„Viena vaizdingiausių Klaipėdos turgaus dalių buvo Pilies griovio pakrantė ties turgaus hale. Ten stovėdavo daržovių augintojų iš Rusnės upės deltos valtys… Ten prekiautojos išsidėstydavo prekystalius ir ten būdavo sukrautos – priklausomai nuo metų laiko – salotos ir špinatai, ridikėliai ir svogūnų laiškai, svogūnai ir agurkai, pomidorai ir kaliaropės, žaliosios pupelės, baltieji ir raudonieji kopūstai, garbanotieji kopūstai ir burokėliai, morkos ir sėtiniai taip gausiai, kad dabar tai būtų sunku įsivaizduoti…“ – 1975 m. išeivijos leidinyje „Memeler Dampfboot“ rašė buvęs Pakalnės kaimo Rusnės saloje gyventojas Danielius Mantvilas.

Anksti į prekyvietę ateidavusios klaipėdietės pirmiausia ieškodavo šviežių daržovių iš Pakalnės kaimo: salotų ir špinatų, ridikėlių ir svogūnų laiškų, svogūnų ir agurkų, pomidorų ir kaliaropių, žaliųjų pupelių, baltųjų ir raudonųjų kopūstų, garbanotųjų kopūstų, burokėlių, morkų ir sėtinių. „Memeler Dampfboot“ nuotr.

Garsėjo visame krašte

„Į pietus nuo linijos Karklė-Rasytė marogalininkai gyveno. Insi. Tave. Loja. Tai tie cibulių atveždavo. Rugių sėti negalėjo, žemė per žema, cibulius augino… Ir zambiai cibulių atveždavo. Tie zambiai – iš Sambių pusiasalio – tie kalbėjo tai tik kas trečią žodį supratai. Pusiau lietuviškai, pusiau zambiškai. Žiaukuos žmonys šnekėjo: „Zambija, nieko suprast negali.“ Arba: „Vėjus plotero.“ Ir po karo jau nebeatvažiavo“, – yra užrašiusi tautosakos rinkėja Marta Juškaitė monografijoje „Rusnė”.

Įsė, Tovė, Lūja – pietrytinio Pamario kaimai (po 1920 m. liko Vokietijos valdose, po 1945 m. atiteko rusams) – buvo Pakalnės daržovininkų konkurentai.

Pakalnė daržovėmis, ypač svogūnais, garsėjo visame Klaipėdos krašte, ir jos užaugintai produkcijai pagal skonį prilygti galėjo nebent minėtieji daržovininkai iš ano marių galo… Pakalnės svogūnus labiausiai žmonės pirkdavo vidurvasarį, o rudenį paklausiausi būdavo raudonieji svogūnai iš Įsės, Tovės ir Lūjos…

Nuošalesni pietrytinio Pamario kaimai – Lūja, Tovė, Liekai – po 1945 m. rusų buvo visiškai sunaikinti, Karklė, Įsė, Gilija – nuniokoti. Dauguma jų senųjų statinių nuardyti arba nugyventi. Didžioji dalis plotų daržovėms auginti, šienauti, taip pat sausinimo įrenginiai apleisti. Kolonistai iš Rytų čia pritaikė atsivežtą, visiškai naują gyvensenos modelį, nebeturintį nieko bendra su Mažosios Lietuvos laikais.

„Tradicinio pamariškių gyvenimo ypatybės, kadais gyvavę šio krašto papročiai išliko (buvo užrašyti) tik išeivių atsiminimuose bei sugulė archyvuose”, – sako Mažosios Lietuvos istorijos, kultūros tyrinėtojo dr. Martynas Purvinas.

Senieji pamariškiai paskelbė nemažai atsiminimų apie buvusį savo gyvenimą Kuršių marių pakrantėse. Vakarų archyvuose, įvairiuose rinkiniuose, saugoma daugybė istorinių dokumentų.

Pasak dr. M. Purvino, dešimtmečiais tyrinėjančio kadaise Mažojoje Lietuvoje gyvavusią žvejų, pievininkų, laukininkų etc. kultūrą, vienas iš unikalių šio krašto buvo daržovininkai – savita agrarinės kultūros grupė su savita gyvensena.

Sėklos – iškart po Kalėdų

D. Mantvilas išeivijos leidinyje „Memeler Dampfboot” pasakoja, kad Rusnės apylinkių daržovininkai sėklų įsigijimu pradėdavo rūpintis iškart po Kalėdų, „kai upėje ledai tebestovėdavo“. Viena didelė daržovininkystės firma iš Erfurto atsiųsdavusi sėklų katalogų, ir šie keliaudavę iš trobos į trobą. Vėliau laiškanešys jau atnešdavęs laukiamą siuntinį su užsakytomis sėklomis.

Sėklas pamariškiai daigindavo šiltuose tvartuose, dėžutėse, arba namuose – iš lentų padarytose lysvėse, ant šiltų stubos grindų. Naudojo sodybvietės pietinį pakraštį, mat jame anksčiausiai atšildavo. Valgomųjų bei pašarinių runkelių, kopūstų daigus dengdavo nuo nakties šalnų. Daigai pintinėmis keliaudavo į Šilutės turgų.

Kai apylinkės tiek pradžiūdavo, jog vežimo ratai giliai neklimpdavo, į laukus veždavo mėšlą. Suardavo ilgas lysves, viršų išlygindavo akėčiomis, tarplysvius pagilindavo kastuvu, lysvių šonus suplūkdavo, kad neslinktų žemė, o dirvą gerai supurendavo grėbliu.

Lysvėse sėdavo morkas ar griežčius, tarp jų įmaišydavo ridikėlių, baltųjų ridikų arba ankstyvųjų salotų; apjuosdavo cukriniais žirniais. Apsėtą plotą suplūkdavo lenta, kad sausi vėjai neišpustytų.

Kai ridikėliai ir baltieji ridikai būdavo nurauti, o salotų daigai persodinti į tikras vietas, morkoms likdavo laisva erdvė. Kartais tarp morkų dar įmaišydavo aguonų.

Iki Joninių į savo vietas reikėdavo pasodinti ir vėlyvąsias daržoves: agurkus ir pomidorus. Agurkams klodavo storą sluoksnį mėšlo, lysves darydavo tarp javų juostų. Nemuno deltos daržininkai įrengdavo tvoreles iš stačių nendrių stiebų: kad kauptų saulės šilumą ir saugotų nuo šalto vėjo. Nuo šalnų agurkai ir pomidorai būdavo apklojami dembliais.

„Pavasaris pas mus paprastai būdavo labai sausas. Netrukus gatvėse dulkėdavo. Tuo metu aukštosioms lysvėms kildavo pavojus, kad jos perdžius, kad vėjas išpustys dirvą. Būtinai reikėjo gausaus laistymo. Tam naudodavo velkamas šlajas, ant kurių pritvirtindavo statinę. Ją nutempdavo į paupį. Į vandenį įsibrisdavo vandens pylėjas – dažniausiai mokyklinio amžiaus vaikas su paraitotomis kelnėmis…“ (D. Mantvilas)

Jei laukai būdavo arčiau upės, vandenį su naščiais ir kibirais nešiodavo moterys. Agurkus kasmet reikėdavo sodinti vis naujoje vietoje. Tam naudota pieva ar ganykla, jų ruožas būdavo iš naujo suariamas ir parengiama dirva.

Buvo mėgstami ir moliūgai. Namiškiai skanaudavo pienišką moliūgų sriubą, desertui – saldžiarūgščius moliūgus. Šioms daržovėms sodinti iškasdavo pusmetrio gylio duobę, į ją pridėdavo mėšlo ir šios gūžtos viduryje sodindavo daigą ar sėdavo sėklą.

„Neretai užaugdavo pusės centnerio (apie 50 kg) svorio moliūgai. Atsimenu apie 90 svarų moliūgą, kurį iki namo teko ridenti…“ (D. Mantvilas).

Auginti baltieji (ankstyvieji bei vėlyvieji), briuseliniai, garbanotieji, žiediniai ir raudonieji kopūstai.

Svogūnus labai pirkdavo vidurvasarį. Rudenį paklausiausi būdavo raudonieji svogūnai iš pamario kaimų Įsės, Tovės ir Lūjos.

Iš Rusnės – garlaiviu į Tilžę

Moterys iš deltos plaukdavo Nemunu į Tilžės turgų (iki 1923 m.). Iš Rusnės dukart per savaitę kursuodavo garlaivis „Kondor“. Išplaukęs 13 val., vakare jau būdavo Tilžėje: sustodavo ties Šenkendorfo aikšte, netoli prekybviečių.

Tilžėje moterys išsinuomodavo privačią nakvynę arba nakvodavo garlaivio kajutėje, sėdėdamos ant kėdžių. Kartais su krepšiais snūduriuodavo ir turgaus aikštėje.

Turgaus dieną, penktą valandą ryto, iš Rusnės į Tilžę plaukdavo garlaivis „Kaiser“, vėliau „Russ“. Rusnės kepėjas Lorenzas jau 4 val. atidarydavo savo įstaigą, kad einantys į garlaivį keleiviai galėtų nusipirkti šiltų bandelių.

Po vidurdienio prekių kainos nukrisdavo. Daržovių likučius pusvelčiui supirkdavo vietos prekybininkai.

Moterys grįždavo į garlaivių kajutes ir užkandžiaudavo. D. Mantvilo pasakojimu, čia jų laukdavo rūkytas ungurys, lašiniai, alus, limonadas, spurgos, kava… Prekybininkės suskaičiuodavo gautas pajamas ir eidavo į miestą apsipirkti. Garlaiviui sušvilpus pirmą kartą, iš Aukštosios gatvės jos skubėdavo atgal į laivą.

1923 m. pakliūti į Tilžę pasidarė keblu: reikėjo leidimo. Vokiečių muitininkai Klaipėdos krašto „užsienietes“ tikrindavo priekabiai. Tilžėje nusipirktas prekes priekabiai tikrindavo ir lietuvių muitininkai. Tada pamario daržovininkai „persiorientavo“ į Klaipėdą ir Šilutę, tačiau čia jų produkcija nebuvo tokia paklausi kaip Tilžėje. Teko konkuruoti su žydais iš Didžiosios Lietuvos pasienio („tie į turgų atveždavo ankstyvuosius agurkus iš Galicijos, jais prekiaudavo gatvėse“).

Ieškodami išeities, visai savaitei valtimi išplaukdavo į Klaipėdą, apsistodavo pilies griovyje ir kasdien prekiaudavo (nuotraukoje – pilies griovio pakrantė ties turgaus hale).

Nusižiūrėję nuo žydų, su savo daržovėmis vaikščiodavo nuo durų prie durų.

Kelionė į turgų – valtimi

Tais laikais, kai į Klaipėdą bei Tilžę dar neplaukdavo garlaiviai, deltos daržovininkai į turgų keliaudavo valtimis. Susiruošdavo ne tik į artimesnes – Rusnės ar Karklės, bet ir į tolimesnes – Tilžės, Klaipėdos, Karaliaučiaus – prekyvietes.

Kelionės buvo nelengvos. Nuo Pakalnės iki Tilžės tokia iškyla trukdavo parą. Reikėdavo plaukti prieš srovę. Burės padėdavo tik pučiant stipriam ar pusėtinam vėjui. Daržovių prikrauta valtimi nepamanevruosi. Be to, kliudydavo ir pakrantėse stovėję sieliai, ir krovininiai laivai, ir gausios „bunos“ (vok. „Buhne“ – pylimas upėje vandens tekėjimo krypčiai pakeisti).

Esant geram orui, keliauta senoviškai – burine kuršvalte. Nuo savo namų Kuršių mariomis iki Klaipėdos. Vėliau naudotasi Vilhelmo kanalu: iš Pakalnės upės pro Uostadvario švyturį Takgrabiu sukdavo į Minijos žemupį, iki Lankupių (pirmojo kanalo šliuzo). Sunkiai prikrautas valtis tekdavo vilkti virve prieš srovę. Kanalo pabaigoje, įplaukus į Malkų įlanką, dar apie 6 km tekdavo plaukti Kuršių mariomis ir Dangės upės žemupiu iki Klaipėdos prekyvietės.

Burvaltėmis į miestą plaukdavo visa šeima: ne vien moterys su kroviniais, bet ir vyriškasis ekipažas. Tik vėliau daržovininkės jau vienos į Klaipėdą saugiai nuplaukdavo garlaiviu.