Šiuo metu rengiamoje Perspektyvinio naujų viešojo transporto rūšių diegimo galimybių studijoje, greta kitko, yra siūloma pasvarstyti apie draudimą lengviesiems automobiliams važiuoti Herkaus Manto gatve. Suprantama, kalba eina ne apie visą gatvę, o tik jos Naujamiesčio atkarpą.

Pokyčiai tokiu atveju būtų gana dideli, todėl idėją verta išdiskutuoti ne tik tarp specialistų, bet ir visuomenėje. Šiuo rašiniu tikiuosi padaryti kuklią pradžią miesto bendruomenės diskusijai ta tema.

Įprastas vaizdas rytais. Nuotraukoje – rugsėjo 5 d. 8.15 val.

Ką turime dabar

Kalbant apie atkarpą nuo Lietuvininkų aikštės iki Liepų gatvės, dabar ja gali važiuoti visi (išskyrus, suprantama, sunkiasvorį krovininį transportą ), tačiau nelabai palankiomis sąlygomis.

Prieš keletą metų po skaudžių avarijų buvo pertvarkytas šviesoforų režimas sankryžose su Simono Daukanto ir Liepų gatvėmis. Pertvarkymo principas – „maksimalus visų eismo dalyvių saugumas visomis kryptimis, nepaisant, kiek laiko tai užima”. Tapo visiškai saugu sukti į kairę, pereiti gatvę pėstiesiems. Bet visa tai – papildomų dešimčių laukimo sekundžių kaina.

Lengvųjų automobilių vairuotojai greitai suprato, jog aplink važiuoti bus greičiau, ir ta atkarpa gerokai nuo lengvųjų pratuštėjo. Tačiau lengvųjų eismas ypatingai piko metu (ryte eilutė, kuri suka iš Herkaus Manto g. į S. Daukanto g, rikiuojasi nuo buvusio „Kapitolijaus“) liko, ir siauroje gatvėje priversti tilpti autobusai, lengvieji ir dviratininkai. Pastarieji ten važiuoja pačiomis nesaugiausiomis sąlygomis.

Atidavus gatvę autobusams ir dviratininkams

Pirmiausia aptarkime, kas gero nutiktų tokiu atveju, jei Herkaus Manto g. abi juostos viena puse būtų padalintos viešajam transportui ir darnioms transporto rūšims:

– padidėtų dviratininkų (ir paspirtukininkų) saugumas ir šių transporto rūšių patrauklumas;

– padidėtų vidutinis autobusų greitis (greičiau nei dabar važiuoti nereikėtų, tačiau vidutinis greitis taptų didesnis dėl išnykusios būtinybės laikyti perteklingai saugų šviesoforų režimą);

– pagerėtų sąlygos pėstiesiems, nes gerokai greitesnis dviratis ar paspirtukas nebe laviruotų šaligatviu tarp pėsčiųjų, laiptų, reklamos stulpų ir stotelių paviljonų, o judėtų jiems skirta gatvės dalimi, atskirta nuo viešojo transporto.

Mes patys eismo dalyvių elgsenos pokyčių paprastai nepastebime, nes jie tolygūs ir vyksta per ilgą laiką. Tačiau prisiminę, kas dėdavosi gatvėse prieš dešimtmetį ir palyginę su tuo, kaip judama dabar, turime pripažinti pokyčius į gerąją pusę. O jeigu dar ir gražiai padalintume gatvę autobusams ir dviratininkams, sukurtume bekonfliktinę gatvės atkarpą, patogią autobusams, dviratininkams ir pėstiesiems.

Priešingi argumentai

Verta apsvarstyti ir argumentus „prieš”.

Nuotraukoje – rugsėjo 5 d. 8.17 val.

Pradėkime nuo paprastos eismo inžinerijos: ar šoninės tranzitinės gatvės sutalpins tuos lengvuosius, kurie į jas nusikreips iš Herkaus Manto?

Tokius eksperimentus Klaipėdos miesto savivaldybė kasmet atlieka ne vieną kartą. Įvairių procesijų ir lakstymų metu ilgam uždaroma Herkaus Manto gatvė, tačiau šoninės gatvės eismą be vargo sutalpina ne tik poilsio, bet ir darbo dienomis. Bet, suprantama, tose gatvėse automobilių mažiau netaps ir eismo sąlygos ten nepagerės.

Turbūt yra ir daugiau tokio sprendimo minusų, todėl būtų prasminga apie tai geranoriškai padiskutuoti.