Dienraščio „Kauno diena“ paskelbta Europos parlamento (EP) nario, buvusio Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno pozicija apie tai, kad EP balsuojant dėl Europos komisijos (EK) narių, jis nepalaikysiąs oficialiu Lietuvos kandidatu į EK narius (komisarus) tapusio Ūkio ir inovacijų ministro Virginijaus Sinkevičiaus nėra perkūnas iš giedro dangaus. Greičiau – dar viena prielaida, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje (LVŽS) vyrauja gana didelis pakrikimas.

Ir p. Jakeliūno radimasis EP, ir p. Sinkevičiaus nominacija į ES komisarus yra LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio politinių pastangų rezultatas. Strigusių bei springusių pastangų, tačiau būtent p. Karbauskis pasiekė, kad silpnu LVŽS sąrašo rinkimuose į EP garvežiu tapęs Šarūnas Marčiulionis memlendamas atsisakytų iškovoto EP mandato. Pono Sinkevičiaus kandidatūrą į eurokomisarus galų gale „prarijo“ ir prezidentas Gitanas Nausėda (nors sakęs, kad tarp trijų trijų institucijų vykęs derinimas buvo nesolidus), ir premjeras Saulius Skvernelis (kuriam naujiena apie LVŽS frakcijos Seime surengtą balsavimą dėl p. Sinkevičiaus kandidatūros, esą buvo negirdėta).

Į atstatydinimą palydėdamas susisiekimo ministrą Roką Masiulį p. Karbauskis sakė, esą automobiliai ne skaidrumu, o asfaltuotais keliais važiuoja. Martyno Vainoriaus nuotr.

Buvau be to linkęs manyti, kad „Sinkevičiaus koziris“ p. Karbauskio rankose – tai ženklas, ką gali gauti kiekvienas lyderiui sąlyginai lojalus partietis, skirtingai nuo tokių atskalūnų kaip Dovilė Šakalienė, Justas Džiugelis, Vytautas Bakas ar Mindaugas Puidokas. Tačiau kai kurie mano kolegos šiame veiksme įžvelgė tai, kad p. Karbauskis tokiu būdu valdomos partijos viduje mėgina atsikratyti galimu konkurentu – kandidatus į LVFŽS valdytojus – tijūnus.

Nedaug prasmės šiandien svarstyti, kokia yra p. Jakeliūno nuostatų dėl p. Sinkevičiaus priežastis. Visiems yra žinomas jo polinkis į frondą (viena TŽŽ pateikiamų reikšmių – neprincipinė, nerimta opozicija: opcija asmeniniais motyvais) ir abejotini gebėjimai groti darniame politiniame orkestre.

Daug reikšmingesnė ta, kad p. Karbauskio orkestras nebesugeba groti darniai, iš natų.

Tačiau kitaip nė negali būti, kada prie pulto stovintis dirigentas seka ne partitūrą ir mojuoja batuta, bet bando patenkinti netikėtai užplaukusią lytinę aistrą. O pasipiktinus publikai, ima į mikrofoną gąsdinti, kad išvis išeis iš vakarėlio, o sumokėję už jį pinigus liks be nieko. Net be malonumo.

Publika tuo pat metu supranta, kad niekur jis neišeis, kol nebaigs procedūros. Tačiau ir orkestrantai suvokia, kad jokios partitūros nebėra, ir šansas darsyk užlipti ant scenos rasis tik griežiant solo partijas, garsu perrėkiant kitus kolegas. Ir frakų pasaulyje atrodant bent jau padoriau už dirigentą.

Į atstatydinimą palydėdamas susisiekimo ministrą Roką Masiulį p. Karbauskis sakė, esą automobiliai ne skaidrumu, o asfaltuotais keliais važiuoja. Keliais, kurių ministras esą piktybiškai neasfaltuoja. Nesikartosiu apie tai rašęs anksčiau. Tačiau prisiminkime, ar skaidrumas, kaip tema, LVŽS buvo reikšmingas?

Vos „paguglinus“: „Tiek partijos, tiek ir koalicijos partneriams bus keliami aukščiausi skaidrumo reikalavimai, sako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis“ (po 2016 m. rinkimų formuojant koaliciją), „LRT veikloje reikia daugiau skaidrumo, – tikino R.Karbauskis.“ (2018 m. sausis) „naujajame [2018-2019 m.] politikos sezone LVŽS daugiausia dėmesio Seime skirs skaidrumo priemonėms” (2018 m. rugsėjį), „ Naujomis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisomis Ramūnas Karbauskis siekia skaidrumo sveikatos sistemoje“ (2019 m. sausis).

Nebelikus pagrindinės temos, nebėra pagrindui esminiam LVŽS valdymo laikais kartojamam užkeikimui: Lietuvoje to nebuvo padaryta 27 metus… Ko buvo ar ko nebuvo per 29 (po teisybei) metus – kiekvieno asmeninis įspūdis. Tikrai buvo visko. Tačiau kartais atrodo, kad nė vienos partijos valdymo metu nebuvo taip koktu.