P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Klaipėdos kraštą valdo prancūzai: ir nuobodulys, ir neramumai (II)

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2019-12-17


„Atvira Klaipėda“, įgyvendindama Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, tęsia pasakojimus apie lemtinguosius XX a. įvykius ir asmenybes, nulėmusius, kad šiandien Klaipėdos kraštas yra neatskiriama Lietuvos dalis.

Šiame ciklo rašinyje baigiame supažindinti su po I pasaulinio karo naujai suformuoto Klaipėdos krašto iškart laukusiais išbandymais – trejus metus trukusiu Prancūzijos valdymu, dar žinomu kaip „Territoire de Memel“.

Kapitino M. Vaukaire vadovaujamo kuopos žygis Moltkės (dabar – Herkaus Manto) gatve 1922 m. liepą. Joly šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus
Naikindavo kontrabandinius ginklus

Apie prancūzų šaulių gyvenimą Klaipėdos krašte 1920-1923 m. žinoma mažiau nei apie įvairiuose pranešimuose, ataskaitose aprašytus to meto įvykius. Išsamiausias šaltinis – istoriko Dariaus Barasos į lietuvių kalbą išverstas „1920-1921 m. Klaipėdos krašte tarnavusio prancūzų karininko dienoraštis“, kurio autorius neidentifikuotas.

Iš jame pateiktų įrašų galima daryti išvadą, jog Klaipėdos krašte apsistojusių prancūzų karių, kurių atvyko daugiau nei 700, gyvenime dominavo nuobodulys: per trejus metus neįvyko nieko netikėto, susisiekimas su tėvyne buvo prastas, paštas keliavo kelias savaites, kariniams traukiniams įveikti visą kelią reikėdavo mažiausiai 3 dienų. Eiliniai kareiviai per visą savo tarnybą atostogų gavo tik vieną kartą, o karininkai – kartą per metus. Kariai čia jautėsi tarsi izoliuoti nuo viso pasaulio. Tačiau jie susigalvodavo ir pramogų: dažnai medžiojo, lankydavosi šaudykloje, kur su malonumu naikindavo kontrabandinius šaudmenis ir ginklus, rengdavo iškylas į Smiltynę.

„Su dviem draugais buvome netolimame miške stirnų medžioti – manėme, išbandysime medžioklę su… revolveriais. Stirnų matėme daug, bet jos buvo per toli mūsų prastiems šautuvams. Daug kiškių, bet sunku pataikyti: grįžome nieko nepešę. Tai buvo kvailos užgaidos“, – savo dienoraštyje 1920 m. kovo 7 d. užrašė prancūzų karininkas, kuris tuo metu buvo Šilutėje, o į Klaipėdą atvyko šiek tiek vėliau.

Sporto šventė kareivinių kieme 1922 metų vasarą. Joly šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

„Už kareivinių yra didžiulis pratybų laukas, visas smėlyne, suteikiantis galimybę vykdyti karinius mokymus. Šaudymo stendai yra nepaprastai gerai įrengti. Dukart per savaitę mūsų kuopa turi šaudymo pratybas. Kad nereikėtų savų amunicijos atsargų, naudojame vokiškus šautuvus, taip pat kulkosvaidžius bei šovinius, kurie buvo rasti per kratas. Išties prieš keletą dienų viena kuopa buvo nedidelėje gyvenvietėje, greta Klaipėdos. Pasivadinus burmistrą, buvo atlikta keletas kratų rūsiuose ir palėpėse. Šioje operacijoje dalyvavo ir Klaipėdos policininkai. Po keleto dienų sėkmingai buvo patikrinta kita gyvenvietė. <…> Laisvalaikiu su savo draugais einame į šaudyklą naikinti vokiškų ginklų, grąžintų civilių ar rastų per kratas: yra daugiau nei 4000 „mauserių“, 1 kulkosvaidis, tūkstančiai šovinių. Šaudoma, šaudoma ir, kai šautuvas yra pernelyg įkaitęs, metamas į smarkią ugnį… ir taip tęsiama su kitais šautuvais. Vamzdžiai vėliau sutraiškomi mase. Tarp kita ko, visi sargybos laivų jūreiviai turi po vokišką šautuvą šaudyti į jūrą“, – prisiminė karininkas, tarsi patvirtindamas, jog Klaipėda tapo ginklų kontrabandos tarp Lietuvos ir Vokietijos centru.

Išleisdavo į miestą, kai užsidarydavo parduotuvės

Kuklūs, tačiau visiems prancūzų kareiviams prieinami buvo renginiai kareivinių iškilmių salėje arba gryname ore – vykdavo saviveikliniai teatro vaidinimai, Prancūzijos nacionalinių švenčių minėjimai.

„Klaipėdoje liepos 14 d. proga, kai su visa ceremonija buvo pakelta vėliava, sargybos laivas iš pabūklų iššovė 21 salvę. <…> įvyko labai didingos eitynės mieste. Buvo daug žiopsančių. Mums pranešė, kad matė moteris verkiančias. Įdomu!!! 11 val. iškilmingos vaišės; vakare – žaidynės dalinyje. <…> Šiandien krašto šventė. Kaip ir kitose vietinėse šventėse čia yra pramogų: cirkas, sūpuoklės, šaudymo stendai, saldumynai, didysis ratas. Nustebome pamatę tikrus „medinius arklius“, už keletą smulkių monetų traukiamus dešimties 10-15 metų vaikėzų. <…> Aš triūsiu stotyje – paskirtas prižiūrėti iš Prancūzijos atvežtų prekių iškrovimą. Vienas vagonas buvo skirtas batalionui: 500 litrų vyno, 10 maišų kavos, ryžių, pupelių ir kt. „Centrui“ skirtame vagone buvo daugiau nei 100 dėžių: cigarečių, tabako, išlaikyto vyno, konservų, saldumynų ir t.t. “, – savo dienoraštyje rašo prancūzas.

Iškilmingas Prancūzijos senatoriaus Anatole de Monzie sutikimas geležinkelio stotyje 1922 m. rugpjūtį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pramoga kareiviams tapdavo net apsilankymas bažnyčioje: „Sekminės. Mūsų garbei vietinis klebonas prasta prancūzų kalba skaito evangeliją: už tai jam esame dėkingi“.

Savo malonumui išeiti iš kareivinių į miestą kariams buvo leidžiama sekmadieniais po pietų, kartais tik nuo 18 val., o tai kėlė kareivių nepasitenkinimą, nes visos parduotuvės būdavo uždarytos.

„Šią savaitę galime išeiti tik nuo 18 val. … juk lygiai šią valandą prekybininkai uždaro savo parduotuves. Regis, visa tai tam, kad mums įvarytų nuobodulį. Sekmadienį visos parduotuvės yra uždarytos, traukinių eismas apribotas“, – nykiu laisvalaikiu savo dienoraštyje lyg ir skundėsi prancūzų karininkas.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Vokiečiui sulaužė kaukolę

Bataliono kariai patruliuodavo Klaipėdos gatvėse, saugodavo prefektūros pastatą, generolo D. Odry, kuris gyveno Liepojos g. 6 (dabar Herkaus Manto g. 25), ir prefekto G. Petisnė, gyvenusio Aleksandro g. 3 (dabar Liepų g. 10), butus.

Nors Klaipėdoje trejus metus praleidusiems prancūzų kariams dažniau teko nuobodžiauti nei spręsti problemas ar malšinti neramumus, nesusipratimų būta.

„Incidentas Klaipėdoje šiandien. Puskarininkiui, vaikštinėjusiam mieste, į veidą spjovė civilis. Reakcija: seržantas nusivalo, puola jį ir pavadina „kiaule“. Seržantas jam įsako sekti jį iki kareivinių, tačiau iki jų likus 50 metrų, persigalvoja ir duoda jam seriją smūgių kumščiu taip smarkiai, kad „fricas” apsvaigęs krinta ant žemės: kaukolės lūžis. Šiuo metu jis yra tarp mirties ir gyvenimo. Seržantą sveikino visi: prefektas, karininkai ir, žinoma, puskarininkiai. Tik generolas Odry buvo perdėm griežtos nuomonės. Seržantas laukia pasekmių. Jei auka mirtų, jis stotų prieš Karo teismą: toks įstatymas … bet jis bus išteisintas. Anas vokietis buvo iš Tilžės. Jei jis atsigaus, nemanau, kad jis kada nors dar keltų koją į šį sektorių“, – savo dienoraštyje rašo prancūzų karininkas.

Iškyla laivu Prancūzijos parlamento deputatų vizito Klaipėdoje metu 1922-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jam pačiam taip pat teko į „kvartalo policijos postą pristatyti vokietį, kuris apstumdė bataliono karininką“.

Prancūzas savo dienoraštyje aprašė ne tik įvykus Klaipėdoje, bet ir Pagėgiuose. Anot jo, Pagėgiuose buvo sulaikytas civilis, kuris klojime po šiaudais slėpė lėktuvą „Gotha“, ginkluotą dviem kulkosvaizdžiais, su pilnu baku degalų.

„Dar tą patį vakarą jį ketinta perduoti bolševikams. Lėktuvą slėpęs asmuo buvo pristatytas į Klaipėdos kareivines, kur privalės stoti pieš Karo teismą. Pilotui pavyko pasitraukti Tilžės kryptimi“, – rašo karininkas.

Nedidelis incidentas užfiksuotas ir per 1921 m. Naujųjų sutiktuves: „Naktį iš gruodžio 31 d. į sausio 1 d., per Naujųjų metų sutikimą, aš buvau posto prie generolo namo vadas. Taigi galėjau pamatyti, kaip vokiečiai švenčia šią naktį. Tarp 23 ir 1 val. jie turi teisę gerti už dyką visose miesto užeigose ir to neatsisako. Tuo metu teko matyti pasigėrusių žmonių eiseną, kurie staugdami visiems linkėjo laimingų Naujųjų metų. Tarp kita ko, man su savo šauliais teko įsikišti ir gana šiurkščiai išsklaidyti nedidelį susibūrimą, norėjusį užsibūti priešais generolo butą.“

Vyr. komisaras Gabrielis Petisne su šeima Klaipėdos geležinkelio stotyje 1922 m. rugpjūtį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1921 m.vasarą iš dalies todėl, kad pavojus iš vietinių gyventojų nebuvo jaučiamas, be to, norėta palengvinti išlaidų naštą, 21-ojo pėsčiųjų šalių bataliono pajėgos Klaipėdoje buvo sumažintos iki įprasto keturių kuopų dydžio, dar po metų krašte liko tik dvi kuopos – pėsčiųjų šaulių ir kulkosvaidininkų (iš viso 310 karių). Galiausiai 1922 m. rudenį batalione dėl mažėjančio finansavimo liko tik viena mišri kuopa, kurią sudarė šeši karininkai, ir 180 puskarininkių ir karių. Tokio dydžio kuopai, kaip pripažino patys prancūzai, ginti Klaipėdą nuo galimo priešo buvo neįmanoma.

„1923 m. kovo 1 d. – 21-ojo ŠPB dalinys išsilaipina 9.30 val. Apžiūra arsenale, kurią vykdo admirolas. Kalbos: „21-ojo ŠPB šauliai, jūs nė kartą pasirodėte verti munduro, kurį dėvite… Klaipėdoje jūs išsaugojote vėliavos garbę“, – paskutinių prancūzų grįžimą iš Klaipėdos į Prancūziją savo dienoraštyje užfiksavo ir jį rašęs prancūzų karininkas.

Lenkų žvalgyba pakišo savo žmogų

Kol prancūzų kariai Klaipėdos krašte beveik trejus metus nuobodžiavo, dėl šio krašto virė įnirtinga diplomatinė kova. Joje dalyvavo ir mažlietuviai, ir Prancūzija, ir Lenkija, ir Vokietija, ir Lietuva.

Prancūzija Klaipėdą ir jos kraštą laikė tarsi įkaitus tam, kad Lietuva sutiktų prisijungti prie Lenkijos, nes taip būtų sukurta apsauga nuo Vokietijos ir Rusijos. Prancūzų istorikė Isabelle Chandavoine teigė, kad kai kurie prancūzų diplomatai vis dar vylėsi, jog Lietuva pagaliau prisijungs prie Lenkijos ir kad „siekiant ją tam padrąsinti, Klaipėda bus laikoma rezerve kaip pažadėtas atlygis už prisijungimą“.

Bet nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo patenkinti prancūzų valdymu Klaipėdoje. Ir vieni, ir kiti kaltino prancūzų administraciją palankumu priešininkų stovyklos interesams. Tik lenkai stengėsi išnaudoti prancūzų administravimą, kad įsitvirtintų Klaipėdos krašte.

Dalies bataliono išvykimas iš Klaipėdos sumažinus pajėgų skaičių 1922 m. Nuotrauka iš Vyganto Vareikio kolekcijos

Vieną tokį išnaudojimo pavyzdį savo knygoje „Tilžės akto šviesa“ aprašo publicistas ir istorikas Algimantas Liekis.

„Prancūzai greitai krašte ėmė jaustis kaip šeimininkai, tartis dėl jo ateities su užsienio valstybėmis, pirmiausia su Lenkija, visai nekreipdami dėmesio į to krašto tikrųjų šeimininkų – lietuvių interesus. Gubernatorius D. Odry, nors nė žodžio nemokėdamas lietuviškai, sau vertėju ir patarėju prisiėmė Lenkijos žvalgybos pakištą lenką, taip pat nė žodžio nemokantį lietuviškai. Tad nenuostabu, kad greitai jis patikėjo, jog ir Klaipėdos kraštas, kaip ir Vilniaus kraštas, nuo amžių priklausęs Lenkijai, nors jame lenkų net negyventa“, – rašė A. Liekis.

Anot jo, visa tai matydami, krašto šviesuoliai lietuviai 1920 m. vasario 21 d. susirinkime įpareigojo Mažosios Lietuvos tautinę tarybą kreiptis Kaune į Lietuvos Valstybės Tarybą, kad būtų įgyvendintas Tilžės aktas, Deklaracija ir Versalio taikos konferencijos nutarimas dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės kaip neatskiriama lietuvių tautos žemė. Priimtoje rezoliucijoje taip pat reikalauta panaikinti senąją muitų sieną – atkelti ją prie Nemuno, perduoti Lietuvos valstybės organams krašto geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefoną, pavesti jiems naudotis Klaipėdos uostu ir Nemunu.

1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės taryba savo iškilmingame posėdyje, kuriame dalyvavo ir užsienio valstybių diplomatai, vienbalsai nutarė patenkinti klaipėdiškių prašymą – prisijungti prie Lietuvos. Valstybės Tarybos nariais buvo patvirtinti mažlietuviai Martynas Jankus, Vilius Gaigalaitis, Jurgis Strekis ir Kristupas Lekšas.

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas sveikino Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąją Lietuva idėją.

Išsikovojo lietuvių kalbą, bet trūko mokytojų

Anot istorikės Petronėlės Žostautaitės, su stiprėjančiu lietuvių judėjimų krašto administratoriams prancūzams teko skaitytis:.1920 m. kovo 12 d. į kraštą valdžiusią Direktoriją buvo priimti du Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai: Erdmondas Simonaitis – policijos priežiūrai ir sienų apsaugai, kunigas Mikelis Reidys – bažnyčiai ir mokyklai.

Dar 1918 metais susibūrusi visuomeninė organizacija Prūsų lietuvių susivienijimas reikalavo Klaipėdos krašte lietuvių kalbą pripažinti valstybine, ją įvesti į liaudies mokyklas, teismus, viešąjį gyvenimą, siekti, kad valdininkai mokėtų abi krašto kalbas.

Istorikės I. Chandavoine manymu, generolas D. Odry stengėsi įsiklausyti į krašto lietuvių reikalavimus. Nuo 1920 m. kovo 27 d. Direktorija leido vaikams įgyti religinį išsilavinimą gimtąja kalba, be to, aukštesnėse klasėse buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos. Jos pagrindinėje mokykloje turėjo prasidėti nuo kitų metų.

Tačiau, anot I. Chandavoine, krašto ateitimi iš tikrųjų rūpinosi tik nedidelė lietuvių mažuma. Tik kai kurie miestiečiai iš tiesų domėjosi politika. Dauguma gyveno kaime ir tenkinosi D. Odry priimtais sprendimais dėl mokymo mokyklose gimtąja kalba. O Kaune veikusi Lietuvos vyriausybė esą puikiai žinojo apie šį daugelio Klaipėdos krašto lietuvių abejingumą.

Anglų admirolo ir karininkų priėmimas vyr. komisaro Gabrielio Petisne rezidencijoje Liepų gatvėje (dabar – banko „Luminor” pastatas). Nuotrauka iš Vyganto Vareikio archyvo

Prūsų lietuvių susivienijimas ir jo nariai, kurie norėjo visiškai sulietuvinti Klaipėdos kraštą, vokiečius valdininkus pakeisti lietuviais, komisarui D. Odry tebuvo keletas triukšmadarių. Todėl jis nesiteikė šio susivienijimo įkurtos Mažosios Lietuvos tautinės tarybos (Prūsų lietuvių tautos tarybos) pripažinti oficialiu organu santykiams tarp krašto ir Lietuvos palaikyti.

Todėl, anot I. Chandavoine, santykiai tarp komisaro D. Odry ir Lietuvos vyriausybės blogėjo labai greitai. Užsienio reikalų viceministras Petras Klimas apkaltino vokiečių valdininkus trukdant vartoti lietuvių kalbą mokyklose. Prancūzų administracija iš tiesų turėjo atsisakyti visuotinio lietuvių kalbos dėstymo visame krašte, nes trūko vadovėlių ir mokytojų. D. Odry nenorėjo kviestis mokytojų iš Lietuvos, nes bijojo, kad taip gali sustiprėti lietuvių nacionalizmas krašte, kad tai būtų apkartinę padėtį.

Kol Santarvės valstybės delsė priimti sprendimą dėl Klaipėdos krašto, Lietuvos valdžia esą nesėdėjo sudėjusi rankų. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje nurodoma, kad Lietuva, be diplomatinių, buvo pasiryžusi panaudoti ir karines priemones. 1920 m. balandžio 23 d. užsienio reikalų viceministras Petras Klimas Lietuvos pasiuntinybės Londone prašė pasidomėti, kaip reaguotų Didžioji Britanija, jei Lietuvos kariuomenė tuojau užimtų Klaipėdą prekybos sienai apsaugoti. Britai vengė duoti oficialų atsakymą, nes Klaipėdos kraštą Santarvės valstybių vardu valdė prancūzai.

1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva kaip lygiateisė narė buvo priimta į Tautų Sąjungą. Lietuvos Steigiamas Seimas 1921 m. lapkričio 11 d. priėmė nutarimą dėl Klaipėdos krašto prijungimo autonomijos teisėmis prie Lietuvos valstybės. Juridiškai jis tapo jos dalimi, tačiau faktiškai, santarvės valstybių sprendimu, tebebuvo valdomas Prancūzijos.

Lenkai supirkinėjo krašto žemes

Nors Klaipėdos krašto valdymą perėmęs D. Odry neatleido vokiečių valdininkų, jie išsaugojo darbo vietas, pastarieji, pasak I. Chandavoine, vis tiek nesidžiaugė „prancūzų okupacija“, todėl ryžosi trukdyti kai kuriuos lietuviams pernelyg palankius sprendimus, pavyzdžiui, lietuvių kalbos dėstymą mokyklose.

Vokietininkus – Klaipėdos krašto vokiečius ir daugiau ar mažiau suvokietėjusius lietuvius – vienijo „Deutsch-Litauisch-Heimatbund“ partija. Ji netikėjo, kad Lietuva sugebėtų tinkamai valdyti Klaipėdos kraštą ir labiau pasikliovė Vokietija. Nuo 1920 m. ši partija reikalavo referendumo, kuris kuo greičiau išspręstų Klaipėdos likimą ir išprašytų prancūzus.

Tačiau, nepaisant nepasitikėjimo prancūzų administracija, dauguma vokiečių, gyvenusių krašte, nesiėmė jokių žygių prieš D. Odry veiksmus, net jei iš pradžių ir būta kalbų, jog prancūzų okupacija neužtruks ilgiau kaip du mėnesius. Vokiečių verslininkams labiausiai rūpėjo jų verslo klestėjimas.

Tad akivaizdu, jog vieninteliai lenkai neturėjo jokių priekaištų prancūzų valdymui. Naudodamiesi savo sąjungininkų vadovavimu, jie mėgino įsitvirtinti Klaipėdos krašte.

Vyr. komisaras Gabrielis Petsine ir Prancūzijos parlamento nariai laive 1922 m. liepą. Petsine šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

Anot I. Chandavoine, vienoje savo ataskaitų naujasis krašto valdytojas Gabrielis Petisnė išreiškė nuostabą „dėl didelio skaičiaus“ lenkų nupirktų namų ir sklypų. Jam nekilo jokių abejonių, kad pinigus šiems pirkiniams parūpino Varšuvos vyriausybė. Jo įspūdį patvirtino lenkų pasiuntinys Andryczas, taip paaiškinęs padėtį: „Klaipėdoje lenkų mes neturime, bet juos atvešime… Ir be to, geriausias būdas šias „aukso žemes“ prijungti prie Lenkijos – jas nupirkti.“

G. Petisnė pyko ne dėl to, kad lenkai supirkinėjo žemės, o todėl, kad jo įspėjimų nepaisyta Prekybos ministerijoje, kad ne prancūzų pramonininkai ir prekybininkai „supirkinėjo šį mažą kraštą, kurio puikios ateities niekas nenori suprasti“.

Lenkų įtaka dar labiau sustiprėjo, kai 1922 m. balandžio 6 d. Santarvės valstybių vardu buvo sudaryta ekonominė sutartis tarp Lenkijos ir Klaipėdos. Ji leido lenkams „krašte įsigyti nuosavybę, naudotis uosto įrenginiais, gyventi ir verstis prekyba“.

Po derybų – nors paversti laisvu kraštu

Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos stiprėjo ne tik dėl Klaipėdos krašto, bet ir dėl Vilniaus, kurį lenkai užgrobė 1920 m. spalio 9 d., sulaužę Suvalkų sutartį.

Anot P. Žostautaitės, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valdantieji sluoksniai ragino Lietuvą ir Lenkiją atgaivinti „praeities tradicijas“ ir susijungti federaciniais ryšiais. Santarvės valstybės 1920 m. sausio 26 d. pripažino Estiją ir Latviją de jure, o Lietuvos pripažinimą atidėjo, kol bus sureguliuotas ginčas su Lenkija dėl Vilniaus ir Klaipėdos.

1921 m. Santarvės šalys dar kartą pamėgino panaikinti prieštaravimus tarp lietuvių ir lenkų. 1921 m. balandžio 20 d. Briuselyje prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos, kurioms tarpininkavo Tautų Sąjungos Tarybos narys Belgijos užsienio reikalų ministras Paulis Hymansas. Lietuva reikalavo, kad Lenkija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniumi ir Lietuvos suverenitetą Klaipėdos krašte, jei Santarvės valstybės jį pripažintų Lietuvai. Sutikus su šiomis sąlygomis, Lietuva žadėjo garantuoti Lenkijai laisvą priėjimą upėms ir geležinkeliais prie Baltijos jūros.

1920 m. liepą iš Klaipėdos į Normandiją Prancūzijoje išsiųstas atvirukas. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Ginčui išspręsti P. Hymansas pateikė savo projektą – sukurti Lenkijos ir Lietuvos konfederaciją. Jo pasiūlyme buvo numatyta, kad Lietuva turėtų būti padalinta į du kantonus – Vilniaus ir Kauno. Klaipėda turėjo būti paprasčiausiai įjungta į Kauno kantoną. Šiu projektu P. Hymansas, anot I. Chandavoine, siekė, kad „abi šalys susitartų dėl tokio Klaipėdos statuso, kuris Lietuvai pripažindamas Klaipėdos suverenitetą, Lenkijai paliktų teisę visada naudotis uostu ir Nemunu visoms pervežimų rūšims, taip pat ir amunicijai bei ginklams.“

Tokį P. Hymanso siūlymą atmetė ir Lietuva, ir Lenkija. Viename interviu premjeras Ernestas Galvanauskas pasmerkė „Prancūzijos spaudimą, kuri yra suinteresuota, kad Lietuva būtų priklausoma nuo Lenkijos“. Lenkai pasiūlymą atmetė, nes nenorėjo sutikti, kad Vilnius būtų kultūrinis ir valstybinis lietuvių centras, kaip numatyta P. Hymanso projekte. Lenkai labiau norėjo grįžti prie padėties, buvusio iki 1795 m. ir sudaryti su Lietuva uniją.

Derybos įstrigo mirties taške, nes nė viena šalis nenorėjo nusileisti, tad 1922 m. pradžioje niekas nežinojo, kas bus su Klaipėda. Norėdami išjudinti reikalus ir kuo greičiau atsiimti Klaipėdos kraštą, lietuviai sutiko, kad klausimą nagrinėtų Ambasadorių konferencija. 1922 m. lapkritį Lenkija, Lietuva ir Santarvės šalys susitiko Paryžiuje ir tikėjosi rasti galutinį sprendimą.

Ambasadorių konferencija įsteigė specialią prancūzų teisininko Žoržo Larošo vadovaujamą komisiją, kuri turėjo parengti galutinį projektą dėl Klaipėdos krašto valdymo.

P. Žostautaitės teigimu, komisijos nuomone, Klaipėdos kraštas turėjo būti paskelbtas „laisvąja valstybe“, 10-15 metų administruojamas prancūzų komisaro, Klaipėdos uosto valdybą sudarytų Klaipėdos krašto, Lenkijos ir Lietuvos atstovai.

Pakabino atminimo lentas

Nors prancūzmetis Klaipėdoje paliko ir ne itin džiugių akimirkų, šis laikotarpis pernai uostamiestyje buvo įamžintas. Tai buvo padaryta Prancūzijos ambasados iniciatyva. Klaipėdos miesto taryba jai davė leidimą savo lėšomis trimis atminimo lentomis įamžinti 1920-1923 metų laikotarpį, kai ši šalis administravo Klaipėdos kraštą.

Viena iš jų atidengta ant Liepų gatvėje esančio „Luminor“ banko pastato, kur buvo prefekto G. Petisnė būstinė. Antroji lenta pakabinta ant pastato Sukilėlių g. 8. Ji primena, kad čia veikė Klaipėdos krašto prefektūra. O ant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės pastato Herkaus Manto g. 25 atidengta lenta, žyminti, jog čia gyveno generolas D. Odry, buvęs „valstybių sąjungininkių atstovu“.

Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe Jeantauda ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas 2018 m. birželį atidengia atminimo lentą ant buvusios prefektūros Sukilėlių gatvėje. Palmiros Mart nuotr.

„Prancūzų įgulos dalyvavimas paliko ryškius istorinius pėdsakus. Tai logiškas sprendimas, dar kartą bus įrodyta, kad Klaipėda buvo daugiakultūris miestas. Lentelės yra išsamios ir neutralios, tekstai labai kokybiški. Prancūzai tik konstatuoja faktines aplinkybes“, – sprendimui įamžinti prancūzmetį prieš kelerius metus pritarė istorikas, tuomet Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos nariu buvęs Vygantas Vareikis.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-17

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt