Kelionės laiku, Svarbu

Šv. Jono bažnyčia: laukianti dar vieno atgimimo (8)

Avatar

Martynas Vainorius
2019-08-24


„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui tęsia kelionę laiku, kuri rodo, kaip smarkiai per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas.

Šios kelionės ašis – miesto dvasiniu centru buvusi šv. Jono bažnyčia, atstatyta po didžiojo 1854 metų gaisro, vėl pradingusi Klaipėdai itin negailestingose II pasaulinio karo audrose bei galbūt po aštuonerių metų atgimsianti trečią kartą jau ne tik kaip šventovė.

Šv. Jono bažnyčia užfiksuota ir unikalioje spalvotoje tarpukario nuotraukoje, darytoje iš tuometinio Laivogatvio (Werft Strasse) – dabartinės Dangės gatvės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.
Šalia pirmtakės – ir kapinės

Šv. Jono bažnyčios vieta ir išvaizda keitėsi ne vieną kartą. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesorius Vasilijus Safronovas Turgaus g. stovėjusios bažnyčios istoriniame tyrime rašo, kad seniausi šios parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37.

Ši bažnyčia buvo nugriauta įrengiant gynybinius pylimus arba apdegė per 1678 m gaisrą. Tiksliai žinoma, kad į Turgaus gatvę parapija persikėlė 1706 m., tačiau Šv. Jono bažnyčia tokiu vardu vadinama tik nuo 1857 m.

Naujos bažnyčios statybai buvo skirti penki Didžiojo Turgaus gale buvę sklypai, kurie, kaip likęs miestas, ko gero, nukentėjo per 1678 m. gaisrą, tačiau realiai bažnyčia iškilo tik trijuose iš jų.

V. Safronovas rašo, kad lėšos naujos bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti 1682 m. paskelbus, kad statybos fondas sudaromas iš įplaukų, gautų papildomai apmokestinus pirklių prekes bei vietoje vartojamą mėsą ir alų. Per 14 metų buvo surinkta 12 tūkst. guldenų.

1696 m. gegužės 14 d. karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas naujoje bažnyčios statybvietėje padėjo kertinį akmenį.

Pradėtoji statyba dėl lėšų trūkumo 1698–1699 ir 1703–1704 m. buvo sustojusi. Atlikus svarbiausius įrengimo darbus, maldos namai pašventinti 1706 m. sausio 18 d., per Prūsijos karaliaus Friedricho I karūnavimo penktųjų metinių šventę. Tačiau bažnyčios bokštas dar ilgai liko neužbaigtas. Iš pradžių jo aukštis buvo 58 pėdos (18,2 metro). Tik 1790 m., Klaipėdos pirkliams nusprendus finansuoti bokšto statybą, darbai buvo atlikti per aštuonis mėnesius – jis paaukštintas iki 153 pėdų (48 m) ir lapkričio 24 d. įvyko užbaigto bokšto vainikavimo šventė.

Šv. Jono bažnyčia matydavosi ir iš buvusios Junkerių gatvelės, kur dabar apleistas stadionas. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Bokšto smailė kilo iki 195 pėdų (61,2 m). Iš pradžių ji buvo medinė, tad netruko pradėti pūti. 1806 m. kovą atlikti jos skardinimo darbai problemos neišsprendė, todėl smailė 1823 m. buvo sumūryta pagal uosto statybos inspektoriaus Heinricho Karlo Veito projektą. Darbai buvo baigti liepos 11-ąją ir nuo to laiko smailę puošė į kryžių peraugantis stulpas su ant rutulio tupinčiu ereliu išskleistais sparnais, kuris pakeitė burlaivį. Johanas Zebrickis knygoje „Klaipėdos istorija” rašė, kad darbus finansavo Pirklių korporacijos ir Uosto statybos kasos, „kadangi bokštas buvo labai reikalingas orientyras įplaukiantiems laivams“.

Pasak V. Safronovo, bažnyčia buvo pastatyta iš smulkintų lauko akmenų ir plytų, naudotos 9 ir 6-7 sieksinių sijos, Gotlando kalkės. Statybos darbams vadovavo meistras Schoenwaltdas. Pastato konstrukcijos pagrindą sudarė 24 kolonos, iš kurių dvylika buvo pastato viduje, o po šešias – šiaurinėje ir pietinėje sienoje. Pastatas turėjo aukštoką dvišlaitį stogą. XIX a. pr. Gustavo Waldhauerio piešinyje matyti, kad ties pastato centru buvo nedidelis, dviejų aukštų priestatas, kuris, tikėtina, atsirado vėliau nei pati bažnyčia.

Jono bažnyčios vidus stilistiniu požiūriu nebuvo vientisas. Interjere dominavo paauksuotas altorius, padovanotas nežinomo Žemaitijos didiko. Jį puošė drožinėti ornamentai. Virš jo kabėjo fundatoriaus herbas – auksinis liūtas juodame fone. Iš senosios bažnyčios buvo pernešta drožinėtais ornamentais puošta sakykla (ją laikė angelo figūra), varpai. Aplink jos šonus buvo drožinėtos apaštalų figūros. Iš senosios bažnyčios buvo perkelta ir baltai dažyta, paauksuota krikštykla. Ant bažnyčios sienų kabėjo portretai. Seniausias portretas buvo pirmo po Reformacijos, Prūsijos Herzogo vietininko Klaipėdoje – Georgo von Klingenbecko. Minima bažnyčioje buvus 1594 m. nutapytą Mato Pretorijaus portretą.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekoje (AdM archyve) saugomame atviruke – šv. Jono bažnyčios vaizdas iš ties Bažnyčių ir Fridricho Wilhelmo (dabar – Tiltų) gatvių sankryža stovėjusios Reformatų bažnyčios bokšto. Renaldo Kulikausko nuotr.

Anot V. Safronovo, kaip ir senojoje bažnyčioje, taip ir pašventintoje 1706 m. buvo laidojama – iš pradžių tai buvo daroma tik jos rūsiuose, kur atguldavo garbingiausi miestiečiai. Tačiau dėl uždarytų senųjų miesto kapinių (ant jų supilant bastioną prie dabartinio Senojo turgaus) imta laidoti ir šventoriuje. Tai daryta apie 60 metų – čia buvo laidojami visi miesto mirusieji. Šventoriaus kapinės buvo uždarytos 1781 m.

Iš pradžių šias kapines juosė lentų tvora, kuriai išgriuvus 1740 m. buvo pastatyta mūrinė. V. Safronovas daro prielaidą, kad paminklai buvo demontuoti iškart uždarius kapines arba vėliausiai po 1854 m. gaisro.

Jono bažnyčios bokšte kabėjo keturi varpai. Bokštas buvo svarbiu orientyru į uostą plaukusiems laivams, nes kai 1802 m. audra jį apgadino, uostas tuojau skyrė pinigų jam pataisyti.

1823 m. bokšto remonto metu vėjarodis su burlaiviu buvo nuimtas ir jo vieton patalpintas sparnus išskėtęs erelis virš kurio puikavosi paauksuotas kryžius.

1854 m. 4-6 d. spalio gaisras sunaikino šią bažnyčią. Įdomi V. Safronovo minima aplinkybė, kad bažnyčios netektis buvo juolab apmaudi, nes miestiečiai, gaisrui prasidėjus, ėmė tempti savo auksą, sidabrinius daiktus ir netgi grynus pinigus į bažnyčias, pirmiausia į šią. Klaidingai manyta, kad ugnis jos nepalies.

Tų įvykių liudytojas C. Reinertas rašė, kad po gaisro „išoriniai bažnyčios ir bokšto mūrai, masyvios kolonos ir jungiančios arkos atrodė, kaip įstabūs griuvėsiai, išsiskyrę tarp namų kaimynystėje, kurie visai sudegė ar sugriuvo“.

Su karališku pėdsaku

Miestas pradėjo bažnyčios atstatymą panaudodamas senos bažnyčios pamatus bei mūro liekanas ir jau 1857 m. rugsėjo 13-ąją buvo surengtos pašventinimo iškilmės, bet tuo metu dėl lėšų trukumo dar nebuvo iki smailės iškeltas visas bokštas.

Pasak V. Safronovo, paspartinti bokšto statybą tuomet leido pirklio Juliaus Ludwigo Wienerio mirtis. 1862 m. vasarį miręs turtingas pirklys dar 1860 m. papildė savo ankstesnį testamentą išreikšdamas valią, kad dalis jo turto po mirties būtų palikta magistratui ir pirklių korporacijos valdybai, kurios galėtų naudoti tą turtą „negriežtai apibrėžtiems tikslams“. Iš beveik 135 tūkst. talerių tam skirtos palikimo sumos 6 tūkst. buvo nutarta sunaudoti Šv. Jono bažnyčios bokšto statybai. Ji buvo baigta 1863 m. lapkričio 23 dieną iškėlus rutulį su vėtrunge.

Bokštas buvo tarsi ažūrinis – varpinė siekė 75 metrų aukštį (kai kur nurodomi 76 m). Viršutinė jo dalis buvo aštuonkampė ir stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių detalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte buvo varpai ir laikrodis. Virš bokšto durų vėliau buvo pritvirtintas rėminis Simono Dacho biustas. Klaipėdoje tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas, svarbiausias miesto vertikalusis akcentas, geografinis miesto centras.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekoje (AdM archyve) saugomame atviruke – vaizdas, atsiverdavęs iš ties Fridricho Wilhelmo (dabar – Tiltų) gatvės pradžia stovėjusio namo. Šv. Jono bažnyčios bokštas – dešinėje, Reformatų bažnyčios – centre, kairėje – Šv. Jokūbo (Laukininkų) bažnyčia. Renaldo Kulikausko nuotr.

V. Safronovas konstatuoja, kad dėl bažnyčios projekto autorystės kyla daug klausimų. Nors priimta teigti, jog bažnyčios projektą parengė garsus to laikmečio architektas Frydrichas Augustas Stüleris, istorikas atkreipia dėmesį, jog po jo mirties paskelbtame darbų sąraše nurodyta, kad architektas Klaipėdoje projektavo tik Reformatų bažnyčią ir Lietuvių bažnyčios perstatymą.

A. Stülerį kaip projekto autorių pirmą sykį nurodė 1895 m. A. Boettticheris, o 1913 m. Arturo Bittenso Klaipėdoje paskelbtas kraštotyrinis leidinys nurodė, kad Vokiečių bažnyčios atstatymų rūpinosi „uosto statybos inspektorius Bleekas pagal Stülerio brėžinius“.

Brėžiniai, kuriuos neįvardytame archyve 2017 m. aptiko buvęs klaipėdietis Linas Skwirblies, anot V. Safronovo, leidžia pradėti naujai svarstyti bažnyčios projekto autorystės klausimą.

„Du iš keturių jo surastų brėžinių yra parengti 1855 m. Vienas (frontono brėžinys ir profilio brėžinys) buvo pridėtas prie sausio 24 d. sąmatos pasiūlymo, kitas (sijų išdėstymo brėžinys) prie kovo 4 d. pasiūlymo. Abu minėtus brėžinius parengė ne A. Stüleris, bet minėtasis uosto statybos inspektorius, karališkasis statybų patarėjas Peteris Ludwigas Bleeckas (1801–1875). Šiedu brėžiniai rodytų, kad būtent jam buvo patikėta parengti bažnyčios atstatymo projektą ir sąmatą. Maža to, pirminis sumanymas, regis, buvo senąją bažnyčią atstatyti, o ne ją perstatyti. Idėja keisti projektą, matyt, atsirado derinimo eigoje”, – rašo V. Safronovas.

Šv. Jono bažnyčios vaizdas nuo buvusių gynybinių bastionų (Jono kalnelio). Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Ant brėžinių yra ir A. Stülerio rezoliucijos. Galiausiai bažnyčia buvo atstatyta visai ne taip, kaip iš pradžių planavo P. L. Bleeckas. Tačiau iki šiol nėra rastas joks A. Stülerio darytas šios bažnyčios projektas, tad mastas, kuriuo šis architektas prisidėjo prie visų korekcijų, anot V. Safronovo, lieka neaiškus.

„Atstatytoji po Didžiojo gaisro Šv. Jono bažnyčia buvo kolektyvinis kūrinys: priderinta prie sudegusios bažnyčios išlikusių konstrukcijų ir sienų; pritaikyta prie karaliaus architekto A. Stülerio vieno projektų, kaip turėtų atrodyti tipinė bažnyčia; vietoje projektuota uosto statybos inspektoriaus P. L. Bleecko, o Berlyne aprobuota su pataisomis tuometinio Prūsijos valdančiojo monarcho”, – daro išvadą istorikas.

Pasak jo, ką konkrečiai projekte pakeitė Friedrichas Wilhelmas IV, vaikystėje vienerius metus praleidęs Memelyje, nėra aišku, nes skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją. A. Boetticheris nurodo, kad monarcho valia atsirado penki frontonai iš abiejų pusių pagal Magdeburgo katedros pavyzdį, A. Bittensas rašė, kad jo dėka atsirado ir bokšteliai virš šoninių navų. Tuo metu 1898 ir 1905 m. išleistuose turistiniuose vadovuose po Klaipėdą minima, kad karaliaus nurodymu pastato viduje atsirado tunelinės formos skliautai bei konkreti stogo forma. Johanas Zembrickis minėjo, kad karalius savo ranka projektą keitė „daug kartų“ ir dėl to bažnyčios pėdas teko paaukštinti dešimčia pėdų.

Šv. Jono bažnyčios vaizdas nuo iš buvusių gynybinių bastionų (Jono kalnelio). Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot V. Safronovo, originalūs brėžiniai, kuriuos visuomenei 2017 m. pateikė Linas Skwirblies, tik detalizuoja kai kuriuos bažnyčios sprendinius, bet nėra laikytini jos architektūriniais projektais.

„Apskritai tikimybė, kad bus rastas vienas galutinis bažnyčios projektas, pagal kurį buvo realizuojamas visas sumanymas, labai menka. Taip yra todėl, kad bažnyčia buvo projektuojama bandant į 1854 m. sudegusių maldos namų erdvę įsprausti kartotinius, daugelyje Prūsijos bažnyčių taikytus A. Stülerio sprendinius, o pats projektas ne sykį koreguotas statybos eigoje”, – teigia profesorius.

Bokštas – miesto silueto dominantė

Stilistiniu požiūriu bažnyčios fasadai nebuvo vientisi. Vyravo gotikinės formos ir iš romaninio stiliaus perimtas karnizas, kuris puošė apsidę, tačiau visą bažnyčią, anot menotyrininko, architektūros istoriko Jono Tatoriaus, reikia priskirti neogotikai.

Pastato viduje buvo dvi eilės aštuoniakampių kolonų po šešias kiekvienoje eilėje, o išorinėse šiaurinėje ir pietinėje sienose dar po šešias kvadratines kolonas. Jos laikė masyvius žvaigždinius skliautus ir kartu buvo atrama mediniam balkonui. Skliautuotos buvo visos trys navos – kiekvienoje po penkis skliautus.

Bažnyčia buvo halinė. Jos šoninės navos ir balkonas buvo skirti suolams sustatyti, o pagrindinė nava buvo skirta praeiti. Pagrindinė nava baigėsi altorine apside. Ji priminė netaisyklingą ovalą, tačiau iš tikrųjų sudarė šešiakampį penkiasienį.

Dar viena apsidė, kiek žemesnė, šešiakampė, penkių sienų, buvo įrengta šiaurinėje pastato dalyje.

Šv. Jono bažnyčios vaizdas nuo buvusios Mokyklos ir Kurpių gatvių sankryžos (dabar Mokyklos gatvė yra tapusi Kurpių gatvės tęsiniu). Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

V. Safronovas rašo, kad bažnyčioje 1857 m. buvo įrengti Berlyno vargonų dirbtuvių „Buchholz“ vargonai, kurie 1914 m. buvo pakeisti Karaliaučiaus firmos „Bruno Goebel“ instrumentu, pašventintu tų metų balandžio 5 d.

Medinio altoriaus stalo apačioje buvo išraižytos dvi ištraukos iš Laiško romiečiams: „Žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera” ir „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje”.

Virš stalo buvo Paryžiuje Friedricho Wilhelmo Bouterweko nutapytas paveikslas „Kristus Alyvų kalne” su kryžiumi ant jo. Šį paveikslą 1859 m. sausio 6 d. bažnyčiai savo apsilankymui Memelyje 1807 m. atminti padovanojo Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV.

Abipus paveikslo stovėjo dvi iš liepos skulptoriaus Jakobo Alberty išdrožinėtos skulptūros – Kristus su kryžiaus už jo (kairėje) ir Mozė, dviem rankom virš galvos laikantis Dekalogą. Jas bažnyčiai padovanojo kitas vaikystėje 1807 m. Klaipėdoje gyvenęs Prūsijos monarchas Vilhemas I, pradėjęs valdyti 1861 m.

Šv. Jono bažnyčios vaizdas nuo piliavietės. Dešinėje – Reformatų bažnyčios bokštas ir Šv. Jokūbo (Laukininkų) bažnyčios smailė. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak V. Safronovo, kairėje pusėje nuo altoriaus, prie šoninės navos rytinės sienos, buvo pritvirtina atminimo lenta su informacija apie karalienės Luizės ir karaliaus Friedricho Wilhelmo III gyvenimą Klaipėdoje 1807-1808 metais bei apsilankymą tuomet čia stovėjusioje Miesto bažnyčioje 1807 m. kovo 27 d. laikytose Didžiojo penktadienio pamaldose. Dešinėje altoriaus pusėje, prie kitos šoninės navos rytinės sienos, kabėjo atminimo lenta su septyniolikos klaipėdiečių kareivių, žuvusių kare su Napoleonu, pavardėmis. Bažnyčioje 1923 m. birželio 17 d. buvo pašventinta ir atminimo lenta I pasauliniame kare žuvusiems parapijiečiams.

Įėjimai į bažnyčią buvo trys: pagrindinis vakarinėje pusėje, bokšto apačioje (dėl jo dar trūksta duomenų); iš Turgaus gatvės įrengtas šoninės apsidės vakarinėje sienoje ir iš dabartinės Pylimo gatvės, altorinės apsidės rytinėje sienoje.

Bažnyčia iš pradžių šildyta dujomis, o 1925 m. įrengta cirkuliuojančio oro šildymo sistema, kurią suprojektavo vietinis inžinierius Marxas, o įdiegė vietinė firma „Otto & Co”. Įranga buvo pargabenta iš Roterdamo, ją tiekė „K. Thomasen & Co”. Lauke esant 20 laipsnių šalčiui ši sistema užtikrindavo, kad bažnyčioje būtų 15 laipsnių šilumos.

Šv. Jono bažnyčios vaizdas nuo piliavietės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pastatą dengė dvišlaitis stogas, į kurį iš abiejų pusių statmenai rėmėsi po penkis dvišlaičius stogelius, dengusius dekoratyvinius frontonus.

Pietiniame ir šiauriniame fasaduose vyravo pailgo arkinės angos su langais, kurių grakštūs rėmai buvo orientuoti vertikaliai. Viduje langų angos buvo suskaidytos balkono erdvės.

Vakarinis fasadas smarkiai skyrėsi nuo kitų dėl masyvaus bokšto. Jis sudarė dvi dalys apatinė keturkampė ir viršutinė aštuoniakampė. Ji kilo iš visas miesto puses leidusios matyti apžvalgos aikštelės (jos aukštis dar nesustatytas) dalies. Ši bokšto dalis buvo su laikrodžiu (turėjo keturis ciferblatus, atsuktus atitinkamų senamiesčio gatvių kryptimis) ir aštuoniomis arkų formos angomis virš jo. Toliau aukštyn kilo belangė aštuoniakampė smailė, kurios viršūnėje buvo 75 cm skersmens ir metro aukščio rutulys, iš kurio kilo į kryžių peraugantis stiebas. Prie jo tarp rutulio ir kryžiaus šarnyrais buvo pritvirtintas aitvaro formos vėjarodis.

Ant bažnyčios sienų buvo įrengta atminimo ženklų. Vienas toks – minėtasis iš išdegto molio pagamintas apvalus medalionas su Simono Dacho atvaizdu, vakariniame bokšto fasade įrengtas 1872 m. Anot J. Zembrickio, medalioną švietimo ministras buvo padovanojęs gimnazijai, „bet prie gimnazijos jis nelabai tiko”.

Pasak V. Safronovo, bokštas iki 1945 m. buvo aukščiausias Klaipėdoje visuomeninis statinys, miesto silueto dominantė, matoma iš visų pusių. Jo aukštis iki viršūnės siekė arba 75 arba 76 metrus. Iki aukščiausio smailės taško vedė laiptai, iki smailės kilę aukštyn uždaroje erdvėje. Norint pasiekti stiebą su kryžiumi ir vėjarodžiu reikėjo naudotis 8 m žemiau smailės viršūnės stoge buvusia anga, nuo kurios toliau į viršų kilo atviri geležiniai laiptai.

Kaip buvo suplanuota ir naudojama bokšto dalis tarp įėjimo ir apžvalgos aikštelės, anot istoriko, jokių duomenų nėra.

Bokšte buvo trys varpai, taip pat mušę ir laiką. Didysis kabojo virš laikrodžio, du kiti – apžvalgos aikštelėje. Vienas iš jų 1911 m. įsikilo ir buvo vėliau pašalintas. Didysis paskutinį kartą suskambėjo 1917 m. birželio 19 d. ir buvo nuimtas perlieti karo pramonės reikmėms. Trys nauji varpai, kuriuos nuliejo „Schilling“ firma iš Apoldos miesto, buvo pašventinti bažnyčioje jau tik 1931 m. spalio 25 d. Jie svėrė 36, 22 ir 15,5 centnerio.

Šv. Jono bažnyčios vaizdas iš tuometinės Žardžių (Roßgartenstraße, dabar – Vytauto) gatvės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir „Oro grupės” nuotr.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė yra konstatavusi, kad iš šiuo metu turimų duomenų nėra aišku, ar bažnyčia turėjo rūsius. Klausimų kelia ir matmenys – 1994-1995 m. Raimondo Sprainaičio archeologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad bažnyčia buvusi 44×25 m dydžio, tačiau šie duomenys nors ir artimi, tačiau nėra tapatūs istoriniams.

Šią aplinkybę akcentuoja ir V. Safronovas. Anot jo, istoriniuose šaltiniuose pateikiami bažnyčios pločio ir ilgio išmatavimai yra prieštaringi ir juos vertėtų tikslinti nustatant tikslias pastato ribas archeologinių tyrimų metu. Buvusios bažnyčios aukščiui nustatyti taip pat būtų reikalingi papildomi tyrimai.

Bus daugiau

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


2019-08-24

8 komentarai apie “Šv. Jono bažnyčia: laukianti dar vieno atgimimo”

  1. Citata iš rašinio:”(…)lėšos naujos bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti 1682 m. paskelbus, kad statybos fondas sudaromas iš įplaukų, gautų papildomai apmokestinus pirklių prekes bei vietoje vartojamą mėsą ir alų. Per 14 metų buvo surinkta 12 tūkst. guldenų. (…)
    1. Geroji patirtis gali pasitarnauti šios dienos miestiečiams. Visi galime aukoti, žr. http://svjono.lt Galima įsigyti “plytą”, dovanoti savo lėšas ir atliekamą turtą, kultūrinę veiklą, kūrybą ir kitas mecenavimo formas.
    2. Atstatoma trečią kartą pagal kraštiečio Linus Skwirblies surastus brėžinius – dėkui ir sėkmės, mielas kraštieti, nes reikia ir kitų Klaipėdos krašto bažnyčių projektų.
    3. Liuteronai atstato su miestiečiais, kitais Lietuvos ir užsienio talkininkais – bažnyčia pasitarnaus liuteronų ir miestiečių, kitų Lietuvos ir užsienio talkininkų reikmėms kaip pamaldų ir kitos taurios veiklos vieta, pastogė. Jei atstatytų tik parapijos ir kiti liuteronai, manau, būtų labai panašus veiklos modelis – sakraliniuose pastatuose yra vietos ir kitai tauriai veiklai.
    Sėkmės ir Viešpaties vedimo. Vytautas A. Gocentas, klaipėdiškis
    P.S. Mano tėvas evangelikas, teisininkas, kraštotyrininkas Jonas J. Gocentas (1897-1974) su mama evangelikė, namų šeimininkė Lėna/Elena Srūgyte-Gocentiene (1916-2004) aukojo Klaipėdos R. katalikų bažnyčios statybai Rumpiškės gatvėje. Žinoma, trijų vaikų išlaikymui taip pat reikėjo pinigėlių, bet krikščioniškas reikalas buvo kur kas svarbiau ir aukščiau.

  2. Nieko nepadarysi. Demokratija… Yra ir kom – jaunuoliškų mintelių . Kad daugiau istorinių smailių būtų . Nuo to miestas gražėtų …

  3. Niekas neginčija, jog autentiškas paveldas (tame tarpe ir religiniai objektai) yra dalis žmonijos istorijos. Tačiau ko bus vertas pastatas atstatytas, pavyzdžiui, 2019 m.? Ar tai bus autentiškas objektas? Žinoma, ne. Tai bus tik bandymas imituoti tai, kas kažkada buvo vertinga. Todėl sakau, kad religijai Lietuvoje garbės bei puikybės ir taip pakanka. Naujų stabų kurti nereikia.

  4. O kodėl ignoruojami Lino Skvirblio užpernai pateikti bažnyčios brėžiniai? Bent jau toks vaizdas susidaro…

    • tai parodo universiteto dėstytojų lygį, net vardo nesugeba be klaidų parašyti

  5. “…bei galbūt po aštuonerių metų atgimsianti trečią kartą jau ne tik kaip šventovė…” tai gal liuteronams palikite spręsti ar tai bus šventovė ar kultūros namai.

  6. Kam tų naujų bažnyčių?… Esamas reikia saugoti, muziejais paversti. Atgyvena kažkokia jau tos apeigos, tie tikėjimai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt