P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Tilžės aktas: kam jis buvo naudingas? (1)

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2019-12-11


Istorinis Tilžės aktas, kuris laikomas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo pradžia, net ir praėjus 101 metams jo po pasirašymo vis dar vertinamas nevienareikšmiškai.

„Atvira Klaipėda”, tęsdama Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamą visą gruodį truksiantį projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįkart pasakoja, kaip, kodėl buvo pasirašytas Tilžės aktas, ką teko atlaikyti jį pasirašusiems vyrams.

Straipsnyje – ir apie iki šiol netylančias diskusijas dėl to, kam toks dokumentas buvo labiau reikalingas, kas galėjo inicijuoti jo atsiradimą, ar jis turėjo įtakos Klaipėdos krašto suformavimui ir jo prijungimui prie Lietuvos.

Tilžės Šenkendorfo aikštė. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Įkvėpė JAV prezidentas

Lapkričio 30-oji yra atmintina Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Ją atmintina Seimas savo nutarimu paskelbė 1998 metais, kai buvo minimas Tilžės akto 90-metis.

Šį dokumentą 24 signatarai sukūrė ir pasirašė 1918 metų lapkričio 30 dieną.

Nors apraiškų, perkeltų į deklaracijas, pareiškimus apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą buvo nuo pat XX a. pradžios, realūs siekiai, kad atskirtos Lietuvos vėl taptų viena, išsirutuliojo per mažiau nei vienerius metus. Kertiniais momentais laikytini: 1918 metų sausio 8 dieną JAV prezidento Tomo Vudrou Vilsono (Thomas Woodrow Wilson) paskelbtos 14 punktų Tautų apsisprendimo teisių tezės, numačiusios apsisprendimo teisę svetimųjų valdomoms tautoms; Lietuvos valstybės atsikūrimas 1918 m. vasario 16-ąją; Vokietijos imperijos pralaimėjimas I pasauliniame kare ir iškart po to 1918 m. lapkričio 16 dieną buvo įkurta Prūsų lietuvių tautinė taryba.

Algirdas Matulevičius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas, knygoje „Tilžės akto šviesa“ (sudarytojas Algimantas Liekis, 2009 m.) aprašė visą Tilžės akto gimimo chronologiją. Pabrėžiama, kad Lietuvų susijungimo pradžiai didelę įtaką turėjo jau minėta T. V. Vilsono Tautų apsisprendimo deklaracija, bet ne tik ji.

Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą, žlugo ne tik jos, bet ir Rusijos bei Austrijos-Vengrijos imperijos. Vidurio ir Vidurio Rytų Europoje pradėjo formuotis naujos valstybės, kurias lydėjo šūkis „Pavasaris eina Karpatų kalnais“.

Kol Didžioji Lietuva priklausė carinei Rusijai („maskoliams“), tol lietuvininkai neketino jungtis su savo tautiečiais, kuriuos vadino „maskoliais“ ir „lenkomanais“. Tačiau situacija pasikeitė, kai Rusijos imperija ėmė byrėti, o Lietuva 1918 m. vasario 16 dieną pasiskelbė atkurianti savo nepriklausomybę.

Anot A. Matulevičiaus, svarbu, kad nepriklausomą Lietuvos valstybę pirmasis de jure 1918 m. kovo 23 d. pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II. Nuo tada realiai ir tapo įmanoma tai, kad Mažoji ir Didžioji Lietuvos gali suartėti. Juo labiau, kad modernėjančių abiejų kraštų visuomenėse švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai.

„Lietuviai, pabuskit!“

Amerikos lietuvių seimas, vykęs 1918 metų kovo 13-14 dienomis, priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Šis nutarimas buvo įteiktas JAV prezidentui T. V. Vilsonui, tačiau jis savo pritarimą tokiam raštu išreiškė tik tų pačių metų lapkritį, kai kapituliavo Vokietija ir artėjo Paryžiaus taikos derybos.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Lietuvininkų elito norą atsiskirti nuo Vokietijos imperijos paskatino ir paspartino 1918 metų lapkričio 9 dieną Vokietijoje įvykusi revoliucija, jos pralaimėjimas I pasauliniame kare ir faktiškas imperijos žlugimas.

Visos šios aplinkybės lėmė, jog mažoms Europos tautoms susidarė palankios sąlygos siekti nepriklausomybės, tad ir tarp lietuvininkų kilo tautinio išsivadavimo sąjūdis. Jį dar labiau pakurstė T. V. Vilsonas, kuris 1918 metų lapkritį, iškart po Vokietijos kapituliacijos lapkričio 11 dieną, Amerikos lietuvių Tautos tarybai įteikė raštą, kuriuo pažadėjo padėti sujungti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje visas etnines Mažosios ir Didžiosios Lietuvos žemes iki Karaliaučiaus ir garantuoti Lietuvai išėjimą į Baltijos jūrą per Klaipėdos uostą.

JAV prezidentas Tomo Vudrou Vilsonas (Thomas Woodrow Wilson). whitehouse.gov nuotr.

Ketinimai sujungti atskirtas Lietuvas patiko ne visiems – pasipiktinimo neslėpė Ragainės ir Tilžės vokiška valdžia. Ji 1918 metų lapkričio 10 dieną išplatino atsišaukimą, kuriame pasmerkė JAV ir Santarvės valstybių planus padalyti Rytų Prūsiją.

Toks pasipiktinimas sukėlė audringą lietuvininkų veikėjų reakciją, kurie greitai ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Taip „Birutės“ draugijos nariai Liudvikas Deivikas, Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, J. Stranglys ir Jonas Vanagaitis susibūrė į Prūsų Lietuvos tautinę komisiją, kuri lapkričio 16 dieną milžinišku 100 tūkst. egzempliorių tiražu išleido „Pašaukimą lietuvininkams: Lietuviai, pabuskit!“. Jis buvo išleistas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Tekstą parašė M. Jankus, E. Simonaitis ir J. Vanagaitis.

Tą pačią dieną Tilžėje susirinko iki 50 lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų, kurie sudarė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. Ji netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT). Jai iš pradžių priklausė net 53 nariai.

Taryba išrinko Prezidiumą: teisininką Viktorą Gailių, Tilžės lietuvių klubo pirmininką E. Simonaitį ir „Birutės“ draugijos pirmininką J. Vanagaitį.

Šios tarybos tikslas buvo kovoti už lietuvių teises, plėsti judėjimą, kad lietuvių gyvenamos sritys būtų atskirtos nuo Vokietijos ir prijungtos prie Lietuvos.

Vydūnas nepasirašė

MLTT iškart ėmėsi ryžtingų veiksmų pasiekti iškeltus tikslus. 1918 metų lapkričio 30 dieną Tilžėje susirinko 24 MLTT nariai ir paskelbė atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo prie lietuvių tautos kamieno – prie Lietuvos valstybės Deklaraciją, kuri ir žinoma kaip Tilžės aktas.

Jį pasirašė Jonas Vanagaitis, Viktoras Gailius, Martynas Jankus, Mikelis Deivikas, Mikas Banaitis, Ansas Smalakys, Kristupas Paura, Mikelis Lymantas, D. Kalniškys, Jonas Fridrikas Sūbaitis, Kristupas Kiupelis, Enzys Jagomastas, Jurgis Arnašius, Jurgis Lėbartas, Liudvikas Deivikas, Jonas Užpurvis, Jurgis Gronavas, Mikelis Mačiulis, Emilis Bendikas, Mikelis Reidys, Valteris Didžys, Jokūbas Juška, Mikelis Klečkus, Jurgis Margys.

Posėdyje, kuriame buvo pasirašytas Tilžės aktas, nedalyvavo E. Simonaitis, nes jam reikėjo po atostogų grįžti į Vilnių baigti karinę tarnybą vokiečių dalinyje, taip pat ir Vydūnas, nes jis tuo metu skaitė paskaitas Berlyne. Akto taip pat nepasirašė Vilius Gaigalaitis, Adomas Brakas, Kristupas Lekšas.

Iki šiol nėra rastas Tilžės akto originalas. Be to, tiksliai nežinoma ir vieta, kur jis buvo pasirašytas.

Žinoma tik tiek, kad MLTT susirinkimas, kurio metu ir buvo pasirašytas šis dokumentas, galėjo vykti žymaus Tilžės spaustuvininko, „Lituanios“ savininko Enzio Jagomasto bute arba kito tilžiškio F. Sūbaičio bute, nes jame, mėtydami pėdas nuo vokiečių žandarų, taip pat rinkdavosi lietuvių veikėjai.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas knygoje „Tilžės akto šviesa“ nė kiek neabejoja, jog Tilžės aktas buvo toks pat svarbus kaip ir Vasario 16-osios aktas. Anot V. Šilo, vos dviejų išplėstinių sakinių apimties Tilžės aktas išreiškė siekimą, kad Mažoji Lietuva su Lietuvos valstybe sudarytų vieną nedalomą kūną.

Pirmasis Akto sakinys veikiausia išreiškė MLTT poziciją: „Mes, lietuviai Prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šio krašto gyventojų dauguomenę ir, remdamiesi Vilsono Tautų apsisprendimo teise, reikalaujame Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos“.

Antrasis Akto sakinys buvo lyg glausta MLTT veiklos programa: „Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti.“

Spaudoje – nepasitenkinimas

MLTT nutarė Tilžės aktą paskelbti ir įteikti Santarvės valstybėms. Nutarta su paruoštais dokumentais vykti į Karaliaučių, o iš jo – į Dancigą. Dokumentus nuvežti patikėta J. Vanagaičiui, J. Aukštuolaičiui ir M. Palavykui.

Jie 1918 metų gruodį Karaliaučiuje Santarvės atstovų nerado, todėl vyko į Dancingą. Jo uoste surado Danijos Raudonojo kryžiaus laivą ir, tarpininkaujant jo kapitonui, susisiekė su Prancūzijos karinio laivo – kreiserio kapitonu. 5 egzempliorai dokumentų buvo patikėti šiems kapitonams. Jie veikiausiai dokumentų kopijas perdavė ir spaudai, nes netrukus Tilžės aktas ir jį lydintys dokumentai buvo paskelbt Danijos spaudoje, o iš jos perspausdinti ir Vokietijos spaudoje.

Vaizdas į Tilžę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Čia jie sukėlė neigiamą reakciją. Pavyzdžiui, laikraštyje „Tilsiter Allgemeine Zeitug“ pasirodė straipsnis, pavadintas „Naujas lietuvių niekšiškumas“. Jame vaizdžiai buvo atpasakota, kaip ir kodėl lietuvininkai priėmė Tilžės aktą: „Pajūryj mūsų Prūsų lietuvių yra 200 000, kitose Vokietijos vietose – 150 000 ir visoj Vokietijoj – 350 000. Mes gyvename Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Staupėnų, Geldapės, Įsruties, Darkiemo, Vėlavos, Gumbinės, Tepliavos, Labguvos, Pakalnės srityse. Mes tame krašte gyvename jau 2000 metų ir maždaug prieš 600 metų Vokietija mus atskyrė nuo mūsų motinos Didžiosios Lietuvos. Mes išlaikėme savo kultūrą, kalbą ir savotiškumus ir jaučiamės kaip broliai Didžiojoj Lietuvoj. Mes jaučiamės su jais neatskiriamai sujungti ir visais būdais kovosime dėl susijungimo su ja. Mūsų šūkis yra: „Atsiskirti nuo Vokietijos“. Mes prašome pagalbos savo pastangoms įrodyti visam pasauliui, kaip barbariškai vokiečiai su mumis pasielgė.“

Tai, jog Vokietijoje Tilžės aktas sukėlė subruzdimą ir pasipiktinimą, kad vokiečiai reikalavo, jog MLTT atsisakytų savo tikslų, įrodo ir straipsnis Tilžėje leistame laikraštyje „Prūsų lietuvių balsas“ (Nr. 1): „Subruzdo visi vokiečiai, urėdininkai ir kiti senosios valdžios šulai bei ramščiai ir visokiu būdu ėmė darkyti ne tik personališkai tarybos veikėjus ir jos šalininkus, bet ir visus lietuvius taip prūsus, kaip ir Didžiosios Lietuvos gyventojus. Būtinai turime protestuoti prieš tuos nesiliaujančius mūsų tautą niekinančius užpuolimus visvokiečių, prie kurių ir prisidėję keli savo pareigas prieš giminę užsimiršę lietuvininkai.“

Todėl MLTT veikė dar aktyviau. Ji steigė lietuvių klubus Tilžėje, Įsrutyje, Klaipėdoje, leido laikraščius „Prūsų lietuvių balsas“ ir vokiečių kalba „Litauische Worte“, kuriuose pasisakė už Klaipėdos krašto prijungimą prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis.

Bijojo dėl savo ir šeimos gyvybių

Vokiečių valdžia persekiojo MLTT narius. Dr. Algimantas Liekis, savo sudarytoje knygoje „Tilžės akto šviesa“ (2009 m.), citavo vieno iš Tilžės akto autorių ir lietuvių tautinės dvasios žadintojų E. Simonaičio prisiminimus. Jis, beje, nors Akto ir nepasirašė, tačiau vis tiek buvo persekiojamas.

Erdmonas Simonaitis

E. Simonaitis prisiminė, kad paskelbus Aktą, „<…> Vokiečių įstaigų ir laikraščių sukiršintos visuomenės reakcija buvo, žinoma, mums nepalanki. Visi jie, nuo dešiniųjų iki komunistų, vadino mus išdavikais – „verreteriais“, nors Vokietijos vyriausybė buvo priėmusi Vilsono punktus, kad visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę. Prasidėjo grasinimai per laikraščius ir taip sukiršinti avantiūristai vokiečiai pradėjo lietuvius veikėjus persekioti ir užpuldinėti. Dalis senesnių veikėjų pasišalino iš Lietuvių Tautinės Tarybos, bijodami dėl savo ir šeimos gyvybės. Ir keista, tie, kurie pasėjo grūdus, javus pjauti laikui atėjus, bijojo, reikėjo juos pjauti jaunesniems, iš karo grįžusiems, kurie frontuose buvo užsigrūdinę ir jokio pavojaus nepaisė. <…> Mūsų atsišaukimai ir atsakymai į vokiečių šmeižtus sujaudino labai vokiečius Tilžėje. Jie, atėjūnai, laikėsi to krašto šeimininkais ir jiems buvo baisu ir pagalvoti, kad pareiškė savo pretenzijas tikrasis šeimininkas. Pradėjo daužyti mūsų langus, o kriminalinė policija nuolat kratas daryti, ieškodama medžiagos iškelti bylai dėl krašto išdavimo. Mažosios Lietuvos Tarybos veikimas tokiomis sąlygomis buvo neįmanomas. Dėl to ir buvo išrinktas vykdomasis komitetas, kuris turėjo nustatyti akciją toliau vesti. Jis susidėjo iš Jono Vanagaičio, Viktoro Gailiaus ir manęs. Mūsų atsišaukimai dabar buvo siunčiami į užsienio spaudą per Kopenhagą. Iš ten jie vėl patekdavo į Vokietijos spaudą ir tai vėl sukėlė prieš mus naują reakciją. Dėl nuožmių vokiečių persekiojimų 1919 m. sausio mėnesį turėjome savo darbą nutraukti. Gailius išvažiavo studijuoti. Mes kiti, iš karo grįžusieji, negalėdami toliau plunksna ir žodžiu už mažosios Lietuvos laisvę kovoti, nusprendėme griebtis kardo. Tam tikslui buvo sudarytas Žemaičių batalionas, į kurį įstojome Vanagaitis ir aš…“

Tai buvo užuomina į 1923 metų sukilimą, po kurio Klaipėdos kraštas galiausiai buvo prijungtas prie Lietuvos, o Tilžės akto nuostatos šiek tiek anksčiau jau atsispindėjo Lietuvos Konstitucijoje. Ją Steigiamasis Seimas priėmė 1922 m. rugpjūčio 6 d.

Konstitucijos 5 skirsnyje konstatuojama: „Dėl vietos gyventojų reikalų ypatingumo iš atskirų Lietuvos sričių gali būti sudaryti autonominiai vienetai, kurių sienas ir teises nustato įstatymas.“ Taip Tilžės aktu ir kitais dokumentais išreikšta lietuvininkų valia apie Mažosios Lietuvos prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos ir jų pageidavimas tvarkytis autonomiškai tapo Lietuvos valstybės Konstitucijos nuostata.

Aktas apsuptas neaiškumų

Istorikė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Silva Pocytė ragina į Tilžės aktą, kad ir koks jis būtų reikšmingas, pažvelgti objektyviomis akimis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje eksponuojamas 1936 metais atspausdintas plakatas – Tilžės aktas.

„Man tikrai kelia nuostabą pasisakymai, kad turime ir dabar Karaliaučiaus krašte ginti lietuvybę, nes ir jis yra Mažoji Lietuva, o ji turėjo būti prijungta prie Lietuvos. Tai yra tiesiog prisidengimas Tižės aktu ir nežinau, ar tai yra tinkama“, – kalbėjo S. Pocytė.

Jos žodžiais, turime būti sąžiningi savo praeičiai ir pripažinti, jog šis istorinis faktas – Tilžės akto pasirašymas dar yra apsuptas įvairiausių neaiškumų.

Pirmas jų – nėra dokumento originalo, o įvykis interpretuojamas pagal 1936 m. išleistą plakatą. Antra, reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl jo nepasirašė vieni iš labiausiai tuo laiku besireiškusių šio krašto veikėjų, pavyzdžiui, kunigas prof. Vilius Gaigalaitis ar Vydūnas.

„Dar yra 1926 metais atspausdintas plakatas – Tilžės aktas. Jis yra gerokai retesnis nei atspausdintas 1936 metais. Deja, nė vieno iš šių plakatų tiražo nežinome. Šie plakatai ir ypač tas, kuris atspausdintas 1926 metais, įrodo, kad pats aktas buvo pasirašytas, juk niekas negalėjo parašų iš lubų sumaketuoti. Aišku, lieka svarstymai, kodėl V. Gaigalaitis, E. Simonaitis nepasirašė, bet veikiausiai yra aiškios priežastys. Pavyzdžiui, Vydūnas nepasirašė, nes jis apskritai nepasirašinėjo ant politinių tekstų. Ir nenuostabu, kad Tilžės akto originalas yra nesurastas, nes mes nerandame apie 70 procentų dokumentų, kuriuos norėtume turėti. Gal tas aktas Lietuvos archyve ir turėtų kažkur būti, bet jei įdėtas ne į tą bylą, tai niekas jo ir neranda“, – svarstė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Jo vadovaujame muziejuje yra eksponuojamas 1936 metais atspausdintas plakatas – Tilžės aktas.

S. Pocytė akcentavo neneigianti, jog Tilžs aktas kaip dokumentas egzistavo.

„Kažkokia forma jis tikrai buvo, nes ir Taryba buvo susirinkusi, faktas akivaizdus, yra užrašyti atsiminimai, tokių dalykų neįmanoma išgalvoti. Bet man visada kyla klausimas, kiek toks aktas buvo pačių mažlietuvių inspiruotas, o kiek tai buvo susiję su Lietuvos valstybės politika. Mes žinome, kad karas jau buvo pasibaigęs, žinomos ir Lietuvos intencijos turėti visą lietuviškąjį Rytų Prūsijos arealą, o Tilžės aktas kaip tik tai ir atliepia. Tad į Tilžės aktą iš mažlietuvių pusės ir žiūrėčiau skeptiškiau“, – teigė istorikė.

Prūsų Lietuvai – pagyros

S. Pocytė neslėpė abejojanti, kad Tilžės aktas tikrai išreiškė visų ar bent daugumos mažlietuvių siekius susijungti su Didžiąja Lietuva.

„Žinant visą mažlietuvių identiteto istoriją, kas jie buvo, kokia buvo jų politinė laikysena ir taip toliau, būčiau truputėlį skeptiška, kad jie inspiravo Tilžės aktą. Šiaip Didžioji Lietuva buvo labiau suinteresuota prisijungti Mažąja Lietuvą, o ne atvirkščiai. Manau, kad tai labiau turėtų būti akcentuojama. Kiek rodo mano mažlietuvių identiteto tyrimai iki I Pasaulinio karo, tai jų intencijos bendrauti su Lietuva ir turėti bendrą valstybė buvo ganėtinai rezervuotos“, – tvirtino S. Pocytė.

Kaip pavyzdį iliustruoti savo teiginį, ji pateikė gerai žinomo lietuvių skulptoriaus Petro Rimšos kelionės po Prūsijos Lietuvą 1912 m. įspūdžių fragmentus: „Prūsų Lietuva tai yra ekonomiškas mūsų (t. y. Rusijos imperijoje gyvenančių lietuvių – S.P.) ateities veidrodis. Pervažiavus iš mūsų pusės anon, tuoj akių plotu matai anų (Prūsijos lietuvių – S. P.) gyvenimo skirtumą – keliai pilti žvyrium, arba mušti akmeniais, jų pašaliai nusodinti medžiais. Geležinkelių, geležinkelėlių visas tinklas. Miestuose ir kaimuose švara ir išteklius. […] Klaipėdos apylinkes aplankėm skersai ir išilgai. Pavyzdingas čion ūkininkų gyvenimas, bet visi pasiturį, matyti daug mašinų ūkiuose vartojama. Prūsuose visi be skirtumo moka skaityti, rašyti […]“, o kai keliauninkai iš Klaipėdos nuvažiavo Palangon, pervažiavę sieną pasijuto beesą žmonių apleistoj smilčių jūroj”. (Lietuvos žinios, 1912 09 29).

S. Pocytė taip pat nurodo ir kitą šaltinį. M. Jankus kaip raštininkas ir kultūrininkas, aktyviai bendradarbiavęs su didlietuviais kultūros baruose, labai aiškiai ir, deja, karčiai, 1900 m. pastebėjo: „Kas pažįsta arčiau Prūsų pusės lietuvius, tas gerai mato, kad maskoliškoji Lietuva su savo gyventojais yra visai nepažįstama jiems šalis; jie jos ir nenori pažinti, nelaikydami tų, kai jie vadina „žemaičių“ ne per savo viengenčius; jų akyse žemaitis, tai tiek, ką maskolius ar lenkas. Priežasčių įsiviešpatavimui tokio klaidaus supratimo buvo daug, pradedant nuo nevienodo tikėjimo ir kitokių politiškų išlygų, o dabarnykštis judėjimas taip jau nesutvėrė bendros dirvos, kur galėtų susiartinti Lietuvei abiejų pusių“. (Saulėteka, 1900, Nr. 7).

Mažlietuvis buvo kitoks lietuvis

„Faktas, kad mažlietuviai ir didlietuviai gyveno skirtingose valstybėse. Ir šito kartais nesuprantame arba nenorime suprasti. Mes identifikuojame ir sakome, kad mažlietuvis ir didlietuvis yra tas pas lietuvis, bet, deja, taip nėra. Kaip mes norėtume tautiškai angažuotis, bet turime pripažinti, kad mažlietuvis buvo truputėlį kitoks lietuvis. Tarpukario laikotarpiu Lietuvos požiūrio į Klaipėdos kraštą ir čia gyvenusius lietuvius problemiškumas labai aiškiai pasirodė, nes Klaipėdos krašto integracija buvo labai sudėtinga. Ir dėl to, kad nesugebėta įvertinti ar suvokti šito krašto lietuvio savotiškumo. Jis ne tik lietuvių tarme kitokia kalbėjo, bet ir ekonominė, kultūrinė, politinė laikysena buvo kitokia. Tad ir manau, kad Tilžės aktas pagal visą politinę situaciją buvo labiau inspiruotas iš Didžiosios Lietuvos“, – sakė S. Pocytė.

Be to, jos nuomone, iškart po I pasaulinio karo mažlietuviams labiau rūpėjo, kaip išgyventi, o ne prisijungti prie Lietuvos.

„Didžiajai daliai mažlietuvių buvo sudėtinga situacija – karas pralaimėtas, sunki ekonominė situacija, žinant apskritai žmonių gyvenseną, ekonominius išgyvenimus, kažin, ar jau jiems ta politika labai rūpėjo. Jiems svarbiausia buvo išgyventi tuos visus ekonominius nuosmukius, ūkiškai susitvarkyti. Aišku, buvo svarbu, kam priklausyti, bet reikia suprasti, kad veiksmas vyksta iškart po pralaimėto karo. Jis pralaimėtas lapkričio pradžioje, o lapkričio pabaigoje jau gimsta Tilžės aktas. Nemanau, kad komunikacija karo pabaigoje buvo tokia efektyvi, kad visi galėtų sureaguoti“, – kalbėjo S. Pocytė.

Didžioji Lietuva esą kur kas labiau buvo suinteresuota prisijungti Mažąją Lietuvą, nes tai buvo vienintelė galimybė gauti Klaipėdos uostą.

KOMENTARAS

Dr. Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius

Beveik viską, kas iki šiol yra žinoma apie šio akto priėmimą, XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pateikė vienas žmogus – pats tą aktą pasirašęs Jonas Vanagaitis. Po to apie Tilžės aktą pasakoję istorijos rašytojai iš esmės kartojo Vanagaičio sukurtą siužetą. 

Iki pat XX a. 4 dešimtmečio vidurio Tilžės akto priėmimas visiškai nefigūravo Lietuvos istoriografijoje. Rudolfas Valsonokas, 1932 m. išleidęs bene išsamiausią studiją apie Klaipėdos klausimo išsprendimą Lietuvos naudai, detaliai aprašė Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veiklą, bet apie Tilžės aktą neužsiminė. Marija Urbšienė, 1933 m. paskelbusi straipsnį, skirtą Klaipėdos integravimo į Lietuvą politinėms peripetijoms aptarti, taip pat nieko nerašė apie lapkričio 30 d. deklaraciją. Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje” šis, atrodytų, svarbiausias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos teisėtumą įrodantis aktas taip pat neminimas. 1932 metais pasirodžiusioje išsamioje Prūsų lietuvio Vilhelmo Storastos-Vydūno knygoje apie šį aktą neužsiminta. Ir 1937 metų Jokūbo Stiklioriaus tekste nieko nepasakyta apie tai, kad toks aktas buvo priimtas.

Krinta į akis, kad 1918 metais Klaipėdoje ir Tilžėje leista lietuviška spauda, išsamiai pranešinėjusi apie Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veiklą ir politines orientacijas, rašydama apie lapkričio 30 dienos tarybos posėdį, šio akto taip pat nepaminėjo. Apie akto priėmimą neužsimenama ir tuo metu Lietuvoje leistoje spaudoje. 

Pirmoji žinoma Tilžės akto aktualizacijos forma buvo 1936 metų „Ryto“ spaustuvėje Jono Vanagaičio iniciatyva išleistas meninis plakatas su deklaracijos tekstu ir parašais.Tik išleidus šį plakatą, Tilžės akto priėmimas buvo „prisimintas”: 1938 metais išsamiausią jo priėmimo istorijos versiją pateikė tas pats Jonas Vanagaitis. Visa tai leidžia teigti, kad jis ir laikytinas siužeto apie Tilžės akto priėmimą kūrėju. Manyčiau, tokio darbo Vanagaitis ėmėsi todėl, kad priklausė senajai aktyvių Prūsų lietuvių visuomenės veikėjų grupei, bet jo indėlis į Prūsų lietuvių „atbudimą”, greta tokių figūrų kaip Martynas Jankus, Vilius Gaigalaitis, Vydūnas, Enzys Jagomastas, iki tol paprastai nebuvo itin sureikšminamas. Galima sakyti, kad inicijuodamas ir redaguodamas 1938 metų almanachą „Kovos keliais”, Vanagaitis pats ėmė akcentuoti savo vaidmenį „atbudimo” procese. 

Panašu, kad priimant lapkričio 30 dienos deklaraciją Vanagaičiui iš tikrųjų priklausė svarbus vaidmuo, antraip sunku paaiškinti, kodėl jo parašas ant šios deklaracijos versijos 1936 metais išleistame plakate yra pats pirmas. 

Lapkričio 30 dienos deklaraciją iš naujo aktualizavo lietuvių išeivija po Antrojo pasaulinio karo. Visą Prūsų Lietuvą priskyrus SSRS, o didžiąją jos dalį – ne Lietuvos SSR, bet tiesiogiai Rusijos SFR, Erdmono Simonaičio vadovaujama Mažosios Lietuvos Taryba 1946 metų lapkričio 6 dieną priėmė „Mažosios Lietuvos lietuvių deklaraciją”, vėliau pavadintą Pirmuoju Fuldos aktu, reikalaudama visą Kaliningrado sritį ir dar šiek tiek teritorijos prijungti prie Lietuvos. Šis reikalavimas, be kita ko, buvo pagrįstas būtent 1918 metų lapkričio 30 dienos deklaracija. Ši deklaracija, kaip Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto memorandumo priedas, 1949 metais buvo perduota JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms.

1948 metais pasirodžiusius atsiminimus Simonaitis baigė testamentiniu moralu, kad „Mažosios Lietuvos Taryba nenuleis rankų, kol nebus įgyvendintas 1918 m. Tilžėj priimtas nutarimas prijungti visą Mažąją Lietuvą prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės”.

Išeivijoje išleistoji enciklopedija abu aktus – Tilžės ir Fuldos – laiko tos pačios mažlietuvių valios išraiška. Martynas Anysas, rašydamas apie Tilžės aktą, prisiminė, kad „Mažosios Lietuvos patriotai šitą nutarimą džiaugsmingai priėmė, vokiečiai griež¬tai protestavo, o gyventojų daugumas laikėsi pasyviai”18, tačiau pats Anysas šiuose įvykiuose nedalyvavo, todėl šią citatą iš jo atsiminimų vertėtų laikyti antriniu šaltiniu.

1990 metais aktualizuoti Tilžės aktą vėl pradėta Lietuvoje. Būtina priminti, kad iki 1990 metų rugsėjo dėl vokiečių visuomeninių organizacijų spaudimo, kuris Lietuvoje buvo laikomas „vokiškojo revanšizmo“ apraiškomis, dar nebuvo paaiškėjusi galutinė Vokietijos pozicija dėl teritorijų, iš jos atimtų 1945 metais. Be to, nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai pretenzijas į Klaipėdos kraštą ėmė reikšti ir SSRS. Todėl lietuvių „istorinių teisių” į Mažąją Lietuvą reiškimas, kaip gynybinė ir sykiu legitimuojanti reakcija, tuo metu ypač suintensyvėjo. Tilžės aktas virto su Mažąja Lietuva susijusių arba į ją orientuotų visuomeninių organizacijų tapatybės simboliu.

1989 metais įkurta lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva” ėmė organizuoti Prūsų Lietuvos istorijai skirtas tarpdalykines mokslines konferencijas, kurios nuo 1990 metų kasmet vyksta būtent lapkričio 30 d. 1989 metais suformuota Mažosios Lietuvos reikalų taryba išpažįsta radikalesnių lietuvių išeivijos sluoksnių pokarines idėjas: jos iniciatyva Lietuvoje 1992 metais buvo paskelbtas visas Pirmojo Fuldos akto tekstas, o minint Tilžės akto 80-metį inicijuotas lapkričio 30 dienos įtraukimas į Atmintinų dienų sąrašą.

1918 m. pabaigoje tikėta, kad valstybių sienos pokario Europoje bus nustatytos remiantis Woodrow Wilsono proteguotu tautų apsisprendimo principu, tad Lietuvai, siekusiai Klaipėdos uosto, būtinai reikėjo, kad Klaipėdos apylinkėse gyvenę Prūsų lietuviai išreikštų tokį savo apsisprendimą. Tokiame kontekste Prūsų Lietuvos tautinės tarybos įsteigimas Tilžėje, praėjus penkioms dienoms po Compiėgno paliaubų, nestebina. Ši taryba, kurios vienas iš tikslų buvo atstovauti Prūsų lietuviams „Santarvės akyje”, išsyk deklaravo sieksianti Prūsų Lietuvos „priglaudimo” prie Lietuvos valstybės. 

Tarybą sudarė 15 narių, bet faktiškai visą veiklą koordinavo „pildomasis skyrius”, kurio nariai buvo Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Vanagaitis. Nors tarybos narių niekas nerinko, stengtasi sudaryti įspūdį, kad taryba yra tikroji Prūsų lietuvių reprezentante. Planuota, kad tarybą sudarysiančios valdybos bus įsteigtos kiekviename apskrities centre, bet to niekuomet nepavyko pasiekti. Esminė priežastis ta, kad tarybos skelbtos idėjos neturėjo didelio palaikymo. Vos Rytprūsiuose pradėjo sklisti gandai, kad didelė jų dalis gali būti prijungta prie Lietuvos, lapkričio 13 d. Klaipėdoje įvyko du visuomenės susirinkimai (viename dalyvavo 627, kitame 2604 asmenys), priėmę rezoliucijas prieš tokį prijungimą. Jurgis Strekys, kaip nurodė Vilius Gaigalaitis, lapkričio 28 d. rašė, kad 90 % klaipėdiečių nori likti Vokietijos sudėtyje, „o tai dėl vok. agitacijos ir prastų pasilaikymų Lietuvoje”.

Grupelė, sudariusi Prūsų Lietuvos tautinę tarybą, turėjo būti suinteresuota pozicionuoti save prieš Lietuvą kaip tikrąją Prūsų lietuvių atstovę, nors faktiškai dauguma šios grupelės narių buvo didelės įtakos Prūsų Lietuvoje neturėję radikalai arba politikoje iki tol nedalyvavę veikėjai, kuriuos viešoji nuomonė dėl atviro separatizmo sunkiausiu Vokietijai momentu laikė „išdavikais”. Tiesioginę Lietuvos įtaką Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veikloje, vargu, ar pavyktų įrodyti, vis dėlto kuo labiau gilinamasi į atskirus klausimus, tuo ši įtaka akivaizdesnė. Kokiu būdu lapkričio 16 d., t. y. pačią pirmą savo egzistavimo dieną, taryba sugebėjo išleisti atsišaukimą ir dar 100 tūkst. egzempliorių tiražu? Kas tai finansavo? Ar galėjo Prūsų lietuviai apskritai priimti sprendimą jungtis prie Lietuvos, jeigu jis nebūtų buvęs suderintas su pačia Lietuva?

Iš tų duomenų, kuriais disponuojama, galima įvardyti ir kelis konkrečius Prūsų lietuvius, kurie palaikė kontaktus su Lietuvos Valstybės Taryba. Svarbiausia figūra, į kurią Lietuvoje krypo dėmesys aiškinantis, kas turi Prūsų lietuvių politinę paramą ir gali kalbėti jų vardu, buvo Vilius Gaigalaitis. Ką lapkričio 26 dieną, likus kelioms dienoms iki Tilžės akto priėmimo, Gaigalaitis veikė Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje3, nėra žinoma, publikuoti šaltiniai to neatspindi. Vis dėlto minėtame posėdyje Stasio Šilingo ištarti žodžiai gana iškalbingi: Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas išreiškė viltį, „kad toji siena, kuri skiria dabar Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios, bus panaikinta”.

Erdmonas Simonaitis po tarnybos vokiečių kariuomenėje užmezgė kontaktą su Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, nuo 1918 metų rugpjūčio dirbdamas vokiečių spaudos skyriaus nariu Vilniuje. Keisčiausia, kad nei Gaigalaitis, nei Simonaitis nepasirašė Tilžės akto. Gaigalaičio laviravimą galima teisinti jo statusu (buvo kunigas, iki 1918 metų lapkričio – dar ir Prūsijos landtago Žemųjų rūmų narys), bet koks buvo Simonaičio vaidmuo? Kodėl lapkričio vidury jis grįžo iš Vilniaus į Tilžę tik tam, kad dalyvautų steigiant Prūsų lietuvių tautos tarybą?

Kam apskritai reikėjo Tilžės akto? Juk šiame akte fiksuotą pagrindinę idėją sujungti Prūsų Lietuvą su Lietuvos valstybe Prūsų Lietuvos tautinė taryba propagavo nuo pat savo susikūrimo: ji akivaizdi jau lapkričio 16 dienos atsišaukime „Lietuvninkai! Pabuskit, klausykit, padabokit!”, ir būtent į šį atsišaukimą reagavo Rytprūsių visuomenė, o ne į Tilžės aktą, kuris Rytprūsiuose viešai net nebuvo paskelbtas. Tad kam konkrečiai reikėjo raštu fiksuoti ir parašais patvirtinti poziciją, kuri viešai ir taip buvo žinoma? Atrodo, kad to galėjo reikėti Lietuvai. Galbūt po to, kai Gaigalaitis buvo priverstas viešai atsimesti nuo paramos Prūsų Lietuvos tautinei tarybai, Lietuvai reikėjo garantijos? Galbūt Prūsų lietuviai turėjo parašais įtikinti Lietuvos Valstybės Tarybos narius, kad neblefuoja dėl savo apsisprendimo? Tai, kad Tilžės akto priėmimas buvo orientuotas į Lietuvą, rodytų ir Vanagaičio pastaba, jog šis aktas „tūkstančiais egzempliorių” platintas Lietuvoje, o ne Rytprūsiuose. Visa tai leistų teigti, kad lapkričio 30 dienos deklaracija, ko gero, buvo tik parodomasis aktas. 

Visa tai, žinoma, nereiškia, kad reikia abejoti 24 akto signatarų ar Prūsų Lietuvos tautinės tarybos politinės orientacijos autentiškumu. Tačiau svarbu suvokti, kad taryba nebuvo Prūsų Lietuvos gyventojų politinių pažiūrų reprezentante, o atspindėjo tik grupelės Prūsų lietuvių, atsidūrusių tarp dviejų tapatumų ir dviejų valstybinių galių, konjunktūrinę politinę orientaciją. Tokią politinę orientaciją lėmė, ko gero, ne tiek jų politinio sąmoningumo kaita, kiek Lietuvos valstybės atsiradimas ir jos interesai, o Lietuvai Prūsų Lietuvos tautinė taryba buvo įrankis, palengvinęs jos politinių pretenzijų į šiaurinius Rytprūsius įgyvendinimą.

Prūsų lietuviams, Tilžės aktu deklaravusiems savo politinę orientaciją, tuo metu galėjo atrodyti, kad jų ir Lietuvos interesai sutampa, bet po 1923 metų šios deklaracijos signatarai jau rašė skundus Lietuvos vyriausybei, kad pernelyg forsuotai „kėsinimąsi” į jų tradicijas.

INFORMACIJA

Tilžės aktą pasirašė: Jurgis Arnašius, Mikas Banaitis, Emilis Bendikas, L. Deivikas, Mikelis Deivikas, Valteris Didžys, Viktoras Gailius, Jurgis Gronavas, Enzys Jagomastas, Martynas Jankus, Jakūbas Juška, D. Kalniškys, Kristupas Kiupelis, Mikelis Klečkus, Jurgis Lėbartas, Mikelis Lymanas, Mikelis Mačiulis, Jurgis Margys, Kristupas Paura, Mikelis Reidys, A. Smalakys, Jonas Užpurvis, Jonas Vanagaitis ir Frydrihas Subaitis.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.

 


2019-12-11

Vienas komentaras apie “Tilžės aktas: kam jis buvo naudingas?”

  1. Reikėtų klausti, kam šiandien naudingas vandens drumstimas, sėjant abejones dėl Lietuvos istorijos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt