„Atvira Klaipėda”, tęsdama iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįkart pasakoja, kaip vyko karinė operacija, kurios dėka Klaipėdos kraštas pagaliau tapo Lietuvos dalimi.

Bene geriausiai, kokios tai buvo dienos, iliustruoja tuomečio Lietuvos premjero prisiminimai, kuriuose jis rašė, jog tada išgyveno „bene didžiausios įtampos mėnesio tarpsnį”.

Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės kariai prie iškeltos Mažosios Lietuvos vėliavos. Laiko vėliavą iš dešinės – ltn. Kazys Labutis (slap. Labut), sukilimo metu vadovavęs Lietuvos kariuomenės 1-ojo husarų pulko raitelių būriui. Nuotrauka iš Mindaugo Sereičiko kolekcijos

Operacijos pradžia

Pasak istoriko, prof. dr. Vyganto Vareikio, 1923 m. sausio 6 d. pirmieji sukilimo operacijai suformuotos Ypatingosios paskirties rinktinės būriai dviem ešelonais iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas akcentuoja, kad nemaža dalis savanorių turėjo menką karinį pasirengimą, tarp jų buvo paprastų ūkininkų ir net vyresniųjų klasių gimnazistų.

„Sausio 8 dieną. Išrinkus geriausius savanorius – 8 karininkus iš 8 pulko ir 4 karininkus iš Šaulių, taip pat geriausių puskarininkių reikalingą skaičių, sudariau iš 3 kuopų 2-rą kovos grupę skaičiuje 300 su viršum žmonių. Visi kariai persirengėm civiliais rūbais. Visų karininkų pavardės buvo pakeistos panašiomis į Klaipėdos gyventojų pavardes. Visą dieną ir naktį ėjo organizacinis darbas ir aiškinimas padėties, tikslo, užduoties ir veiksmų”, – savo atskaitoje rašė operacijoje dalyvavęs Mykolas Kalmantavičius, pats tapęs Bajoru ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį operacijoje.

Ypatingosios paskirties rinktinės I grupės kariai prie Kretingos keliasi per Akmenos upę 1923 m. sausio 10 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Anot istoriko Edvino Vaidoto, praėjus dienai po to, kai Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė atsišaukimą „Broliai Šauliai!“, kuriuo ragino šaulius prisidėti prie Mažosios Lietuvos išsivadavimo, sausio 8-ąją, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas mjr. J. Gricius pranešė Šaulių sąjungos viršininkui kpt. Pranui Klimaičiui, kad kai kuriose vietovėse šauliai rengiasi pereiti Mažosios Lietuvos sieną. Reaguodamas į tai krašto apsaugos ministras mjr. Balys Sližys įsakė imtis griežčiausių priemonių „įsikarščiavusiems“ šauliams sulaikyti ir jokiu būdu neleisti nei pavieniams asmenims, nei grupėms vykti į Klaipėdos kraštą. Tad sausio 9 d. Šaulių sąjungos viršininkas kpt. P. Klimaitis įsakė visiems skyrių vadams perspėti šaulius ir sulaikyti juos nuo savarankiškų veiksmų, o vykstančiuosius į Klaipėdos kraštą sulaikyti, nuginkluoti ir atimti šaulio pažymėjimus.

„Tai patvirtina, kad šauliai tik Vyriausybės ir kariuomenės organizuotais būdais galėjo patekti į Klaipėdos kraštą, nes atskiros iniciatyvos galėjo sutrukdyti Ypatingosios paskirties rinktinės veiksmams”, – rašo E. Vaidotas.

Istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, sausio 9 d. pirmoji rinktinės grupė atvyko prie Bajorų stoties, antroji – prie Lauksargių, o kitą dieną su žaliais raiščiais MLS (Mažosios Lietuvos sukilėlis) ant rankovių peržengė Klaipėdos krašto sieną.

„Sausio 10 d. kairiau nuo Lauksargių pereita per sieną į Klaipėdos kraštą. Lauksargiai ir Pagėgiai užimti be pasipriešinimo”, – ataskaitoje rašė M. Kalmantavičius.

Dievo dovana

V. Jokubausko teigimu, rizikingą karinę operaciją pradėjusiai Lietuvai dievas arba likimas pasiuntė didžiulę dovaną – tomis dienomis pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Rūro kraštą, kur Prancūzijos vyriausybė, apkaltinusi Vokietiją, kad ši nepristatė pagal Versalio sutartį nustatyto akmens anglių kiekio, kartu su Belgija pasiuntė savo kariuomenes. Šis žygis sukėlė didelį tarptautinį sąmyšį, jam nepritarė net artimiausi prancūzų sąjungininkai.

Šią aplinkybę pabrėžia ir R. Morkvėnas.

„Klaipėdoje apsupta prancūzų įgula, vargu, ar galėjo tikėtis greitos saviškių pagalbos”, – rašė Rimantas Morkvėnas.

„Tarptautinė situacija Lietuvai buvo lyg užsakyta“, – konstatuoja ir V. Vareikis.

Ėjo sunkomis sąlygomis

V. Vareikis nurodė, kad buvęs Ypatingosios rinktinės narys Jonas Tapulionis, jau gyvendamas emigracijoje Kanadoje, parašė atsiminimus apie žygį į Klaipėdą.

„Sukilėliams“ iš Lietuvos tada daugiausia teko susidurti su ūkininkais lietuviais ir su vienu, kitu dvarininku vokiečiu: „Mus vadino „buntininkais“ iš anapus, arba lietuvininkais „žalnieriais“. Ūkininkų palankumo sukilėliams nebuvo. <…> Tiek dvarininkai, tiek ūkininkai stengdavosi kuo greičiausiai pranešti apie sukilėlius vokiečių žandarams bei valdžios pareigūnams. Sutikti ūkininkai mielai pasikalbėdavo su sukilėliais ir atsakydavo į klausimus, bet įsileisti užeiti į namus arba apsinakvoti nesutikdavo <…> Vokiečių žandaro nepavyko apgauti kalbomis apie vietinius sukilėlius „Jis ir sako: „Lietuviai savo kariuomenę perrengė civiliai ir dabar, kad duos, tai duos prancūzams per raudonas kelnes“. Nebebuvo prasmės aiškinti, kad čia vietiniai. Tik kaip mokėdamas aiškinau, kad ne kariuomenė, bet civiliai. Jis, rodydamas į kariūnus, sako: „Ką tu man sakai, žiūrėk, pas visus kariški batai, vienodi šautuvai ir duonmaišiai, na ir tie civiliniai rūbai beveik vienodi“. <…>Vienas senelis atsiklaupė ant kelio, pasirėmė lazda ir akis pakėlęs į dangų, pasakė: „Dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus „žalnierius“. Vieną dieną mūsų troboje atsirado inteligentiškas ponas ir pradėjo teirautis, kas mes tokie, pasisakėm, kad esame vietiniai sukilėliai, jis nusijuokė ir tarė: „Galite tai sakyti kam norite, bet ne man. Kaip jūs kalbate vokiškai? Visai nemokate. Vietiniai lietuviai geriau kalba vokiškai negu lietuviškai, nes mokyklos yra tik vokiškos“, – rašė J. Tapulionis.

Dotnuvos žemės ūkio mokyklos auklėtiniai Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės sudėtyje. Jie savo noru vyko į Mažąją Lietuvą ir buvo įtraukti į šaulių sudėtį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Sausio 10 d. I grupės pajėgos pradėjo žygį iš Kretingos ir žygiavo per Tolių, Radailių ir Mazūriškių kaimus Krucken Görgo (dabar Ginduliai) link.  Pasak V. Jokubausko, kuopos vadas rašė: „Ėjom laukais, balomis ir pelkėmis; žmonės sušlapo, pavargo, pas keletą nuo didelių purvynų suiro pusbačiai, pasiliko basi“.

Naktį iš sausio 10-osios į 11-ąją viena grupės dalis, vadovaujama mjr. A. Jakšto, atakavo Kulėšų stotį, o antra dalis, vadovaujama ltn. Stepono Dariaus, atkirto susisiekimą tarp Kulėšų ir Šilutės. Paryčiais grupė prisiartino prie Šilutės. Pirmiausia buvo užimti abu tiltai, vėliau geležinkelio stotis ir telegrafo-telefono centrinė. Šilutės gyventojai nesipriešino ir pasyviai reagavo į lietuvių veiksmus. Kitą dieną lietuvių būrys be pasipriešinimo užėmė Rusnę.

Beje, antrosios grupės vadas M. Kalmantavičius po Šilutės užėmimo pranešė į Generalinį štabą, kad niekaip negali rasti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kuris dar sausio 9 d. pirmininkaujant Martynui Jankui šiame mieste paskelbė manifestą, reikalaujantį prijungti kraštą prie Lietuvos.

„Sukilėliai” Klaipėdos prieigose. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Sausio 11 dieną pirmoji grupė daugiausia šaulių pajėgomis užėmė Girulius ir Tauralaukį. Sausio 12 d. pagrindinės jos pajėgos atvyko į Gindulius. Rinktinės vadas Jonas Budrys-Polovinskas sako atsiminimuose 1950 m. rašė, kad, „raitieji savanoriai, [ltn. K.] Labučio vadovaujami, jojo pirmieji. Nuo Kruken-Gerge kaimo kalnelio jie išvydo miestą. Ir nedidelis 20 raitelių būrys nesusilaikė – leidosi pirmyn, mėgindamas miesto gynėjus. Ilgai neteko laukti – pasigirdo šautuvų šūviai, kiek vėliau sutraškėjo kulkosvaidžiai. Mūsų raiteliai neskubėdami pasuko į dešinę ir, padarę ratą, grįžo. Šaudymas iš miesto pusės tęsėsi dar 10–15 min., buvo nerviškas ir gynėjams beprasmis. Užtat mums padėjo susiorientuoti. Kulkosvaidžių ugnis ėjo iš kelių dvarų: Gedminų ir Sendvario, Smeltės priemiesčio ir faneros fabriko, ties Dangės upe“.

Pasak V. Jokubausko,  grupė žygiavo visą dieną ir žmonės buvo pavargę, išalkę ir sušalę, reikėjo atsikvėpti. Tad J. Polovinskas-Budrys Gindulių ūkyje įkūrė savo štabą, o grupės vadui mjr. J. Išlinskui įsakė išskirstyti kuopas į joms numatytus veikimo barus ir prisidengiant tamsa priartėti kuo arčiau miesto.

Klaipėdos gynėjai šioje vietoje buvo išstatę 6 kulkosvaidžius, kuriuos išdėstė prie abiejų tiltų ir fabriko pastatuose, o vienas buvo įtaisytas specialiame blindaže, įrengtame dešiniajame upės krante. Abu – geležinkelio ir plento – tiltai buvo užtverti spygliuotos vielos užtvaromis, o upė neužšalusi ir nepereinama. Kuopos vadas kpt. J. Atstupėnas raporte rašė, kad „priešas labai nervuojas, šaudo be tikslo, ypač naktį tas pastebima, nes iš jo pusės beveik nesustabdoma ugnis. Mes gi visai nešaudome ir laikomės pasyviai“.

Prancūzai bandė laimėti laiko

„Petisné (Prancūzijos prefektas Klaipėdos krašte – autor. past.) nesutiko pasiduoti ir Budrys ėmė telkti pajėgas lemiamam puolimui. Rizikuodamas atidengti užnugarį, jis nusprendė iškviesti iš Pagėgių Bajoro vadovaujamą kuopą, kuri iš visų sukilėlių dalinių buvo bene geriausiai kariškai parengta. Tiesą sakant, rizika buvo apskaičiuota, nes puolimas iš už Nemuno buvo sunkiai tikėtinas. Prieš pat sukilimą Budrys savo kanalais buvo gavęs slaptą vokiečių pageidavimą, kad lietuviai demonstratyviai užimtų Tilžės tilto Vokietijos perėjimo punkto raštinę! Kai Bajoro kariai, vykdydami prašymą, atvyko į šį pasienio punktą, jie rado ten „tik porą vyresnio amžiaus tarnautojų, kurie tuoj parodė į gražiai, su vokišku tvarkingumu, net diržais surištus 34 senus šautuvus“. Taigi Vokietija ne tik nebandė lietuviams trukdyti, bet dar ir norėjo santarvininkams parodyti, neva ji pati buvo „užpulta“ sukilėlių”, – rašė R. Morkvėnas.

Sausio 12 d. ties Althof (Sendvario) įtvirtinimais, kurie dengė Klaipėdą, įvyko pirmieji rimti susirėmimai su prancūzų įgula. Tačiau grupės pajėgomis užimti miestą nepavyko, padėtis pasikeitė atvykus dviem 2-osios grupės kuopoms. Užimant Sendvarį žuvo Kauno gimnazistas šaulys Algirdas Jasaitis.

V. Jokubausko teigimu, vidurnaktį iš sausio 13 į 14-ąją J. Budrys-Polovinskas, susisiekęs su Kaunu, gavo premjero Ernesto Galvanausko įsakymą užimti Klaipėdą. Sukilėliai puolė uostamiestį iš pietų pusės, nes prie kareivinių buvo stiprūs prancūzų įtvirtinimai.

Sukilėlių ryšių komanda Rimkuose prieš užimant Klaipėdą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Sausio 13 d. 3 val. kuopos užėmė savo pozicijas, ir miestas iš sausumos buvo apsuptas. Mieste, kuris turėjo atvirą jūrinį kelią, buvo apie 200 prancūzų karių, ginkluotų 20–25 kulkosvaidžiais. Krašto policijos pajėgos siekė apie 150 vyrų, prie kurių prisijungė Klaipėdos burmistro pašaukti savanoriai – apie 100 vyrų. Pasak V. Jokubausko, remiantis prancūzų duomenimis, 8 km frontą gynė 3 karininkai ir apie 170 puskarininkių, grandinių ir kareivių. Prancūzus vargino nežinia ir prastas oras, o pajėgų negausumas lėmė, kad kariai paromis turėjo būti pozicijose, nes nebuvo kuo pakeisti.

Sausio 13 d. ankstų rytą, apie 4 val., du „sukilėlių“ atstovai su balta vėliava buvo pasiųsti pas prancūzus derybų. Prancūzų pozicijas jie pasiekė ties tiltu per upę prie faneros fabriko. Susitikimas su vyriausiuoju komisaru Žanu Gabrieliu Petisnė (Jean Gabriel Petisné) vyko dienraščio „Memeler Dampfboot” redakcijoje. Tačiau prancūzai vengė tartis ir siekė laimėti laiko.

Sausio 14 d. padėtis prie Klaipėdos komplikavosi, nes miesto prieigose prancūzai ir žandarai buvo gerai įsitvirtinę. J. Polovinskas-Budrys prašė Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo kuo greičiau atsiųsti dvi patrankas, nes atrodė, kad Klaipėdos nepavyks užimti. Vis dėlto apsieita be artilerijos paramos.

Rinktinės vadas tos dienos pirmojoje pusėje aplankė 1-osios, 2-osios ir 4-osios kuopų karius.

„Padėtis buvo sudėtinga, spaudė šaltis, o tik nedaugelis karių galėjo pasišildyti po stogu, dauguma šalo lauke. Todėl J. Polovinskas padarė išvadą, kad „prie tokio šalčio ilgai tęsti negalima“. Tačiau reikia pabrėžti, kad speigo tomis dienomis Klaipėdoje tikrai nebuvo. Oro temperatūra svyravo dienomis nuo 0 iki 3,8 laipsnių šilumos ir tik kai kuriomis naktimis krisdavo šiek tiek žemiau nulio, nors viena yra reali, o visai kas kita – jutiminė temperatūra. Tikroji problema, matyt, buvo šlapdriba, drėgmė ir tokiam orui netinkama kovotųjų apranga”, – sakė V. Jokubauskas.

„Sausio 14 dieną. Susirišau telefonu su sukilėlių armijos štabu. Kalbėjau su karininku Juozaičiu. Iš pasikalbėjimo paaiškėjo, kad visas Klaipėdos kraštas yra mūsų rankose ir kad visi jo gyventojai aiškiai pritaria mum. Tik Klaipėdos miestas randasi priešo rankose ir francūzai taip gudriai veda derybas, kad tik nutęsti laiką, todėl jis man perdavė Sukil. Štabo įsakymą žodžiu, kad aš paimčia dar vieną kuopą ir pats vykčia I-os grupės pagalbon. Bet norėdamas savo jėgas sustiprinti aš sudariau dvi kuopas skaičiuje apie 200 žmonių ir apie 17 valandą traukiniu išvykau Klaipėdos link”, – ataskaitoje rašė M. Kalmantvičius.

Pasak V. Jokubausko, pasiimti dvi kuopas vietoje vienos buvo viena iš dviejų M. Kalmanto savarankiškų iniciatyvų, iš kurių bent jau antra tikrai turėjo lemiamos reikšmės įvykių eigai.

Klaipėdos užėmimas

Kapitono Alstupėno 1-oji kuopa sausio 15-osios rytą užėmė Klaipėdos geležinkelio stotį, o leitenanto Viktoro Skibarkos vadovaujamas šaulių būrys, apėjęs gerai įtvirtintas prancūzų kareivines, užėmė uostą.

Puolama buvo iškart keliomis kryptimis, pasipriešinimas ne visur buvo vienodas. Smeltėje (konkrečią vietą identifikuoti sunku, nes šis priemiestis apėmė didelę teritoriją) kpt. Eduardo Noreikos paskirta 15 vyrų žvalgų buvo apšaudyta ir sugulė į griovį. Kuopos vadas įsakė trauktis, tačiau dėl smarkaus apšaudymo žvalgai negalėjo pakilti iš priedangos. Į pagalbą su dviem kulkosvaidininkais atskubėjęs E. Noreika apšaudė priešą iš kulkosvaidžio ir pridengė žvalgų atsitraukimą, tačiau pats buvo sužeistas. Kuopos vyrai, sužinoję, kad vadas sužeistas, pakriko ir pradėjo trauktis. Besitraukdami kariai dar matė gulintį sužeistą kariūną Vincą Stašelį.

Anot V. Jokubausko, kuopos jaunesnieji karininkai surinko pakrikusią kuopą ir nusiuntė du šaulius paimti E. Noreikos. Grįžę šauliai pranešė, kad kapitonas negyvas, o kūno negalėjo paimti, nes buvo smarkiai apšaudomi.

Kitą dieną pasiųsti kariūnai E. Noreikos ir kariūno V. Stašelio kūnus rado pas vietos gyventoją. Jie buvo nugabenti į Sendvarį, vėliau – į miestą.

Po kautynių taip pat paaiškėjo, kad keli žvalgai pateko į nelaisvę. Prancūzai belaisvius tardė, bet elgėsi su jais gerai – vaišino degtine, pamaitino, davė antklodžių.

XX a. 3-iojo dešimtmečio dailininko Emilio Jenerio piešinys „Klaipėdos paėmimas“ iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus meno rinkinio.

Aukų pareikalavo ir Sendvario puolimas.  Čia „sukilėliai“ dėl tamsos ir prasto oro (smarkios pūgos) pateko į kulkosvaidžių ugnį. Iš 15 kovotojų 5 žuvo, vienas buvo sužeistas, tačiau likusieji devyni įsiveržė į Sendvarį ir, mėtydami rankines granatas, privertė priešą pasiduoti. Į nelaisvę pateko 34 kovotojai (tarp jų prancūzų karininkas, 6 kariai ir 25 žandarai), buvo paimti 4 kulkosvaidžiai. Apie 4 val. Sendvaris buvo visiškai užimtas ir tapo atsparos punktu Klaipėdos puolimui.

Smeltę nusprendė pulti M. Kalmantavičiaus pajėgos ir joms pavyko užimti šį priemiestį. Puolime dalyvavo ir ltn. Izidoriaus Kraunaičio vadovaujamas raitelių būrys, kuris nuginklavo prancūzų pėstininkų būrį, išsikasusį apkasus kapinėse.

Pasak V. Jokubausko, operacijos lūžio tašku tapo antroji tuomet 27 metų amžiaus kapitono M. Kalmantavičiaus (Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus nuotr.) iniciatyva – nepaklausyti I grupės vado mjr. J. Išlinsko įsakymui žygiuoti į Sendvarį. Atvykusiam karininkui jis pranešė, kad yra  nepavaldus mjr. J. Išlinskui ir kad puls „savo atsakomybe” Klaipėdą, nes tik dabar esą yra geriausias momentas. Jo grupė puolimą pradėjo apie 10 val.

„Duomenys apie padėtį prancūzų pusėje iš esmės patvirtina M. Kalmantavičiaus asmenine iniciatyva priimtą sprendimą buvus teisingą, nes uždelsus ir suteikus laiko prancūzams atsitraukus persigrupuoti, galėjo nutikti taip, kad jie būtų įsitvirtinę palei Dangės upę, tereikėjo pakelti abu tiltus. O kol lietuviai būtų juos apėję iš šiaurės, jau galėjo atplaukti ir  Lenkijos, Antantės laivai su keliais šimtai karių, ginkluoti artilerija. Jei prancūzai būtų spėję persigrupuoti ir užimti naujas pozicijas ant upės kranto, padėtis būtų kardinaliai pasikeitusi”, – pasakojo V. Jokubauskas.

Miesto gatvėse „sukilėliai“ buvo apšaudomi nuo namų stogų ir per langus. Dėl apšaudymo grupės pajėgos pasklido po miesto gatves. Nustačius, kad priešo pajėgos telkiasi Prefektūroje, kuri buvo ginama stipria flankuojančia ugnimi iš priedangų, visiems kuopų vadams buvo įsakyta supti pastatą.

Puolimą dėmesio atitraukimu parėmė ir kiti „sukilėlių“ padaliniai. Kpt. J. Atstupėno iniciatyva 9 val. buvo užimti abu tiltai. Kuopos vadas tiltų apsaugai paliko po 10 žmonių su kulkosvaidžiais, o su likusiomis pajėgomis užėmė šiaurinę miesto dalį nuo Dangės upės iki geležinkelio linijos, ėjusios į uostą (taip nepaliečiant kitapus geležinkelio buvusių kareivinių).

Pasak V. Jokubausko, Prefektūros puolimo metu žuvo keli „sukilėliai“, todėl veikti reikėjo greitai, kad „nepultų mūsų moralės jėgos“. Tada M. Kalmantavičius greitai susirado ltn. Viktorą Burokevičių (Šepetį), kuris buvo sutelkęs būrį kovotojų ir įsakė rasti mažiausiai apšaudomą ruožą bei „prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą”. V. Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų, tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai, kurie atidengė ugnį į Prefektūros langus. Po sustiprintos kulkosvaidžių ir granatų ugnies priešo ugnis buvo nuslopinta ir veikiai pasirodė iš Prefektūros lango balta vėliava, tačiau šis drąsus žygis karininkui V. Burokevičiui ir keliems sukilėliams kainavo gyvybes.

„Priėjo momentas, kada pradėjo rastis ir amunicijos trūkumas. Pagaliau beliko tik nuogu durklu eiti prieš puolantį priešą, kuris ne tik viršijo mus savo skaičiumi, bet ir savo amunicijos atsargomis. Tokiu kritišku momentu kpt. M. Vaucaire buvo pašauktas pas aukštąjį komisarą Petisne ir užklaustas nuomonės apie padėtį. Kapitonas aiškiai pasakė, kad pozicijos ilgiau nebeįmanoma laikyti. Tuo pačiu momentu kulka pramušė komisaro kabineto langą ir atsimušė į lubas. Tada komisaras liepė pro langą iškelti baltą drobę, o kpt. M. Vaucaire įsakė savo šauliams visus šautuvų užraktus užkasti prie pastato esančiame mažame sodelyje. Po to kapitonas išėjo ir atsistojo prie pastato svarbiausio įėjimo, kur jį jau pasitiko vidutinio amžiaus žmogus. Jis davė suprasti, kad jis esąs būrių vadas”, – rašoma vieno neidentifikuoto prancūzo liudijime, paskelbtame žurnale „Karys” 1978 m.

Pastate tuo metu gynėsi apie 80 prancūzų kareivių, keli karininkai ir Ž. G. Petisnė, kurie po kapituliacijos buvo nuginkluoti.

„Užėjus į kambarį, kur buvo komisaras Petisne, jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė, kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų, į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj pat nusiramino ir pradėjo klausti, ar aš pažįstu sukilėlių vadą Budrį, su kuriuo jis notomis vedė derybas. Paprašė manęs, ar negalėčiau aš atvežti p. Budrį tęsti derybas. Aš sutikau, bet iš pradžios pareikalavau, kad būt sustabdytas francūzų veikimas prieš sukilėlius kareivinėse, ir perspėjau, kad mažiausias judesys iš kareivinių francūzų privers mus iššaudyti visus karininkus ir kareivius, esamus mūsų žinioj prefektūroj. Komisaras Petisne įsakė kareivinių įgulai susilaikyti nuo ginkluoto veikimo. Išstačius prie belaisvių išsiuntus patrulius į miesto svarbesnius punktus, palikus savo pavaduotoją nuvykau į Sukilėlių štabą atvežti p. Budrį. Greit su p. Budriu grįžome į prefektūrą, kur ir prasidėjo abipusės derybos”, – savo raporte rašė M. Kalmantavičius.

Klaipėdiečiai prie Prefektūros sausio 15-ąją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Po derybų J. Budrys-Polovinskas ir prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut pasirašė paliaubas.

„Draugiškumo ženklan Budrys nusprendė grąžinti prancūzams jų ginklus ir leisti laisvai susisiekti su uoste esančiais laivais”, – rašė R. Morkvėnas.

Vytauto Jokubausko teigimu, prie Lietuvos karinės operacijos sėkmės prisidėjo ir šiokia tokia sumaištis bei komunikacijos stoka prancūzų pusėje.

„Stebina ir prancūzų apsisprendimas, turint labai minimalias pajėgas, ginti visą miestą, o ne iš karto susitelkti į strateginio placdarmo gynybą. Tam, tikėtina, įtakos turėjo informacijos stoka ir padėties neapibrėžtumas, kol Prancūzijos vadovybė neturėjo patikimos informacijos, su kuo susidūrė ir kokio dydžio bei parengties tai pajėgos. Sausio 15 d. ryto kautynės pietiniame sparne atskleidė, kad tai gausios, organizuotos ir karinį parengimą turinčios pajėgos, bet persigrupuoti ir užimti naujas pozicijas nespėta. Lietuviams, turintiems kiekybinę persvarą, pavyko sukurti netikrumo aplinką ir kurį laiką maskuoti savo ketinimus, klaidinti priešininką”, – sako V. Jokubauskas.

Kokios netektys?

Sausio 14-15 d. Klaipėdos operacijoje iš lietuvių pusės žuvo aštuoni kariškiai ir keturi šauliai: Karo mokyklos kpt. E. Noreika, kariūnas V. Stašelis, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko ltn. V. Burokevičius, Karo milicijos mokyklos eil. Vincas Vilkas, 1-ojo husarų pulko eil. J. Simonavičius, 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko eiliniai Adolfas Viliūnas ir Povilas Trinkūnas, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko eil. Jonas Petkus, šauliai Flioras Lukšys, Algirdas Jasaitis, Jonas Plekštys, Antanas Ubavičius.

„Kitą dieną po sėkmingo žygio generalinis štabas įsakė visus sužeistus Lietuvos piliečius išgabenti į Lietuvą, nukautuosius palaidoti Klaipėdoje. Vėliau žuvusieji vis dėlto buvo išvežti į Kėdainius“, – teigė V. Vareikis.

Sausio 20 d. Klaipėdos miesto kapinėse palaidoti šauliai F. Lukšys, J. Plekštys ir A. Ubavičius.

Evangelikų liuteronų pamokslininkas dr. Vilius Gaigalaitis sako pamokslą Klaipėdos miesto kapinėse laidojant Fliorą Lukšį, Joną Pleštį ir Antaną Ubavičių. Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

Žuvusieji buvo kilę iš skirtingų Lietuvos regionų: Skuodo, Kupiškio, Panoterių, Babtų, Seirijų, Klovainių, Tauragnų, Surviliškio, Krekenavos, Tirkšlių valsčių, Kauno miesto ir Vilkaviškio apskrities.

Pasak V. Jokubausko prancūzų netektis sudarė du kariai, žuvo ir vienas vietos policininkas.

Žuvusio prancūzo karstas išnešamas iš Klaipėdos miesto kapinėse stovėjusios koplyčios. Nuotrauka iš almanacho „Kovos keliais”.

Buvo ir trys civilių aukos. Smeltėje į krutinę buvo sužeista trylikametė Lotte Buskies, ji dėl sunkaus sužeidimo mirė sausio 16 d. Mieste į galvą žvelgiant per langą buvo sužeistas „Handelsbank” direktorius Max Groß, kuris mirė ligoninėje naktį iš sausio 15 į 16 d. Trečia auka tapo sausio 15 d. po pietų mieste netikėto šūvis pakirstas Max Nafthal medienos kompanijos darbininkas Max Sprogies.

Vietiniai savanoriai atsirado vėliau

Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys yra pažymėjęs, kad sukilime dalyvavusių klaipėdiškių skaičius buvo nedidelis ir neaišku, kada jie prisijungė prie sukilimo – prieš ar po sausio 15 d. ir kad „jų motyvai buvo toli gražu ne patriotiniai“.

V. Vareikio teigimu, archyvinių dokumentų analizė leidžia konstatuoti, jog į J. Polovinsko-Budrio sausio 16 d. pradėtą formuoti Klaipėdos krašto armiją vietos gyventojai pradėjo stoti būtent po sėkmingo sukilimo. Ypatingosios paskirties rinktinėje, kuri užėmė Klaipėdą, nei vietinių, nei atvykusių savanorių nebuvo.

Klaipėdos sukilimo vadų bendra vakarienė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Sausio 19 d. savanorių jau buvo 160, sausio 22 d. jų padidėjo iki 227, o sausio 24 d. – iki 317, iš kurių 40 buvo pašalinti kaip neištikimi.  Sausio pabaigoje vietinių savanorių skaičius padidėjo iki 340 žmonių, kadangi jiems buvo pažadėtos panašios lengvatos, kokios buvo žadamos nepriklausomybės kovų savanoriams. Klaipėdos savanorių pulke iš 8 kuopų iki 1923 m. sausio 25 d. tik viena buvo sudaryta iš vietinių gyventojų, o vėliau buvo suformuota dar viena.

V. Vareikis konstatuoja, kad vietiniai gyventojai į J. Polovinsko-Budrio armiją stojo ne tiek dėl patriotizmo, kiek vedami pragmatinių motyvų. Jiems buvo garantuota tarnyba 6 mėnesiams ir alga – po 2 litus per dieną be maitinimo arba 80 centų su maitinimu. Ekonominės krizės sąlygomis krašte tai buvo pastovus uždarbis, tad dažnai į savanorius užsirašydavo bedarbiai.

„Sukilėliai“ prie Klaipėdos miesto gaisrinės.  Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Krašto apsaugos ministerijos įgaliotinis Klaipėdoje ir savanorių verbavimo skyriaus viršininkas majoras Pranas Kaunas (slapyvardis P. Šneideraitis) raporte Lietuvos kariuomenės Generaliniam štabui 1923 m. sausio 24 d. konstatavo: „Dauguma savanorių stoja užpelnio ieškodami. Patriotizmo beveik jokio, išimant keletą žmonių .“

Klaipėdos krašto armija ginklais, drabužiais, amunicija buvo aprūpinama iš Lietuvos. Pačioje kariuomenėje nuolat vyko rotacija – šaulių ir savanorių pamainos, suformuotos Tauragėje ir Kretingoje, slapta naktimis pereidavo Klaipėdos krašto sieną, įsiliedamos į J. Polovinsko-Budrio armijos gretas. Po dviejų trijų savaičių pamainos būdavo keičiamos tokiu pat būdu.

Surengė vaidinimus

R. Morkvėnas rašė, kad į Klaipėdą sausio 25 d. „sukilimo“ problemą spręsti atvyko Antantės komisija, vadovaujama prancūzo Georges Clinchant. Ji ultimatyviai reikalavo paleisti visas sukilėlių karines formuotes ir Erdmono Simonaičio direktoriją.

„Į ultimatumą, sausio 27 d. vakare atsiųstą krašto Gelbėjimo komitetui, nusprendė raštu atsakyti pats Budrys, kaip karo vadas. Jis trumpai priminė su prancūzų dalinio vadu pasirašytas paliaubas, pagrasino, kad atsakomybė dėl jų nutraukimo gultų ant santarvininkų ir įžūliai pareikalavo duoti atsakymą per vieną valandą! Dėl visa ko Budrys dar surengė parodomąjį ginkluotų sukilėlių naktinį patruliavimą miesto centre. Komisija, ilgai nedelsdama, per pasiuntinį atsiuntė atsakymą, kad paliaubos lieka galioti, bet perspėjo apie nepaklusnumą būtinai pranešianti Santarvės vyriausybėms“, – rašo R. Morkvėnas.

Klaipėdiečiai susipažįsta su naujosios valdžios atsišaukimais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Griežtas į Klaipėdą atvykusios Ambasadorių konferencijos komisijos tonas ir uoste esantys Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivai lietuviams kėlė nerimą. Sausio 27 d. 1-ajam savanorių pulkui buvo išleistas įsakymas, kuriame detaliai išdėstytas planas su konkrečiais veiksmais priešui pradėjus puolimą. Plano esmė – ginti Klaipėdą, o nesugebant to padaryti trauktis Šilutės link ir tęsti pasipriešinimą”, – rašė E. Vaidotas.

Prancūzijos karo laivai Klaipėdos uoste 1923 m. sausį. Greta stovi prisišvartavę vienas šalia kito prancūzų torpediniai laivai „Algerien” ir „Senegalais”. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Po kelių dienų tylos Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas M. Jankus, E. Simonaitis ir J. Polovinskas-Budrys (kiekvienas atskirai) gavo kvietimus atvykti į komisijos posėdį. Anot V. Vareikio, J. Budrys derybose su komisijos atstovais teigė, kad jo kariuomenę sudaro 9-10 tūkst. kareivių, nors jų turėjo apie 1,5 tūkst.

„Suprantama, reikėjo padaryti keletą nuolaidų, iš kurių svarbiausia – teko paleisti Simonaičio direktoriją. Kitas komisijos reikalavimas – sumažinti sukilėlių „kariuomenę“ iki 1500 žmonių – buvo šiek tiek komiškas, nes jų tiek niekada neturėta! Budrys net suorganizavo „teatrą“ su menamomis dalies sukilėlių „palydomis“, vėliau naktį jie tyliai grįžo į savo dislokacijos vietą užmiestyje“, – rašė R. Morkvėnas.

Klaipėdos krašto armijos kariai pozicijoje Klaipėdos mieste 1923 m. vasarį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

J. Polovinskas-Budrys tuo metu prašė generalinį štabą atsiųsti daugiau žmonių pakeisti „sukilėlius”. Į tai generalinio štabo viršininkas Jonas Gricius atsakė, jog neturi atliekamų pajėgų (ypatingo dėmesio reikalavo padėtis Vilniaus krašto pasienyje), bet pasiūlė fiktyviai išvedus šaulius ir savanorius iš Lietuvos juos slapta sugrąžinti atgal – „kombinuoti sudarant dvejas duris – per vienas išeinat, per kitas įeinat”.

Lietuvos kariuomenė oficialiai įžengė vasarį

1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija paskelbė sprendimą dėl Klaipėdos perdavimo Lietuvos suverenitetui.

Pasak E. Vaidoto, vasario 16–18 d. į laivą „Durance“ buvo pakrautas 21-ojo prancūzų šaulių pėstininkų Alpių bataliono turtas, vėliau perkrautas į kreiserį „Voltaire“. Vasario 19 d. prancūzų kariai apleido kareivines ir, pražygiavę miesto gatvėmis, buvo sulaipinti į laivą „Ailette“, kuris juos nugabeno į kreiserį „Voltaire“. Antantės valstybių misija Klaipėdoje baigėsi.

Prancūzijos karo laivas „Voltaire“ vasario 19-ąją išplaukia iš Klaipėdos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak V. Jokubausko, vasario 20 d. 5 val. ryto Lietuvos kariniai daliniai pajudėjo į Klaipėdos kraštą.

Lietuvos kariuomenės raiteliai atjoja Kūlių vartų gatve. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Mieste tuo metu būriavosi minios žmonių, o vidurdienį Teatro aikštėje įvyko karinis paradas. Atliekant Lietuvos himną virš buvusios prefektūros pastato ir kareivinių vienu metu suplevėsavo Lietuvos trispalvės, nugriaudėjo iškilmingas artilerijos saliutas.

Lietuvos kariuomenės paradas dabartinėje Teatro aikštėje vasario 20 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vasario 26 d. Klaipėdos krašto armija buvo likviduota, o jos rikiuotės dalys perėjo atvykusio 7-ojo Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko vado žinion.

Itin sudėtingas mėnuo

Tuometinio tarpukario premjero ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko politinėje biografijoje (1982 m. išleistoje Čikagoje, ją surašė brolis Gediminas Galva) rašoma, kad jis sukilimo metu Kaune visą mėnesį vaikščiojo naktimis iš buto į telefono centrinę stotį telegrafu susisiekti su J. Polovinsku-Budriu ir kitais „sukilėliais“ (tarp Kauno ir Klaipėdos tuo metu nebuvo telefoninio ryšio). Esminiais klausimais nurodymus jis duodavo būtent sukilimo vadui, kuriam buvo pavaldus politinis vadas E. Simonaitis.

„Nuo sukilimo pradžios iki tarptautinės įtampos aprimimo pergyvenau bene didžiausios įtampos mėnesio tarpsnį. Slogi rytojaus nežinia, politinė įtampa, vidurnakčio vaikštynės, greitas įvairių klausimų sprendimas vargino mane“, – rašė Ernestas Galvanauskas.

„Lietuvos Vyriausybė apgailestauja dėl įvykių Klaipėdos krašte, tačiau neslepia palankumo tiems, kurie siekia savo likimą sutapdinti su Lietuvos likimu ir susijungti“, – taip skambėjo atsakymas Anglijos ir Prancūzijos vyriausybėms į jau sausio 10 d. gautą pretenziją. Tačiau jau sausio 11 d. Ambasadorių tarybos pirmininkas, Prancūzijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Raymond Poincare „ėmė berti telegramas“, kuriose kaltino Lietuvos vyriausybę dėl sukilimo.

Tęsiant diplomatinį „teatrą“ Krašto apsaugos ministerijos generalinis štabas įsakė karo komendantams sustiprinti sargybas pasienyje, nepraleisti apsiginklavusiųjų į Klaipėdos kraštą.

Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje. Jį lydi Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Sausio 13 d. telegramoje R. Poncarne Lietuvos premjeras akcentavo, kad siena nebuvo saugoma, tebuvo tik muitinės, tad šalis negali atsakyti už tuos, kurie savo valia peržengė sieną. Sausio 15 d. krašto apsaugos ministrui Baliui Šližiui buvo nurodyta iškilmingai pasiųsti artilerijos dalinį Klaipėdos link pasieniui sustiprinti.

Sausio 17 d. Prancūzijos atstovui Padovani Kaune E. Galvanauskas pareiškė, kad Vyriausybė pasiųs savo atstovą į Klaipėdą, tačiau neturi priemonių grąžinti tiems asmenims, kurie slaptai peržengė Klaipėdos krašto sieną.

Dėl tokios taktikos E. Galvanauskas turėjo jausti ne tik tarptautinį, bet ir pačių lietuvių spaudimą.

Istorikas Alfonsas Eidintas rašo, kad Lietuvos valdžios „atsargumas“ varė į neviltį patriotiškai nusiteikusius žmones. Vyko net kelios manifestacijos Kaune. Sausio 14 d. Lietuvos jaunimo sąjungos sukviesta minia stojo prie prezidentūros su plaktais „Broliai klaipėdiečiai, mes su jumis“ ir „Klaipėda mūsų“. Be daug aštrių kalbų buvo priimta rezoliucija, kurioje aktyviai reikalauta remti sukilėlius ir netrukdyti eiti jiems į pagalbą. Kaune įsikūrė komitetas Klaipėdos lietuviams remti.

Sausio 18 d. vyko krikščionių demokratų pakraipos žmonių manifestacija, kurioje protestuota prieš Vyriausybės pasyvumą ir reikalauta aktyviai remti klaipėdiečių veiksmus.

Apie ruošiamą sukilimą Seimui E. Galvanauskas nebuvo pranešęs, nors pats darė prielaidą, kad kai kurie parlamentarai galbūt ir žinojo.

„Tik sukilėliams apsupus Klaipėdą pranešiau Užsienio reikalų komisijai apie įvykių raidą. Sausio 24 d. Seime padariau pranešimą apie susiklosčiusią padėtį ir sukilimo įtaką tarptautinei politikai. Po pranešimo Seimas nutarė pasveikinti Klaipėdos krašto gyventojus, pareiškusius norą prisijungti prie Lietuvos“, – rašė E. Galvanauskas.

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1923 m. vasario 20 d. priima kariuomenės paradą Klaipėdoje, Turgaus (Teatro) aikštėje. Jį lydi (pirmas iš kairės) Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. M. Ehrhardt (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Užsienio reikalų ministerija apie sukilimą nė žodžiu nebuvo užsiminusi ir ambasadoriams, tačiau pats E. Galvanauskas darė prielaidą, kad Paryžius apie sukilimą žinojo bent savaitę prieš prasidedant operacijai.

„Santarvės spaudimas (atšaukti iš Lietuvos atvykusius ginkluotus vyrus, paleisti ginkluotas gaujas, atšaukti E. Simonaičio direktoriją ir išsiskirstyti Gelbėjimo komitetui, nurodymas, kad direktorijoje negalės dalyvauti E. Simonaičio vyriausybės ir Gelbėjimo komiteto nariai – aut.pst.) dirgino mano nervus, tačiau pats didžiausias pavojus jau praslinko, nes sugebėjus atlikti sukilimą turėjome palankesne sąlygas politiškai žaisti. Lietuva galėjo keisti dekoracijas bei veikėjus, bet šeimininkauti bent Klaipėdos uoste“, – rašė E. Galvanauskas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.