Kaip eiklus ristūnas plačioj pievoj, bet tampriai supančiotom kojom; kaip Okeano galiūnas kašalotas, bangų ištėkštas ant pliažo; kaip rojaus sodas, apkaltas spygliuota viela ir kaip nukankintas (bet atrodo kaip gyvas) Titanas, kuriam grandinės neleidžia įkvėpti…

Poetiškai dramatiškais vaizdais perfrazuojant, buvo galima šitaip išgirsti nuomonę apie Klaipėdos aktualijas, išsakomą opozicijoje dirbančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Klaipėdos miesto taryboje. Toks jau opozicijos darbas – nuolat įtikinėti rinkėją: mes labai norim, kad tau, mielasis, būtų kuo geriau, bet mums neleidžia dyrpti.

Miesto valstiečių susitikime su miesto gyventojais dramos netrūko, bet pats jų nesuvaidintas noras kalbėtis su žmonėmis ir ieškoti palaikymo yra sektinas pavyzdys visiems miesto politikams – tą tikrai reikia pripažinti.

Ką labai trumpai paminėjo miesto valstiečių-žaliųjų frakcijos lyderis Arvydas Vaitkus lapkričio 4 d. vykusiame susitikime – kad mieste jau yra džiūgaujama, jog pavyko sustabdyti išorinio uosto projektą.

Ponas Vaitkus, kaip vienas iš Melnragės užbetonavimo idėjos ledlaužių, turi daugiau žinių ir kontaktų nei kiti miesto gyventojai šiuo labai karštu klausimu. Galbūt tikrai yra taip, kaip p.Vaitkus teigia – projektas sustabdytas ir pakabintas ant vinies. Tačiau mieste jokio džiugesio mes nepastebim, greičiau atvirkščiai – nusivylimas, kad centrinė valdžia su miesto nuomone šiuo klausimu nesiskaito ir įsitikinimas, kad tas nesiskaitymas virs katastrofa visam Baltijos pajūrio ruožui nuo Klaipėdos iki pat sienos su kaimynais.

Kiti atvirkščiai – vis dar godoja, kad giliavandenis uostas tikrai sukurs dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų ne kinams, o mums; kam nepatinka lai kraustosi į kaimą.

Ir vis daugiau žmonių tiki, kad Klaipėdos miestas bus eilinį kartą Vilniuje apgautas ir apvyniotas ant piršto.

Šios minorinės miesto nuotaikos turi visiškai realų pagrindimą. Klaipėdos uosto bendrasis planas, nekreipiant dėmesio į koliziją su miesto bendruoju planu ir Lietuvos Respublikos bendruoju planu, neatsižvelgiant į visą eilę argumentuotų nederinimų su pastabom ir skardžiai krykštaujant dėl labai uolių suderinimų, iš tiesų stabtelėjo poilsio šalies Vyriausybėje. Tačiau tai yra tik techninė pertraukėlė – jokiu būdu neturėtume apsigauti, kad projektas stoja.

Spaudoje jau atvirai išsakoma kontraversiška nuomonė, kad visas išorinio uosto projektas – tai ne kas kita, kaip kolosali valstybės lėšų plovykla. Miesto ir visos šalies visuomenininkai telkia specialistų nuomones ir apeliuoja į sveiką protą bent jau krantų apsaugos prasme, nes atsakingi už projektą veikėjai net nesirengia skaičiuoti, kiek kainuos Baltijos krantų erozijos suvaldymas kietųjų priemonių (paprastų žmonių kalba – kova su jūra ir Baltijos krantų betonavimas) pagalba, apie ką mokslininkai kalba kaip neišvengiamą dalyką, jeigu bus pastatytas tas monstras Melnragėje.

Skaityti ir skaičiuoti mokantys duria pirštu į labai keistą ekspertų „Atnaujintą studiją“ ir tvirtina, kad ji yra iš piršto laužta, nes investicijų poreikio skaičiavimas pilnas klaidų, bet atsakingi už projektą asmenys atsako, kad mes ir neskaičiavome nieko, nes ekonominės-finansinės dalies atnaujinimas net nebuvo „ekspertams“ užsakytas. Žinoma, juk projektas milijardinis – tai kam čia skaičiuoti?

Pati uosto bendrojo plano viršenybė prieš Klaipėdos miesto bendrąjį planą juk turėtų būti pagrįsta valstybinės svarbos projekto statusu, o tokio dokumento, patvirtinto Seimo ar Vyriausybės (būtina sąlyga pagal Teritorijų planavimo įstatymą, jei ketini mieste rengti viršesnį už miesto lygmens bendrąjį planą), iki šiol nėra. Jeigu būtų – tai kam reiktų šiuo metu Vyriausybėje atskiru nutarimu dar kartą tokį statusą suteikti? Tačiau nutarimo projektas parengtas, užregistruotas ir laukia savo eigos.

Taip, tikrai yra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros komplekso koridoriaus Rytai-Vakarai LR Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr.1425 pripažinimas valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Akivaizdu, kad tokiu atveju ir turėjo būti rengiamas viso projekto, tai reiškia, viso transporto infrastruktūros komplekso koridoriuje Rytai-Vakarai planas, o ne išskiriant vien uostą.

Didelis planas būtų svarbesnis už visų miestų nesvarbius bendruosius planus, juos tiesiog į miltus sutrinantis svarbiausias Planų planas. Todėl ir projektuojam mūsų uosto bendrajam plane – kad per parą į uostą atvyks 58 pilni geležinkelio sąstatai ir tiek pat išvyks, nors tokio geležinkelio kelių pralaidumo (maždaug po sąstatą kas 12 minučių abiem kryptimis), sąstatų prasilenkimo vietų atkarpoje nuo šalies sienos iki uosto nėra.

Beje, tais pat keliais ir greitaeigius keleivinius leisim. O greičiausiai ir nebus tokio geležinkelių išvystymo niekada, nes geležinkeliečiai nemato atsipirkimo per krovinio srautą, tai kam statyti?

Nusikerpam nuo palto „guziką“, kaip vien uostą nuo viso komplekso, ir burtų pagalba stengiamės išauginti pinigėlių medį – na, kuo ne verslo planas…

Ir kas įdomiausia – tas investicinio pelno medis iš palto sagos tikrai galėtų išaugti, na, bet apie tai vėliau, atidesni tai pamatysit.

Jeigu jau išorinis uostas yra numatytas tikrai naudoti uosto veiklai – gal visi susipažinkim su realistiška krovinio srautų analize, kad būtų galima įsitikinti, ar tikrai pasaulinės prekių paskirstymo grandinės kad ir po 20 metų rinksis Baltijos regioną.

Jau šiandien didieji konteinervežiai Danijos sąsiauriais įplaukti į Baltijos jūrą negali. Didiesiems laivams, jau dabar dominuojantiems konteinerių gabenimo versle, Baltijos sąsiauriuose neužtenka gylio. Matyt, todėl išorinio uosto nereikia ir dar labai, labai ilgai Lietuvoje nereikės logistikos ir uosto kompanijų vadovams, nes tie žmonės yra savo verslo srities specialistai ir gerai žino, ką sako. Baikit jūs, sako uosto kompanijų vadovai – gi nebus to išorinio uosto! Mums ilgam užteks dabartinių galimybių ir plėtros pietinėje uosto dalyje. Su fantomais jūs kovojat.

Šiuos išorinio uosto planavimo prasilenkimus su logika ir realybe jau mato ne vien klaipėdiečiai. Tikėtina, kad juos mato ir ne fantomai, o mūsų tautiniai betonavimo entuziastai, išorinio uosto projekto energijos šaltinis. Mato – ir ruošiasi tyliai. Kad jie yra įtakingi ir tikrai gali mūsų šalyje labai daug – abejonių nereiktų turėti.

Ar statybas pabaigus bus krovinio srautas – net neįdomu, nes tikrai bus nuolatiniai valstybiniai užsakymai Baltijos ir Kuršmarių krantų remontui. Čia jau kai pats uostas bus pastatytas.

Žiūrėsim, skaičiuosim vėliau, o šiandien kaip Argentinos futbole – spiriam kuo toliau į priekį, o ten improvizuojam.

Tik pagalvokit, kova su jūra – taigi amžinai, betonuok nebetonavęs, ir vis bus mažai!

Klaipėdos uosto klausimai, uosto bendrasis planas – bene vieninteliai, kuriais labiausiai užtikrintai ir ryžtingai viešoje erdvėje pasisako naujasis susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius. Vienas iš pirmųjų darbų šiame poste jam buvo pakeisti išorinio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros projekto įgyvendinimo komisijos sudėtį.

Dar rugsėjo mėnesį ši korekcija buvo parengta Vyriausybei tvirtinti skubos tvarka. Korekcijos esmė ir tikslas – sukurti procedūrinę miglą, kuri padės paklaidinti asmeninę valstybės tarnautojų atsakomybę už sprendimus, kurie potencialiai gali virsti katastrofa Lietuvos pajūriui. Vieša versija – žmonės postuose keičiasi per dažnai ir tai trukdo greitiems sprendimams.

Pagal ministro planą komisijos nariai bus ne konkretūs asmenys, tačiau vien pareigybės. Vėliau, leidžiant srautą žemesnio lygio dokumentų, bus įvardijami vis kiti asmenys kaip komisijos nariai. Vieną pareigybę skirtingu laikotarpiu atstovaus vis kitas asmuo, todėl akivaizdu, kad bus situacijos, kai jie vienas į kitą vėliau špygom rodys ir aiškins, kad va tie ankstesni tokį ir tokį sprendimą padarė, o aš vėliau jau privalėjau tuo vadovautis ir kitaip elgtis nebegalėjau, ir aš nekaltas, kad va taip atsitiko. Kuo ne lengvinanti ir nuo atsakomybės mūsų teisinėje valstybėje valdininką atlaisvinanti aplinkybė?

Beje, komisijos svarba didžiulė – ji turės nustatyti išorinio uosto projekto įgyvendinimo veiksmų planą ir priimti kitus su projekto vykdymu susijusių klausimų sprendimus. Įskaitant ir sprendimus dėl to iš dviejų ex-direktorių gimusio Dalykinių sąlygų sąvado, to bendros dviejų vyrų kūrybos vaisiaus, niekada nesvarstyto ir netvirtinto miesto Tarybos ir nesuvokiamu būdu klaipėdiečiams tapusio svajonių bilietu į geresnį gyvenimą.

Buvo numatyta, kad į naujos sudėties uosto plėtros komisiją papildomai įtraukiamas Vyriausybės kancleris, nes asmeninę komisijos sudėtį tvirtins nebe ministras pirmininkas, kaip anksčiau, o atskiras Vyriausybės kanceliarijos dokumentas, kurių kancleris prirašys kiek tik reiks.

Kitaip sakant, bus sukurtas uždaras greitų sprendimų burbulas, kuris viduje pats save reguliuos, o kas bus įleistas į tą burbulą – jie patys ir spręs.

Kaip ir anksčiau, komisijai vadovaus premjeras, bet už sprendimus asmeniškai neatsakys. Su juo naujoje komisijoje bus 14 narių. Iš Klaipėdos bus miesto meras ir Uosto direkcijos vadovas, kuris „už Klaipėdą” balsuos taip, kaip lieps KVJUD steigėjas – ta pati Susisiekimo ministerija.

Na, kol naujos suplanuotos ir įdomesnės tvarkos a’la ponas Narkevičius nėra – dabartinę 14 asmenų komisiją potvarkiu Nr.195 patvirtino ministras pirmininkas.

Ką mūsų miesto atstovas veikia toje komisijoje, kaip jam ten vienišam liūtui sekasi kautis dėl to mūsų Dalykinių sąlygų sąvado ir miesto ateities – niekas nežino, bent jau visuomenė apie tai informuojama nėra.

Klaipėdos bendruomenių asociacijos atstovai prašėsi susitikimo su miesto meru, kad tai aptartų – na, praėjusią savaitę gavo pažadą raštu, kad susitikimas vyks tą jau praėjusią savaitę, tačiau laukiame toliau, kvietimo vis dar nėra. Nieko tokio mere, mes kantrūs, mes jau įpratę. Take your time…

Na, ar maža kas ko ir nuolat laukia Klaipėdoje, todėl grįžtame į Vilnių, nes ten įdomiau.

Vyriausybės rūme spręsis Klaipėdos likimas. Pasirodo, ten, Vilniuje, jie taip pat laukiasi:

– Uosto bendrasis planas, kuriuo įtvirtinamas išorinis uostas Melnragėje, šiuo metu parengtas, buldozeriu suderintas ir visas dar šiltas laukia tvirtinimo Vyriausybėje.

– Vyriausybės sprendimo laukia Klaipėdos valstybinio uosto plėtros projekto pripažinimas valstybei svarbiu projektu.

– Vyriausybės patvirtinimo laukia susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus teikimas dėl naujos sudėties išorinio uosto projekto komisijos, kur vietoje gyvų žmonių bus pareigybės, o atsakomybė už sprendimus būtų operatyviai vairuojama Vyriausybės kanceliarijos dokumentais.

Logiška būtų paklausti – o kodėl jie delsia, nuolat kartodami mantrą „sąlyginis-mūsų-uostas-sąlyginis”? Taigi, Lietuvos bendrojo plano sprendinių laukia. Jais bus pasirinkta ir įteisinta Melnragė iš dviejų neva tai „lygiavertį” įvertinimą gavusių alternatyvų giliavandenio uosto statybai.

Praėjusioje LR Bendrojo plano konferencijoje girdėjome prognozes, kad tai turėtų vykti 2020 metų viduryje. Ten sužinojom, kad vertinimo balais Melnragė visai lengvai „suvarė” Būtingę. Kurgi ne – juk Melnragėje jie skaičiuoja tik pirmą projekto etapą 93 ha, kad pigiau viskas būtų, o Būtingėje – jau visus du etapus, t.y. pilną projektą 189 ha ir vaidina, kad lygina tokį su tokiu. Oficialu, patvirtinta, nuspręsta, užrašyta.

Matyt, tai paaiškina, kodėl p.Vaitkaus minėto džiaugsmo mieste dėl neva tai sustabdyto išorinio uosto projekto mes nematome daug. Toks visai nedidukas, kuklus linksmumas, kad vyksta procedūrinis atokvėpis iki kitų metų vasaros vidurio yra, bet to didžiojo, tyro ir nuoširdaus džiaugsmo Klaipėdoje tikrai nėra.

Tos klaipėdietiškai mažo linksmumo šypsenos ir logiškos įvykių grandinės inspiruoti, skubame atsiliepti ir į mūsų prezidento obalsį visiems piliečiams judėti gerovės valstybės link.

Klaipėdieti, jei nori ne žodžiais, o darbais kurti gerovės valstybę – turėtum pradėti nuo savęs. Investuok į naujų žvyro karjerų žvalgybą ir žvyro gavybą. Ne, šis pasiūlymas investuoti nereiškia, kad turėtum sandėliuke pasidėti du sąlyginius „viedrus” žvyro sąlyginiam uostui. Pas mus masto ekonomika, projektai milijardais, todėl mąstyk plačiau, žvelk giliau, stebėk kur eina rinka ir mokinkis iš geriausių – mūsų tautinių betonuotojų. Dabar esi informuotas ir nujauti, kad betono rinkai mūsų regione yra projektuojama labai šviesi ateitis.

O vos tik Uosto direkcija atgimtų į akcinę bendrovę, kas irgi jau suprojektuota – ta ateitis dar prašviesėtų. Tada jau tikrai nebereiktų investuotojui į išorinį uostą įsipareigoti ir turėti realų krovinio srautą, ar kitaip stengtis dėl naujų krovos rekordų – užteks vien turėti ne mažiau, kaip 185 mln. eurų. Nepainioti su palto sagom – eurų reikia turėti. Juos iki 2029 metų užbetonuosim, o vėliau kapitalizuosim kaip investuotojo padarytą mokestį už Uosto direkcijos akcijų dalį, su investicijų grąža apie 7-10 procentų per metus.

Kol pinigai pigūs – paskubėk.

Tik į gerovę – ir sėkmės!