Pastaruosius porą metų Klaipėdos miesto bendruomenė su nerimu stebėjo rengiamą uosto bendrąjį planą. Žiniasklaidoje, susitikimuose ir renginiuose buvo pateikiama tik suinteresuotos pusės – Uosto direkcijos tendencinga nuomonė apie neabejotiną šio projekto naudą valstybei ir miestui. Tačiau miestiečių, miesto bendruomenių atstovų, specialistų pokalbiuose girdima visiškai priešinga nuomonė. Išsakomi visai kiti skaičiai, pavojai miesto rekreacinėms teritorijoms-pliažams, vis didėjančiai miesto taršai.

O apie Kuršių marių, Kuršių nerijos likimą diskusijos aplamai nesigirdi. Tad natūraliai kyla klausimas – kuo tikėti ir ar tikrai su ta uosto plėtra viskas gerai?

Niekas nesako, kad uosto nereikia. Jo reikia, bet ne tokio su taršia krova, sandėliais ir rūdos aikštelėmis ir benzino, naftos, dujų bačkomis mieste ir juo labiau centre.  Klaipėdos miesto savivaldybės nuotr.

Todėl neabejinga Klaipėdos miesto bendruomenė kartu su Klaipėdos bendruomenių asociacija (KBA) ir visuomenine organizacija „Klaipėdiečių iniciatyva už ekologiją ir demokratiją“ (KIDE) organizavo konferenciją uosto plėtros mieste tema. Šiuo ir kitais klausimais diskutavo konferencijos metu. Konferencijos tikslas – išgirsti ir kitą nuomonę, kalbėti apie dviejų bendrųjų planų mieste rengimo vienu metu logiškumą, uosto bendrojo plano viršenybę prieš miesto bendrąjį planą, uosto plėtros mieste galimas pasekmes, įtakas miestui, verslui, miesto bendruomenei ir jos gyvenamajai, socialinei aplinkai ir ypač ilgalaikei miesto raidai.

Kas tas bendrasis planas?

Specialistas pasakytų tai teritorinio planavimo dokumentas. Bet ką tai reiškia ir kas tai yra normalia žmonių kalba? Pabandysiu paaiškinti.

Kai žmonės susibūrė ir įkūrė valstybę, tai pirma susitarė, kaip tame darinyje (valstybėje) gyvens. Tą susitarimą įformino garbingiausi žmonės – užrašė ant popieriaus ir tą susitarimą pavadino Konstitucija. Dabar miesto piliečiai taip pat tariasi, kaip ir kur gyvens, kur ilsėsis, kur dirbs visokius darbus, kur darys kelius, kokiu ir kur transportu važinėsis, ką jie turi vertingo, ką ir kaip saugos, ką griaus ir ką keis ir dar daug visokių svarbių kitų dalykų. Susitaria ir tai užfiksuoja ant popieriaus lapo brėžinių pagalba, o visa tai įformina vadinamajame miesto bendrajame plane (BP).

Miesto piliečių rinkti atstovai – miesto Taryba – tai patvirtina. Taigi, vadinamasis miesto BP yra ne kas kita, o savotiška miesto konstitucija.

Tačiau gyvenimas nuolat juda į priekį, žmonių įpročiai, požiūriai, technologijos, medžiagos nuolat keičiasi ir natūraliai žmogus nori gyventi vis geriau, patogiau, sveikiau, linksmiau, tad ir miestų konstitucija – miestų bendrieji planai, peržiūrimi kas 10 metų – toks susitarimas (įpareigoja įstatymas). Šie planai koreguojami, tikslinami, keičiami.

Kam to reikia?

Pagrindinis miesto BP ar kito teritorinio planavimo dokumento tikslas – suderinti valstybės, verslo ir visuomenės interesus. Viso miesto subjektų interesus – užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją. Subalansuoti, harmonizuoti interesus – santykius, siekiant sukurti tvarią aplinką arba paprasčiau – saugų, patrauklų ir gražų miestą.

Taip viskas ir vyko jau kokius 5-is dešimtmečius. Anksčiau tai vadinosi miestų generaliniai planai, dabar – miestų bendrieji planai.

Nuo 1993 metų rengiamas Lietuvos Respublikos teritorijos tvarkymo generalinis planas, o nuo 1996 m. jis pradėtas vadinti – LR teritorijos bendrasis planas. Vienas dokumentas visai valstybės teritorijai. Po to seka apskričių bendrieji planai ir galiausiai miestų bendrieji planai.

Šio lygmens dokumentų rengimu rūpinosi išskirtinai valstybė ar jos institucijos ir savivaldybės. Tačiau nuo 2017 m. lapkričio 1 d. buvo atidaryta pandoros skrynia – pakeistas LR Teritorijų planavimo įstatymas, galiojantis nuo 1995 m. gruodžio 12 d. Ketvirtame jo straipsnyje jau kalbama apie teritorijų planavimo lygmenis ir kukliai patikslinta, kad dabar bus galima prireikus valstybės lygmens dokumentus (BP) rengti ir atskiroms teritorijoms, kurias vienija funkcinis bendrumas.

Tai atrišo rankas suinteresuotoms verslo grupėms ir kas dabar paneigs, kad gal ir jų pačių iniciatyva tai buvo sugalvota.

Šiuo metu mūsų miestelyje dar vyksta miesto BP rengimas. Uosto BP jau tvirtinamas. Įdomiausia, kad uosto BP jau parengtas ir jis yra net aukštesnio prioriteto dokumentas nei miesto BP. Tad jį tvirtins ne miesto bendruomenės rinkta Taryba, kaip įprasta, o Vyriausybė. Miesto bendruomenės, politikų pritarimo čia niekam nereikia. Tad uosto BP sprendimus įtakoti bendruomenė gali tik formaliai ir minimaliai, o iš tiesų – tai niekaip. Na, nebent tik dėl vaizdelio – buvo svarstyta, derinta.

Teritoriniu požiūriu nėra normalu, kad viename mieste veikiantys ūkio subjektai, naudojantys tą pačią infrastruktūrą, ekonominius bei žmogiškuosius resursus ima ir teisiškai atsidalina – uostas rengiasi savo BP (konstituciją), o miestas – savo. Negana to, miestas dar turi „prisiderinti, prisidėti“ prie aukštesnio lygmens uosto BP.

Nėra normalu ir tai, kad teisiškai registruotame viename žemės (miesto) sklype jo dalį planuoja kažkas kitas – Susisiekimo ministerija.

Nonsensas, bet funkciniu bendrumu apibrėžta uosto teritorija tesudaro vos 5 procentus miesto teritorijos, tačiau realiai tai netrukdo agresyviai diktuoti sąlygų visam miestui ir jo ateičiai.

Šiandien rengiami du atskiri dokumentai – miestas darosi savo, uostas darosi savo bendruosius planus. Akibrokštas ir tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas dar tik įpusėjo – atlikta ir svarstoma esamos būklės analizės (monitoringo) stadija ir aprobuota raidos projektinio pasiūlymo stadija.

Uostui šiame dokumente numatomos dvi galimos alternatyvos – Būtingėje ir I Melnragėje. Kai bus galutinai baigtas LR BP ir patvirtintas, tik tada valstybiniu lygmeniu bus galutinai apsispręsta ir nutarta, kuria kryptimi valstybė toliau plėtosis ir kaip, kuri vieta geriausiai tinka naujam uostui.

Tad darytina loginė išvada, kad tiek planavimo dokumentų rengimo nuoseklume, tiek teritorinio planavimo proceso hierarchijoje logikos su uosto BP trūksta ar visai nėra. Kol kas nėra ir valstybinio požiūrio.

Teritorinio planavimo proceso specialistai tai įvardina paprastai – tai joks uosto BP, tai joks planavimo dokumentas, tai paprasčiausias biznio (komercinis) planas.

Tad kaip miestui prie jo derintis?

Šio proceso nelogiškumą vienas kolega vaizdžiai iliustruoja sakydamas, kad viskas daroma nuo antro galo – prie guziko, kad ir labai brangaus (uosto) bandomas prisiūti švarkas (miestas).

Taisant įstatymą gal kūrėjų norai buvo ir geri, tačiau jau prasidėję procesai kelia daug klausimų, nerimo ir abejonių. Na, ir matomai blogiausia, kas gali nutikti, tai kiršinama, skaldoma visuomenė, o stambusis verslas dar labiau agresyvėja.

Miesto bendruomenei atstovaujantis savivaldos administracinis aparatas paliktas tarnaitės rolėje, kuriai lieka tik figos lapelius stumdyti.

Vardan verslo ir greitos menamos ekonominės naudos griaunami šiuolaikinės demokratijos pamatai.

Bet tai jau iš tiesų grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui – pasakytų p. Darius Kuolys.

Tokių planų, kaip uosto BP realizacija, pareikalaus milžiniškų finansinių ir žmogiškųjų resursų, o veiklos rezultatų pasekmės išliks labai ilgam.

Dabar tai jau tik lyrika, vanduo – gyvybė

Tūkstantmečiais žmonės kūrėsi gyventi prie vandens. Panašiai taip atsirado ir Memelio pilis, o šalia jos gyvenvietė. Vėliau išsivystė Memelio miestas. Gyvenimas šalia vandens – upės, marių, jūros buvo natūralus memelenderio ir šio krašto gyventojų egzistencijos būvis.

Šimtus metų Memelio miesto-tvirtovės gyventojai gyveno prie vandens. Ir uostas buvo tik Dangės upėje, žiotyse, vėliau šiek tiek išsiplėtė prie marių pakrančių. Tik tarybiniais metais Klaipėda pakrikštijama tarybiniu uostamiesčiu, uostas aptveriamas spygliuotomis ir betoninėmis tvoromis ir tampa uždara, slapta nuo miestiečių teritorija. Pradedamas naudoti terminas – uosto pramoninis kompleksas.

Jau gerus 4-is dešimtmečius architektų bendruomenė įvairiausiais būdais uostą įtikinėja nors kiek atverti miestui marias. Buvo organizuojamos konferencijos, rengiamos įvairiausi sandėlių, gretimų teritorijų panaudojimo galimybių studijos, vizualinių koridorių, terminalų, krantinių panaudojimo pasiūlymai ir net architektūriniai konkursai. Buvo organizuojamas net uosto tvorų konkursas. Rezultatas visada tas pats – „…konkursus mes jums leidome daryti, o statysime tai, ko mums reikia ir kaip reikia…“

Per 30 nepriklausomybės metų miesto bendruomenei pavyko „prakrapštyti“ keletą „skylių“ toje uosto tvoroje ir nors minimaliai prieiti prie vandens, tačiau smarvė, oro tarša, triukšmas, geležinkeliai ir traukiniai miesto centre taip niekur ir nedingo. Tvoros taip ir liko. Ir liūdniausia, kad jos liko uosto vadovų galvose.

Tarybinio uosto įvaizdis dar labai giliai šaknis suleidęs į uosto viršininkų galvas. Tik pavadinimai kiti. Dabar jis vadinamas – moderniu XXI a. intermultimodaliniu, tarpkontinentiniu, ro-ro ir net naujų galimybių valstybei uostu. Va čia tai fantazijai ribų netrūksta.

Naudojantis įstatymu spragomis, dar nekonsoliduotos miesto bendruomenės nesusigaudymu, žodžių manipuliacijomis, įžūliausiu būdu uostas ir dabar yra plečiamas. Demontuojamos išlikusios istorinės gatvės, krantinės, šalia tvoros ar jau net vietoje jų statomos didžiausių sandėlių sienos. Greitai nebematysime nei laivų, nei kranų.

Miesto 2007 m. bendrajame plane buvo įtvirtinta (aptarimuose) nuostata apie uosto krovinių konsolidaciją, tačiau per 10 metų nieko neįvyko – trąšas, grūdus, metalą ir kitokį gėrį krauna visi, kas tik gali ir kur nori. Pačioje marių pakrantėje, miesto centre, po atviru dangumi dešimtmečiais sandėliuojami kalnai trąšų.

Ne per seniausiai vadinamoji naujoji perkėla – pagal miesto planus – būsimas kruizinių laivų terminalas patyliukais pavirto į krovinių terminalą su išvystytu geležinkelio kelynu ir betoninėmis sunkiojo transporto aikštėmis. Tad planuotas miesto būsimas naujas administracinis, kultūrinis, komercinis ir sporto centras ties Baltijos prospekto žiedu pavirto į apgailėtiną pirminės, patvirtintos ne viename miesto bendrajame plane, idėjos parodiją. Ko prireikė einamuoju momentu – tą ir įkišom. Ir dar garsiai džiaugiamasi, kad nelabai svarbu, kaip čia viskas atrodo – bet va paslaugų kainos „geros“.

Važiuojant per miestą, centru palei uosto tvoras mes matome stumdomus vagonų sąstatus, didžiausius sandėlius, milžiniškus dažymo cechus, gremėzdiškus šaldytuvus. Naujus pastatus jau projektuojame „klaipėdietiškus“, panašius į kokį laivą ar katamaraną, pagrindinėje miesto aikštėje laivelius lipdome iš gėlyčių, į Dangės upę pridėliojame plastikinių burių imitacijų. Kad būtų dar marinistiškiau, jūrininkų mokyklos jubiliejaus proga surenčiame ir undinėlę. Nuoširdžiai džiaugiamės – tai juk labai gražu! Meras juosteles karpo, televizijos rodo, laikraščiai rašo ir tarsi lakmusas, kad viskas čia liuks ir viskas nuostabu, patvirtina užsienio turistai – linksmai krizendami fotografuojasi. Bet gal jie mandagiai juokiasi, nes to jau senai nebematė? Tai modernu? Tai XXI a. miesto idėjos? Baikit.

Jei taip ir toliau tęsime, apie mūsų miesto jūrinį identitetą, jūrinį paveldą, gyvenimą prie vandens matomai liks skaityti tik istorikų raštuose ar politikų kuriamuose piariniuose spalvotų proveržių projektuose.

Kažkur vis norime prasiveržti ir persiversti per galvą. Gal kada pradėkime ramiai ir nuosekliai dirbti?

Buvo ir dar yra šansas, proga, galimybė miestui, uostui ir miesto bendruomenei sujungti pajėgas, protus, finansus ir sukurti tikrai naują uostą ir naują mariomis, jūra alsuojantį miestą, pilną burlaivių, kruizinių laivų, nedidelių žvejų laivelių ir užsienio turistų. Tai neįvyks staiga, bet būtų duota tokia žinia ir pradėti ilgalaikiai tvarūs darbai, nepriklausantys nuo viršininkų, valdžių ar politikų kaitos.

Memelio miestas per savo gyvavimo istoriją dar niekada neturėjo tokio auksinio šanso ir antro teks laukti labai ilgai. Jei aplamai dar kada nors taip nutiks.

Visų civilizuotų pasaulio miestų bendruomenės jau XX a. viduryje suprato, kad stambi pramonė ir uostų plėtra mieste nesuderinama su civilizuoto miesto sąvoka. Laisvame pasaulyje, kur veikia rinkos ekonomika, tai paprasčiausia per brangu. Tokia uostų plėtra neperspektyvi ir neekonomiška.

Tad uostų pramoninę veiklą iškelia, palikdami teritorijas miestams, sukurdami turizmo industriją ir ją aptarnaujanti laivyną.

Miestų, kurių centruose dar veikia pramoniniai taršūs uostai, šalia Baltijos jūros beveik nebeliko. Net ir Rusijos Peterburgas baigia iškraustyti uostą iš miesto. Na, o mes kaip visada … tris dešimtmečius laužom ietis, svarstom ir stumdom uosto tvorą iš rytų į vakarus ir atgal.

Buvo kažkada garsiai šaukiama – viskas, pagaliau sutarta ir nutarta, naujas uostas bus Būtingėje, bet pasikeitė viršininkas ir vėl viskas iš pradžių.

Uosto plėtra yra valstybinės reikšmės klausimas. Tikrai apmaudu, kad jis sprendžiamas ne visuose masteliuose, nes miesto organizmui uosto plėtra neabejotinai turės įtakos. Taip pat turės įtakos ir visam regionui.

Mano nuomone, jei miesto valdžia turi galimybių įtakoti Vyriausybės sprendimus, būtinai reikia ieškoti alternatyvių sprendimų uosto raidai kitoje teritorijoje – pvz., Būtingėje. Trumpai galėčiau patikslinti, kodėl:

1. Klaipėdos uosto pakrančių ilgis yra viena didžiausias tarp Baltijos uostų.

2. Sankt Peterburgas ir Gioteborgas net ir turėdami trumpesnes pakrančių atkarpas uosto veiklai naudoja mažesnius plotus.

3. Tikėtina, kad efektyvi uosto raida esamose Klaipėdos uosto teritorijose nebeįmanoma net ir gilinant akvatoriją ar didinant uosto sausumos plotus.

4. Šią mintį pagrindžia ir dabartinė pasaulinė praktika, kurioje dažniausiai nagrinėjama, kad uostai atsitraukia nuo miestų centrų, o ne juose įsitvirtina.

5. Taip yra todėl, kad uostų raidai reikia vis didesnės grimzlės ir teritorijų.

6. Klaipėdos uoste iškasamo grunto kiekis ir taip panašus kaip visuose 16 Vokietijos uostų drauge sudėjus, todėl plėtra „prieš srovę”, atgal į marias negali užtikrinti gero uosto efektyvumo.

7. Iš esmės dabartinis valstybės požiūris į uosto plėtrą Klaipėdai užtikrina globalios reikšmės transporto mazgo, o ne tarptautinio uostamiesčio statusą.

Niekas nesako, kad uosto nereikia. Jo reikia, bet ne tokio su taršia krova, sandėliais ir rūdos aikštelėmis bei benzino, naftos, dujų bačkomis mieste ir juo labiau centre.

Gal pagaliau laikas užduoti BAISŲ klausimą – KAIP racionaliausiai, greičiausiai, efektyviausiai iškraustyti uostą iš miesto, sukuriant naujausią ir moderniausią uostą Europoje. Kas tai yra ir koks jis turėtų būti? Tada atsiras ir atsakymas – KUR.

Kol kas tokių klausimų jau niekas nedrįsta ir artikuliuoti. Kada nors kas nors tikrai išdrįs, bus ir atsakymai, bet atsakymai bus dar brangesni ir šie klausimai jau bus skirti tik mūsų anūkams. Gal?

Vis dar manau, kad  Klaipėda turi labai didelį plėtros potencialą, kurį galima panaudoti sisteminiam uosto ir miesto vystymui.

Miesto politikai nuomonei išsakyti turėjo 2-3 metus. Meras vis žadėjo, kad su uostu tariamasi, ieškomi sprendimai. O ir uosto bendrojo plano rengėjai nuolat deklaravo, kad su miestu jie derinti neprivalo. Ką susitarė iš juoką keliančio dalykinių sąlygų sąvado (ne miesto bendruomenės prašymu) – liko absoliutus šnipštas.

Po ilgo sovietinio letargo miego Klaipėdos bendruomenė bunda, bręsta ir vienijasi. Manau, kad ji suvoks – tokio dokumento patvirtinimas yra antikonstitucinis ir anksčiau ar vėliau miesto bendruomenė šį klausimą išspręs.