Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Iš avantiūros gimusiai čempionų kalvei – 40

Avatar

Martynas Vainorius
2019-11-21


„Klaipėda praturtėjo dar viena sportine baze — dviračių treku. Jis išaugo vietoje seno, nedidelio, neatitinkančio šių dienų reikalavimų treko. Rekonstrukcijos projekto autorius Zigmas Rutkauskas ir įgyvendinę jį statybininkai sukūrė vieną geriausių dviračių trekų šalyje (rato ilgis 333,333 metro). Čia galima vykdyti stambias sąjunginio masto varžybas”, – lygiai prieš 40 metų paskelbė „Tarybinė Klaipėda”.

„Atvirai Klaipėdai” pradėjus gilintis į treko atsiradimo istoriją paaiškėjo, jog tai yra dar vienas tuometinės miesto valdžios „sukombinuotas” objektas, gimęs apeinant galiojusias tvarkas.

Lenktynės treke 1984-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

O dabar šis šlovingą sportinę praeitį turintis objektas yra tapęs vienu iš Klaipėdos miesto valdžios galvos skausmų. Jo likimas turėtų paaiškėti artimiausiais metais.

Pirmtakas iškilo tarpukariu

1933 m. spalio 2 d. „Lietuvos aidas” paskelbė, kad „Klaipėdos priemiestyje, Karaliaus Darže parkui išlaikyti draugijos ir dviratininkų draugijos pastangomis pastatytas moderniškas dviratininkams stadionas”, kuriame padaryti specialūs takai dviratininkų ir motociklininkų lenktynėms.

„Stadione kai kuriuos eilinius darbus atliko patys dviratininkų sąjungos nariai. Tik takams išmūryti ir kai kuriems įrengimo darbams atlikti buvo samdomi specialistai. Stadiono įrengimas kaštavęs tik apie 30 000 litų”, – rašė „Lietuvos aidas” rubrikoje „Klaipėda”.

Dviračių treko atidarymo šventės metu motociklininkas ruošiasi startui. „Memeler dampfboot“ nuotr.

Pasak istoriko, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, laikraštis „Memeler Dampfboot“ buvo skelbęs, kad dviratininkų ir motociklininkų trekas Klaipėdoje pašventintas 1933 m. spalio 1 d.

„Naujo treko atidarymo šventė vyko 1933 m. spalio 1 d., sekmadienį. Saulėtą popietę treko žiūrovų tribūnos buvo pilnos. Žmonės susirinko pasižiūrėti dar nematytų dviratininkų ir motociklininkų lenktynių. Stadionas atrodė įspūdingai, posūkiuose trasos šonai stipriai iškelti į viršų, tiesiosios horizontalios. Stadiono viduryje didžiulis paviljonas varžybų teisėjams. Aplink visą stadioną aukšta tvora, išmarginta įvairiausiomis reklamomis. Svečių tribūnoje valdžios ir kariuomenės atstovai. Visi aplinkiniai medžiai ir tvoros kraštai aplipę jaunimu. Nuo pat šventės pradžios grojo karinis orkestras, lenktynių dalyviai ir teisėjai susirinkę prie paviljono stadiono viduryje. Šventė prasidėjo Dviratininkų draugijų sąjungos pirmininko, fabrikanto Erich Preukšat kalba. Paskelbus stadioną atidarytu į trasą išvažiavo motociklininkai, po jų dviratininkės moterys ir dviratininkai vyrai apvažiuoti garbės ratą. Lenktynės prasidėjo dviratininkų startais. Po to į lenktynių treką išvažiavo motociklininkai. Dalyviai suskirstyti į grupes pagal variklio kubatūrą: A – iki 200 cm³, B – iki 400 cm³, C – iki 500 cm³ ir D – virš 500 cm³. Iš pradžių vyko 30 ratų lenktynės dalyviams startuojant po du skirtingose stadiono pusėse, stadiono tiesiųjų viduryje. Finaliniai važiavimai buvo trumpesni, tik 10 ratų. Dalyvavo 10 lenktynininkų: Sėling, Šulc, Lurie, Berteit, Kibeik, Loost, Gaštau, Jonišys, Blum ir Derlat (to meto spaudoje nebuvo mados rašyti žmonių vardus, dažniau buvo rašoma prie pavardės profesija). Pirmose Klaipėdoje vykusiose motociklų treko lenktynėse nugalėtojais tapo: A grupėje – Šulc su DKW, B grupėje – Kibeik su Triumph, C grupėje – Jonišys su Ariel ir D grupėje – Derlat su AJS”, – yra rašęs istorikas Ričardas Žičkus.

1935 m. rugpjūtį mototreke vykusių lenktynių vaizdai. „Memeler dampfboot“ nuotr.

Pasak jo, šiame treke buvo rengiamos net tarptautinės dviračių lenktynės. Klaipėdos dviračių treke 1934 metais motociklininkai lenktyniavo du kartus, liepos ir rugsėjo mėnesiais. Dalyvių skaičiumi lenktynės nebuvo gausios, bet papuošė ir paįvairino dviratininkų lenktynes taip pritraukiant daugiau žiūrovų.

„1935 m. liepos 7 d. „Motor sport club Memel“ pirmą kartą surengė dviračių treke tik motociklininkų lenktynes. 13 dalyvių varžėsi trijose klasėse: iki 250 cm³, iki 350 cm³ ir 500-1000 cm³. Be to dar vyko vikrumo varžybos ir humoristinis važiavimas su senoviniais motociklais. Lenktynių nugalėtojais tapo: 1 klasėje Petruttis su motociklu UT, 2 klasėje Lurie su AJS ir sunkių mašinų klasėje Blum su Rudge. Vikrumo varžybose nugalėjo Lurie surinkęs tik 16 baudos taškų. Šiose lenktynėse neapsieita be nelaimės. Rugulis lenktyniavęs 350 cm³ klasėje motociklu „Triumph“ 24 rate, posūkyje atsitrenkė į tvorą ir kelis kartus apsivertęs nuriedėjo į trasos apačią kartu su motociklu. Varžybų gydytojas nustatė stiprų krūtinės sužalojimą ir kojos piršto lūžį. Nukentėjęs automobiliu buvo išgabentas į ligoninę. Tačiau ši nelaimė nesugadino bendros renginio nuotaikos ir 8 valandą vakaro prasidėjo iškilminga vakarienė, nugalėtojų apdovanojimai ir, žinoma, šokiai”, – rašė R. Žičkus.

Anot jo, nors per keletą metų motociklų treko lenktynėse didesnių avarijų ar nelaimių nebuvo, buvo pradėta kalbėti apie dviračių treko netinkamumą motociklų sportui, nes jis buvo per trumpas, posūkiai per staigūs, todėl sportininkai su galingesniais motociklais negali parodyti visų galimybių ir dažnai labai rizikavo. Visgi ir 1937, ir 1938 metais motociklų treko lenktynės Klaipėdoje dar vyko.

Pokariu Vokietijoje padarytame Klaipėdos topografiniame žemėlapyje, vaizduojančiame 1939 m. situaciją, matyti ir mototrekas.
Pokariu apleido

1969 m. rugsėjį P. Ražas „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbtoje publikacijoje „Koks treko likimas?” rašė apie apverktiną šio objekto padėtį.

„Prieš karą, kai Klaipėdoje buvo tik apie 40.000 gyventojų, miesto sportinės organizacijos sugebėjo pastatyti dviračių treką, kapitalinį įrenginį dviračių sportui vystyti. Dabar, kai uostamiestyje 140 000 gyventojų, ir jaunimo bei sportininkų atitinkamai daugiau, šis statinys eina niekais, paliktas likimo valiai. Vakarinė jo siena virto griuvėsių krūva, vidinėje treko aikštėje bala, kurioje beveik ištisus metus tyvuliuoja vanduo, kurkia varlės. Net betonas užžėlė žole. O į ką pavirto treko aplinka? Vietoj puikaus parko, kadaise buvusio Klaipėdos puošmena, liko šlapias alksnynas ir šiukšlynas. Negalima ramia širdimi į tai žiūrėti. Argi uostamiestyje nėra dviračių sporto mėgėjų? Jei Klaipėdai trekas nereikalingas, tai nejaugi respublikos sportininkams jo irgi nereikia?” – rašė P. Ražas.

Pokarinės dviračių lenktynės senajame treke. Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus nuotr.

Jis taip pat dėstė, kad į melioracijos griovius, buvusius šalia treko, buvo pradėta versti statybos atliekas ir šiukšles.

„Šie grioviai jau užversti su kaupu. To pasėkoje visoj apylinkėj pakilo vanduo. Užpylus griovius, kuriais vanduo nutekėdavo į Dangę, patvino ir visas rajonas tarp treko ir geležinkelio stoties. Visi gerai prisimena, kad tarp treko ir spec. san. mašinų autoūkio (ties dabartine Kretingos gatvės ir Šiaurės prospekto sankryža – aut. pst.) prieš keletą metų buvo pieva. O dabar ten ežeras. <…> Keista, kad niekam neateina į galvą, jog pirmoji ir pagrindinė priemonė išgelbėti treką ir jo aplinką — likviduoti balas ir ežerus, tai yra, nusausinti visą tą rajoną, išvalant senus ir iškasant naujus griovius ir nuleidžiant vandenį į Dangę”, – rašė P. Ražas.

Jo tekste minimus faktus patvirtino ir Kretingos gatvėje, name šalia tuometinio Specialaus sanitarinio mašinų autoūkio nuo 1956 metų gyvenusios klaipėdietės seserys Vanda Grinkevičienė ir Milda Vainorienė.

„Trekas tada labiau priminė stadioną, tik kad kraštai buvo betonuoti. Buvo jau apleistas. Aplink visur buvo krūmai, pelkynai, prūdai. Ir jie baisiai smirdėdavo, gal kas dar po karo ten buvo nuskendęs. Būdamos vaikais eidavome į treką pažaisti, paišdykauti”, – pasakojo V. Grinkevičienė, uostamiestyje gyvenusi nuo 7 metų amžiaus.

„Paprastas asfaltas ir tvora, o aplink pelkės ir pievos, bruzgynai. Eidavome į treką su kamuoliu žaisti. Ten būdavo užuovėja, viduje – veja. Kiti vaikai su dviračiais čia atvažiuodavo”, – sakė dviem metais už seserį jaunesnė M. Vainorienė.

Kas idėjos autorius?

Klaipėdos miesto garbės pilietis, nusipelnęs treneris Narsutis Dumbauskas, paruošęs keletą dešimčių Lietuvos dviračių sporto čempionų ir prizininkų, išugdęs būrį Lietuvoje ir pasaulyje žinomų dviračių sporto trenerių „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad kalbos ir samprotavimai apie būtinybę turėti naują dviračių treką dviratininkų bendruomenėje prasidėjo galbūt apie 1970 metus.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas, epaveldas.lt) nuotr.

„Kalbos rėmėsi tuo, kad Lietuvos dviratininkams plentininkams distancijos pabaigoje, kai sprendžiamas klausimas dėl pergalės, trūksta finišo savybių, kad nugalėtų priešininkus. Buvo toks motyvas. Senasis trekas buvo labiau mototrekas – tiesiosios buvo šlaku išpiltos, kitos dalys – cementinės. Jis buvo visai kitokios konstrukcijos. Iškilo mintis, kad jį reikia rekonstruoti – tiesiąsias padaryti cementines. Pradėjome kalbėti apie tai, o tuo metu Lietuvos dviračių federacijos prezidentas buvo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Ignas Ruginis. Remonto statybos vadybos viršininkas buvo Kostas Vasiliauskas, joje dirbo dviratininkas Valentinas Dragašius. Tai buvo pirmasis branduolys, kuris pradėjo svarstyti, kaip tai būtų galima įgyvendinti. Po to prijungėme Projektavimo instituto direktorių Jurgį Putną, projektuotoją Zigmą Rutkauską, darbų vykdytoją Janeliūną, susidarė gera kompanija”, – sakė N. Dumbauskas.

Lenktynės treke 1984-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

„Buvo prieškarinis mototrekas. Jo konfigūracija buvo panašus į pastatyto dviračių treko, tik jis buvo žymiai siauresnis, pritaikytas pagrinde motociklams, lengvoms mašinos, bet jis buvo iš esmės nenaudojamas, pasmerktas žūčiai. Miesto žmogus iš didžiosios raidės Alfonsas Žalys susirinkime pas jį sakė: „Vyrai, padarykime iš to mototretko gerą daiktą, paverskime į dviračių treką”. Tame pasitarime sėdėjo to laiko dviračių sporto asas Narsutis Dumbauskas, nusipelnęs dviračių sporto meistras Dragašius, Kostas Vasiliauskas, sporto entuziastas, Statybos remonto valdybos viršininkas, mūsų „Komprojekto” viršininkas Putna ir aš, pats mažiausias, stalo gale”, –  „Atvirai Klaipėdai” pasakojo treką projektavęs architektas Zigmas Bernardas Rutkauskas, „Komprojekte” pradėjęs dirbti 1975 m.

Žvalgėsi ir Rygoje, ir Taline

Pasak N. Dumbausko, subrandinus idėją pirmiausia važiuota į Rygą pažiūrėti seno jos treko.

„Kitais metais organizavau išvyką į Taliną pažiūrėti cementinį veikiantį treką. Išbuvome ar tris ar keturias dienas, susipažinome su jo direktoriumi Mirskij, vardo nebepamenu, kuris prisidėjo prie to treko statybų. Daug ką sužinojome, koks žvyras reikalingas, kokia cemento markė, kokios problemos iškyla. Atsimenu, kad einant kelionei į pabaigą sėdžiu nosį nukabinęs, pavargęs truputėlį, o Jurgis Putna man sako: „Narsuti, ko čia nosį nukabinęs sėdi, tu pažiūrėk kokie žmonės apie tave. Skaityk, kad kaip grįžome jau trekas pastatytas”. Buvo apie 1971-1972 metai. Ši visa brigada pradėjo kalbėti su Vykdomojo komiteto pirmininku Žaliu, kadangi be jo nieko nebūtų buvę galima padaryti. Jis išklausė, pamąstė ir pritarė tam sumanymui”, – pasakojo nusipelnęs treneris.

Lenktynės treke 1984-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Z. B. Rutkauskas sakė irgi dalyvavęs minėtoje kelionėje į Taliną.

„Man buvo pasiūlyta projektuoti. Objektas buvo retas, ne namas koks ar įprastas statinys, visiškai kitokia architektūra, bet viskas gerai vyko, viskas suprantama, įkandama. Padarėme pirmus eskizus, vykdavo stiprios techninės tarybos, kuriose dalyvaudavo daug specialistų, viskas vyko apie 1976 metus. Buvo aprobuota, priimta, reikėjo tęsti darbą. Žalys pasiūlė nuvažiuoti į Estiją, kur buvo toks betoninis trekas. Buvo geras ruduo, susėdome į mašinas ir visa ta gera žmonių entuziastų grupė nuvažiavome į Taliną. Apžiūrėjome jų treką, susitikome su jo eksploatuotojais, sportininkais, gerą vakarienę padarėme, susipažinome, tapo aišku, kad klaidų nedarome. Kai ką jie patarė, ką patys buvo ne taip padarę ir grįžus į Klaipėdą aš jau pradėjau užbaiginėti projektą”, – pasakojo architektas.

Lenktynės treke 1984-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Pasak jo, darbas vyko labai greitai – projektavimui buvo likęs mėnuo ar du.

„Atsirado ir labai geras konstruktorius Vladas Vyšniūnas, buvęs tremtinys, nesugniuždytas praeities, labai garbingas žmogus, tikras lietuvis. Labai greitai padarė konstruktyvinę-statybinę dalį – vos ne paraleliai dirbome kartu. Iš viso per nepilną pusmetį mes tą projektą jau pateikėme įrištą, tvarkingą. Sąmatininkai padarė sąmatą ir jis gavo eigą”, – sakė Z. B. Rutkauskas.

Apėjo sistemą

Ir Z. B. Rutkauskas, ir N. Dumbauskas, ir tuomet miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju dirbęs Valentinas Greičiūnas liudijo, kad dviračių trekas atsirado sumanumo, kaip apeiti tuometinę sistemą, dėka.

„Naują statyti buvo negalima, neduodavo aukščiausia valdžia pinigų, o remontą daryti buvo galima. Tam duodavo pinigų”, – tuometinę padėtį apibūdino architektas.

„Reikėjo ieškoti finansavimo šaltinio. Nei iš vietinio, nei iš valstybinio biudžeto niekas mums tokių pinigų nedavė. Tuo laiku buvo tokia viena landa – įmonės buvo priskirtos šefuoti mokyklas. Lietuvos jūrų laivininkystė buvo paskirta šefuoti tuometinę 16-ąją vidurinę (dabar – Verdenės progimnazija – aut. pst.). Įmonės galėdavo iš savo kapitaliniam remontui skirtų lėšų kažkokią sumą skirti mokyklų remonto darbams. Trekas formaliai buvo priskirta 16-ajai vidurinei, su Laivininkystės vadovais – Alfonsu Ramanausku, Petru Krilavičiumi, abu jau išėję amžinybėn – buvo susitarta, kad jie duos pinigėlius ir imsimės šio darbelio. Tuo metu prašėme žurnalistų, kad nieko nerašytų, nes įveltų į sudėtingas peripetijas. Ir gavosi pirmasis Lietuvoje trekas, geras dalykas. Dar viena avantiūra. Apie tuos mūsų darbelius valdžia žinodavo, bet nematydavo, sakydavo – ačiū vyrai, kad tik darot ką nors”, – pasakojo V. Greičiūnas.

„Problema didžiausia buvo tai, kad anais laikais buvo labai sudėtinga su statybinėmis medžiagomis. Jeigu buvo kapstatyba, plano komisija tas medžiagas skirdavo. O jei kapremontas – viską reikėjo surasti ūkio būdu. O tai buvo labai sudėtinga. Čia kaip tik ūkio būdu buvo statoma. Buvo statomas iš sąjunginio biudžeto pinigų, nes sąjunginio pavaldumo įmonės, kurios visą uždirbtą pelną atiduodavo centrui, galėjo pagal Ministrų tarybos ir CK nutarimą skirti dalį tų lėšų vidurinių mokyklų poreikiams. Elektra buvo parodyta kaip vienos mokyklos remontas, santechnika – kaip kitos, statybiniai darbai – trečios”, – sakė N. Dumbauskas.

Lenktynės treke 1984-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Objekto statybų konspiraciją tikriausiai liudija ir faktas, jog nors Z. B. Rutkauskas minėjo rimtus treko projekto svarstymus, „Atviros Klaipėdos” žurnalistui tarp Klaipėdos regioniniame valstybiniame archyve saugomų 1975-1979 m. miesto užstatymo tarybos posėdžių protokolų nepavyko aptikti nė vieno, kuriame būtų buvęs užfiksuotas tokio projekto aptarimas ar svarstymas.

Kaip vyko statybos

„Statybos papuolė į labai geras rankas – Kosto Vasiliausko, buvusio smetoninių laikų futbolininko vadovaujama Statybos remonto valdyba paėmė statyti. O jis pavedė Dragašiui, buvusiam nusipelniusiam sąjungos sporto meistrui, daugiadienių lenktynių čempionui, su dviračiu susijusiam nuo iki, būti treko statybos vykdytojais. Prižiūrėdavo ir Narsutis Dumbauskas”, – pasakojo Z. B. Rutkauskas.

Lenktynės treke 1984-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Pasak N. Dumbausko, prasidėjus statyboms buvo iškilusi problema dėl žvyro.

„Reikėjo, kad jo gabaliukai būtų tam tikro dydžio – negali būti nei per stambūs, nei per smulkūs. Mudu su Valentinu Dragašiumi išvažinėjome visus Lietuvos žvyro karjerus. Niekur niekas netiko, kol galų gale nuvažiavome į Šešupės karjerą ir ten kaip tik radome, ko mums reikia. O tada išaiškėjo, kad tas karjeras eksportavo žvyrą per Klaipėdos uostą. Mums būtų užtekę nuvažiuoti į uostą ir viską sužinoti”, – sakė treneris.

Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus nuotr.

Anot Z. B. Rutkausko, senasis mototrekas buvo su buldozeriais nuvalytas, paruošta aikštė, ištrasuota, suvežti žemių kalnai, skirti padaryti visiems viražams.

Pasak N. Dumbausko, kai prasidėjo statybos, kaip konsultantas iš Talino atvažiavo ir minėtasis tenykščio treko vadovas Mirskij.

„Konsultavo, kokios patalpos prie treko reikalingos. Ir pradėjome klijuoti kaip kregždės lizdą – atsirado potribūninės patalpos, garažas, lauko tualetai iš papildomų lėšų”, – sakė miesto garbės pilietis.

Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus nuotr.

„Padarėme pastogę ir nuo saulės, ir nuo lietaus. Pastatėme iš vienos pusės priestatą – jis dviračių sandėliavimui buvo skirtas, pirmame aukšte buvo remonto dirbtuvėlė, antrame aukšte laikino pobūdžio, paprastas viešbutėlis, pailsėti po treniruočių ar net permiegoti vieną kitą naktį. Iš to priestato įrengtas tunelis pereiti į treko aikštelę, kad nekirstų eidami tako. Trekas suprojektuotas nedengtas, sezoninio tipo – dengti jo nepasimokėjo. Jai būtų buvęs dengtas, būtų turėjęs turėti medinę dangą, kaip kad dabar turi Panevėžio trekas”, – sakė Z. B. Rutkauskas.

N. Dubauskas konstatavo, kad nuo pirmų susitikimų ir pokalbių treko statyba užtruko dešimt metų.

„Tikrai buvo vienas geriausių trekų. Ir dvejus metus – 1985 ir dar kažkokiais Klaipėdoje vykdavo net TSRS čempionatai. Visi buvo patenkinti. Visi su malonumu visada važiuodavo į Klaipėdą. Buvo ir didelis klaipėdiečių suinteresuotumas stebėti varžybas”, – sakė treneris Narsutis Dumbauskas. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Narsutis Dumbauskas, jau amžinatilsį Valentinas Dragašius dideli entuziastai buvo. Dragašius ėmė vadovauti tiems darbams. Geri vyrai, suprasdavo miesto poreikius”, – taip treko kūrėjų komandą apibūdino V. Greičiūnas.

Atidarymo iškilmės

1979 m. lapkričio 21 d. „Tarybinė Klaipėda” paskelbė A. Andriekaus straipsnį „Dviračiai rieda treke”, kuriame informavo apie šio naujo objekto atidarymą.

A. Šimo („Tarybinė Klaipėda”) nuotr.

„Rekonstrukcijos projekto autorius Zigmas Rutkauskas ir įgyvendinę jį statybininkai sukūrė vieną geriausių dviračių trekų šalyje (rato ilgis 333,333 metro). Čia galima vykdyti stambias sąjunginio masto varžybas. Trekas turi erdvias pagalbines patalpas atvykusiems į varžybas sportininkams apgyvendinti ir dviračių remontui. Virš pagalbinio pastato stogo įrengta erdvi dengta žiūrovų tribūna. Visa treko teritoriją pavyzdingai sutvarkyta, išasfaltuota, apželdinta”, – rašoma straipsnyje.

Jame taip pat tvirtina, kad vienintelis respublikoje dviračių trekas uostamiestyje pastatytas neatsitiktinai, nes Klaipėda turi „gražias dviračių sporto tradicijas”.

Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus nuotr.

„Tikėsime, jog šie pirmieji trekininku laimėjimai naujoje bazėje augs ir toli už respublikos ribų išgarsins Klaipėdos vardą. Įvykusioje treko rekonstrukcijos darbų užbaigimo ir perdavimo sportininkams ceremonijoje to dviratininkams linkėjo miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas A. Žalys, Kūno kultūros ir sporto komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas A. Kukšta, LTSR švietimo ministerijos fizinio lavinimo skyriaus viršininkas A. Bakšys, miesto Liaudies švietimo skyriaus vedėjas J. Malaškevičius. Į naujos sportinės bazės atidarymą taip pat atvyko LKP miesto komiteto pirmasis sekretorius J. Gureckas. Remonto statybos tresto valdytojas V. Keršys įteikė Olimpinio rezervo specializuotos dviračių sporto mokyklos direktoriui, LTSR nusipelniusiam treneriui N. Dumbauskui simbolinį treko raktą, kurį pastarasis perdavė į patikimas rankas — TSRS rinktinės kandidatui A. Vaitkui. Grupei treko statytojų buvo įteikti LKP miesto komiteto ir Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto garbės raštai, respublikinio ir miesto kūno kultūros ir sporto komitetų apdovanojimai. Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas A. Žalys perkirpo juostelę, ir dviratininkai, susirinkusiems plojant, apvažiavo ratą. Dviračių trekas stojo į veikiančių sporto bazių rikiuotę”, – rašė A. Andriekus.

Puiki bazė – puikūs pasiekimai

„Dragašius treką padarė unikaliai gerai – kai atvažiavo vedantys sąjungos dviračių sporto žmonės, sakė, kad geresnės betoninės dangos, taip išplaniruotos, jie nėra matę nedengtame treke. Būdavo ir daug žiūrovų – atvažiuodavo ir sąjungos vedantieji tiek treniruotis, tiek varžytis, baltarusiai rimti trekistais nuolat atvažiuodavo”, – sakė Z. B. Rutkauskas.

Kad jis treką giria ne be reikalo, paliudijo ir N. Dumbauskas.

Nuotrauka iš 1988 m. išleistos Prano Martinkaus knygos „Klaipėda mažasis vadovas”

„Tikrai buvo vienas geriausių trekų. Ir dvejus metus – 1985 ir dar kažkokiais Klaipėdoje vykdavo net TSRS čempionatai. Visi buvo patenkinti. Visi su malonumu visada važiuodavo į Klaipėdą. Buvo ir didelis klaipėdiečių suinteresuotumas stebėti varžybas”, – sakė treneris.

Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus nuotr.

Paprašytas išvardinti, kas iš naujame treke išaugusių sportininkų iškovojo didžiausius laurus N. Dumbauskas papasakojo, jog čia potribūninėse patalpose buvo įrengta dvylika ar trylika kambariukų ir jis kreipėsi į Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoją Algimantą Kukštą su pasiūlymu įsteigti centralizuoto pasiruošimo grupę, kuri treke gyventų, treniruotųsi.

„Išklausė, paprašė paruošti reikiamą programą, kad būtų galima gauti finansavimą iš sporto draugijų. Dinamiečiai apsiėmė remti iškart, suderino viską su Maskva. Sąmata programos buvo labai didelė – 250 000 rublių metams, kai Kaliningrado centras turėjo apie 360 000, o Kuibyševo armijos centras – apie milijoną. Jie pirko kaip katę maiše, nežinodami, kas bus. O mes pradėjome komplektuoti jaunimo komandą, prasidėjo darbas”, – sakė treneris.

Pasak N. Dumbausko, 1981 m. Klaipėdoje jau vyko TSRS moksleivių spartakiada ir joje Gintautas Umaras tapo čempionu 4 km persekiojimo lenktynėse, o Lietuvos moksleivių rinktinė nugalėjo 4 km komandinėse lenktynėse.

Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus nuotr.

„Tai buvo didžiulis mūsų pasiekimas. O vėliau ta komanda augo, pasipildė. Iš aštuonių pagrindinių dviratininkų pasaulio rekordininkais tapo Vasilijus Špundovas, Artūras Kasputis ir Gintautas Umaras. Pastarasis net penkis kartus gerino pasaulio rekordą, du kartus buvo TSRS čempionu. 1984 metų olimpinėse žaidynėse SSRS komandoje turėjo būti trys klaipėdiečiai – Jonas Romanovas grupinėse rungtynėse, Vasilijus Špundovas 4 kilometrų komandinėse rungtynėse ir Gintautas Umaras 4 kilometrų individualiose. Jau buvo sukrauti lagaminai, bet sužinojome, kad SSRS ir visas socialistinis pasaulis jas boikotuos ir nevyks į Los Andželą, nes kapitalistinis pasaulis nevyko 1980 metais į Maskvą. 1988 metų olimpinėje TSRS rinktinėje jau buvo Gintautas Umaras, Artūras Kasputis ir Mindaugas Umaras. Gintautas tapo olimpiniu čempionu, Kasputis komandinėje rungtyje tapo čempionu. Gintautas vienose olimpinėse vienose iškovojo du auko medalius. Iki šiol tai yra vienintelis toks lietuvis dviratininkas. Iš tos grupės dviratininkų Pasaulio čempionato prizininkais yra tapę Jonas Romanovas, Vasilijus Špundovas, Artūras Kasputis, Gintautas Umaras ir Remigijus Lupeikis”, – vardino treneris.

Koks likimas?

Šiuo metu dviračių trekas, kaip ir kiti savivaldybei priklausantys sporto objektai, yra pavesti valdyti BĮ Klaipėdos miesto sporto bazių valdymo centrui (KMSBVC). Pernai miesto politikams buvo pateikta informacija, jog pagal patvirtintas KMSBVC paslaugų kainas Smiltynės sveikatingumo bazės, Dviračių treko ir Centrinio stadiono gaunamų pajamų nepakanka jų eksploatacinėms ir administracinėms išlaidoms padengti. Daugiausiai į minusą lindo būtent dviračių trekas – jam trūko 64,4 tūkst. eurų. Teigta, kad dviračių treko pagrindinės pajamos yra gaunamos už apgyvendinimo paslaugas, o „jo infrastruktūra yra pasenusi, netinkama naudoti sportininkams bei reikalauja daug išlaidų eksploatacijai”.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Trekas savęs neišsilaiko ir neišsilaikys, jis nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Yra stipri bazė Panevėžyje ir su ja nepakonkuruosi”, – pernai liepą sakė tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas.

Prieš mėnesį Savivaldybės administracija su MB „Begra” pasirašė 7 900 eurų vertės sutartį, pagal kurią ši mažoji bendrija iki kitų metų balandžio vidurio įsipareigojo parengti sporto infrastruktūros vystymo Klaipėdos mieste galimybių studiją. Viena iš jos užduočių yra dviračių treko atvejo analizė: esamos situacijos, panaudojimo koncepcijų alternatyvų, alternatyvų finansinė ir alternatyvų kaštų-naudos analizė.

Martyno Vainoriaus nuotr.

KMSBVC direktorius Marius Junokas teigė, kad šiuo metu treke yra teikiamos apgyvendinimo paslaugos perspektyviems sportininkams.

„Gavus prašymą jie patikrinami specialios komisijos, ar atitinka kriterijus, ir gali tada ten gyventi. Nesvarbu, kokios sporto šakos. Viduryje treko dar esame išnuomavę plotą lauko tenisui. Treko neverta atnaujinti, nes jis nebeatitinka tarptautinių standartų, jo būklė bloga”, – sakė M. Junokas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

KMSBVC interneto puslapyje skelbiama, kad dviračių treke nuomojami 10 dviviečių kambarių ir du keturviečiai. Juose galima naudotis virtuvės patalpa bei bendrais tualetais ir dušo patalpomis. Jų įkainis – 2,32 Eur už parą vienam asmeniui. Taip pat nuomojami ir dviračių treko svečių namai, kuriuose yra keturi dviejų kambarių butai (du kambariai, virtuvė, dušo-tualeto patalpa). Vieno numerio paros kaina – 11,3 Eur, keturių numerių svečių namai atsieina 44,6 Eur.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Architektas Z. B. Rutkauskas, projektavęs Prano Domšaičio paveikslų galerijos rekonstrukciją, centrinio stadiono šiaurės tribūną su viešbutėliu, daugiabutį ties Vytauto ir S. Šimkaus gatvių sankryža, senamiesčio pastatų rekonstrukcijos, skverą Pasiuntinių gatvėje ir daugelį kitų objektų, paklaustas, kokią vietą tarp jų jam užima trekas, atsakė: „Eilinę. Jei būtų neapleistas, prižiūrėtas, gal būtų kitaip. O dabar gavosi sąšlavynas, niekam nereikalingas”.

Pasiteiravus, kokią jis pats matytų treko ateitį, architektas teigė, jog tai yra gera vieta statyti namus.

„Statybos papuolė į labai geras rankas”, – sakė treką projektavęs architektas Zigmas Bernardas Rutkauskas. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Reiktų pratęsti kvartalą saikingai, gerai įeiti į parko zoną. Nenorėčiau, kad aikštė šunims būtų padaryta. Bet jei atiduos vertelgoms, kurių niekas nevaldo, o jie valdo visus, ten bus blogai. Niekas prieš juos neatsilaiko. Turėtų būti labai subtilu, nes šalia juk ir bažnyčia”, – sakė Z. B. Rutkauskas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.


2019-11-21

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt