P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Freištatas: priežastys ir žlugimas (2)

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2019-12-18


Tęsdami iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįsyk pristatysime kiek rečiau populiariojoje istorinėje literatūroje nagrinėjamą siekį Klaipėdos kraštą paversti laisvąja valstybe, vadinamuoju Freištatu.

XXI pėsčiųjų šaulių bataliono orkestras groja Luizės aikštėje, priešais rotušę, Klaipėdos pirklių korporacijos 100-ųjų steigimo metinių proga 1922 m. gegužės 24 d.  Klaipėdos prekybos rūmai (Handelskammer Memel), jungę svarbiausius Klaipėdos krašto pramonininkus ir prekybininkus, entuziastingai rėmė Freištato idėją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Istorinės aplinkybės ir gyventojų nuotaikos  

XX a. pradžioje, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, lietuviai buvo atsidūrę dviejų labai skirtingų valstybių – Rusijos ir Vokietijos – sudėtyje. Šis skirtumas užfiksuotas ir jų gyvenamųjų teritorijų  pavadinimuose – Didžioji ir Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas).

Per amžius susiklostęs skirtingas gyvenimo būdas, tradicijos ir – svarbiausia – religija (lietuvininkai, kaip ir vokiečiai, buvo evangelikai liuteronai) lėmė skirtingą požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą bei Klaipėdos krašto teritorinę priklausomybę, atsiradus naujoms istorinėms aplinkybėms po I pasaulinio karo.

„Pasibaigus I pasauliniam karui Prancūzijos siekis sukurti buferines zonas apie Vokietiją, ieškoti sąjungininkų rytuose, kuriuos vienytų vokiečių revanšizmo baimė ir siekis susilpninti „amžiną priešą“, atskiriant nuo jo teritorijas, kuriose gyveno kitos etninės grupės, nulėmė Versalio konferencijos teritorinius sprendimus. 1919 metų birželio 28 dieną Versalio konferencijos nutarimu Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Antantės žinion. Sprendimą atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos lėmė stipri antivokiška prancūzų premjero Georges Clemenceau pozicija, kuris norėjo „išvaduoti vargšus pavergtus lietuvius iš vokiečių jungo Rytų Prūsijoje“. Lietuvių politikai vėliau sėkmingai naudojosi antivokiška Clemenceau psichologija, keldami sau palankius reikalavimus dėl Klaipėdos“, – tuometes istorines aplinkybes „Atvirai Klaipėdai“ komentavo Klaipėdos universiteto (KU) istorijos profesorius Vygantas Vareikis.

Jo teigimu, Klaipėdos kraštas nebuvo prijungtas prie Lietuvos, nes Lietuva dar nebuvo pripažinta de jure, taip pat todėl, kad prancūzai siekė Klaipėdą tiesiogiai prijungti prie Lenkijos.

„Kol egzistavo Lietuvos – Lenkijos konfederacijos galimybė, lenkų delegacija Versalyje iš esmės palaikė lietuvių siekius dėl Klaipėdos. 1921 metų pavasarį lenkų dienraštis „Przegląd Wieczorny“, analizuodamas Hymanso projektą Briuselio konferencijoje, rašė, kad lietuvių ir lenkų santykiuose šalia Vilniaus kyla dar vienas – Klaipėdos klausimas ir kad Klaipėda bus atiduota federacinei lenkų – lietuvių valstybei“, – aiškino istorikas.

Pasak V. Vareikio, Lenkijos aktyvumas Baltijos regione pasireiškė suvaržyto Lietuvos ir Vokietijos ekonominio ir politinio veiklumo fone: Vokietija buvo apribota Versalio įsipareigojimų ir turėjo išmokėti reparacijas, o Lietuva, turinti problemų dėl Vilniaus, dar nebuvo pripažinta de jure. Lenkai siekė pirmieji, aplenkdami Vokietiją ir „Kauno Lietuvą“, sudaryti prekybos sutartį su Klaipėda.

Petras Klimas, Nepriklausomybės akto signataras ir diplomatas, savo prisiminimų knygoje „Iš mano atsiminimų“ puikiai perteikia ir to meto vietos politikų bei gyventojų nuotaikas, ir nevienareikšmę politinę situaciją.

„1920 metų sausio 10 d. prancūzų karo laivas atvežė „alpių šaulių“ batalioną (chasseur alpin), kuriam vadovavo generolas Odry, visų santarvininkų vardu perimdamas Klaipėdos krašto administraciją (…) Pagal susitarimą su Vokietija Klaipėdos krašte turėjo pasilikti visi senieji valdininkai, kurių dauguma buvo vokiečiai“, – rašė P. Klimas.

Jo teigimu, tai tik paskatino „vokiečių imperialistus toliau tęsti savo darbą ir drumsti atmosferą“.

„Atmosferos nepakeitė ir vėliau atsiųstas civilinis komisaras Petisnė. Jis įsivėlė į lenkiškus voratinklius, kurie čia narpliojo Prancūzijos koloniją Lenkijos naudai“, – lenkų siekį įsitvirtinti Klaipėdos krašte metaforiškai perteikė buvęs Lietuvos diplomatas.

1922-ieji. Keleivinis lėktuvas „Junkers” Klaipėdos aerodrome, buvusiame dabartinio Rumpiškės gyvenamojo rajono teritorijoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

V. Vareikio teigimu, generolas Dominique Odry Klaipėdos kraštui valdyti paskyrė Arbeitsauschuss (Darbo talkos) prezidiumą, pavadindamas jį Klaipėdos krašto direktorija.

„Nors Petisne bandė reorganizuoti krašto valdymą, tačiau realiai didžiausią įtaką tebeturėjo senoji Prūsijos administracija – direktorijoje dominavo vokiečiai”, – P. Klimo mintį patvirtino KU profesorius.

Panašiai apie tuometinę Lietuvai nepalankią situaciją Klaipėdos krašte rašo ir žydų kilmės teisininkas bei istorikas Rudolfas Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema“.

Jis į šį kraštą pirmiausia žvelgia per sociologo prizmę, išsamiai pateikdamas krašto gyventojų sudėtį tautiniu, religiniu, socialiniu aspektu ir pirmiausia tame matydamas daugelio gyventojų nenorą jungtis prie Didžiosios Lietuvos.

Autorius savo knygoje pateikia keletą lentelių, iliustruojančių gyventojų sudėtį, bet mus šiuo atveju domina tik dvi.

Klaipėdos krašto gyventojų sudėtis iki prijungimo

(Pagal 1920-09-20 statistikos duomenis) 

Evangelikai Katalikai Žydai Kiti Iš viso
Vokiečiai

Lietuviai

Dvikalbiai

Kiti

66 650

64 290

1 936

30

2 394

2 810

59

120

1 270

22

58

842

147

19

99

71 156

67 269

2 014

307

Iš viso 132 906 5 383 1 350 1 107 140 746

Klaipėdos krašto gyventojų sudėtis po prijungimo

(Pagal 1925 metų surašymo duomenis)

Lietuvių % Vokiečių % Kitataučių % Svetimšalių % Iš viso
Klaipėdos mieste 10 846 30,3 20 526 57,2 1 953 5,5 2 520 7,0 35 845
Klaipėdos apskr. 22 35 73,4 7 219 23,7 205 0,8 650 2,1 30 409
Šilutės apskr. 20 254 55,6 15 204 41,8 48 0,1 898 2,5 36 404
Pagėgių apskr. 18 528 47,5 19 163 49,2 84 0,2 1 212 3,1 38 987
Visose apskr. 61 117 57,8 41 586 39,3 337 0,3 2 760 2,6 105 800
Visame krašte 71 963 50,8 62 112 43,8 2 290 1,6 5 280 3,8 141 645

Apžvelgęs įvairiais pjūviais krašto gyventojų sudėtį, R. Valsonokas daro išvadą, jog „Klaipėdos krašto gyventojų sociologinė struktūra yra labai komplikuota“.

Jo teigimu, Didžiojoje Lietuvoje miestuose gyvena vos 15 proc. gyventojų, tuo metu kai Mažojoje Lietuvoje – beveik 60 proc.

„Didžiosios Lietuvos sociologinė struktūra aplamai pasižymi nuostabiu vienodumu, nes Didžiosios Lietuvos kaimas, apsorbuojąs beveik 77 % bendro gyventojų skaičiaus, yra perdėm lietuviškas ir katalikiškas. Vadinasi, Didž. Lietuvos sociologinė struktūra yra pagrįsta etnografiškai vienodos masės persvara, tuo tarpu kai Klaipėdos krašto sociologinė struktūra kelia aikštėn etnografiškai mišrių socialinių gaivalų, būtent, ūkininkijos ir darbininkijos priešingumus, kurie vienok yra nusveriami vokiečių smulkiosios buržuazijos vaidmens“, – rašo R. Valsonokas, darydamas išvadą, jog „dėl skirtingos tikybinės kultūrinės raidos ir bent mažiausiai šešiais dešimtmečiais nelygios socialinės ekonominės raidos” Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali sukelti didelių problemų.

„Mat dalykas yra tas, kad iš visų krašto socialinių sluoksnių vien tiktai pramonininkai ir pirkliai yra suinteresuoti, kad Klaipėdos krašto ryšiai su kitomis Lietuvos dalimis būtų kuo daugiausiai plečiami. Visų gi kitų sluoksnių interesai yra visiškai priešingi“, – daro išvadą jis.

R. Valsonokas nurodo, jog maždaug 9/10 krašto gyventojų „yra linkę reikšti pasyvią rezistenciją bet kuriems aiškiai daromiems bandymams pagreitinti normalinę asimiliacijos raidą“.

Vyr. komisaras Gabrielis Petisne atvyksta į Klaipėdos pirklių korporacijos 100-ųjų įkūrimo metinių iškilmes 1922 m. gegužė. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kad vietos gyventoji toli gražu netrokšta susijungimo su Didžiąja Lietuva, prisiminimų knygoje rašo ir P. Klimas.

Jis prisimena, jog dar 1919 metas Taikos konferencijai Paryžiuje atsiųstame rašte Klaipėdos krašto atstovai nurodė, kad prisijungimo prie Lietuvos atveju jie reikalavo krašte palikti „jųjų institucijas, jų papročius, jų teises ir t.t“.

„Buvo matyti kažkokio nepasitikėjimo ar net baimės „pasiduoti žemaičiams“. Religiniai skirtumai čia taip pat savo vaidmenį vaidino“, – knygoje „Iš mano atsiminimų“ rašo P. Klimas.

Apie tai, kad dauguma vietos gyventojų netrokšta susijungimo su Lietuva, rašė ne vienas to meto amžininkas.

Štai rašytojas Vincas Krėvė, pats būdamas susijungimo su Lietuva šalininkas ir prisidėjęs prie 1923 metų sukilimo operacijos organizavimo, straipsnyje „Apie Klaipėdos atvadavimą“ rašė: „Abelnai Klaipėdos krašto gyventojai, dauguma jų net lietuviškai kalbantieji, laikėsi gana abejingai ir dėl galimybių susijungti su Didžiąja Lietuva jokio džiaugsmo nerodydavo“.

Jo teigimu, daugelis gyventojų galvojo, jog nepriklausomai nuo to, ar kraštas bus prijungtas prie Lietuvos ar ne, vis vien tokia padėtis bus laikina, kadangi „anksčiau ar vėliau šis kraštas grįš prie Vokietijos“.

Pasak V. Vareikio, Klaipėdos krašte lietuviškai kalbantys sudarė apie 63% , tačiau daugelis jų laikė save Vokietijos piliečiais ir nenorėjo jungtis su „atsilikusiais Rusijos lietuviais”.

„Formavosi specifinis, klaipėdiškių (memeländer) sluoksnis. Klaipėdiškiai, etniškai būdami lietuviškos kilmės, linko į vokišką vertybinę orientaciją. Analogija galėtų būti elzasiečio tipas – vokiška kilmė, bet prancūziškas identitetas ir stipresnė Prancūzijos valstybės trauka. Didelę įtaką gyventojams darė protestantų bažnyčia, identifikuodama save su Vokietijos užsienio politikos tikslais Versalio sutarties atskirtose nuo Reicho teritorijose“, – sakė KU profesorius.

Jo teigimu, Klaipėdos mieste vokiečių aukštuomenė buvo nusistačiusi antilietuviškai, vokiečių prekybininkai, kentę dėl eksporto ir importo santykių nutrūkimo, galvojo, jog tai laikinas dalykas, ir nors palaikė ryšius su Kaunu, bet nebuvo suinteresuoti politine krašto priklausomybe Lietuvai.

G. Petisnė ir Freištato šalininkai

Esant tokioms istorinėms aplinkybėms bei gyventojų nuotaikoms, Klaipėdos krašte neatsitiktinai paraleliai su Lietuvos politikų siekiu kraštą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos ėmė bręsti kita idėja – paversti kraštą laisvąja valstybe – Freištatu (vok. – Freistaat Memel, Memeler Freistaat, Freistaat). Tai mėginta įgyvendinti 1921–1922 m.

Manoma, kad šios idėjos atsiradimui įtakos turėjo Versalio sutarties 100–108 str. suformuotas laisvasis Dancigo (dabar – Gdanskas – aut. pst.) miestas, prižiūrimas Tautų Sąjungos. Kažką panašaus norėta kurti ir Klaipėdos krašte.

21-ojo šaulių pėstininkų bataliono 1919 metų šauktinių būrio išvykimas iš Klaipėdos 1921 m. kovo 16 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

R. Valsonoko teigimu, Freištato idėją palaikė ir visokeriopai skatino Klaipėdos krašto prefektas Gabrielis Petisnė, pakeitęs generolą D. Odry.

„Pamatęs, kad Paryžiaus politikos sugalvotoji federacija tarp Lietuvos ir Lenkijos irsta, šis ambicingas prancūzas ėmė ruošti dirvą savarankiškai politikai varyti“, – knygoje „Klaipėdos problema“ rašo R. Valsonokas.

Pasak autoriaus, „Petisnė lengvai įsigijo vietos žmonių akyse jo pageidaujamo įspūdžio, esą jis stovįs krašto autonomijos ir žmonių laisvės sargyboje“.

Jis, siekdamas įgyvendinti savo planus, Direktorijos pirmininku paskyrė vieną iš nedaugelio lietuvininkų, pritariančių laisvojo krašto idėjai, Vilių Steputaitį.

Jo idėją palaikė ir kiti Direktorijos atstovai – Wedel, Habedank, Matzies, Reidys. Vienintelis tarp vietos valdžios politikų, nepritarusių Freištato planui, buvo Erdmonas Simonaitis, vėliau, žinia, tapęs politiniu Klaipėdos sukilimo vadovu. Todėl E. Simonaičiu buvo atsikratyta. Spaudžiamas freištatininkų, pasak V. Valsonoko, „Simonaitis buvo priverstas pasitraukti“.

Istorikas, enciklopedistas, Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Algirdas Matulevičius portale voruta.lt publikuotame straipsnyje „Nuo Tilžės akto iki Klaipėdos krašto sukilimo“ rašo, jog „planas sukurti Memeler Freistaat – Laisvąją Klaipėdos valstybę, išvengiant galimo Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybę, buvo didelė grėsmė Lietuvai“.

Jo teigimu, Freištato projektą rengė dviejų vokiečių partijų sudarytas Priešparlamentis (Vorparlament).

Pasak A. Matulevičiaus, prancūzams labiau tiko Tautų Sąjungos pirmininko Paulio Hymanso 1921 pateiktas projektas, pagal kurį būtų sudaryta Lenkijos ir Lietuvos unija, o Klaipėdos kraštą kaip autonominį vienetą valdytų Lenkija, tačiau tam priešinosi Lietuva.

„Lietuva Freištato įkūrimo atveju matė didelį pavojų valstybės nepriklausomybei“, – rašo autorius.

1922-ieji. Britanijos karo laivyno karininku sutikimas prie vyr. komisaro rezidencijos (dabar – bankas „Luminor”) Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje.  Petisne šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

Tuo metu Klaipėdos krašte veikė vokiečių gyventojų interesams atstovavusios partijos „Der Deutsch–Litauischer Heimatbund” satelitinis darinys „Arbeitsgemeinschaft  für die Freistaat Memelland”. Jo atstovai 1921 metų lapkritį surengė balsavimą – parašų rinkimą, siekiant išsiaiškinti, kokia gyventojų dalis palaiko Freištato idėją.

Pasak V. Vareikio, iš 71 856 balso teisę turinčių krašto gyventojų 54 429 pasisakė už laisvąją valstybę.

Minėtą plebiscitą ir jo rezultatus savo knygoje mini ir V. Valsonokas.

Kad Freištato idėjos šalininkų krašte būta daug, pripažįsta ir žymus mažlietuvių kultūros ir politikos veikėjas Jonas Vanagaitis.

„Freištatininkų įtaka ir gyventojų jais pasitikėjimas buvo toks didelis, jog susipratusiems lietuviams nieko kito nebeliko, kaip ieškoti kitokių kelių Klaipėdos krašto likimui išspręsti ir pasipriešinti gresiančiam pavojui“, — taip apie vieną iš 1923 metų sukilimo priežasčių 1938 m. rašė J. Vanagaitis.

Istoriko, prof. Vasilijaus Safronovo teigimu, Prancūzijos administravimo laikotarpiu itin didelė politinį svorį turėjo Klaipėdos prekybos rūmai (Handelskammer Memel), jungę svarbiausius Klaipėdos krašto pramonininkus ir prekybininkus.

„Prancūzijos administravimo laikotarpiu pagrindinės Rūmų veiklos pastangos buvo nukreiptos į siekį atkurti laisvą prekybą, paversti Klaipėdos uostą konkurencingu kaimyninių uostų, ypač Karaliaučiaus, kontekste. Todėl išsikristalizavus projektui Dancigo pavyzdžiu paskelbti Klaipėdos kraštą laisvąja valstybe, Rūmai šią idėją entuziastingai rėmė”, – teigia V. Safronovas.

Tačiau visi autoriai pritaria tam, jog pačioje Vokietijoje Freištato planas palaikymo nesulaukė.

„Mat Vokietijos vyriausybė ir visuomenės opinija, turėdamos galvoje to meto būklę rytuose, laikė Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos mažesniu blogumu (…) Todėl Vokietijos politikai rūpėjo, kad Klaipėdos kraštas stengtųsi iškovoti sau plačią autonomiją Lietuvos valstybės ribose“, – apibendrina R. Valsonokas.

Vilius Steputaitis (Wilhelm Steputat)

Vienas iš aktyviausiųjų Freištato šalininkų tarp lietuvininkų buvo iš turtingų Mažosios Lietuvos bajorų kilęs Vilius Steputaitis (nuotr). Jis buvo teisininkas, teisės mokslų daktaras, studijavęs teisę ir ekonomiką Karaliaučiaus, Ženevos bei Greifswaldo universitetuose.

V. Steputaitis buvo Lietuvių literatūros draugijos narys, vienas iš Gumbinės lietuvių draugijos steigėjų, kurį laiką ėjęs ir jos pirmininko pareigas. 1914 m. jis rūpinosi Kristijono Donelaičio paminklo Lazdynėliuose statybos reikalais, o per Pirmąjį pasaulinį karą buvo Prūsijos kavalerijos Tilžės dragūnų pulko kuopos vadas. Pats save laikė lietuviu. Pagarsėjo kalba, smerkusia lenkus už lietuvių persekiojimą Didžiojoje Lietuvoje, pateisino Vokietijos imperijos antilenkišką politiką.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos vidaus reikalų ministerijos nurodymu informuodavo Vokietijos vyriausybę apie lietuvių periodinius leidinius, jų kontrolę, lietuvišką tautinį judėjimą, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienijimosi pastangas, kurioms asmeniškai priešinosi. Redagavo specialiai Didžiajai Lietuvai leidžiamą laikraštį „Dabartis“.

Nuo 1921 m. rugpjūčio iki 1923 m. sausio 15 d., pakviestas G. Petisnė, buvo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku.

Po laimėto Klaipėdos sukilimo V. Steputaitis grįžo į tėviškę – Bokelių vienkiemį (dabar – Frunszenskoje, Kaliningrado sritis, RF), kur užsiėmė žemės ūkiu – valdė paveldėtą tėvo dvarą.

Sutrukdė sukilimas

Lietuvai atmetus minėto Tautų Sąjungos pirmininko P. Hymanso siūlomus projektus, G. Petisnė 1922 m. lapkritį Ambasadorių konferencijai pateikė parengtą Freištato planą.

Tuo metu Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimui spręsti buvo paskyrusi Jules Laroche, kuris, paveiktas Freištato idėjos šalininkų, 1923 m. sausį buvo pasirengęs suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės statusą, tačiau tam sutrukdė sausio 15 d. sukilimo operacija. Po jos, žinia, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos.

Prancūzų delegacija išeina iš Biržos pastato, stovėjusio šalia rotušės, prie Dangės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Klaipėdos problemoje“ R. Valsonokas cituoja Klaipėdos krašte leistą socialdemokratų laikraštį „Memeler Volksstimme“, kuris jau po įvykusio 1923 m. sausio sukilimo, praėjus mėnesiui po prancūzų pasitraukimo iš Klaipėdos krašto, apie Freištato idėją rašė taip: „Freistaat‘as buvo mums tas kelias, kuriuo mes norėjome grįžti prie Vokietijos. Šiandien tai jau galima drąsiai pasakyti. Mums toli gražu nerūpėjo ginti prancūzų – lenkų interesai, nes mes buvome tvirtai įsitikinę, kad net Freistaat‘ui įsikūrus, nei prancūzai, nei lenkai nebūtų galėję įsivyrauti krašte, kadangi paties krašto pobūdis ir jo gyventojų būdas jiems yra per daug svetimi“.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-18

2 komentarai “Freištatas: priežastys ir žlugimas”

  1. Klaipėdos kraštas iki 1923 metų NIEKADA nepriklausė Lietuvai…tai apie kokį Lietuvos padalijimą čia minite?

    • Tas kraštas “Prūsų Lietuva” Buvo žymiai didesnis nei Klaipėdos kraštas.Ir tai Prūsijosžemėlapiuose laikomas vidiniu lietuvišku regionu.Neoficialiai lietuvių vadinama Mažoji Lietuva.Taigi lietuvių tauta buvo atsidūrusi dviejuose imperijose.Didžioji dalis tautos ištrūko iš Rusijos imperijos,o mažesnioji dalis iš pranašesnies imperijos nepasiryžo ištrūkti.Jei iš kart po I-o pasaulinio karo abi dalys būt susijungusios,gal II-jo pasaulinio Mažoji Lietuva gale būt mažiau nukentėjusi nuo sovietų invazijos ir Lietuva būtų didesnė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt