Prie pat geležinkelio bėgių stovinčių Nemuno gatvės 113 ir 133 namų istorijai kol kas galo dar nematyti, nors dar pernai spalio pabaigoje Klaipėdos miesto taryba priėmė sprendimą pradėti juose esančių butų ir kitų patalpų išpirkimo procedūras.

Viena iš gyventojų, jau turinti patirties teismuose, bando prisiteisti 100 000 eurų neturtinę žalą, o kita, kreipdamasi pagalbos į žurnalistus, rašo, kad susiduria su miesto valdžios ignoravimu ir dėl to kartu su kaimynais jaučiasi lyg „kažkokie miesto atmatos”.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Ieškinį atmetė

Klaipėdos miesto taryba dar 2011 m. balandį patvirtino detalųjį planą, pagal kurį minėtieji namai turėjo būti nugriauti. 2012 m. miesto Taryba priėmė sprendimą, kuriuo sutiko Nemuno g. dalį perduoti Uosto direkcijai, o Vyriausybės sprendimu ji uostui buvo perduota 2016 m. lapkritį. Gyventojai yra prirašę aibę skundų įvairiosioms institucijos, tačiau iki šiol nėra iškeldinti. Situacijos kol kas nepakeitė ir minėtasis Tarybos sprendimas dėl patalpų išpirkimo.

Taip klostantis įvykiams bene aktyviausiai savo teises teisminėmis priemonėmis bando ginti Nemuno g. 133 gyvenanti Stefanija Šemetienė. Ji pernai kreipėsi ir į Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, prašydama apginti jos ir kitų šio namo gyventojų teisę į sveikatą ir švarią aplinką, prašė teismą įpareigoti Uosto direkciją ir Savivaldybę ją iškeldinti, teisingai atlyginant už butą ar jį išpirkti ir kt.

Galiausiai ji Vilniaus apygardos administracinis teismui padavė ieškinį, kuriuo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Susisiekimo ministerijos ir Klaipėdos miesto savivaldybės,  solidariai priteisti 100 000 eurų neturtinę žalą.

Moteris teismui nurodė, kad gyvena name, kuris yra apie 14 metrų atstumu nuo geležinkelio bėgių, o jais per parą ne mažiau kaip 15 kartų važiuoja pramoninės paskirties traukiniai, keliantys didelį triukšmą ir vibraciją. Visa tai papildo uosto krovos darbai. Anot jos, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras yra atlikęs gausybę matavimų ir nustatęs, kad triukšmo šaltiniai yra „Lietuvos geležinkelių“ traukiniai ir uosto įmonės. Dėl triukšmo ji negali ramiai miegoti, naktį nuolat prabunda, „patiria kitus sunkumus”. Gyventoja teismui tvirtino, kad taip Susisiekimo ministerija pažeidė jos teisę į sveiką ir švarią aplinką, kuri yra garantuojama Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Ieškinyje moteris rašė, kad jau patvirtinus minėtąjį detalųjį planą ministerija kartu su savivaldybe turėjo imtis neatidėliotinų priemonių iškeldinti gyventojus.

Moters ieškinį prašiusi atmesti Susisiekimo ministerija tikino, kad reaguoja į šių namų gyventojų skundus, „tarpininkauja ir imasi iniciatyvos, derinant klausimus dėl minėtų problemų sprendimo būdų ir jų įgyvendinimo galimybių, taip pat ieškant bendro suinteresuotų subjektų sutarimo”. Ji priminė ir apie prasidėjusias turto išpirkimo procedūras.

Ieškinį prašė atmesti ir savivaldybė, akcentavusi, kad atliko daugiau nei numato teisės aktų reikalavimai, nes pagal minėtojo detaliojo plano sprendinius iškeldinti gyventojus turėjo jo organizatorius – Uosto direkcija. Pati savivaldybė esą ne kartą kreipėsi į visas atsakingas institucijas ir įmones, siekdama išspręsti gyventojų problemas dėl triukšmo. Savivaldybė priminė, kad dar 2013 m. kreipėsi raštu į Susisiekimo ministeriją ir teikė administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl eismo ribojimo nakties metu, tačiau ministerijos suderinimo negavo. Savo atsiliepime ji dėstė, kad mero potvarkiu sudaryta darbo grupė bendru sutarimu patvirtino priemonių planą, kurio įgyvendinimas užstrigo Uosto direkcijai atsisakius finansuoti gyventojų iškeldinimą. Per visą tą laiką buvo pastatytos garso slopinimo sienutės, suvirintos bėgių sandūros ir galiausiai radus biudžete pakankamai lėšų miesto Taryba leido pradėti patalpų išpirkimo procedūrą.

Trečiuoju asmeniu byloje buvusi Uosto direkcija greta panašių argumentų dar nurodė, kad gyventoja, pateikdama tokį ieškinį, siekia apeiti įstatymų nustatytas turto visuomenės poreikiams paėmimo procedūras ir siekia dvigubos naudos sau.

Kitas trečiasis asmuo – „Lietuvos geležinkeliai“ – atsiliepimo į skundą nepateikė.

Bylą išnagrinėjusi teisėja Violeta Balčytienė akcentavo, kad nors patikrinimo aktai patvirtina, jog gyvenamosiose patalpose, triukšmas viršija higienos normos ribas, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti ministerijos ir savivaldybės neveikimą. Esą yra pakankamai įrodymų, kad abi šios institucijos ėmėsi aktyvių veiksmų ir nėra pagrindo pripažinti, kad gyventojai kilo neturtinė žala dėl jų neveikimo.

„Nenustačius atsakovių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas”, – rašoma sprendime, kuris gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT).

S. Šemetienės atstovas Edenas Leleiva „Atvirai Klaipėdai” sakė, jog toks skundas jau pateiktas ir LVAT, jis priimtas nagrinėti.

Kreipėsi į uosto įmones

Tuo metu kiti šių namų gyventojai teigia patiriantys visišką abejingumą iš miesto valdžios.

„Buvo žadėta išpirkti mūsų turtą. Buvo susitikimas kovo 22 d., gyventojai pateikė savo pasiūlymus savivaldybei. Buvo žadėta per mėnesį pranešti apie sprendimą, deja, iki šiol niekas jokios informacijos neduoda. Telefonu nenori bendrauti, į el. laiškus neatsako. Kreipiausi ir į merą. Visiškas ignoras. Nebežinau, iš ko galima gauti bent kokios informacijos. Kartais toks jausmas, kad mes ne klaipėdiečiai, o kažkokie miesto atmatos. Liūdna dėl tokio miesto valdžios požiūrio”, – į „Atvirą Klaipėdą” laišku kreipėsi viena iš šių namų gyventojų.

Paklausus, kas gi padaryta, sprendžiant patalpų išpirkimo klausimą, Klaipėdos savivaldybės administracijos Turto skyriaus vedėjas Edvardas Simokaitis teigė, jog administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija „vykdo procedūras dėl privatiems asmenims priklausančių patalpų Nemuno g. 113 ir 133 išpirkimo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką”.

„Šiuo metu yra baigtos derybos su visais nurodytų namų patalpų savininkais dėl galutinės pirkimo kainos nustatymo. Visos gyventojų pasiūlytos išpirkimo kainos gerokai viršija kainą, kurią savivaldybė gali mokėti pagal Vyriausybės nutarimą, tai yra rinkos vertė padidinta 10 proc.”, – sakė E. Simokaitis.

Jo teigimu, savivaldybės administracija kreipėsi į uosto įmones, kurios vykdo veiklą šalia nurodytų pastatų ar kurių veikla susijusi su gyventojų patiriamais nepatogumais dėl galimybės skirti trūkstamą finansavimą, tačiau atsakymo nei iš vienos įmonės kol kas negavo.