Pastatė basą Vydūną vidury betono trinkelių. Išpjovė lietuviškas liepas, beržus ir klevus. Pavadindami juos negražiais ir nevertingais. Ak, sieros lietuviškos paukštelės, sieri medeliai ir jų menki žiedeliai…

Pasodino obelis, ne tas kuplias lietuviškas, o atvežtines, ištįsusias, kaip ubago lazda, besiilginti savos saulės. Magnolijos kaitroje kepančios jau mirė ir kitą pavasarį nei Vydūnui, nei mums nesidžiaugti jų žiedų virpėjimu.

Mato Mačiulskio nuotr.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Ak, kur tas ąžuolėlis vienatins lietuviškas likęs? Skursta ir džiūsta. Nes nieks jo šaknų nesaugojo. Juk šaknys tik nuostolius neša – iškilnos trinkeles.

Pavadino tai Vydūno sodu. Nežydi tas sodas, nes pasodintas ne iš meilės gyvybei ir medžiui, o dėl pinigų.

Nemyli nei Klaipėdos valdžia, nei projekto įgyvendintojai žalumos ir gyvybės. Veja pilka, saulės išdeginta, gėlynai primena stepės augmeniją…

Stovi liūdnas ir basas Vydūnas ir dūmoja, kad įkalino jį ant postamento, kad neteks jam išeit pasivaikščioti į Karalių miestą – nei gaivios rasos jo pėdoms nepajust, nei lakštingalos giesmės jam ant to bruko neišgirsti.

Vydūnas juk garbino gamtą ir natūralumą, joje ieškojo įkvėpimo, atilsio ir Tėvynės: „Daina, paprasta kaip lakštingalos giesmė, natūrali kaip gėlės kvepėjimas, mąsli ir jausminga, daina tyloje išskleisdavo savo sielą, jaudindavo vaikų širdis. Ji stebėtinai dera prie viso tėvynės gyvenimo skambėjimo.”

To paties ieškojo ir į paminklo atidarymą susirinkę žmonės – pavėsio ir atilsio, kurį teikia MEDIS.