Kas yra Kocho bunkeris, kada ir kodėl Smiltynėje buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, kaip nacistinė Vokietija buvo pasiruošusi ginti Memelį nuo sovietų?

Atsakymus į šiuos klausimus buvo galima gauti baterijos-muziejaus „Memel Nord“ lyderio Aivaro Kurskio bei jo kolegos Antano Daunoro surengtame žygyje po šį šiaurinį Kuršių nerijos kampelį.

Nuo bunkerių iki geležinkelio

Žygeiviai drauge su Aivaru ir Antanu pakilę į kopas buvo supažindinti su pirmuoju karo objektu – Kocho, pavadinto Rytų Prūsijos gauleiterio Eriko Kocho vardu, bunkeriu – gelžbetoninio šuliniu su kulkosvaidžių lizdais.

Anot Aivaro, jų visoje Smiltynėje apstu ir išėjus pasivaikščioti žvilgsnis gali užkliūti ne už vieno.

Istorinėje nuotraukoje – Rytų Prūsijos gauleiteris Erikas Kochas savo vardo bunkeryje. Nuotraukos dešinio kampo viršuje matyti tvienas iš tokių išlikusių Smiltynėje. Gretės Maziliausskaitės nuotr.

Netoli Kocho bunkerio – artilerijos baterija.

„Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo iškreiptas suvokimas, kad reikia kuo daugiau bunkerių – tiek, kad iš jų net išlįst nereiktų, kad bunkeriais, tuneliais galėtum visur patekti. Tai buvo labai brangu, nepraktiška ir nepasiteisino“, – pasakojimą šioje vietoje pradėjo Aivaras.

Anot jo, metams bėgant prasidėjo ne kompleksnių bunkerių statyba, kurie patys arba jų pamatai vis dar yra išlikę nerijoje.

Autentiškas betoninis takas, vedantis į kopose buvusią artilerijos bateriją bei bunkerius. Gretės Maziliauskaitės nuotr.

„Hitleris pats buvo pasakęs, kad tvirtovė neturi būti šventovė bailiams, iš kurios jie niekada neišlenda. Tvirtovė, anot jo, yra užuovėja kariaujantiems“, – sakė Aivaras, pridurdamas, jog nacių kariams karo metu tekdavo lįsti lauk ir eiti apkasais, norint pasiekti kitus karinius objektus.

Netoli šios vietos stovėjo ir pabūklas, skirtas apsaugoti Klaipėdą nuo sovietų aviacijos antskrydžių ir apšaudymų.

Žygeiviai turėjo galimybę apžvelgti ir išlikusius bunkerius, kuriuose slapstėsi vokiečių kariai.„Labai jau nejauku čia eiti“, – bunkerį įvertino viena iš žygio dalyvių Rūta.

Netrukus žygio vadai nusuko nuo įprasto betoninio pėsčiųjų tako ir ėmė kulniuoti marių pusėn per kelius siekiančias miško smilgas.

Artilerijos baterijos likučiai. Gretės Maziliauskaitės nuotr.

„Čia, kur dabar stovime, buvo vagonų pakrovimo vieta“, – visiems priėjus skardį, kurio apačioje bangavo marių vanduo, pranešė Aivaras.

Jis papasakojo, jog XIX a. čia buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, skirtas kopų apsodinimo darbams – į vagonus buvo kraunami sodinukai ir gabenami sodinti, o vienas iš Neringos miškų apželdintojų buvo Liudvikas Hagenas, kurio paminklą žygio dalyviai taip pat aplankė.

Bunkeris. Gretės Maziliauskaitės nuotr.

„Per Antrąjį pasaulinį karą geležinkelis jau atliko kitokią funkciją – palei jį buvo išdėstyti visokie kariniai objektai“, – aiškino gidas Aivaras.

Sekdami buvusių bėgių linija, dalyviai keliavo per apkasais, sprogimų duobėmis nusėtą ir gaisrų nuniokotą mišką. Didžiausius įspūdžius žygeiviams paliko gynybiniai įtvirtinimai, nors ir daugumoje vietų iš jų jau nieko nebelikę, daug kur telkšo vanduo, o vienoje iš baterijų prieglobstį įsirengė benamiai.

Iš buvusių siaurojo geležinkelio bėgių šiuo metu likusi tik žolė. Gretės Maziliauskaitės nuotr.

Pasišviesdami žibintuvėliais smalsuoliai lindo ir į vienos baterijos vidų – paskaičiuoti, kiek lovų tilpo vienoje miegamojo patalpoje ar pasvarstyti, kas galėjo būti slepiama dar dabar kabančiuose, jau surūdijusiuose seifuose.

Praėjusio amžiaus seifas tebėra savo vietoje. Gretės Maziliauskaitės nuotr.

Sekdami siauruko linija, dalyviai priėjo ir buvusį šaudmenų sandėlį, apžiūrinėjo jau dabar užžėlusius ir tiesiog grioviais virtusius apkasus, buvusių karinių sandėlių pamatus.

Kaip užėmė Klaipėdą?

Apie tai, kokios kovos baigiantis II pasauliniam karui vyko Smiltynėje, išsamiai yra parašęs prof. dr. Vasilijus Safrnovoas savo publikacijoje „Klaipėdos užėmimo istorijos 1944–1945 metais kontroversijos”.

Pasak jo, laikinus statinius priešlėktuvinėms ir pakrančių artilerijos baterijoms Klaipėdoje buvo pradėta statyti jau 1939 m. balandį, o liepos 10 d. vyriausioji Vokietijos karinio jūrų laivyno vadovybė nusprendė sumontuoti nuolatines artilerijos baterijas aplink Klaipėdos uostą: dvi pakrantės baterijas prie pat Baltijos jūros Giruliuose ir Smiltynėje (kiekviena jų turėjo būti apginkluota keturiais 15 cm skersmens sunkiaisiais pabūklais) ir šešias priešlėktuvines artilerijos baterijas (kiekvienoje keturi 8,8 cm skersmens sunkieji pabūklai), išdėstytas žiedu aplink miestą, 4 km atstumu viena nuo kitos. Kiekvienoje baterijoje du pabūklai galėjo šaudyti tik į jūrą, likę du pabūklai buvo zenitinės patrankos. Visos numatytos baterijos, turėjusios ginti Klaipėdos jūrinę tvirtovę, buvo pastatytos, tačiau 1940–1941 m. pasikeitus Vokietijos pakrančių gynybos strategijai, beveik visos buvo nuginkluotos. Tik 1944 m. spalį buvo atkelta naujų priešlėktuvinės artilerijos baterijų, kurioms, kaip spėjama, irgi buvo statomi papildomi gynybiniai įrenginiai, ypač Kuršių nerijoje.

Iš aštuonių baterijų tik keturiose 1944 m. fiksuojama ginkluotė: Girulių pakrantės apsaugos baterijoje ir trijose priešlėktuvinės artilerijos baterijose – vienoje Melnragėje ir dviejose Kuršių nerijoje.

„Nuo 1944 m. spalio 23 d. iki 1945 m. sausio 13 d Klaipėdos placdarmas buvo apsuptas iš sausumos. Kuršių nerija ir prie jos ištakų Sembos pusiasalyje buvęs Kranto miestelis, geležinkeliu sujungtas su Karaliaučiumi, visą tą laikotarpį Klaipėdai turėjo didelę reikšmę. Nors pagrindiniai kroviniai iš Klaipėdos ir į ją tuo metu buvo gabenami jūra, Kuršių nerija liko vienintelė tvirtovėje blokuotų pajėgų sausumos susisiekimo su likusiomis Vokietijos pajėgomis arterija. Be to, Krante buvo dislokuoti Klaipėdoje buvusių pajėgų tiekimo, užnugario daliniai, amunicijos atsargos. <…> Tris mėnesius, palyginti su tuometine situacija vadinamajame Kuršo katile, fronto ruože aplink Klaipėdą buvo beveik ramu. SSRS Baltijos laivyno aviacija žvalgė virš Klaipėdos, kas darsyk patvirtintų, kad zenitinės artilerijos pajėgumas tuo metu Klaipėdoje nebuvo itin didelis, o prie pagrindinės fronto linijos vykdavo nežymūs apsišaudymai”, – rašo V. Safronovas.

Pasak istoriko, Klaipėdos šturmas buvo numatytas tik po to, kai 1945 m. sausio 13 d. buvo palyginti sėkmingai pradėtas III Baltarusijos fronto puolimas Rytų Prūsijoje. Užėmus šiaurinę Sembos pusiasalio dalį, Klaipėdoje dislokuotiems daliniams būtų buvusi atkirsta tiekimo ir pasitraukimo sausuma galimybė. Įvertinus tai, sausio 22 d. buvo priimtas sprendimas atitraukti 28-ąjį Vermachto korpusą iš Klaipėdos.

Pirmieji daliniai iš Klaipėdos tvirtovės pajudėjo dar sausio 14 d., jūra buvo išgabenti 511-ojo atskirojo bataliono „Tigrai“.

Anot vokiečių šaltinių, dėl Klaipėdos placdarmo evakuacijos nekilo didelių problemų, nes jos (kodinis operacijos pavadinimas „Vėžys“, vok. „Krebs”), pratybos su visomis smulkmenomis buvo surengtos jau 1944 m. gruodį.

Sausio 24 d. į Krantą išžygiavo pirmieji korpuso daliniai. Aštuoni keltai, esant 30 laipsnių šalčiui kursavę tarp Klaipėdos ir Smiltynės, naktimis iš sausio 25 į 26, iš 26 į 27 ir iš sausio 27 į 28 d. išgabeno pagrindines 28-ojo korpuso pajėgas. Kartu tuomet jūra buvo išgabenta 10 670 dar nepasitraukusių pabėgėlių ir 7 tūkst. sužeistųjų. Vokietijos pajėgos iš pradžių atsitraukė iš šiaurinių ir rytinių fronto pozicijų, o iš pietinių pozicijų buvo pajudėta tik antrąją naktį, nes pirmalaikis jų palikimas būtų suteikęs galimybę Raudonajai armijai puikiai matyti uostą.

Pasak V. Safronovo, Vermachto pozicijų pakitimus SSRS pajėgos pastebėjo iškart. Pastebėtas atsitraukimas keitė armijos vadovybės planus: sausio 26 d. po dviejų dienų numatytas puolimas buvo atšauktas, tačiau jau tos pačios dienos pavakarę buvo įsakyta užimti išeities pozicijas puolimui.

„Taigi akivaizdu, kad fronto vadovybė nusprendė neleisti Vokietijos pajėgoms atsitraukti ir pradėti puolimą nedelsiant”, – konstatuoja istorikas.

Vokietijos kariuomenės paliktas pabūklas Smiltynėje 1945 m. sausis. Chanono Levino nuor. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas).

Tačiau iki sausio 27 d. pavakario Raudonoji armija užėmė tik tiek, kiek buvo atsitraukusios Vokietijos pajėgos. Nors aktyvesnį SSRS pajėgų judėjimą stabdė užminuoti laukai ir kitos kliūtys, anot V. Safronovo, akivaizdu, kad apskritai buvo linkstama laukti, kol Vermachtas pasitrauks, ir tik tada užimti likusias pozicijas.

Oficialiuose dokumentuose fiksuojama, kad 249-ojo pulko 1-asis šaulių batalionas (vad. mjr. M. Gladkovas) sausio 28 d. 3 val. nakties pirmasis įsiveržė į Klaipėdą, o antrajame puolimo ešelone buvusio 167-ojo šaulių pulko daliniai, „įveikę pasipriešinimą“ miesto prieigose ir šiauriniuose miesto pakraščiuose, stoties rajone, ir perėję per visą miestą, 5 val. 30 min. išėjo prie Kuršių marių.

Paskutiniai Vermachto ariergardo kareiviai paliko miestą dar 4 val. nakties ir, įsitvirtinę Kuršių nerijoje, iš 105 ir 150 mm pabūklų atakavo uosto rajoną, taip trukdydami raudonarmiečiams prisiartinti prie marių.

„Kuršių nerijos užėmimas buvo tos pačios 4-osios smogiamosios armijos operacijos tęsinys. Siekdami prasibrauti į neriją, armijos daliniai turėjo forsuoti marias, o tai, atakuojant Smiltynėje gerai įsitvirtinusiam Vermachto ariergardui, buvo itin sudėtinga. Kaip pažymima sovietų šaltiniuose, marias teko forsuoti daugelyje vietų suaižėjusiu ir susprogdintu ledu, todėl kelius bei pavojingas vietas iš pradžių turėjo ženklinti žvalgai ir pionieriai, be to, nebuvo įmanoma ir transportuoti ginkluotę. Taigi reikia įvertinti, kad gamtinės kliūties įveikimas davė Vermachtui daugiau laiko pasitraukti, todėl nelabai aišku, kaip tokiomis sąlygomis sausio 29–30 d. nerijoje galėjo vykti „atkaklūs mūšiai“, kaip teigiama oficialioje karo įvykių Lietuvoje istorijoje. Chronologiniu aspektu vokiečių šaltiniai lyg ir neprieštarautų tokiam teiginiui, nes teigiama, kad paskutiniai Vokietijos kariai apleido Kopgalį sausio 30 d. Tačiau, vokiečių šaltinių teigimu, Vermachto daliniai paliko neriją „be mūšio“, o 58-osios pėstininkų divizijos ariergardas sovietų žvalgybą per sąsiaurį „lengvai atrėmė“, – rašo V. Safronovas.

Pasak sovietų šaltinių, iš Kuršių nerijos vokiečius stūmė trijų divizijų daliniai. 32-oji 19-ojo šaulių korpuso divizija, vadovaujama plk. Jakovo Verbovo, jau sausio 28 d. apėjusi šiaurinę marių dalį, pradėjo ruoštis jas forsuoti. Kitą rytą prie Stariškių paleistos dūmų uždangos prieblandoje divizijos 113-ojo pulko 1-asis batalionas pirmasis forsavo marias ir nerijoje, prie Alksnynės, užėmė nedidelį placdarmą. Jį išlaikė iki sausio 30 d. ryto, kaip rašoma, „didvyriškai ištverdamas kontratakas“. Už šią „didvyrišką ištvermę“ septyni 113-ojo pulko kariai buvo nedelsiant po mirties apdovanoti SSRS Didvyrių vardais. Sausio 30 d. ten pat vėl paleidus dūmų uždangą, marias forsavo visas 113-asis šaulių pulkas.

Pagaliau 344-oji šaulių divizija į Kuršių nerijos „valymą“ įsitraukė vėliausiai. Trys šios divizijos pulkai (1152, 1154 ir 1156) sausio 30 d. forsavo marias iškart po to, kai tai padarė 113-asis šaulių pulkas. Tos pačios dienos vakare 1152 ir 1156 pulkai pasiekė Juodkrantę ir toliau judėjo į pietus Kuršių nerija, kuri buvo galutinai užimta iki vasario 4 d.

Pasak V. Safrnovo, vokiečių literatūroje nėra jokių nuostolių per atsitraukimą iš Klaipėdos fiksavimo. Iš 4-osios smogiamosios armijos į fronto štabą buvo pranešta, kad žuvo maždaug 5 tūkst. „priešo“ kariuomenės kareivių ir karininkų, buvo sunaikinta 33 pabūklai, minosvaidžiai, tankai, kitų ginklų, paskandintas vienas jūrinis transportas, vienas buksyras ir pažeisti du minininkai. Daug ginkluotės, 48 garvežiai, 1,4 tūkst. prekinių vagonų ir platformų, 48 cisternos, 44 automobiliai, 30 smulkiųjų laivų ir dar 100 pažeistų smulkiųjų laivų buvo turtas, kurį kariuomenė perėmė, kaip buvo teigiama „mūšių metu“, nors, anot istoriko, veikiausiai šį turtą SSRS kariuomenei Vermachtas paprasčiausiai paliko, nespėjęs visko išgabenti.

Iš 56,2 tūkst. žmonių, dalyvavusių 4-osios smogiamosios armijos operacijoje, oficialūs sovietų nuostoliai nuo sausio 25 iki vasario 4 d. buvo 403 žuvusieji ir 1066 sužeistieji. Tačiau šie duomenys, pasak istoriko, matyt, nėra galutiniai, nes vien Klaipėdos memorialiniame komplekse esančiose lentelėse yra įrašytos 695 žuvusiųjų pavardės.