I pasaulinis karas Klaipėdai ne tik atnešė daugiau nei šimtą metų neregėtus realius karo veiksmus, po daugiau nei pusantro šimto metų miesto gatvėse vėl pasirodžiusią svetimą kariuomenę, bet ir nulėmė naujo darinio – Klaipėdos krašto atsiradimą.

„Atvira Klaipėda” pradeda įgyvendinti Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamą visą gruodį truksiantį projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, kurio metu padedant istorikams pasakosime apie lemtinguosius XX a. įvykius ir asmenybes, nulėmusius, kad šiandien Klaipėdos kraštas yra neatskiriama Lietuvos dalis.

Pirmieji ciklo rašiniai skirti nušviesti I pasaulinio karo įvykiams Klaipėdoje ir dabartinėje Vakarų Lietuvos teritorijoje.

Kariuomenė Liepų gatvės pradžioje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Karo pradžia

Oficialiai I pasaulinio karo pradžia laikoma 1914 m. liepos 28-oji, kai Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, iš kurios kilęs bosnis studentas Gavrilas Principas tuomet Austrijai priklausančiame Sarajeve nušovė šios imperijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofi.

Rusija, pasiryžusi Serbiją paremti jėga, liepos 29 d. įvykdė dalinę, o kiek vėliau ir visišką mobilizaciją. Liepos 31 d. Vokietija pareikalavo sustabdyti Rusijos kariuomenės mobilizavimą ir, negavusi atsakymo, pati paskelbė karo padėtį, pradėjo mobilizaciją, o rugpjūčio 1 d. paskelbė karą Rusijai.

1918 m. rašydamas veikalą „Klaipėdos apskritis karo metais“ istorikas Johanas Zembrickis dėstė, kad būsimo karo ženklų Klaipėdoje buvo matyti jau iki tol.

„Prisidengdamas derybomis dėl sienos reguliavimo viename čionykščiame viešbutyje kelias savaites gyveno rusų armijos kapitonas. Rusų karininkai su savo damomis pradėjo dažniau lankytis mieste ir ypač domėjosi uosto įrenginiais ir pan. Muitų direktorius – fanatiškai nusiteikęs rusas – elgėsi valdingai ir niekino savo žmoną vokietę. Įvairiais būdais rusai bandė įsigyti prekyboje nelikusios mano knygos „Klaipėdos istorija” egzempliorių. Liepos 25 d. iš Smiltynės jūros horizonte buvo pastebėti trys svetimos valstybės karo laivai. Tai buvo ženklai, pranašavę pasaulinio karo pradžią“, – rašė istorikas.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, kai visoje Europoje pradžia karo buvo sutikta su dideliu entuziazmu ir galvota, kad jis truks tik iki Kalėdų, Klaipėdoje ir Rytų Prūsijoje to entuziazmo būta ne tiek jau daug. Rusijos grėsmė šioje Vokietijos pasienio srityje buvo jaučiama nuo pat XIX a. vidurio. Tad, nepaisant Vokietijos propagandos, teigusios Rusiją esant nepajėgią rimtai smogti, iš tiesų 18 km nuo Rusijos sienos buvusi Klaipėda tuomet iškart atsidūrė pafrontės zonoje.

„Karas čia, galima sakyti, prasidėjo anksčiausiai visoje Vokietijoje“, – sako V. Safronovas.

Anot jo, Klaipėdos kareivinėse tuo metu dislokuotas 41-ojo pulko III batalionas į visišką karinę parengtį buvo pervestas dar liepos 31 d., kai Vokietijoje buvo paskelbta karo padėtis.

Pasak J. Zembrickio, jau rugpjūčio 2 d. Rusijos dragūnų brigada pasienyje ėmė rengti išpuolius Bajoruose, Kretingalėje, Vaidužiuose, Laugaliuose, Baituose, Doviluose, Vilkyčiuose, Saugose, Kukoraičiuose, Žemaitkiemyje.

„Visur buvo griaunamos geležinkelio stotys, pylimai ir bėgiai, naikinama telegrafo ir telefono įranga, siaubiama, plėšikaujama ir prievartaujama, todėl kai kurių pasienio kaimų gyventojai pabėgo, palikę savo namus“, – rašė J. Zembrickis.

Iš pradžių jiems atremti iš Klaipėdos siauruoju geležinkeliu buvo nusiųsti minėtojo bataliono kariai, bet rugpjūčio 6-ąją dėl įtemptos padėties 41-ojo pulko batalionas, anot V. Safronovo, buvo perdislokuotas kitur, be jokių ceremonijų paliekant karevines ir daugiau Klaipėdon nebegrįžo. Jis buvo perkeltas į pietinę Rytų Prūsiją ir iki 1916 m. kovėsi iš pradžių šiaurinėje, o vėliau pietinėje Rytų fronto dalyje. 1916 m. kovą pulkas buvo perkeltas į Prancūziją, kur dalyvavo Verdeno mūšyje – vienose kruviniausių I pasaulinio karo kautynių.

Karinių jūrų pajėgų kariai Klaipėdoje. I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) atvirukas

Istorikas Marius Pečiulis savo darbe „Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje“ cituoja 1914 m. liepos 26 d. (pagal naująjį kalendorių – rugpjūčio 8 d.) laikraščio „Rygos garsas” numerį, kuris skelbė, kad „Vokietijos kariuomenė susprogdino plentą nuo Palangos ligi Klaipėdos giliais ravais; padirbo pylimus, kad sutrukdžius kelią rusų kariuomenei“.

Gynė ne kariuomenė

Pasak V. Safronovo, pati Klaipėda buvo palikta ginti landšturmui (kariuomenėje netarnaujantys, bet mokantys naudotis ginklu ir tinkantys tarnybai vyrai).

Tilžėje buvo sudarytas kapitono Paulio von Lenski’o vadovaujamas landšturmo batalionas, kurio pusantros kuopos buvo skirta ginti Klaipėdos miestą ir apskritį. Šiam 350 vyrų daliniui, netrukus Klaipėdos civilinės valdžios institucijų rūpesčiu padidintam iki 400 vyrų ir keturių pabūklų, buvo paskirtas vadovauti Dovilų dvaro savininkas, kapitonas Maxas Krause, kuris kartu buvo ir Klaipėdos įgulos komendantas.

I pasaulinio karo laikų atvirukas iš I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) su Klaipėdos kareivinių vaizdu.

„Nuo rugpjūčio 6 d. dalis landšturmo dalinių nuolat budėdavo pasienyje, kur susiremdavo su puldinėjančia Rusijos kariuomene, o per kelias savaites beveik visas Klaipėdos įgulos pajėgas teko išsiųsti Šilutės apskrities link, kur jos turėjo atlikti karines operacijas prieš Rusijos dalinius, veikusius Tilžės apylinkėse. Klaipėdai likus be įgulos, buvo suformuoti papildomi savanorių daliniai, o rugsėjo 17 d. į Klaipėdą grįžo tik viena landšturmo kuopa, kuri iki 1915 metų pavasario sudarė Klaipėdos įgulos pagrindą. Iki tol ji dalyvavo daugiau kaip 60 susirėmimų su Rusijos kariais”, – pasakojo V. Safronovas.

Rugpjūčio 8 d. susirėmimo prie Laugalių metu Vokietija šiame rajone patyrė pirmuosius nuostolius. Anot istoriko J. Zembrickio, pirmas užmuštas klaipėdietis buvo sunkiai į galvą sužeistas jefreitorius Kersas arba Kerschies, palaidotas Klaipėdoje rugpjūčio 11 d. O pirmuoju svetimoje teritorijoje šio karo metu žuvusiu klaipėdiečiu tapo vyno pirklys Maxas Fisheris, tarnavęs rezervo vyr. leitenantu 33-iajame grafo Roono pulke.

Kariuomenė Liepų gatvės pradžioje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Rugpjūčio 12 d. 300 rusų perėjo sieną ties Bajorais, susprogdino bėgius ant tilto per Tenžę, vandens bokštą ir hidrantą bei geležinkelio stoties iešmus, sunaikino telefono aparatą pašte, nusiaubė stoties ūkį ir pasitraukė. Kitą dieną prie Klaipėdos atplaukė kreiseris „Magdeburg“, kurio vadas įsakė apšaudyti rusų pasienio posto pastatus prie Nemirsetos ir jie buvo gerokai apgriauti.

Anot J. Zembrickio, rugpjūčio 20 d. 3200 šaukiamojo amžiaus (17-45 metų) apskrities vyrų buvo susodinti į keturis garlaivius bei 8-10 baržų ir išgabenti.

„Rugpjūčio 22 d., nutrauktas susisiekimas geležinkeliu, prieš tai jo inventorių ir riedmenis laipsniškai išsiuntus į Karaliaučių. Tai sukėlė tokią paniką mieste, kokią sunku ir įsivaizduoti. Buvo ruošiamasi bėgti, pakuojamas turtas, vertingi daiktai užkasinėjami ir t.t., graibstomi į turgų atvažiavusių valstiečių vežimai. Visur skambėjo: rusai atžygiuoja į Klaipėdą. Tačiau landrato kreipimasis „Būkite ramūs!“ nuramino žmones“, – rašė J. Zembrickis.

Anot jo, po Vokietijos pergalės Rytprūsiuose – Įsruties ir Tilžės išlaisvinimo – rugsėjo 16-osios vakare vakare ir 17 d. garlaiviais, baidokais ir baržomis į Klaipėdą buvo atplukdyti 3800 rusų belaisvių pergabenimui į Dancigą.

„Belaisviai atrodė taip pasigailėtinai ir varganai, kad dalis moterų negalėjo nusiraminti, jų neapdaliję gausiais kepiniais ir pan.”, – rašė istorikas.

Rusijos kariuomenės veiksmai pasienyje suaktyvėjo rudeniop ir lapkričio 15 d. armijos korpuso vadovybės įsakymu landšturmo 2-oji kuopa buvo sustiprinta apie 150 vyrų. Iš viso lapkričio 30 d. ši kuopa turėjo 690 vyrų.

Akiratyje atsiduria Klaipėda

1914 m. pabaigoje – 1915 m. pradžioje šiaurinėje Rytų fronto dalyje buvo palyginti ramu. Tokia pertrauka buvo labai naudinga nuolat besitraukiančiai iš Rytų Prūsijos ir dalies Lenkijos išstumtai Rusijos kariuomenei, kuriai reikėjo atsigauti po virtinės nesėkmių. Anot J. Zembrickio, Klaipėdos ir Šilutės apskrityse karo veiksmai žiemą apsiribojo atsitiktiniais susišaudymais pasienyje bei „įprastais rusų naktiniais įsibrovimais pasigrobti gyvulių, maisto produktų ir gėrimų“.

Pasak istoriko M. Pečiulio, 1915 m. pradžioje Rusija ėmė kurti naujo grandiozinio puolimo dviem strateginėmis kryptimis planus. Kaip pagrindinė žygio kryptis iš pradžių minėtas Berlynas, į kurį greičiausiai buvo galima patekti užvaldžius Rytprūsius. Tačiau aukščiausioji Rusijos karinė vadovybė turėjo argumentų, kad tiesiausias kelias į Berlyną – per Vieną, prieš tai eliminavus iš kovos Austrijos-Vengrijos imperiją. Nors buvo pasirinktos abi kryptys, prioritetas teiktas susidorojimo su Austrijos-Vengrijos imperija planams, o Rytų Prūsijos pasienyje esančios Rusijos armijos turėjo surengti tik demonstratyviąją akciją.

Vokietija savo ruožtu taip pat puoselėjo staigaus ir plataus masto nuo Baltijos jūros iki Karpatų kalnų puolimo planą, kurį įgyvendinusi tikėjosi priversti Rusiją kapituliuoti dar 1915 m.

Nepavykus Rusijos pajėgų puolimui piečiau nuo Nemuno žemupio esančiame fronto ruože, tikėtasi, kad gal pavyks pralaužti frontą būtent ties Tilže ir Klaipėda. Pastaroji daugiau nei pusę metų buvo likusi nuolat besitęsiančių kovų nuošalyje (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotraukoje – artilerijos stebėjimo postas Sendvaryje).

„Vokietijos karinė vadovybė turėjo informacijos apie priešininko pajėgų telkimą šiame fronto ruože, tačiau neskyrė tam daugiau dėmesio, kadangi tokių pranešimų gaudavo dešimtimis kiekvieną dieną, tad ir šias žinias apie puolimą galėjo palaikyti melagingomis. Be to, Rusijos 10-oji armija ką tik buvo pralaimėjusi prie Augustavo, kur prarado praktiškai visą XX korpusą, tad gali būti, jog Vokietijos karinė vadovybė nesitikėjo, kad Rusija eikvos tokias brangias jėgas puldama, atrodytų, visai nereikšmingame fronto ruože, į kurį net nebuvo nutiesusi geležinkelių, kad galėtų vežti savo kariuomenę“, – rašo M. Pečiulis.

Žygiui į Klaipėdą rengėsi Kurše suformuotas dalinys. Jam vadovauti buvo paskirtas gen. mjr. Aleksejus Potapovas (Алексей Потапов). Šį naują dalinį sudarė 7 pėstininkų batalionai, 1 kavalerijos eskadronas, 2 jūrų pėstininkų kuopos, Rygos ir Liepojos pasienio apsaugos daliniai, 270-ojo Gatčinos pulko 1 batalionas. Klaipėdos puolimo grupė buvo sustiprinta 8 senais artilerijos pabūklais. Pasak M. Pečiulio, dėl autentiškos informacijos stokos sunku pasakyti tikslų šias Rusijos pajėgas sudariusių karių skaičių. Istoriografijoje ir turimuose šaltiniuose skaičiai labai įvairuoja – nuo 4 000 iki 11 000 karių. Įvykių amžininko J. Zembrickio veikale rašoma, kad Rusijos puolimas vyko dviem kryptimis – pro Nemirsetą ir Laugalius. Pro Nemirsetą, anot jo, žygiavo 8 000 karių grupė, o pro Laugalius – 3 000.

Iškraunama ginkluotė Klaipėdos uoste. Atvirukas iš I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo).

„Klaipėdai pulti buvo sudarytas iš pirmo žvilgsnio ganėtinai stiprus karinis junginys, tačiau istoriografijoje šios Rusijos pajėgos ir jos kovinis pasirengimas vertinama labai skeptiškai. Visų pirma jau iš karto matyti, kad tai buvo tikras pėstininkų, kavalerijos, pasienio apsaugos ir jūrų pėstininkų dalinių, staiga surinktų konkrečiai operacijai vykdyti, kratinys. Nagrinėdami Rusijos autorių darbus galime rasti informacijos, kad minėtus laivyno dalinius daugiausiai sudarė iš laivų už įvairius nusižengimus pašalinti kariai“, – rašo M. Pečiulis.

Kaip buvo užimta Klaipėda

Pasak M. Pečiulio, rusų puolimas Klaipėdos kryptimi prasidėjo ankstyvą kovo 17 d. rytą. Apie 5 val. siaučiant pūgai 8 000 Rusijos karių grupė peržengė sieną ties Nemirseta. Kita Rusijos kariuomenės grupė lūkuriavo prie sienos ties Laugaliais. 6 val. ryto prasidėjo Vokietijos pozicijų prie Grambaviškių kaimo apšaudymas iš artilerijos pabūklų. Iš karto po to vyko Rusijos kariuomenės ataka. Rusijos kariai sutiko vokiečių landšturmo pasipriešinimą, tačiau gausesnės jų pajėgos įveikė Vokietijos karius – privertė juos atsitraukti iki Klausmylių–Mišeikių kaimų linijos. Dėl skuboto atsitraukimo priešininkui buvo palikti 2 artilerijos pabūklai, 4 kulkosvaidžiai, 2 sunkvežimiai, prikrauti amunicijos, taip pat kitų įvairių priemonių. Rusija puolimo metu neteko 2 karių, dar 20 buvo sužeista.

Vokiečių kariai ties Klaipėda. Atvirukas iš kitapus.lt

„Kai Rusijos kariuomenė perėjo sieną ties Gargždais, Vokietija greičiausiai visai nesitikėjo užpuolimo, vietos gyventojai nebuvo galvoję apie išsikėlimą gyventi kur nors kitur. Tik tada, kai Rusijos kariuomenė pradėjo vyti sumuštus Vokietijos karius į Klaipėdą, tik tada kilo tarp gyventojų didelis sąmyšis. Vietos gyventojai taip buvo įsitikėję į vokiečių nepergalėjimą, kad net Klaipėdą paėmus, netikėdami, kraipė galva ir sakė, kad ilgai taip nepaliks“, – cituoja laikraštį „Rygos garsas“ M. Pečiulis.

„Mieste, žinoma, buvo labai neramu. Visi ruošėsi gelbėtis ir bėgti, prie popietinio traukinio susidarė tokia spūstis, kad dauguma netilpo. Daugybė žmonių su būtiniausiais daiktais kėlėsi į Smiltynę ir Neriją. Kita vertus, kaimų gyventojai nesuskaičiuojama mase vežimų, pakinkytų vienu, dviem ar trimis arkliais, plūdo į miestą. Jie apsistojo Sporto salėje, bažnyčiose ir pas miestiečius“, – apie padėtį mieste rusams pradėjus puolimą rašė ir J. Zembrickis.

Vokiečių kariai Rytiniame fronte ties Nemunu. Atvirukas iš kitapus.lt

Žygiuodami į Klaipėdą Rusijos kariai degino pakeliui esančias sodybas ir kaimus. Minima, kad iš viso buvo sudeginta apie penkiolika gyvenviečių. Nemažai vietos gyventojų buvo sužeista ir užmušta.

„Mišeikiuose buvo sudeginta didelė dvaro daržinė, Kalotėje – Proellio viešbutis, ir tai vyko visur, kur įžengė rusai: deginama, griaunama, plėšiama, gyvuliai ir grūdai gabenami į Rusiją“, – savo veikale vardino J. Zembrickis.

Pasak M. Pečiulio, gali būti, kad toks Rusijos karių elgesys sutelkė vietos gyventojus kovai su žiauriu priešininku. Vėliau „Rygos garse“ buvo cituojami Klaipėdos puolime dalyvavę Rusijos kariai, kurie pasakojo, kad „šį kartą vietinių gyventojų pasipriešinimas buvo dar didesnis, negu reguliariškosios vokiečių armijos“.

Atvirukas iš I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) su nupieštu Klaipėdoje vykusių gatvės mūšių vaizdu.

Anot M.Pečiulio, Vokietijai aprūpinimo amunicija ir ginkluote problema nebuvo tokia aktuali kaip Rusijai, tad priemonių gintis nuo priešo pakako ir civiliams. Jie buvo apginkluoti ne tik paprastais šautuvais, bet ir rankinėmis granatomis, kulkosvaidžiais. Vienoje vietoje Rusijos kariai netgi perėmė gyventojų paliktą nedidelio kalibro patranką.

A. Potapovo dalinių puolimas vyko sunkiau ir dėl gamtinių sąlygų – siautė pūga, spaudė šaltis, be to, karius jau buvo išvarginęs ilgas žygis. Minima, kad kai kurie Rusijos daliniai tą dieną jau buvo nužygiavę daugiau nei 50 km.

Prasidėjus Rusijos puolimui Vokietijos karinė vadovybė bandė pagausinti Klaipėdos krašte esančias pajėgas ir kuo skubiau organizuoti miesto gynybą. Kovo 17 d. prieš pietus į Klaipėdą iš Šilutės atvyko 60 vyrų būrys, vakare – dar 100. Iki vakaro į miestą buvo atgabenta keletas artilerijos pabūklų, 4 kulkosvaidžiai.

Pasak J. Zembrickio, tą pačią dieną nusiųstas pranešimas Vokietijos Baltijos jūros laivyno štabui Gdanske, prašant atsiųsti kreiserį ir taip suteikti paramą miesto gynėjams iš jūros, bet buvo gautas neigiamas atsakymas teigiant, kad nėra laisvų laivų, kurie galėtų būti atsiųsti į pagalbą. Rekomenduota kreiptis į aukščiausiąją karinio jūrų laivyno vadovybę Kylyje.

„Vis dėlto, nepaisant kiekybinio pranašumo, kovo 17 d. Rusijos kariams nepavyko užimti miesto. Tam galėjo sutrukdyti nuovargis, prastos gamtinės sąlygos, o taip pat aktyvus Klaipėdos gynėjų pasipriešinimas. Minima, kad apie 21 val. įvyko Vokietijos ir Rusijos pajėgų susidūrimas. Dėl jau minėto pastiprinimo žmonėmis ir ginkluote Vokietijos pajėgos sugebėjo atsilaikyti. Per kovo 17 d. kautynes Vokietijos pusė iš viso neteko apie 100 karių“, – rašo M. Pečiulis.

Per antpuolį nukentėjęs Sendvario dvaras. Atvirukas iš I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo).

Kovo 18 d. 1 val. nakties vadovavimą Klaipėdos miesto gynybai į savo rankas perėmė gen. mjr. fon Ezebekas, su visu savo štabu persikėlęs į Šilutę. Tos dienos rytą jis į Šilutę atvykusias 7-ąją ir 8-ąją landvero pėstininkų kuopas, vadovaujamas pulkininko leitenanto Conradi, ir 3-iojo Karaliaučiaus landšturmo bataliono 1-ąją ir 2-ąją kuopas iš karto pasiuntė į Klaipėdą padėti miesto gynėjams. Ryte iš Lauksargių buvo atgabenti dar 2 artilerijos pabūklai ir dislokuoti Vokietijos karių pozicijose į rytus nuo Joniškės kaimo.

Iki pietų Rusijos kariai vis dar nebuvo užėmę Klaipėdos miesto, tačiau jų puolimas labai suaktyvėjo. Pirmoje dienos pusėje nuo Lelių kaimo pusės prasidėjo pagrindinių Rusijos pajėgų puolimas, remiamas artilerijos pabūklų ugnimi, tačiau jis buvo sulaikytas Vokietijos karių gynybos linijos, besidriekiančios prie Šlapžemių kaimo. Aktyvios Vokietijos karių šautuvų, kulkosvaidžių ir artilerijos pabūklų ugnies apie 7 000 priešininko karių pajėgos buvo pristabdytos, tačiau tuo Rusijos pajėgų puolimas nesibaigė. Kadangi jų puolimas vyko dviem kryptimis, tad dalį ir taip jau negausių savo pajėgų Klaipėdos gynėjai turėjo permesti į šiaurės rytus nuo miesto. Nuo Palangos pusės žygiuojančią Rusijos karių grupę turėjo sustabdyti vyr. ltn. Kuppel kariai dviejų artilerijos pabūklų ugnimi. Jie pasitiko priešininką prie Kalotės kaimo. Pastebėję, kad ugnis susilpnėjo, Rusijos kariai tuo pasinaudojo ir vėl pradėjo aktyvų puolimą iš rytų pusės link Sendvario, Joniškės kaimų, taip stengdamiesi patekti į miestą.

„Lemiamas Klaipėdos miesto šturmas prasidėjo jau sutemus, tikintis, kad pavyks prisidengti tamsa. Tačiau šiuos planus sužlugdė Klaipėdos gynėjai, kurie nukreipė į puolančius priešininkus akinamą prožektorių šviesą. Taigi gen. mjr. A. Potapovo kariai, lygiai kaip ir jų ginklo broliai Tauragėje, turėjo pulti tiesiai link įsitvirtinusio priešininko. Nors Rusijos pajėgos ir įsiveržė į miestą, tačiau čia jų laukė tikras pragaras: „Iš visų namų ir paslėptuvių vokiečiai bėrė į mus švino krušą.“ (citata iš „Rygos garso“ – autor. past.). Vokietijos kariai, atsitraukę į miestą, susimaišė su vietos gyventojais. Į įsiveržusią miestan Rusijos kariuomenę imta šaudyti pro namų langus ir gatvių barikadas. Klaipėdoje užvirė gatvių mūšiai. Kai kur kova peraugo į durtuvų kautynes, o jos virto tikromis skerdynėmis. Nepaisant Klaipėdos gynėjų pastangų, po vidurnakčio mieste jau šeimininkavo Rusijos kariai“, – rašė M. Pečiulis.

Pasak jo, miestą ginančios pajėgos buvo per menkos, kad atremtų gausesnį priešininką, todėl Vokietijos kariai buvo priversti atsitraukti į Kuršių neriją.

Dalinių atsitraukimą turėjo pridengti plk. ltn. Conradi vyrai. Paskutiniai Vokietijos kariai į Kuršių neriją pasitraukė apie 23 val. Jiems nepavyko to padaryti be nuostolių. Per šias kautynes Conradi vadovaujamas 817 karių dalinys neteko 189 kovotojų. Likusiesiems buvo įsakyta žygiuoti į Juodkrantę.

Rusų sugriautas Bomelsvitės vedlinės bokštas, nuvirtęs ant gyvenamojo namo. Atvirukas iš kitapus.lt

Pasak J. Zembrickio, mūšiai tą dieną vyko itin atšiauriomis oro sąlygomis – pūtė šiaurės-rytų vėjas, buvo 17 laipsnių šalčio, vis kildavo pūga.

„Maždaug aštuntą valandą prie Wilhelmo Didžiojo paminklo rusai galėjo užtraukti pergalės dainą. <…> Kulkosvaidis prie Karlo tilto šaudė beveik iki dešimtos valandos. Vėliau jo komanda pasitraukė į Žiemos uostą (prie Uosto statybos įstaigos jau nebuvo jokių laivelių), ten susirado baržą ir, irkluodami durtuvais, dar prieš vienuoliktą valandą nakties pasiekė Nerijos krantą. Jie buvo paskutiniai, kuriems pavyko persikelti. Ten jau buvo susirinkę daugelis miesto gyventojų, kurie pabėgo dar rusams artinantis prie Klaipėdos. Kiti gelbėjosi vykdami sausuma į Priekulę ir toliau į Šilutės apskritį. Per marias žmonės kėlėsi skubėdami ir tamsoje, todėl galima buvo išvysti dramatiškų scenų. Buvo įkritusių į vandenį“, – tos dienos įvykius mieste aprašė J. Zembickis.

Pasak jo, apie 400 gyventojų tuo metu turėjusioje Juodkrantėje nuo kovo 17 d. buvo prisirinkę maždaug 7000 pabėgėlių, kurie glaudėsi ir bažnyčioje. Kai kurie buvo lengvai apsirengę ir kentėjo nuo šalčio, daugelis buvo alkani ir išsekę. Jiems iš Priekulės ir kaimų kitame marių krante rogėmis ledu buvo atgabenta maisto ir kitų priemonių. Vėliau didelė dalis pabėgėlių buvo perkelti į pamario kaimus Šilutės apskrityje. Kiti iš Juodkrantės vyko į Nidą ir toliau į Karaliaučių.

„Visi Smiltynės pastatai, taip pat ir senasis Nerijos fortas, buvo perpildyti pabėgėlių, kurie dėl blogo oro negalėjo vykti toliau. Ten kasdien buvo pamaitinama 500-600 žmonių. Keli pabėgėliai bandė valtimi grįžti į Klaipėdą, tačiau juos apšaudė rusai“, – rašė J. Zembrickis.

Anot V. Safronovo, per visą šią kelionę žmonės ne visuomet galėjo pasinaudoti transportu, nemažus atstumus daugeliui teko įveikti pėsčiomis, naktį temperatūrai nukrentant iki 12 laipsnių šalčio.

„Šaltiniuose nurodomi skaičiai prieštaringi, bet bendras tuo metu pasitraukusiųjų į Kuršių neriją ir per ją skaičius tikrai viršijo 10 tūkstančių – pusiasalio kaimus užplūdo beveik keturiskart daugiau pabėgėlių iš šiaurinės Klaipėdos apskrities dalies nei visuose juose būta gyventojų kartu sudėjus. Dėl susisiekimo kliūčių kai kurie pabėgėliai grįžo į savus namus tik po trijų savaičių ar dar vėliau“, – sakė istorikas.

Rusų sugriautas Klaipėdos vandens bokštas. kitapus.lt

„Rytą rusų karuomenė peržengė Vokiečiu sieną ties Gargždais; pamušę vokiečių karuomenę, rusai paėmė armotų, kulkosvaidžių ir automobilių. Klaipėdą rusai pasiekė tą pačią dieną vakarę. Miestą gynė du vokiečių land-šturmo (apsauginių) pulku. Rusams juos pamušus, vokiečių kareiviai pasitraukė miestan ir susimaišė su gyventojais. Įsiveržusią miestan rasų karuomenę ėmė šaudyti pro namų langus ir gatvių pertvaras (barikadas). Gynėsi ir karuomenė ir gyventojai. Tuomet rusų karuomenė buvo išvesta iš miesto ir paskui miestas tapo artilerijos apšaudytas. Pabūgę rusu granatu priešininkai liovėsi gynęsi. Miesto gyventojai iškelti ant Karaliaučiaus iškyšulio”, – taip Klaipėdos užėmimą tada aprašė „Lietuvos žinios“.

Tačiau M. Pečiulis atkreipia dėmesį, kad šiame straipsnyje miesto gynėjų skaičius akivaizdžiai padidintas, kadangi tokiu atveju Vokietijos pajėgos kiekybiškai būtų beveik prilygusios Rusijos. Pasak jo, tiek Rusijos autoriai mini kelias landšturmo kuopas arba šiaip silpnas pajėgas. Vienoje istoriografinėje pozicijoje nurodyta 800 karių.

Kitoje rašinio dalyje:

Ką pridarė okupantai? 

Kaip buvo išvaduotas miestas ir kraštas? 

Kiek Klaipėda patyrė nuostolių?

Kokia buvo karo kasdienybė? 

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.