Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Klaipėdos sukilimo operacija: kaip jai ruoštasi?

Avatar

Martynas Vainorius
2019-12-19


„Atvira Klaipėda”, tęsdama iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįkart pasakos, kaip „niekieno žeme” trejus metus buvęs Klaipėdos kraštas pagaliau tapo Lietuvos dalimi.

Lietuvai palankus amerikiečių istorikas Alfredas Erichas Senas 1923 m. sausį įvykdytą sukilimo operaciją yra pavadinęs „drąsiausiu tarpukario laikotarpio Lietuvos užsienio politikos žingsniu“.

Klaipėda antrajame-trečiajame XX a. dešimtmetyje. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Brandino jau nuo 1922-ųjų rudens

Tuometinio tarpukario premjero ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko (nuotr.) politinėje biografijoje (1982 m. išleistoje Čikagoje, ją surašė brolis Gediminas Galva) ir Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“ (1961 m. sausio – vasario mėnesiais skelbtuose straipsniuose „Kova dėl Klaipėdos“) rašoma, kad lūžio tašku kovoje už Klaipėdą tapo 1922 m. lapkričio 20 d. vakarą įvykęs slaptas ministrų posėdis, kuris tęsėsi iki ryto.

Tada jau buvo aišku, kad Antantė ketino lenkams suteikti ypatingas teises Klaipėdoje. Tad, anot E. Galvanausko, arba reikėjo laukti tokio sprendimo ir paskui jį ginčyti, daryti ekonominį spaudimą, arba sutrukdyti jėga.

Viešas Lietuvos kariuomenės panaudojimas buvo pats lengviausias, bet politiškai pavojingiausias „jėgos sprendimas“. Prancūzija galėjo pasiųsti jūromis kariuomenę, o lenkai pulti iš pietų. Svarstyta, kad ne ką geriau ir sekti Vilnių užėmusio Želigovskio pavyzdžiu. Tad buvo nuspręsta, jog reikia „Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimo prieš vokišką direktoriją ir jos ramstį Petisnė, užimti kraštą ir uostą, turėti ginčo objektą Lietuvos vyriausybės rankose“.

Tokiam planui pritarė visi ministrai ir pavedė jį vykdyti skubiai pačiam E. Galvanauskui. Tačiau jis iš būsimo sukilimo operacijos vadovo Jono Polovinsko, Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus vedėjo, sužinojo, kad Klaipėdos krašto lietuvininkai nerems sukilimo. Tad premjerui tapo galutinai aišku, kad vokiškai šautuvais apsiginklavę „sukilėliai” turi ateiti iš Lietuvos, o sukilimo politinis vadovas turi būti žinomas klaipėdietis.

Pirmasis kandidatas į politinius sukilimo vadovus buvo dvasininkas dr. Vilius Gaigalaitis. Tačiau jis griežtai atsisakė vadovauti, nes tai esą nesuderinama su dvasiška veikla. Kitas kandidatas – Jokūbas Stikliorius – atsisakė dėl sveikatos. O Erdmonas Simonaitis sutiko „nesvyruodamas“.

Sukilėlių karinių jėgų telkimą, karinio vado parinkimą ir žygio plano ruošimą E. Galvanauskas pavedė krašto apsaugos ministrui Baliui Sližiui.

Vado paieškos užtruko

Pasak istoriko prof. dr. Vyganto Vareikio, šaulių ir partizanų, buvusių Šaulių sąjungos pavaldume, būrius, turėjusius dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pradėta formuoti 1922 m. gruodį. 20 dieną beveik visi Šaulių sąjungos skyrių vadai atvyko į sąjungos būstinėje Kaune vykusį slaptą pasitarimą. Nuo gruodžio 30 d. į Kauną grupėmis su paskirtais instruktoriais pradėjo rinktis šauliai, siunčiami Šaulių sąjungos skyrių. Iki 1923 metų pradžios Kaune buvo surinkta 700 šaulių iš visų rinktinių ir 18 karo instruktorių. Vėliau šauliai buvo siunčiami į Vilkaviškį, Kaišiadoris ir Panevėžį, kur po atrankos turėjo būti paskirti į tuo metu formuotą Ypatingosios paskirties rinktinę. Šauliai, atrinkti dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pasiimdavo savo šautuvus, o iš intendantų gaudavo šovinių ir granatų.

Gruodžio pabaigoje devynių Šaulių sąjungos skyrių vadai pasiliko Kaune, kad vėliau galėtų tiesiogiai dalyvauti Klaipėdos operacijoje. Gruodžio 30 d. Šaulių sąjungos Centro valdybos nutarimu buvo įsteigtas papildomas etatas – šaulys ypatingiems reikalams prie Sąjungos viršininko, kuris turėjo koordinuoti šaulių dalyvavimą Klaipėdos operacijoje. Iš pradžių buvo numatytas Vladas Putvinskis, bet, jam susirgus, šią vietą užėmė Aleksandras Marcinkevičius (Mantautas).

1923 m. sausio pirmosiomis dienomis į Kauną atvyko dar penkių skyrių vadai. Pasirengimas žygiui perėjo į lemiamą fazę, bet net ir likus iki operacijos pradžios itin nedaug laiko krašto apsaugos ministrui dar nebuvo pavykę paskirti karinio vado, o kalbintieji kariai neišlaikė paslapties.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Pasirinkti kandidatai buvo sukviesti į slaptą posėdį, bet atsisakė imtis tokių pareigų. Anot istoriko ir diplomto Vytauto Žalio, E. Galvanauskas tada padarė nelinksmą išvadą – Lietuvos karininkai Klaipėdos krašto prijungimą nelaikė Tėvynės gynimu. Ir jam taip padarė „slegiamą įspūdį”.

Posėdyje dalyvavo ir J. Polovinskas, kuris turėjo tik suteikti informaciją apie padėtį krašte.

Jonas Polovinskas, kuriam likimas lėmė tapti sukilimo operacijos vadu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Aš nesiskverbiu į sukilėlių karinį vadą, bet šis čia pat turi būti rastas. Kai kviestieji atsisakė siūlomos garbės, laikysiu dideliu pagerbimu, jei pavesite man sukilėlių karinio vado pareigas“, – tokius J. Polovinsko žodžius citavo E. Galvanauskas, paskyręs pastarąjį sukilimo vadu.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašė, kad kol nebuvo oficialaus paskyrimo, tarp aukštų kariškių virė intrigos – siekta tam sutrukdyti ir net atšaukti pačią operaciją. Opozicionieriams buvo pavykę perkalbėti patį krašto apsaugos ministrą, bet galiausiai, įsikišus ministrui pirmininkui, tas „grynai kariškas“ reikalas buvo išspręstas.

Speciali instrukcija

Premjeras davęs nurodymus J. Polovinskui vengti savųjų ir prancūzų aukų. Tikslas – užimti Klaipėdą, o ne sunaikinti priešo karius. Į prancūzus šauti leista tik savisaugos tikslais, nes „kiekvieno prancūzo gyvybės praradimas ras nelemtą atgarsį Prancūzijoje, vers jos vyriausybę kiečiau laikytis, o Lietuvai pasunkins politinę kovą“.

Sukilėlių šūkis turėjo būti „kovojame prieš vokiškąją direktoriją, bet ne prieš prancūzus ar Santarvę“. J. Polovinskui buvo duotas nurodymas sparčiai į Klaipėdą nesiveržti, dvi dienas laikyti apsupus, nors ir orai buvo nepalankūs, ir tik po to elgtis savo nuožiūra. Taip pat buvo nurodyta palaikyti drausmę – sukilėliais tapę kariai privalėjo vengti smurto, turto grobimo ar gyventojų teisių pažeidimo.

Pasak V. Vareikio, J. Polovinskas iškart leido ir atitinkamus nurodymus „sukilimo” dalyviams – jiems skirtoje instrukcijoje liepė kuo mandagiausiai elgtis su visais vietos gyventojais, neplėšikauti, negirtuokliauti, vengti politinio turinio kalbų ir laikytis mandagumo bei tvarkos, „idant neduotų progos vietos gyventojų pasipiktinimui”.

Konspiracijos sumetimais patekus į priešo rankas J. Polovinskas įsakė kariams apsimesti krašto gyventojais, o Lietuvoje liepė palikti dokumentus, raštus, laikraščius, cigaretes, tabaką ir net degtukus.

„Priešo nėra – tik galim jį susikurti patys nevykusiu elgesiu”, – rašė J. Polovinskas Lietuvos generalinio štabo viršininkui žygio išvakarėse.

E. Galvanauskas savo ruožtu jį perspėjo, kad Vyriausybė oficialiai įsakys grįžti į Lietuvą, bet „sukilėliai“ turėjo tęsti savo uždavinį. Ypatingais atvejais nurodyta klausti premjero nuomonės.

Pasikeitė pavardes

V. Vareikio pateikiamais duomenimis, „sukilėliais” virtusią Ypatingosios paskirties rinktinę sudarė 1090 narių: 40 karininkų (11 iš 8-ojo pėstininkų pulko, 10 iš Karo mokyklos, penki iš Karo milicijos mokyklos, trys iš 1-ojo kavalerijos pulko, du iš Šaulių sąjungos, po vieną iš penkto pėstininkų ir aviacijos pulkų ir septyni iš Generalinio štabo) 584 kareiviai ir 455 šauliai, trys karo valdininkai (intendantas, iždininkas, raštvedys) ir medicinos personalas (du gydytojai ir šeši sanitarai – puskarininkiai). Aviacijos karininkas buvo garsusis lakūnas Steponas Darius. Rinktinė turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, 4 motociklus ir tris automobilius, kavalerijos pulko kariškiai turėjo 63 arklius.

Kadangi J.Polovinskas būdamas žvalgybininkas neturėjo patirties vadovauti kariniams daliniams, karinius veiksmus krašte koordinavo rinktinės štabas, sudarytas iš kadrinių karininkų, o jam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus.

Istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, 1923 m. sausio 2-6 d. premjeras E. Galvanauskas su J. Polovinsku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje Jonu Žiliumi ir E. Simonaičiu, kuris sėkmės atveju sutiko vadovauti Klaipėdos krašto direktorijai, suderino paskutines žygio į Klaipėdą detales.

Ypatingoji rinktinė buvo suskirstyta į grupes: 1-oji Klaipėdos grupė (405 Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 125 Kaišiadoryse suformuoto šaulių būrio kovotojai); 2-oji Pagėgių grupė (193 8-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 250 Panevėžyje suformuoto būrio šaulių); 3-ioji Šilutės grupė (23 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 80 Vilkaviškyje sudaryto būrio šaulių).

1-oji grupė, kuriai vadovavo majoras Jonas Išlinskas-Aukštuolis, turėjo užimti Klaipėdą, 2-oji (vadas kapitonas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras) – Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija, o 3-ioji (vadas majoras Petras Jakštas-Kalvaitis) – užimti Šilutę (Šilutės policija dar prieš lietuvių akciją buvo mobilizuota Klaipėdos miesto gynybai).

Grupė Klaipėdos krašto savanorių armijos karių. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Krašto apsaugos ministras B. Sližys visus karius, išvykusius vykdyti ypatingosios užduoties, įsakė laikyti esančius atostogose.

J. Polovinsko, vadovavusio Ypatingosios paskirties rinktinei, štabui priklausė vien Lietuvos kariuomenės karininkai, kurių pavardės buvo pakeistos, kad būtų panašesnės į vietos gyventojų. Pats J. Polovinskas tapo J. Budriu, štabo viršininkas, generalinio štabo karininkas J. Tomkus – Oksu, jo padėjėjas kapitonas Juozas Šarauskas – Juozapaičiu, štabo adjutantas kapitonas Andrius Pridotkas – Andreikiu, karininkas, atsakingas už ryšius ir susisiekimą kapitonas Augustas Kynas – Bleiviu, komendantas leitenantas Juozas Kalėda – Kunkiu, karininkas, atsakingas už žvalgybą, leitenantas Feliksas Senkus – Šilpa, intendantas Rūškys – Raukščiu, iždininkas Stasys Vodopalas – Kukučiu, o raštvedys Nenorta – Skribu.

Vyko ir diplomatinis darbas

E. Galvanauskas ne tik rūpinosi pačios sukilimo operacijos įgyvendinimu, bet ir tuo, kad atsirastų sąjunginkų tarptautinėje arenoje.

Jis dar 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune susitiko su Tarybų Rusijos užsienio reikalų komisaru Georgijumi Čičerinu, kuris per Lietuvą vyko traukiniu į Lozaną. E. Galvanauskas norėjo sužinoti jo požiūrį į Klaipėdos klausimą. Kolega iš Rusijos išreiškė palaikymą – pažadėjo paveikti Vokietijos vyriausybę, o prieš pat sukilimą Minsko srityje, Lenkijos pasienyje Tarybų Rusija pradėjo telkti karinius dalinius, kaip ženklą Lenkijai.

E. Galvanauskas taip pat informavo apie planus Vokietijos atstovą Lietuvoje F. Olshauseną. Jis juos palankiai įvertino, pažadėjo pranešti Vyriausybei ir jau kitą dieną informavo apie jos pritarimą sukilimui bei pažadą sudrausminti Klaipėdos krašto vokiečius sukilimo metu.

Anot istoriko Zeono Butkaus, Vokietija tikrai galėjo sutrukdyti Lietuvai įvykdyti tokią operaciją, nes tebeturėjo Klaipėdos krašte nemažą įtaką ir gerai žinojo, jog Lietuva rengiasi panaudoti jėgą.

„Kad Lietuva permeta į Klaipėdą perrengtus karinius būrius per Latvijos teritoriją, Vokietijai, be kita ko, pranešė ir Latvijos užsienio reikalų ministras Zygfrydas Anna Mejerovicas”, – rašo Z. Butkus.

V. Vareikis savo ruožtu akcentuoja, kad Klaipėdos krašto sukilimo organizavimas buvo svarbiausias savarankiškas politinis ir karinis žingsnis tarpukario Lietuvos istorijoje.

„Žinoma, šio savarankiškumo laipsnis nėra absoliutus, kadangi Lietuvos vyriausybė derino sukilimo organizavimą su Sovietų Rusijos ir Vokietijos pozicijomis, tačiau sukilimo planas gimė ne Maskvoje ar Berlyne, bet Kaune”, – sako V. Vareikis.

Kitoje rašinio dalyje skaitykite:

Kokios Dievo dovanos sulaukė Lietuva?

Koks ir kurio karininko rizikingas sprendimas tapo lemtingu kariniame žygyje?

Kokie žaidimai buvo žaidžiami užėmus Klaipėdą?

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-19

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt