Sritis, kuri niekada nepalieka abejingų, yra sveikata. Kūną turi visi, todėl manosi jį pažįstantys. Kas ryškiai yra netiesa.

Iki šiol vyrauja klaidinga nuomonė, jog už sveikatos problemas atsakingi tie, kurie gydo.

Pastarąjį dešimtmetį medicinos mokslas sugebėjo rasti naują organą, apie kurį absoliuti dauguma žmonių nieko nežino. Mokslininkai teigia, kad tam tikri sluoksniai, kurie iki šiol buvo laikyti tankiu jungiamuoju audiniu, iš tiesų yra skysčio pripildytos ertmės, kurias mokslininkai pavadino „interstitium” (tarpaudiniu).

Tokios nedidelės ertmelės yra po oda, taip pat žarnyne, plaučiuose, kraujagyslėse ir raumenyse. Kartu jos sudaro tinklą, kurį palaiko stiprūs ir lankstus baltymai. Pirmą kartą šios ertmės kartu yra laikomos nauju organu, kurio funkciją mėginama suprasti. Įdomiausia, kad „interstitium“ iki šiol nebuvo pastebėtas, nors iš esmės yra vienas didžiausių žmogaus organų.

Šį pavyzdį pateikiau ne tam, kad praplėsčiau kažkieno akiratį, o tam, kad parodyčiau, jog žmogaus kūnas dar mažai pažintas. Tai jau vien dėl to, kad kūnas tapatinamas su lavonu.

Džiovintas augalas nėra biologijos objektas, o iškamša tik rodo išorę ir nieko daugiau. Tam tikras ryšys, aišku, yra, bet tai lyg ir eksperimentai su pelėmis, bandant vaistus, skirtus žmonėms. Patikimumas yra mažas.

Taigi, sveikatą reiktų suprasti ne tik kaip siekiamybę, bet kaip tam tikrą žinojimą ir metodų visumą. Paaiškinu: sveikata nėra gydymo objektas. Gydomas yra ligonis. Sveikas žmogus neturėtų susidurti su gydytoju be reikalo. Nebent pažymai gauti.

Dalinkime sveikatą ir jos priežiūrą į dvi dalis – nesveikatos ir sveikatos. Pirmoji yra žinoma kaip gydymo sritis, antroji privalėtų būti priežiūros sritimi.

Taigi, gydymas keičiasi akivaizdžiai ir labai greitai, todėl aiškiai numatyti kryptį kol kas neįmanoma. Tiesiog esame per arti. Todėl įvardinsiu tik kelis dalykus: medicinos robotizacija ir kompiuterizacija (tai susiję dalykai), gydymo individualizacija (vaistai konkrečiam žmogui, gydymo veiksmas konkrečiam ligoniu ir t.t.), medicinos holizmas, t.y. gydymas, atsižvelgiant į visas asmens savybes: buitines, socialines, genetines, psichines ir t.t.

Truputį apibendrinant turėčiau sakyti, kad randasi nauji sveikatos analizės ir gydymo būdai, pagrįsti naujomis informacinėmis technologijomis, gydymo subjektas pradedamas suvokti kaip žmogus, o ne tik kaip kūnas, žmonija vėl grįžta prie prabangos gydyti kiekvieną individualiai.

Kompiuterinė diagnostika jau dabar yra tikslesnė nei žmogiškoji, tiriant vėžinius susirgimus, naujausios programos yra tikslesnės už gydytojus, o paskutinieji kardiogramų analizatoriai „mato“ ligą, kurios nepastebi specialistai.

Kompiuteriniai dariniai palengvina ir atpigina vaistų bei vakcinų kūrimą. Internetinis ryšys leidžia specialistams dirbti „be atstumo“, t.y. konsultuotis bet kurioje pasaulio vietoje ar reikiamu laiku.

Jau turime „išmanius“ tvarsčius, kurie matuoja ne tik pulsą ir kitas organizmo funkcijas, tabletės pačios fiksuoja vartojimo laiką. Kol kas tai retenybės, bet labai greitai tai taps kasdienybe.

Einama prie holistinės medicinos, kai gydymas atsižvelgia į socialines, biologines, psichines žmogaus gyvenimo savybes. Tokių naujovių apstu, jas net sunku išvardinti.

Ko gero, dirbtinis intelektas ne tiek palengvins medicinos specialistų (gydytojų) darbą, kiek atpalaiduos juos nuo rutinos, vadinasi, mažės poreikis kai kuriems iš jų.

Bet labiausia noriu atkreipti dėmesį ne į gydymą, kiek į sveikatą. Iki šiol vyrauja klaidinga nuomonė, jog už sveikatos problemas atsakingi tie, kurie gydo. Netiesa. Už nesveikatą atsakingi tie, kurie sargdina.

Aišku, jog nevalant dantų jie pradės gesti, neplaunant rankų užsikrėsi kai kuriomis ligomis, nesiprausdamas vargu ar išgyvensi ilgai. Šis sąrašas nėra baigtinis, jis vis atsinaujina tarsi pats. Teisingiau – jį vysto kai kurie žmonių trūkumai bei ydos. Nesiimsiu jų aptarinėti nuosekliai, aptarkime kryptį.

Priklausomybės, perteklinis svoris, regėjimo ydos – visuomet pačių žmonių veiklos ar neveikimo padarinys. Vairavimas išgėrus sukelia daugiau mirčių nei karai. Paspirtukai iš džiaugsmo šaltinio virto traumų gamintoju. Mobilių prietaisų ekranai jau sugadino ne vienos kartos regėjimą. Neįprastas gyvenimo tempas nuolat sukelia psichikos ligas. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Aišku, kad vystantis mūsų pasauliui, sveikatos problemų nemažės. Todėl lėtai, bet gana kryptingai vystoma nuostata, kad geriausias sveikatos specialistas yra pats žmogus, asmuo, pilietis. Jis turi ne tik konstitucines teises, bet ir pareigas, kurias turi nuolat prisiminti.

Noriu pastebėti, kad rūpestis savimi, t.y. savo kūnu, savo psichika yra ne teisė, o pareiga, nors ir keistai tai skamba.

Pasaulyje vystosi nuostata, kad sveikatos prioritetas yra reikalavimas žmogui rūpintis savimi nuolat. Paprastai kalbant, žiūrėti, ką valgai, kaip ir kiek judi, ar supranti, kad prasidėjo vienas ar kitas susirgimas.

Aišku, kad gali kilti mintis, kad robotai ar kokios programos rūpinsis mūsų maistu ar sportiniu aktyvumu, bet tai tinginių iliuzija. Kol kas nematyti galimybių pakeisti žmogų į ką nors kitą. Jis ir ateityje privalės valytis dantis, plauti rankas, pakankamai sportuoti, žinoti, ką valgo.

Kūnas ir protas reikalingi nuolatinės priežiūros ir tai palaipsniui pakeis gydymo svarbą ligų prevencija.

Šiuo metų mažiau nei dešimt procentų visų valstybės išlaidų skiriama profilaktiniams dalykams, per devyniasdešimt – gydymui. Vienaip ar kitaip einama prie jų proporcijos kitimo: sveikatos priežiūra yra suvokiama kaip galimybė bei būtinumas išvengti ligų.