Pasižiūrėkime, kuo yra blogai ir gerai, jeigu keleivius veža municipalinė autobusų/troleibusų įmonė.

Šiame rašinyje – tik apie tokios nuosavybės formos sukuriamus gėrius/išvengiamus blogius.

Mažiau taršius dujinius autobusus uostamiestyje pirmasis įsigijo Klaipėdos autobusų parkas , o ne privatininkai. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pagarbesnis požiūris į darbuotoją

Turbūt visi valdiški parkai turi su savo profesinėmis sąjungomis sudarę kolektyvines sutartis .O privatininkai labai retai tokias sutartis sudarinėja, ne visi ir profsąjungą pas save įsileidžia.

Parko vairuotojams gerai, na o mums, keleiviams, kas iš to?

Iš to mes galime tikėtis geresnio aptarnavimo: paslaugesnių, mandagesnių, profesionalesnių vairuotojų. Kiekvienu konkrečiu atveju, suprantama, nuo žmogaus priklauso, bet, apibendrinančiai vertinant – gerbiamas, orus, normaliai uždirbantis žmogus neturės tiek neigiamų emocijų ir poreikio jas išlieti ant keleivio, kiek engiamas vargšas.

Spartesnė techninė pažanga

Mažiau taršius dujinius autobusus uostamiestyje pirmasis įsigijo Klaipėdos autobusų parkas (KAP), o ne privatininkai, dideliais kiekiais parkas juos perka ir toliau.

Jeigu kada nors Klaipėdoje pradės važinėti elektrobusai, pirmasis juos eksploatuos irgi KAP.

Man atrodo, kad taip yra ne tik dėl to, kad miesto valdžia savo parkui įsakmiai liepia progresuoti ir šie neturi kur dingti. Senas tradicijas turintys parkai patys įpratę nusistatyti ilgesnį planavimo horizontą ir gali taikytis su trumpo laiko minusu. Tarkim, išsivargę pirmieji su dujiniais autobusais, po to jau gali savo bazėje perpilti CNG privatininkams ir iš to gauti papildomas pajamas.

Jūs prieš progresą? Turbūt ne.

Didina visos riedančios rinkos konkurencingumą

Na, tiksliau sakant, gali didinti, jeigu savininkas, savivaldybė, duos tokią užduotį. Mat privatus verslas, atėjęs į keleivių vežimo, šiukšlių išvežimo, gatvių valymo – į bet kokią rinką, kurioje naudojamas kelių transportas – siekia ją uždaryti nuo kitų rinkos žaidėjų ir lupti neadekvačią kainą. Valdiško parko dalyvavimas – pirmiausia keleivių vežimo, bet ne tik – rinkoje leidžia savivaldybei turėti ekspertizę: ar ne per daug mokama už tą, tarkim, šiukšlių išvežimo paslaugą, ar tikrai privatininkų prašoma kaina yra rinkos?

Idealiu atveju valdiškas parkas turėtų dalyvauti kiekvienoje rinkoje (nors tai ir nėra paprasta, nes tokia įmonė konkuruoja papildomų teisinių rizikų sąlygomis) , kur reikalingi ratai.

Taigi, parko dalyvavimas tose rinkose bent kiek saugo jas nuo kartelinių privačių žaidėjų susitarimų. O kaip privatininkai sugeba nukelnėti, rodo ne tik Lietuvos savivaldybių, bet ir mūsų kaimynų, Rezeknės Latvijoje pavyzdys – ten savivaldybė ne iš gero gyvenimo, o jau visiškai nebeapsikentusi 2011 metais buvo priversta įkurti savo, valdišką autobusų parką ir atiduoti jam keleivių vežimo paslaugą.

Turbūt yra ir daugiau municipalinio vežėjo pranašumų, bet jau ir išvardintieji rodo, kad savo parką miestas turi puoselėti ir tausoti.

Kituose rašiniuose – tamsioji valdiškųjų parkų pusė.