Daugelis numano, kas yra švietimo sistema, veik visi esame su ja susitikę. Vaikystėje, kai mus bandė išmokyti, vėliau tenka padėti kitiems sėkmingai ar nelabai pasiekti žinojimo lygį, kuris tenkina aplinkinius. Dauguma istorikų patvirtintų, kad mūsų mokyklos iki šiol naudojasi šimtmečius naudota metodika, ne veltui viena mokytoja iš nedidelio miestelio manė, kad išmokius vaikus kirčiuočių pavadinimus, jie taps protingesni. Tai, deja, mokytojos kvailystė, kuri remiasi esamu tradiciniu mokymu.
Kas gi sudarė jo pagrindą? Kartojimas. „Repetio est mater studiorum“ džiaugėsi senoliai profesoriai ir kiti mokytojai. Bet dabar dažnas vyresnis moksleivis žino pasaulį kitaip nei jo senas mokytojas, išaugęs dar tais laikais, kai nebuvo interneto bei nešiojamo telefono. Negali pykti nei ant vienų, nei ant kitų. Ne visi pedagogai spėja paskui progresą, kai kurie stipriai vėluoja.
Stengiantis „pertvarkyti“ švietimo sistemą nematoma, kad ateityje ji bus ir principo kitokia.
Kuo remiasi dabartinės visuomenės (išsivysčiusios ir nelabai) veikla? Pirmiausia, kolektyvizmu ir empatija. Pavieniui net telefono neišrasi. Antra – kūrybiškumas. Kai aplinka stipriai ir greitai keičiasi, tenka jungti visus savo asmeninius, o dar geriau grupinius sugebėjimus rasti problemų sprendinius, prisitaikyti ir nugalėti. Senų dogmų ar net tiesų kartojimas čia beprasmis. Trečia – kritiškumas. Esant informacijos pertekliui, randasi melagienos arba netikros žinios. Nesigilinsiu, kodėl ir kaip jos egzistuoja, bet akivaizdu, jog kiekvienam tenka į jas reaguoti.
Nesugebėjimas atsirinkti gali baigtis socialine ar net medicinine mirtimi. Finansinės piramidės ir bankrotas, fiktyvių vaistų ar procedūrų pirkimas – tai tik keli atvejai, kai kritiškumo stoka naikina žmones ar jų sveikatą.
Taigi, ateityje mokymasis turi remtis šiomis pagrindinėmis idėjomis: kolektyvinis mokymasis, jaučiant kitą ar kitus, kūrybiškumas, leidžiantis peržengti senas žinias ir kurti naujas, kritiškumas, kaip principas užtikrinantį tolesnę žmonijos socialinę (o gal ir biologinę) evoliuciją.
Gaila, kad stengiantis „pertvarkyti“ švietimo sistemą nematoma, jog ateityje ji bus iš principo kitokia. Jos elementai egzistuoja ne tik gamyboje ar paskirose bendruomenėse, bet ir kai kur įjungiami į mokymo sistemą. Tiesa, čia kai kurie elementai prieštarauja seniems, bet reikia manyti, kad neilgam.
R.Dargis: Tačiau didžiausia bėda, kad mokslo turinio ir kokybės klausimai taip ir netapo net pirminės diskusijos objektu. Daug kalbėjome apie tai, kas ruoš mokytojus ir kiek tam reikia lėšų, bet klausimo, kokį mokytoją ir kokiai ateities mokyklai mes jį turėtume rengti, niekas net nepradėjo nagrinėti. Mes struktūriškai pertvarkėm mokytojų rengimą, bet taip ir nesutarėm, kokį mokytoją mes norim turėti.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/08/13/news/robertas-dargis-nedarome-nieko-bet-tikimes-gero-rezultato-11450349/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy