Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2026-10-25 |
Skamba keistai, bet labai teisingai. Šis reiškinys lydi absoliučiai daugelį žmonių, kurie turi patyrimą. Dar labiau jis pasireiškia tiems, kurie ko nors mokosi teoriškai.
Galiu pateikti labai paprastą pavyzdį: mokinys perskaitęs keletą puslapių iš vadovėlio visada sako: „Aš žinau“. Paprašykite jo paaiškinti, kaip jis pasiekė tą žinojimą ir nustebsite, beveik nė vienas to nesugebės padaryti. Geras psichologas tai pavadintų žinojimo iliuzija.
Yra ne vienas eksperimentas, kuris leidžia pamatuoti jo gylį. Žinomiausias yra 2002 m. pirmą kartą aprašyti Jeilio universiteto mokslininkų Leonid Rozenblit ir Frank Keil. Kiekvienas gali nesunkiai pasitikrinti pats: pavyzdžiui, pabandykite paaiškinti, kaip veikia visiems pažįstamas užtrauktukas.
Neaptarinėsiu labai plačiai visų priežasčių, nes jų pakankamai daug, tačiau pagrindinės yra dvi. Pirmoji – vadinamasis pasyvus mokymasis, kai žmogus mano, kad perkėlus kokias nors žinias iš paskaitos į kompiuterį jis/ji tai žino, kitas variantas, kai užrašuose ar knygoje jis/ji pabraukia markeriu ar spalvotu pieštuku. Kita yra iliuzija apie tai, jog jei dalykas yra lengvai prieinamas, tai jis yra tarsi savaime suprantamas.
Žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, galintys lengvai nuspausti savo telefono ar kompiuterio mygtukus, būna įsitikinę, kad jie jau ir žino, nors to visai nėra. Moksliškai galima pabrėžti, kad čia vyksta atpažinimo painiojimas su žinojimu.
Kuo pavojingas toks reiškinys? Kaip ne keista, bet jis yra daugelio socialinių blogybių slėpimo nuo savęs (kartais ir nuo kitų) būdų. Kas yra susidūręs su alkoholiku, tas žino jo/jos paaiškinimą – ne, ne, tai tik vienas kartas. Tuoj viskas baigsis. Ir … nesibaigia. Kartodamas tą patį priklausomybę turintis ne tik ramina kitus, bet ir įtikina save. „Aš gi kitoks“. Tai savitaiga (nors man labiau tiktų saviįtaiga), pagrįsta saviapgaule.
Dar pavojingesniu dalyku saviapgaulė tampa žmogus patekus į padėtį, kuri neatitinka jo kompetencijų. Jei dėl nuo asmens nepriklausimų priežasčių jis tampa vadovu, pavyzdžiui, profesinės sąjungos, valstybės ar ligoninės. Aišku, kad gydytojai neruošiami vadovauti pačioms gydymo įstaigoms, o profesinių sąjungų mokyklos mes iki šiol neturime. Todėl netikėtumų čia pilna, gal per dažnai tenka girdėti, koks blogas yra viršininkas ar vadovas. Jis pats, aišku, mano kitaip. Jam ir reikia taip manyti. Kodėl?
Robertas Triversas yra vienas iš nedaugelio mokslininkų, kuris pateikė evoliucinę šio gudravimo perspektyvą ir savo knygoje „Apgaulė ir savęs apgaudinėjimas: geriau apgaudinėti save, kad apgautum kitus“. Jis teigė, kad apgaulė vaidina svarbų vaidmenį žmonių elgesyje ir apskritai gyvūnų elgesyje. Žmogus apgaudinėja save, kad patikėtų tuo, kas nėra tiesa, kad geriau įtikintų kitus ta „tiesa“. Kai žmogus įtikina save šia netiesa, jis geriau užmaskuoja apgaulės požymius.
R. Triversas kartu su dviem kolegomis (Danieliu Kriegmanu ir Malcolmu Slavinu) pritaikė savo „saviapgaulės apgaulės labui“ teoriją, kad paaiškintų, kaip, jo nuomone, Donaldas Trumpas sugebėjo taip sėkmingai panaudoti „didįjį melą“.

Žymūs psichologai aiškina, kaip Trumpo saviapgaulė daro jį „stulbinamai efektyviu grobuoniškoje apgaulėje“. Neišlaikysiu ir pateiksiu vieną citatą iš jų straipsnio: „Praktikuodamas melo meną ir išlaikydamas savo rėmėjų ištikimybę, Trumpas pasitelkia propagandos principą – Didįjį Melą – kurį geriausiai paaiškino Hitleris. Atkreipkite dėmesį, kad mes nelyginame Trumpo ir Hitlerio; jie yra labai skirtingi žmonės. Tačiau, kaip ir Hitleris, Trumpas užsiima savęs pardavimu kaip pikto, teisingo gelbėtojo masėms, todėl auga jo sekėjų skaičius.“
Nekartosiu minčių, išsakytų amerikiečių spaudoje dabar, aš apie tai jau esu rašęs, todėl priminsiu, kad saviapgaulė yra viena iš psichikos ypatybių, kuri tarnauja kaip ir sveikatos stabilumo užtikrinimui, taip ir klaidoms, kurios vėliau brangiai kainuoja. Paprastesnius saviapgaulės pavyzdžius galima rasti mano knygoje „Apgaulė“ (Klaipėdos universiteto leidykla).
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą