Praėjusią savaitę vėl teko garbė dalyvauti Baltijos Asamblėjos Sveikatos, Socialinės gerovės ir Šeimos reikalų komiteto posėdyje, kuriame pranešimus skaitė bei diskutavo ne tik trijų Baltijos šalių aukštoji medicininė valdžia, bet ir sveikatos politikos formuotojai iš Beniliukso, Šiaurės šalių, buvęs Švedijos sveikatos ir socialinės apsaugos ministras.

Konferencijos pabaigoje vienas užsienietis paklausė: „Klausykit, o Baltijos šalyse, tie kurie organizuotai kovoja prieš vakcinas, turi kokį nors išsilavinimą, nors – vidurinį?”.

Pas mus gydytojai vis dar turi „supermamytėms“ ir „tėveliams“ kantriai įrodinėti, kad atsisakymas skiepyti vaiką, didina ne tik jo, bet ir aplinkinių vaikų riziką susirgti tymais ar kokliušu. Martyno Vainoriaus nuotr.

Ir prasidėjo negrabūs pasiteisinimai, išsisukinėjimai. Tačiau faktas liūdnas, bet nepaneigiamas: šiuo metu kai kurie antivakseriai yra aukščiausioje Lietuvos valdžioje, organizuoja antivakserines konferencijas Seime. Žodžiu oficialiai, pasinaudojami parlamentine tribūna skleidžia paniką ir netiesą.

Gydytojai ir mokslininkai vakcinų klausimu yra kaip reta vieningi – baimė dėl vakcinų sudėties ir įtakos žmogui atsiranda iš nežinojimo. Beviltiškiausia yra tai, kad dabartinių – 21 amžiaus antivakcinininkų „argumentai“ nuo jų bendraminčių iš XIX a., vakcinos atsiradimo laiko, skiriasi tik išraiškos forma. Ir dažniausiai visi jie remiasi ne faktais, o tikėjimu. Pavyzdžiui, tiesiog yra tikima, kad vakcinos neveikia, o jomis pasiskiepijus kai kada mirštama. Prieš tokį tikėjimą, bet kokie argumentai ar faktai yra bejėgiai.

Problema, kad menkai išprususių žmonių nuomonė turi savybę plisti lengviau nei pagrįsti aiškinimai. Mat aiškinimas visada bus ilgesnis, užtruks jį parengti ir reikės daugiau pastangų jį suprasti. Daug paprasčiau kartoti melagingus „alternatyvius faktus“.

O juk vakcina šiuo metu yra absoliučiai vienintelė mokslo atrasta priemonė nuo kai kurių ligų, neturinti jokio pakaitalo. Supaprastintai – vakcinos yra biologiniai preparatai, skirti įgyti imunitetui nuo infekcinės ligos.

Taip, pasiskiepijus galimos bendrojo pobūdžio reakcijos, tokios kaip paraudimas, temperatūra, bėrimas, galvos skausmas, ir tai normalu, juk vakcina – ne švęstas vanduo. Per metus tokių reakcijų Lietuvoje yra registruojama iki 80. Didžiąją jų dalį sudaro įrašai po tuberkuliozės vakcinos įskiepijimo. Tačiau tikrai nėra užfiksuota nė vieno atvejo, kai nuo skiepų mirštama.

O pranešimai apie nepaskiepytų vaikų ir senelių mirtis nuo užkrečiamų, bet tikrai pagydomų ligų mūsų šalyje auga geometrine progresija. Ir kol Lietuvoje toliau miršta neskiepyti žmonės, iš aukštų tribūnų tebeklykaujama, kad skiepytis nėra būtina.

Kartais antiskiepininkų atakos panašėja į kompiuterines DOS viruso atakas. Jos „nuodija“ žmones, kenkia jų sąmonei, it tai būtų sektos darbas. Paliepus įkvėpėjui.

Sutapimas ar ne, tačiau pernai didžiausias tymų protrūkis buvo Ukrainoje. Ten nuo karo su Rusija pradžios labai krito skiepijimo lygis, ir 2016 m. jis tesiekė 31 proc. Prasiveržė epidemija. 2018 m. Ukrainoje užfiksuota virš 53 000 susirgimų tymais. 2018 m. Europoje nuo šios ligos mirė 72 žmonės.

O ką į tai Lietuva? Pas mus gydytojai vis dar turi „supermamytėms“ ir „tėveliams“ kantriai įrodinėti, kad atsisakymas skiepyti vaiką, didina ne tik jo, bet ir aplinkinių vaikų riziką susirgti tymais ar kokliušu.

Beje, Lietuva dar 1995 metais ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kurios 24 straipsnis nustato: „Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad nė vienam vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis“. Kad būtų aiškiau, tai vaikų neskiepijimas pažeidžia jo teises.

Artėja gripo sezonas. Skiepysiuos tikrai, kaip tą darau jau daugelį metų. Vienais metais to nepadariau. Tuomet gripo komplikacija „atvedė“ iki plaučių uždegimo. Ligoninės lova buvo ta vieta, kur galėjau keikti savo užmaršumą ir pasvarstyti apie skiepų naudą. To (ne)linkiu ir jums.