Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija, įgyvendindama ES lėšomis finansuojamą Baltijos jūros kranto apsauginio kopagūbrio tvirtinimo projektą, jau baigė dalį krantotvarkos darbų.

Pasak L. Dikšaitės, specifiškiausi ir tik Kuršių nerijai būdingi yra apsauginio kopagūbrio tvirtinimo šakų klojiniais darbai. Palmiros Mart nuotr.

„Daugelis Kuršių nerijos lankytojų net nežino, kad ši ilga didžiulė pajūrio kopa nėra natūralios kilmės, o daugiau kaip 200 metų nuolatinio žmogaus darbo ir priežiūros rezultatas. Pagal europinį projektą jau baigėme dalį krantotvarkos darbų – iškloti šakų klojiniai rekreacinėse zonose (apie 3,4 ha), sutvarkyti 37 perėjimai, t. y. atnaujinta daugiau kaip 1,2 km lentinių takų, daugiau kaip 800 m molio ir žvyro takų, taip pat atnaujinti 33 laiptai ( 600 kv.metrų)”, – KNNP  tinklapyje skelbiamoje publikacijoje cituojama Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaitė.

Pranešama, kad iš viso Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra 74 perėjimai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros ir rūpesčio. Pasak L. Dikšaitės, specifiškiausi ir tik Kuršių nerijai būdingi yra apsauginio kopagūbrio tvirtinimo šakų klojiniais darbai. Pirmą šimtmetį kopų inspektoriai pagal specialią technologiją jį formavo, o dabar jų pasekėjai gūbrį prižiūri: tvirtina audros nuplautus šlaitus, gamtinės ar antropogeninės kilmės išgraužas ar pralaužas. Šiuo metu apsauginio kopagūbrio priežiūra pagal Pajūrio juostos įstatymą pavesta Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai.

Atnaujinti 33 laiptai, t. y. 600 kv. metrų. Palmiros Mart nuotr

Apsauginis kopagūbris yra vienas svarbiausių UNESCO kultūrinio kraštovaizdžio elementų. Daugiau nei prieš 200 metų jis buvo pradėtas kurti beveik visu Kuršių nerijos pajūriu. Apie 100 km tebesitęsiantis kopagūbris atlieka labai svarbią apsauginę funkciją – sulaiko į krantą jūros išmetamą smėlį ir neleidžia jam slinkti gilyn į neriją. Šio kopagūbrio kūrimo darbai pradėti 1805-1811 m. – iš pradžių siauriausioje ir labiausiai bangų ardomoje pietinėje dalyje, o vėliau atskiri jo ruožai buvo formuojami visą šimtmetį, kol XX a. pradžioje susijungė į vientisą pajūrio kopos gūbrį. Jam kurti naudotos natūralios medžiagos – šakų užtvaros, kuolai, sulaikanti smėlį žolinė augalija, paprastai sodinta rudenį.

Baltijos pajūriu besidriekiančio apsauginio kopagūbrio teritorijoje gausu natūralių buveinių, įtrauktų į Europos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000” – jose aptinkami reti augalai ir gyvūnai svarbūs visos Europos biologinei įvairovei.

Minėtas jūros kranto apsauginio kopagūbrio tvirtinimo projektas, prasidėjęs 2016 m., baigsis 2022 m. pavasarį.