Kelionės laiku, Svarbu

Vienintelė sovietmečio katalikų bažnyčia – naujųjų apaštalų palikimas

Avatar

Martynas Vainorius
2019-11-23


Kukli, II pasaulinio karo negandų išvengusi Bokštų gatvėje stovinti bažnyčia, tapusi vieninteliais sovietinės Klaipėdos katalikų maldos namais, XIX a. antroje pusėje iškilo labai negausios religinės bendruomenės dėka.

Kada ir kodėl sugriautą raudoną neogotikinių formų Šv. Trejybės bažnyčią pakeitę maldos namai tapo Kristaus Karalius parapija – iki šiol lieka neįminta mįsle.

Apie šiuos ir kitus pastato istorijos niuansus – dar viename „Atviros Klaipėdos“ straipsnių ciklo rašinyje, kuris gimė padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Kas tie irvingistai?

Bažnyčią tuometinėje Ferdinando aikštėje pastatė irivingistai.

Teisingumo ministerijos Lietuvos Seimo Žmogaus teisių komitetui parengtoje išvadoje dėl valstybės pripažintos religijos bendrijos statuso suteikimo Lietuvos naujajai apaštalų bažnyčiai rašoma, kad jos šaknys siekia XIX a. viduryje Anglijoje prasidėjusį irvingistų judėjimą, dar vadintą Katalikiška apaštališka bažnyčia. Jai pradžią davė škotų presbiterionų kunigo Edwardo Irvingo (1792 – 1834) mokymas. Išskiriami du judėjimo šaltiniai: vienas – apie E. Irvingą susibūrę jo sekėjai, kitas – buvusio katalikų kunigo George‘o Lutzo sekėjai.

Judėjimas susiformavo tarp 1826 ir 1832 m., nes būtent šiuo periodu jo dalyviai faktiškai atsiskyrė nuo katalikų, presbiterionų ir kitų Didžiojoje Britanijoje veikusių krikščioniškų konfesijų, siekdami atkurti apaštalų tarnystę ir tokiu būdu pasiruošti antrajam Kristaus atėjimui. Bendruomenė daug dėmesio skyrė pranašavimui ir kitoms vadinamosioms Šventosios Dvasios dovanoms. Greita visuomenės raida ir nukrikščionėjimas buvo interpretuojami kaip artėjančios pasaulio pabaigos, kuriai reikia ruoštis, ženklai. Šią pabaigą skelbė ir bažnyčios vadovai, teigę turį pranašystės dovaną.

1832 m. judėjime buvo įšventinti pirmieji apaštalai, tuo paskelbiant Katalikiškosios apaštališkos bažnyčios pradžią.

Siekdami suvienyti krikščionybę naujosios bažnyčios vadovai 1836 m. aplinkraščiu krikščioniškų bažnyčių vadovams ragino susivienijus laukti Kristaus atėjimo. Į tokį kvietimą kitos krikščionių bažnyčios neatsiliepė, tačiau irvingistų judėjimas gan greitai išplito į Šveicariją ir Vokietiją.

Irvingistų judėjime neilgai truks įsivyravo nuomonė, kad grįžtantį Kristų turėtų pasitikti 12 apaštalų – tiek, kiek jų buvo evangeliniais laikais. Įšventinus pirmuosius 12 apaštalų, naujų apaštalų šventinti nebuvo ketinama, bet tokiu būdu buvo užprogramuota krizė – jau 1860 m. iš 12 įšventintų apaštalų bebuvo likę tik šeši. Suvokdami šią problemą kaip grėsmę judėjimui, Vokietijos bendruomenių vadovai reikalavo naujų apaštalų įšventinimo, tačiau su tuo nesutiko Anglijos apaštalai. Galiausiai, 1863 m. vokiečių bendruomenių atstovai susirinko Hamburge ir įšventino naujus apaštalus, kuriuos Anglijoje veikusios Katalikiškosios apaštališkos bažnyčios bendruomenės pripažinti atsisakė. Judėjimas skilo ir Vokietijoje susikūrė Naujoji apaštalų bažnyčia, kuri sėkmingai plėtėsi vokiškai kalbančioje Europos dalyje.

Bažnyčia minima nuo 1869 m.

Istorikas Zohanas Zembritckis rašė, kad irvingistai Klaipėdoje pirmąsyk pabandė įsitvirtinti, kai 1851 m. gruodžio 24 d. iš Berlyno verbuoti šalininkų atvyko šaltkalvis Heinrichas Deventeris ir gruodžio 28 d. sukvietė susirinkimą, kuris buvo nutrauktas kaip rengtas be leidimo. Be to, Deventeriui buvo nurodyta per 14 dienų išvykti, kadangi jis negalėjo įvardyti savo pragyvenimo lėšų.

Tačiau 1852 m. balandį jis vėl atvyko skaityti paskaitų, ir nors jo kviečiami susirinkimai būdavo nutraukiami ir draudžiami, jam vis dėlto pasisekė surinkti mažą grupelę šalininkų.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Tuo metu doc. dr. Arūno Baublio Teisingumo ministerijai rengtoje pažymoje rašoma, kad šios bažnyčios šaknys Klaipėdoje aptinkamos 1836-1838 m. stiprioje anglų (daugiausia škotų) kolonijoje. Anot A. Baublio, minėtu laikotarpiu čia savo veiklą pradėjo Anglijoje susiformavusi 22 irvingistų religinė bendruomenė, dar vadinta Katalikiškai apaštališkąja bendruomene. Pasak istoriko, galima teigti, kad Klaipėdos bendruomenė yra viena iš pačių pirmųjų irvingistų bendruomenių kontinentinėje Europoje. Ji toleravo tik suaugusiųjų krikštą, šventos vakarienės sakramento teikimą tik tikintiesiems, besąlygišką gyvenimo būdo pakeitimą ir rinkosi bendrai maldai du kartus per savaitę.

Kitoje Teisingumo ministerijai skirtoje pažymoje, kurią parengė istorikas doc. dr. Arūnas Streikus, rašoma, kad pirmoji oficiali apaštalų bendruomenė Klaipėdoje buvo įkurta 1852 m. pabaigoje minėtojo Heinricho Deventerio (1820-1902), kuris jai vadovavo iki pat savo mirties.

1861 m. apaštališkosios bendruomenės maldų vieta, anot J. Zembirckio, buvo Priešakinio Pylimo gatvėje 4 (Vordere Wallstrasse – neišlikusi gatvė buvusi tarp senojo turgaus ir dabartinės Galinio Pylimo gatvės) pas stiklių Wickenhageną.

O 1869 m. jau minima dabartinė bažnyčia tuometinėje Ferdinando aikštėje. Tuo metu, anot J. Zembtickio, Klaipėdoje buvo 67 irvingistai, 1900 m. jų jau buvo padaugėję iki 172. Tačiau A. Streikus mini šaltinį, kuris nurodo, jog jau 1861 m. bendruomenei priklausė 133 suaugę nariai.

Pasak Arūno Baublio, bažnyčios architektūra priminė senąsias krikščionių bazilikas – didžiulė, milžiniška apsidė, jaukus kiemelis, kas buvo ankstyvojoje krikščionybėje, dar iki įsigalinti popiežiškajai administracijai.

„1925 m. sausio 20 d. vykdyto Klaipėdos krašto gyventojų surašymo metu tik 88 asmenys savo religinę tapatybę apibrėžė terminu „naujieji apostolikai”, dar 225 asmenys užsirašė kaip tiesiog „apostolikai“. Manytina, kad į pastarąją kategoriją pateko ne vien bažnyčią Ferdinando aikštėje lankę senosios Katalikiškai apaštališkos bendruomenės nariai, bet ir nemažai NAB išpažinėjų, nesugebėjusių tiksliai apibrėžti savo konfesinės tapatybės. Nors trūksta tikslesnių šaltinių duomenų, remiantis kai kuriais faktais galima tvirtinti, kad NAB bendruomenių daugumą Klaipėdos krašte sudarė lietuvių kilmės vokiškai kalbantys vietos gyventojai”, – rašo Arūnas Streikus.

Katalikams leido įsikurti Vilnius

Priartėjus II pasaulinio karo frontui iš Klaipėdos pasitraukė visi senieji jos gyventojai, o į jų vietą kraustėsi ne tik iš pradžių dominavę rusakalbiai, bet ir lietuviai katalikai. Tačiau pastarieji melstis ties dabartine Simono Daukanto ir Puodžių gatvės sankryža stovėjusioje senojoje katalikų Šv. Trejybės bažnyčioje  negalėjo – ji buvo nukentėjusi nuo karo veiksmų.

Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad „raudonų plytų gotikinių formų katalikų bažnyčia, stovėjusi S. Daukanto (S. Dach) ir Plačiosios gatvių sankryžoje (dabar toje vietoje gyvenamasis namas su maisto produktų parduotuve), buvo taip pat su didele duobe viduryje, bokšto viršūnės dalis įgriuvusi į vidų, stogo nebuvo, o sienos – sveikos”.

Tuo metu senoji irvingistų bažnyčia liko visiškai nenukentėjusi – tai matyti ir 1945 m. tarybinėje kino kronikoje, pavadintoje „Klaipėdos išvadavimas”. 

1945 m. gegužės 30 d. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (1946-aisiais suimtas, kalintas ir kankintas ir galiausiai nuteisus mirti sušaudytas) kreipėsi į LTSRS įgaliotinį religinių kultų reikalams ir prašė pamaldoms skirti kokias nors patalpas.

„Klaipėdos katalikai, prieš okupaosiant Klaipėdos kraštą vokiečiams, buvo rūpinami Telšių Vyskupo, kuris skaitėsi Klaipėdos Prelatu. Klaipėdos kraštui grįžus Tarybų Lietuvon ir Klaipėdos krašte apsigyvenąs daugeliui Telšių Vyskupijos gyventojų, Telšių Vyskupui ir vėl tenka rūpintis Klaipėdos gyventojų religiniais reikalais. Klaipėdon esu paskyręs kunigą, kuris apsigyventi galės bažnytiniame name, pamaldas tačiau laikyti esant Klaipėdos katalikų bažnyčiai karo metu sugriautai, nėra tinkamos vietos. Šiuo tat turiu garbės prašyti išrūpinti leidimą bažnyčios reikalams panaudoti vieną iš šių patalpų: salę Liepų g- vė Nr. 19, Sporto Rūmai prie geležinkelio, Šaulių salę, Amatų mokyklos salę Smeltėje”, – rašoma prašyme.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Reaguodamas į šį prašymą Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS LKT įgaliotinis Lietuvos SSR Alfonsas Gailevičius savo 1945 m. rugsėjo 25 d. rašte LTSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, pavadintame „Dėl rimo-katalikų bažnyčios atidarymo Klaipėdos mieste” dėstė: „Iki 1944 metų Klaipėdos mieste veikė katalikų parapijinė bažnyčia, kurią vokiečiai atsitraukdami susprogdino. Tokiu būdu, dabartiniu laiku Klaipėdos mieste neliko nei vienos katalikų bažnyčios. Tuo reikalu š.m. gegužės mėn. Telšių vyskupas Borisevičius prisiuntė raštą, kuriame prašo išskirti atatinkamą patalpą panaudojimui bažnyčios reikalams. Parapijos reikalų tvarkymui vyskupo yra paskirtas kunigas Olšauskas, kuris dabartiniu laiku eina Klaipėdos parapijos klebono pareigas. Š.m. rugpjūčio mėn. Olšauskas vyskupo įgaliotas kreipėsi žodžiu ir raštu, dėl kiek galima greitesnio patalpų klausimo išsprendimo, prisiųsdamas visus įstatymo tvarka reikalingus davinius tikybinės bendruomenės ir maldos namų užregistravimui. Tikinčiųjų pareiškime konkrečiai nurodoma į buvusių senkatalikų bažnyčią, kuri dabartiniu laiku yra tuščia, niekieno nenaudojama, nes buvusieji senkatalikai perdėm buvo vokiečiai ir kartu su vokiečiais pasitraukė. Be paminėtos senkatalikų bažnyčios mieste dar yra užsilaikiusios dvi liuteronų bažnyčios. Viena koplyčia kapinėse, gerame stovyje ir antra didelė Povilo ir Jokūbo bažnyčia, reikalinga remonto. Pasiremdamas virš išdėstytu ir turint galvoj tą aplinkybę, kad miesto apgyvendinimo tikslu atvykstantieji daugumoje katalikai, laikau teisinga Klaipėdos miesto katalikų tikinčiųjų prašymą patenkinti ir bažnyčios reikalui perduoti buvusią senkatalikų “Katolische Apostolische Gemeindekirche”, esančią Jūros aikštės  ir Bokštų skersgatvių kampe. Paminėtos bažnyčios perdavimą pagal maldos namų perdavimo įstatymo tvarką, surašant atatinkamą aktą, atliks Klaipėdos miesto Vykdomasis Komitetas. Prašau Tamstos sutikimo”.

Pasak istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, tuo metu buvo tokia formali tvarka, kad parapijos turėjo būti įregistruotos pagal TSRS įstatymus, o vykdomasis komitetas galėjo perduoti pastatą, kuris formaliai dar prieš tai turėjo būti nacionalizuotas, tik teisiškai įregistruotai parapijai.

„Teisinis parapijos įregistravimas buvo instrumentas, kuriuo valdžios institucijos galėjo kontroliuoti religinių bendruomenių veiklą. Sudarant parapiją, vykdomasis komitetas turėdavo įregistruoti 20 narių parapijos komitetą, per kurį administracija sprendė visus klausimus, susijusius su komiteto atstovaujamos bendruomenės veikla. Jei bendruomenei priklausydavo maldos namai, su komitetu buvo sudaromos sutartys, pagal kurias valdžia perleisdavo nacionalizuotus pastatus komitetų naudojimuisi bei įpareigodavo mokėti mokesčius. Problema Klaipėdoje su bažnyčios pastatu buvo grynai teisinė. Nuo 1945 m. tikintieji faktiškai naudojosi pastatu gavę Vilniaus sankciją, bet bendruomenė buvo teisiškai įregistruota tik 1948 metų lapkričio 20 dieną. O Vykdomasis komitetas tik 1950 metais perėmė bendruomenės faktiškai naudotą pastatą ir toliau leido juo naudotis bendruomenei, kurios parapijos komitetas buvo patvirtintas 1952 metų vykdomojo komiteto sprendimu”, – sudėtingas sovietines buvusios irvingistų bažnyčios perleidimo teisines periperijas aiškino V. Safronovas.

A. Baublio teigimu, katalikai tuo metu pamaldas dar laikė ir dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco”) teritorijoje per karą išlikusioje anglikonų bažnyčioje – tai užfiksuota menotyrininko, architektūros istoriko Jono Tatorio rankraščiuose.

Netruko pasidaryti per maža

Dabartinis Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Virgilijus Poškus teigia, jog iki šiol nėra aišku, kodėl ir kada parapija gavo Kristaus Karaliaus vardą, o netęsė savo veikos kaip Šv. Trejybės parapija. Telšių vyskupijos puslapyje rašoma, kad bažnyčiai Kristaus Karaliaus titulas suteiktas 1945 m.

Klaipėdos universiteto istorijos bakalauro studijų programos absolventė Asta Vitkienė savo bakalauriniame darbe „Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios istorinė raida (1945-1991 m.)” rašė, kad jau 1956 metais miesto tikintieji nebesutilpdavo šioje bažnyčioje. Jos cituojamoje Michael Bourdeaux  Bourdeaux knygoje „Land of Crosses: The Struggle for religious freedom in Lithuania, 1939- 1978″, rašoma, kad bažnyčia „būdavo tokia perpildyta, kad žmonės net alpdavo”. 1956 m. mieste jau buvo priskaičiuota apie 30 000 katalikų.

Anot A. Vitkienės, sovietinis režimas ne tik neleido parapijai įsigyti naujų patalpų, bet ir trukdydavo tikintiesiems ramiai melstis.

„Šio fakto įrodymų galime rasti nemažai. Aišku, jie tiesiogiai nenurodydavo kaltininko aukščiausiosios valdžios tarpe, tačiau ant pastarosios vis tiek krisdavo įtarimų šešėlis. Štai viename 1960 m. dokumente rašoma, kad Puodžių gatvėje esantys katalikų maldos namai dažnai nukentėdavo nuo chuliganų. Taip atsitikdavo dažniausiai pamaldų metu, o ypač per didžiąsias šventes: „1959 m. gruodžio 25 d. Kalėdų šventėse, pamaldų metu 19 val. 35 min., kai bažnyčia buvo pilna žmonių, sniego gniūžtėmis pradėjo daužyti langus.” Šiuo dokumentu Klaipėdos klebonas L. Povilionis kreipėsi į valdžią su prašymu nubausti nusikaltėlius: „Ar ateistinio auklėjimo įtakoj, ar tautinės neapykantos lietuviams motyvais taip pasielgė M. Gorkio vidurinės mokyklos moksleiviai, bet Klaipėdos katalikai piktinasi tokiu moksleivių elgesiu ir norėtų, kad tai liautųsi.” Tačiau priešiškai į religiją žiūrinti valdžia į tai reagavo atmestinai ir viskas ką padarė, tai pažadėjo, kad į pasikartojusį faktą bus žiūrima griežčiau, kad nusikaltėliai bus nubausti: “milicijos viršininkui drg. Bėčiui duotas nurodymas jeigu pasikartotų panašūs atsitikimai, būtinai nustatyti to kaltininkus ir juos griežtai nubausti.” Bet tai tik ir liko pažadu, iš tikrųjų valdžia visai nesistengė ieškoti kaltų. Toks nebaudžiamumas galė jo tik paskatinti panašių įvykių pasikartojamumą”, – rašė A. Vitkienė.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Prasidėjus N. Chruščiovo „atlydžio” laikotarpiui 1956 m. leidimas statyti naują – Marijos Taikos Karalienės bažnyčią – visgi buvo duotas. Vienas ir randamų argumentų buvo tai, jog tai turėjo „didelės politinės reikšmės”: esą Klaipėdoje vis daugiau užsieniečių lankysis, o taip pat delegacija iš JAV.

„Visi jie norės pamatyti veikiančią katalikų bažnyčią, o tuo tarpu iki šiol veikiančios katalikų bažnyčios Klaipėdoje nėra, o jinai veikianti kokioje tai lūšnoje”, – viename iš dokumentų 1960 m. yra rašęs 1948-1957 m. Religinių kultų reikalų tarybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos įgaliotinio pareigas ėjęs Bronius Pušinis.

Tačiau pastatytoji bažnyčia taip ir nebuvo peruota tikintiesiems – jos statytojai nuteisti, o pastatas 1962 m. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sprendimu paverstas Klaipėdos liaudies filharmonija. Tad nuo pokario iki 1988-ųjų Kristaus Karaliaus bažnyčia buvo vieninteliai veikiantys maldos namai katalikų Klaipėdoje.

Šiek tiek išsiplėtė jau nepriklausomybės metais

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve „Atviros Klaipėdos” žurnalistui pavyko aptikti Klaipėdos miesto vyriausiojo architekto Sauliaus Prikockio 1972 m. gruodžio 14 d. raštą „Dėl bažnyčios prailginimo”, skirtą Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Antantui Seiliui.

„Pranešame, kad bažnyčios pastatas yra tankiai užstatytame gyvenamųjų namų kvartale. Šių pastatų architektūra ir forma atspindį atitinkamą miesto užstatymo laikotarpį. Bažnyčios pastato architektūros bei formos pakeitimas yra nepriimtinas. Be to prie esamo užstatymo nebėra galimybės perstatyti greta esamus gyvenamųjų namų ūkinius sandėliukus”, – rašoma šiame rašte.

Telšių vyskupijos internetiniame puslapyje rašoma, kad bažnyčia buvo rekonstruota 1997 m. pagal architekto Sauliaus Prikockio projektą pristatant apsidę ir zakrastiją.

Rėmėjo Ramūno Miliko rūpesčiu 2001 m. buvo atliktas pastato kapitalinis remontas pagal architekto Sauliaus Manomaičio projektą, o bažnyčios interjeras papuoštas dailininkų Dalios Skardžiūtės, Carlo Bertagnin OFM ir Pauliaus Vaineikio OFM nutapytomis Kristaus Karaliaus ir Kristaus kančios kelio ikonomis. Pagrindinis bažnyčios vidaus interjero akcentas – centrinis altorinis Kristaus Karaliaus paveikslas, nutapytas ta pačia maniera kaip ir Kryžiaus Kelio stotys. Kristaus, Visatos Karaliaus (Pantokratorius – tas, „kurio galioje yra visa“), ikona vaizduoja Kristų, sėdintį soste, jam po kojomis Visata.

2009 m. bažnyčia papuošta Švč. Mergelės Marijos ikona, kuri nupiešta ikonografės Angelės Joknytės. 2013 m. bažnyčioje įstatyti nauji vitražai (restauratorius vitražistas Dagis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė).

Prieš parapijos 70-metį, 2014–2015 m. pagal Henriko Ratauto projektą atnaujintas bažnyčios interjeras. Šiandien bažnyčioje jau yra puošia naujas altorius, krikštykla, naujos klausyklos ir suolai.

2017 m. lapkričio 26 d. Telšių vyskupijos vyskupas Kęstutis Kėvalas pašventino naujas bažnyčios duris. Taip paminėtos Žemaičių vyskupijos įsteigimo 600-osios metinės ir Nepriklausomybės atkūrimo 100-metis. Duris kūrė du autoriai: Kęstutis Krasauskas (bronzinės dalis) ir Henrikas Ratautas (medinė dalis).

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


2019-11-23

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt