Safronovas,

8-ajame dešimtmetyje tuomet jau Klaipėdos konditerijos fabriku vadinta įmonė buvo prijungta prie Šiaulių konditerijos pramonės gamybinio susivienijimo „Rūta”, o pertvarkos metais reorganizuotas į Klaipėdos valstybinį konditerijos fabriką. Gamyba iš Dangės pakrantės į Svajonės gatvę buvo iškelta 2005-aisiais, o čia bendrovė „Inred” ėmėsi statyti apartamentų kompleksą (projektą kurį laiką buvo sustabdžiusi krizė). O archeologai čia aptiko pirmosios šv. Jono bažnyčios liekanas, 182 buvusios bažnyčios šventoriuje palaidotų miestiečių palaikus.

Vėliau buvo restauruotas ir naujai veiklai pritaikytas buvęs silkių rūšiavimo sandėlis, iškilęs čia po didžiojo 1854 m. gaisro (iki tol čia stovėjo jūros druskos sandėlis). XIX a. 8 dešimtmetyje Klaipėdai netekus silkių rūšiavimo teisės, pastatas buvo išnuomotas pirkliams kaip paprastas sandėlis.

Nuotraukose matomas ant pylimo esantis namas – tai 1923 m. pastatyti buvę parapijos namai, kuriuose šiuo metu veikia Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčia.

Elektrinei – 90 metų
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Klaipėdos universiteto istoriko prof. Vyganto Vareikio teigimu, pirmoji modernesnė elektrinė Klaipėdoje atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir buvo apie 600 kW galingumo.

„1900 metais Povilo gatvėje pastatyta pirmoji elektrinė tiekė tramvajui elektros energiją. Tačiau palaipsniui, kai Klaipėda atiteko Lietuvai, o mieste ėmė kurtis nauja infrastruktūra, augo uostas ir pramonės įmonės, smarkiai išaugus energijos poreikiui, senosios elektrinės, kuri buvo dabartinės Vakarų Baltijos laivų statyklos vietoje, nebeužteko“, – pasakojo V. Vareikis.

Buvo svarstyta, ar rekonstruoti senąją elektrinę, ar statyti naują, tačiau senoji vieta buvo kiek nepatogi, nes iki marių buvo nemažas atstumas, tad vandeniui tiekti aušintuvams būtų reikėję net 320 metrų ilgio vamzdžių.

Vytauto Puodžiūno parengtoje ir sudarytoje knygoje „Klaipėdos energija 1929-2004″ rašoma, kad naujos elektrinės statybai skirtas sklypas buvo medienos krovos biržos vietoje ir 1928 metų birželio 7 d. prasidėjo statyba. Iš Dangės upės buvo numatyta imti vandenį kondensaciniams įrenginiams, tačiau vėliau visgi buvo naudojamas vandentiekio vanduo, nes upės vandens sudėtis ir druskingumas labai priklausė nuo oro sąlygų. Ši vieta buvo patogesnė ir dėl to, kad visai netoli ėjo geležinkelis, netoli buvo vandenvietė, o upe buvo galima atgabenti elektrinei kūrenti reikalingų anglių.

„Stebėtina tai, kad vos per metus ji buvo pastatyta gana sunkiomis sąlygomis. Gruntas čia yra prastas, labai vandeningas, o normalus gruntas buvo tik apie 10-15 metrų gylyje. Net ir naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis tai nelengvas darbas. Buvo kalami mediniai brangiai kainuojantys poliai, ant kurių buvo lietas betonas, taip išlyginant paviršių. Buvo dirbta dviem ir net trimis pamainomis, statyboje dirbo iki 300 žmonių. 2,5 hektaro plote buvo sukalta 20 000 ilginių metrų medinių polių”, – pasakojo istorikas.

Pasak architektūros istoriko Jono Tatoriaus, čia dar buvo ir dviejų metrų storio supiltinis medžio atliekų sluoksnis – burlaivių statyklos palikimas.

88,7 m aukščio kamino statyba tokiame drėgname grunte to meto sąlygomis buvo neeilinis dalykas. Po 12 m skersmens gelžbetonio pamatu reikėjo sukalti 175 polius. Kamino statyboms buvo sunaudota 10 000 betoninių plytų.

Visa elektrinės statyba tuo metu vienais duomenimis kainavo 8,5 mln., o kitais – 10 mln. litų. Pasak J. Žuko, visas lėšas skyrė miestui priklausiusi bendrovė „Klaipėdos miesto įmonės”.

1929-ųjų birželio 17 dieną elektrinė pradėjo veikti (oficialus atidarymas surengtas spalio 25 d.). Pasak V. Vareikio, tai buvo moderniausia tais laikais elektrinė, kurioje buvo naudota vokiečių firmos AEG, „Siemens“, „Babcock u. Wilcox“ įranga. Elektrinę projektavo ir statyboms vadovavo vokiečių firma „EAG“, o patį pastatą projektavo garsusis Klaipėdos architektas Herbertas Reissmannas.

Į pietvakarius nuo katilinės, prie upės, buvo anglies sandėlis su geležinkelio atšaka.

Su pirmuoju elektrinės plėtimo projektu, pradėtu 1934 metais,1938-aisiais iškilo ir H. Reissmannno suprojektuoti ir dabar tebestovintys konstruktyvizmo stiliaus administracinis, ūkinis, gamybinis bei mechaninių dirbtuvių pastatai.

1944 metų pabaigoje vokiečiai pradėjo demontuoti įrenginius ir juos vežti į Karaliaučių. Vienas iš turbogeneratorių, kuris prasčiau veikė, buvo jau anksčiau išgabentas į Berlyną remontuoti, bet užstrigo pakeliui. Vėliau lietuvių energetikai jį surado Karaliaučiaus Peysės (dabar – Svetyj) elektrinėje, kur viskas buvo sudėta į dėžes, net neišpakuota, ir parsivežė.

Karo metu buvo susprogdintas šiaurinėje pusėje stovėjęs kaminas, kuris krisdamas sudaužė turbinų sales, katilų bunkerius, dalį mašinų salės stogo. Kitas, buvęs prie Dangės, beveik sveikas nuvirto ant anglių krūvos. Kas buvo neišvežta (matavimo prietaisai, skirstyklos, reaktorių izoliatoriai, kolektoriai), buvo sudaužyta plaktukais – nenorėta palikti turto sovietams.

„Elektrinę po karo atstatė daugiausia Lietuvos energetikai. Nors buvo ir rusų, ir žydų, tačiau dominavo lietuviai ir vokiečių karo belaisviai iš stovyklos Bangų gatvėje”, – pasakojo V. Vareikis.

Atstatyta elektrinė pradėjo veikti 1945 metų lapkričio 8 d.

Kitais metais jau veikė trys turboagregatai ir elektrinė pasiekė prieškarinę galią. Be senų įrenginių, elektrinėje buvo montuojami ir nauji. Dar po kelerių metų, sparčiai plėtojantis pramonei Klaipėdoje, prasidėjo miesto termofikacija, buvo rekonstruojamos turbinos, statomi vandens šildymo katilai, tiesiamos šilumos trasos, atsisakoma kietojo kuro – akmens anglies. Katilinėse buvo pradėtos naudoti gamtinės dujos, mazutas. Pastarajam skirtas mazuto talpyklų kompleksas, kurį sudaro išpylimo estakada ir trys rezervuarai, buvo pastatytas 1965 metais. Tačiau kūrenimo anglimi visiškai atsisakyta tik 1974 m. balandį.

Ilgą laiką pagrindine Klaipėdos vertikale buvęs 120 m aukščio jėgainės kaminas iškilo 1973 m.

Klaipėdos savivaldybė yra numačiusi nutraukti šios „Klaipėdos energijos” katilinės veiklą ir čia įvykdyti teritorijos konversiją –  nugriauti nenaudojamus pramoninius pastatus, sutvarkyti teritoriją ir sudaryti sąlygas čia vystyti komercinę, rekreacinę veiklą. Skelbiama, kad tai numatantis techninis projektas turėtų būti pradėtas rengti jau kitąmet.

Karo pradangintas rūstus ir didingas tiltas
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak architektūros istoriko Jono Tatoriaus, geležinkelis į Klaipėdą palyginti su Liepoja ar Vilniumi atėjo gana vėlai. Kurį laiką miestas buvo likęs nuošalyje nuo transporto pažangos. Tik 1872 m. po ilgų peripetijų buvo pradėtas tiesti geležinkelio ruožas tarp Tilžės ir Klaipėdos. Šis ruožas padėjo Klaipėdai įsiterpti į vadinamąją Rytų geležinkelio (Ostbahn) trasą ir tai šiek tiek pagerino miesto padėtį.

Johanas Zembrickis knygoje „Klaipėda XIX amžiuje” rašo, kad mūro tiltas per Dangę ties Joniške buvo pastatytas 1874 m.

„Išmūrytas iš akmenų su penkiomis pusapskritėmis arkomis jis atrodė rūstokas ir didingas. Aukščiausia tilto arka buvo 13,25 m pločio ir 8,5 metro aukščio nuo vandens paviršiaus. Šio tilto atramos apačioje buvo su iškyšomis, kurios per ledonešį saugojo jį nuo sužalojimo. Tačiau laivybai tiltas nebuvo patogus: pro jo apačią galėjo praplaukti burlaiviai tik nuleistais stiebais. Todėl prie tilto teko pastatyti specialų mechanizmą stiebams pakelti”, – knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė ir architektūrinė raida iki 1939 metų” rašė J. Tatoris.

Pasak V. Safronovo, tiltas buvo sugriautas karo pabaigoje, bet kas tai padarė, tikslių duomenų nėra.

„Neatrodytų logiška, kad tą būtų dariusi Raudonoji armija, nes jiems to tilto reikėjo, taigi, matyt, tai padarė atsitraukiantis Vermachtas”, – mano istorikas.

Pasak jo, šio tilto sugriovimas trukdė aptarnauti pietinę uosto dalį ir apskritai atnaujinti normalų traukinių judėjimą, tad naujam tiltui pastatyti pirmaisiais pokario metais buvo mestos geležinkelininkų pajėgos.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


2019-07-13

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt