Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas kartais rengia įdomias parodas. Į vieną iš jų patekau ir aš, ir buvau pagerbtas paties dekano Alvydo Klimo. Nors menu domiuosi visą savo sąmoningą gyvenimą, šios mane kiek stebino.

Pirmiausia jau bent tuo, kad jos dvi. To paties autoriaus. Maloniai nustebino ir jo bendravimas su studentais, kuriems tokios pamokos itin vertingos.

Anotacijoje sakoma, kad „parodoje eksponuojamos iliustracijos yra skirtos Trakų, Vilniaus ir Klaipėdos teatrų jungtinio spektaklio „Klajojantys miglose“, pastatyto pagal Sergejaus Kozlovo pasaką „Ežiukas rūke“, scenografijai.“ Mano prisiminimai apie multiplikacinį filmą gerokai skiriasi nuo matytų vaizdų, todėl pirmoji atmetimo reakcija buvo sustabdyta teiginiu, jog tai spektakliui skirtos „dekoracijos“. Pateikiu porą tokių vaizdų:

Kita paroda daugiau profesinė. „300 chaoso sluoksnių“, skirta Vilmo Narečionio, kaip savito menininko, kūrybiniams ieškojimams ir atradimams. Jo darbai stebina fantasmagoriškais siužetais ir vaizdais.

Negaliu į nedidelį straipsnį perkelti visų pateiktų darbų, nes apie kiekvieną jų reikėtų rašyti atskirai.

Dar viduramžiais egzistavo toks tapybos žanras, kai viename paveiksle buvo rodomos kelios istorijos, jungiami mažai suderinami elementai. Vaikai ir suaugę dabar turi tokį žaidimą kaip dėliones, todėl autorius savo šiuos darbus panašiai ir vadina. Pažiūrėkite:

Nesu dailės ar dizaino profesionalus vertintojas, todėl tai palieku žiūrovams, kurie apsilankys parodoje. Pasakysiu pradžiai tik tiek, jog tai gražu. Ir profesionalu.

Žinant, kad Vilmas Narečionis yra ilgą laiką dirbantis šioje srityje, tai nė kiek nestebina.

Man kilo klausimas, į kurį aš neturiu atsakymo. Kuo skiriasi meninis darbas nuo kičo?

Priminsiu, kad kičas (vok. kitsch) – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab.–XX a. pr., apibūdinanti banalaus menkaverčio turinio ir stiliaus kūrinį, kuris iš pažiūros gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų primityvus, perdėtas, pretenzingas, rėžiantis akį, neskoningas bei pigus masinio tiražavimo produktas. Kičas tik mėgdžioja, imituoja originalą, orientuojantis į žemo suvokimo paviršutinišką vartotoją, į momentinę emocinę reakciją be intelektualinių pastangų, stengiasi įbrukti mintį, jog tai kažkas ypatingo, didingo, jausmingo, svarbaus. Taip sako enciklopedija. Jokiu būdu neteigiu, kad šioje parodoje yra šio tipo kūrinių. Darbai aukšto meninio lygio, padaryti su meile ir pagarba. Tai tikrai ne masinis produktas, nors ne visi tai pripažįsta. Jei kas mano kitaip, nueikite, pažiūrėkite.