Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Noimano – Zaso procesas – mažasis Niurnbergas? (3)

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2019-12-23


Po 1923 metų sukilimo operacijos, Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Vokietijos siekis susigrąžinti nuo XIII amžiaus valdytą siaurą pajūrio ruožą ne tik kad niekur nedingo, tačiau kas diena vis stiprėjo. Tam jų siekiui padėjo ir vadinamųjų memelenderių nepasitenkinimas Lietuvos valdžios pastangomis lietuvinti kraštą, o vėliau – prie valdžios vairo Vokietijoje stojusio Adolfo Hitlerio vykdyta politika.

Tęsdami iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“ apžvelgsime XX a. 4-ojo dešimtmečio įvykius Klaipėdos krašte, iš kurių svarbiausias buvo vadinamasis Noimano – Zaso teismo procesas, vykęs Kaune ir sulaukęs plačių atgarsių ne tik Europoje, bei ir visame pasaulyje.

Kraštas – Lietuvos, valdžia – vokiečių? 

Pasak istoriko, Klaipėdos universiteto (KU) prof. dr. Vyganto Vareikio, po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos padėtis buvo įtempta – ekonominės sąlygos prastėjo, uostas negaudavo medienos dėl uždaryto tranzito Nemunu, bedarbystė augo, kaip ir antilietuviškos nuotaikos, kurstomos vokiečių nacionalistų.

„Jau 1923 metų balandžio 6 d. Klaipėdoje prasidėjo streikai ir antilietuviškos demonstracijos, kurios truko keletą dienų ir apėmė visą Klaipėdos kraštą. Vien Smeltėje susirinko apie 9 000 prieš lietuvius nusiteikusių žmonių minia. Skambėjo šūkiai „Szameijten raus!” Naktį buvo nuversti paminklai kaizeriui Vilhelmui Didžiajam Liepų gatvės pradžioje ir Borusijos stovyla prie dabartinio merijos pastato ir vokiečiai tai palaikė provokacija“, – pasakojo profesorius.

Jo kolega istorijos profesorius Vasilijus Safronovas teigia, kad šią didžiulio masto demonstraciją, peraugusią į riaušes, organizavo kairieji ir komunistai, kaip ir daugelį streikų Klaipėdoje prieš tai.

„Kas tuo metu nuvertė Borusiją ir paminklą kaizeriui, neaišku. Nėra tokios informacijos. Vokiečiai tuo metu sakė, kad tai padarė lietuviai, pastarieji tvirtino, kad nieko apie tai nežino. Bet į šių paminklų griūtį reikėtų žiūrėti gal ne vien per nacionalinę lietuvių-vokiečių prizmę. Demonstraciją organizavo kairieji, o šie paminklai, jų požiūriu, simbolizavo darbininkus išnaudojusią imperiją”, – teigė V. Safronovas.

Nuversti paminklai gaisrinės kieme.

Kazys Blaževičius „XXI amžiuje“ spausdintame  straipsnyje „Klaipėdos kraštas 1923–1939 metais” rašo, jog „klaipėdiškių tautinis neapsisprendimas labai apsunkino Lietuvos vyriausybės bei Klaipėdos gubernatūros veiklą lietuvinant kraštą”.

„Rinkimus į Seimelį visad triuškinančiai laimėdavo vokietininkai. Visose krašto valdymo institucijose – direktorijoje, magistrate, apskričių ir valsčių savivaldybėse bei kitur buvo įsitvirtinę vokiečiai. Krašto inteligentijos daugumą sudarė Vokietijoje mokslus baigę žmonės. Jie buvo organizuoti į įvairias partijas, visuomenines organizacijas, disciplinuoti“, – rašo K. Blazevičius.

Pasak jo, antilietuvišką veiklą dosniai finansavo įvairūs Vokietijos bankai ir kredito bendrovės, kurios beveik oficialiai papirkinėjo valdininkus. Kartu jis teigia, jog „ir pačios Lietuvos vyriausybė veikė neryžtingai, prisibijodama įtakingos ir turtingos Vokietijos“.

Straipsnyje cituojamas krašto gubernatorius Antanas Merkys, kuris rašė: „Mums pavaldžius tą kraštą daugiau kaip ketverius metus, užuot pagerėjus, dabartinė padėtis yra palikusi ne tik visiškai Lietuvai nepalanki, bet tiesiog rimtai pavojinga ir nuolat tebeblogėjanti“.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

1930 m. A. Merkys jau konstatavo, jog lietuvių kalba visiškai ignoruojama, nes beveik visose mokyklose dėstoma kaip svetimoji kalba. 1931 m. birželio 29 dieną per vokiškų dainų šventę Tilžėje pangermanistų lyderis, vėliau labai išgarsėjęs Jozefas Gebelsas, pareiškė: „Nacionalsocialistų užsienio politikos tikslas yra atstatyti prieškarines Vokietijos sienas, t. y. atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir prijungti jį prie Vokietijos“.

CSA ir SOVOG įkūrimas 

Šiems planams įgyvendinti reikėjo užverbuoti Klaipėdos krašte Vokietijoje įsteigtos nacionalistų darbininkų partijai (NSDAP), kuriai vadovavo Adolfas Hitleris, ištikimų žmonių, kurie platintų nacistines idėjas bei padėtų ruoštis Klaipėdos krašto atplėšimui nuo Lietuvos.

Antilietuviškai veiklai organizuoti Berlyne buvo įsteigta Vokiečių-lietuvių Klaipėdos krašto sąjunga, turinti savo skyrių Tilžėje. Viešai aktyviai darbavosi Kulturverbandas, sujungęs įvairias kultūrines organizacijas. Visą ardomąją veiklą koordinavo Vokietijos konsulatas Klaipėdoje, kuris instruktavo Seimelio, Direktorijos ir kitų institucijų darbuotojus – vokiečius, skirstė tai veiklai Berlyno skiriamus pinigus.

Petronėlė Žostautaitė knygoje „Klaipėdos kraštas 1923-1939“ rašo, jog jau 1928 m. nacistinės partijos agentai — Klaipėdos krašto teismų žemesnieji tarnautojai Klaipėdos prokuratūros aktuarijus Ernstas Gėbleris, Šilutės teismo sekretorius Kurtas Rėbergas, Klaipėdos valsčiaus teismo vachmistras Jurgis Jesutis, vėliau prisidėję Klaipėdos evangelikų bažnyčios pastorius Teodoras Zasas (nuotrauka kairėje iš „Memeler Dampfboot”) ir Klaipėdos apygardos teismo vyriausiasis prokuroras Hanas Ropas Klaipėdoje įsteigė slaptą Vokietijos nacistų partijos skyrių. Jam vadovavo T. Zasas ir H. Ropas. Pasivadino jie Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga (vok. Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft – CSA).

T. Zasas buvo paskirtas miesto vadu, nors siekė vadovauti viso krašto organizacijai. Tačiau nei partijos vadovybei Vokietijoje, nei kitiems Klaipėdos krašto politiniams veikėjams jo kandidatūra į krašto „fiurerio“ vietą nebuvo priimtina.

Vietos politiniams veikėjams pasiūlius, krašto vadu Adolfo Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hesas netrukus paskyrė veterinarą Ernstą Noimaną (nuotrauka dešinėje – iš „Memeler Dampfboot”).

1933 m. birželio 21 d. „Memeler Dampfboot“ paskelbė atsišaukimą į krašto gyventojus, raginantį visus, nepaisant socialinių, religinių skirtumų stoti į naujai steigiamą Socialistinę tautos sąjungą (vok. Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets – SOVOG). Atsišaukimą pasirašė K. Dresleris, E. Noimanas, E. Rademacheris, J. Guba ir kt. Tą pačią dieną įvyko steigiamasis partijos susirinkimas.

Naujosios partijos vadas E. Noimanas, birželio 26 d. atvykęs pas gubernatorių Vytautą Joną Gylį, demagogiškai pareiškė, kad jo partija yra lojali Lietuvos valdžiai ir pažadėjo veikti legaliai.

Nors NSDAP ir toliau bandė spausti, kad Klaipėdos krašte būtų sukurta viena partija su vienu vadu, tačiau faktiškai dėl asmeninių E. Noimano ir T. Zaso ambicijų ir jų nesutarimų šito padaryti jai nepavyko.

Naujoji nacistinė SOVOG , visokeriopai remiama nacių Vokietijos, greitai augo ir stiprėjo. Jau 1934 m. pradžioje ji turėjo 5986 narius, o CSA – 2258 narius, iš viso nacių sąjungoms priklausė 8244 asmenys.

P. Žostautaitės duomenimis, į abi šias partijas stojo daug įstaigų valdininkų. E. Noimano partijai priklausė 504, T. Zaso-—257, iš viso 761, arba 51% visų krašto tarnautojų. Tai buvo Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmų atstovai, aukšti valdžios pareigūnai, pavyzdžiui, Seimelio pirmininkas K. Dresleris, direktorijos narys O. Zygaudas, Klaipėdos apygardos teismo direktorius Georgas Šneideris, prokuroras H. Ropas, teisėjas J. Linderis, advokatai Hansas Borchertas, Herbertas Švarcė, abu evangelikų bažnyčios superintendentai H. Obereigneris ir J. Puodžius, nemažai žemesniųjų tarnautojų, savivaldybių vadovai, kaimų seniūnai ir kt. Be to, joms priklausė daug Vokietijos atsargos karininkų, žemesniųjų kariškių, policininkų, girininkų. Iš 473 direktorijos liaudies mokyklų mokytojų tų partijų nariai buvo 146, arba 30% visų mokytojų. Aktyvesnieji buvo paskirti apskričių, apylinkių, grupių, celių, blokų, smogikų būrių vadais.

Krašto vokiečių spauda greitai prisitaikė prie naujosios nacistinės krypties – „Memeler Dampfboot“ bei „Lietuviškos ceitungos“ vyriausiasis redaktorius Martynas Kakys ir „Memellandische Rundschau” vyriausiasis redaktorius Martynas Preikšas irgi buvo SOVOG nariai.

CSA pergalė rinkimuose į Seimelį 

„Klaipėdos slaptajam nacistų skyriui greitai atsirado proga išeiti į viešumą. 1933 m. gegužės 22 d. buvo paskelbti rinkimai į Klaipėdos miesto seimelį“, – rašo P. Žostautaiė.

T. Zasas ir H. Ropas su K. Mocu iš Miuncheno, H. Mozeriu iš Tilžės, Rytprūsių oberprezidentu Erichu Kochu aptarė dalyvavimą rinkimuose ir kandidatų sąrašą.

1933 m. balandžio pradžioje T. Zasas pateikė kandidatų sąrašą Nr. 7. Visi 18 kandidatų priklausė nacistų partijai. Pirmasis į sąrašą buvo įrašytas T. Zasas, toliau banko valdininkas Valteris Prysas, H. Ropas, teismo tarnautojas J. Jesutis ir kt.

Iš pradžių Lietuvos valdžia pritarė 7-ojo sąrašo tikslams ir netgi džiaugėsi, kad vokiečiai skilo į du frontus bei pradėjo tarpusavio kovą. Bet Lietuvos valdžia ir krašto gyventojai dar nežinojo šios partijos ryšių su NSDAP ir antivalstybinių tikslų.

Pasak P. Žostautaitės, rinkiminei agitacijai padėjo prieš rinkimus nustatyti dideli finansiniai išeikvojimai miesto magistrato įmonėse, neracionaliai tvarkomas miesto ūkis. 7-ojo sąrašo agitatoriai, norėdami sukompromituoti senųjų, t. y. Ūkio ir Tautos partijų vadus, iki šiol vadovavusius krašto politikai, vadino juos kapitalistais, lupikautojais, spekuliantais, vertelgomis. Paskelbę „tautos išdavikams” griežtą kovą, jie miesto gyventojams žadėjo atkurti teisingumą, neturtingiesiems sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas ir kt. Agitatoriai įtikinėjo miestiečius, kad reikia nustumti į šalį senąsias partijas ir sukurti naują partiją – kaip Vokietijoje.

Seimelio posėdis 1932 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Rinkimų dieną Klaipėdoje važinėjo automobilis su plakatu „Klaipėda, pabusk, šalin vagis, rinkite 7-ąjį sąrašą”.

7-ojo sąrašo rinkimų rezultatai buvo sensacingi – visi 18 kandidatų pateko į Seimelį ir sudarė jame daugumą.

E. Noimano partija Seimelyje savo frakcijos neturėjo, todėl jos reikalus gynė Ūkio partijos atstovai. Greitai nusistovėjo labai glaudūs Seimelio biuro ir E. Noimano partijos vadų ryšiai. Pats E. Noimanas buvo kviečiamas į Seimelio komisijų posėdžius, įvairius svarbius pasitarimus, ėmė vadovauti naujajai nacistinei politinei krypčiai.

„Tuo metu krašto Seimelyje vertėja dirbusi Ieva Simonaitytė patvirtino, kad 1933 m. vasarą E. Noimanas pradėjo dažnai lankytis pas Seimelio pirmininką K. Dreslerį: „Ką jie kalbėdavo, nežinau. Dresleris dr. Neumann’ą priiminėjo savo kabinete. Tuo metu atvykdavo ir direktorijos pirmininkas dr. Schreiber’is. Nuo manęs viskas buvo slepiama“, – I. Simonaitytę cituoja P. Žostautaitė.

Seimelio daugumos partijos su lietuvių frakcija nesiskaitė, jos siūlymus dažniausiai atmesdavo. Ūkio partijos frakcija Seimelyje nutarė prisijungti prie E. Noimano partijos ir 1933 m. lapkričio 15 d. frakcijos aštuoni nariai, laikinai neišstodami iš senosios partijos, perėjo į E. Noimano partiją. Visa materialinė Ūkio partijos bazė perėjo į E. Noimano partijos rankas. „Memeler Dampfboot” tapo šios partijos spaudos organu.

Nacių veiklos augimas ir smogikų siautėjimai 

SOVOG vadovybė daug dėmesio skyrė smogiamajai jėgai – smogikų grupėms – „Sturm Abteilung“ (SA). Jie dėvėjo uniformas, vadovavosi griežta karine drausme, elgėsi demonstratyviai, iššaukiančiai, viešai ėmė sveikintis „Heil Hitler“ ir pan.

1934 m. pradžioje netoli Priekulės buvo atidaryta darbo stovykla tariamai bedarbiams užimti, tačiau paaiškėjo, jog stovyklos veikla skirta apmokyti jaunuosius smogikus. Netoli kaimo jų būrį sulaikė pasienio policija ir pareikalavo dokumentų. Smogikai pradėjo plūstis ir stumdyti policininkus, tada vadai prievarta buvo nugabenti į valstybės saugumo policijos skyrių. Prie jų prisidėję jaunuoliai reikalavo paleisti suimtuosius, jėga veržėsi į patalpas, daužė langus. Kitą dieną „Memeler Dampfboot“ paskelbė tendencingą pranešimą, esą riaušes sukėlusi pati pasienio policija.

O krašte tuo metu toliau augo smurto ir teroro banga. Noimanininkai puolė ne tik lietuvius ir jų organizacijas, bet ir žydus, komunistus, antifašistus ir kitus asmenis, smerkusius jų priemones. SOVOG ypač žiauriai baudė įtariamus šnipinėjimu, o juo labiau partijos išdavikus. Jie pradėjo žudyti savus, kuriuos įtarė esant nepatikimus. Imta ruoštis ir visuotiniam sukilimui.

„Sukilimo data buvo numatyta 1934 m. sausio 18 d. Klaipėdos smogikai turėjo išprovokuoti susidūrimą su Lietuvos šaulių sąjungos nariais. Šilutės smogikų sukilimo planas buvo toks: kino teatro savininkas sausio 18 d. surengs kino seansą Macikuose stovinčiam Lietuvos kariuomenės pulkui. Šiam atvykus į kiną, smogikai nuginkluos įgulą ir pradės sukilimą“, – rašo P. Žostautaitė.

Tačiau sukilimas buvo atidėtas pavasariui, t. y. balandžio 21 d. – mat taip norėta Klaipėdos kraštą „padovanoti“ A. Hitleriui jo gimimo dienos proga. Visgi E. Noimano partijos biuras, nesulaukęs Vokietijos nacistų vadovybės nurodymo sukilimą pradėti, vienas to daryti nesiryžo.

Bet smogikai vis tiek nenurimo. Johano Valaičio teroristų grupė 1934 m. vasario 10 d., šaudydami pro langą, išvaikė lietuvių susirinkimą, vykusį pas valstietį Miką Gibišą, o kovo 18 d., įsiveržę į lietuvių Ūkininkų draugijos posėdį ir šaukdami „raus Szemeijten“ („žemaičiai, lauk“- liet.) nutraukė posėdį. Teroristai buvo numatę susprogdinti Šilutės valstybinės policijos patalpas ir pan.

Dėl minėtų bei kitų panašių išpuolių nepasitikėjimas vokiečiais Lietuvoje vis labiau stiprėjo.

Lietuvos vyriausybės ir valstybės saugumo veiksmai

Plečiantis krašte antivalstybinei bei antilietuviškai veiklai, hitlerininkai nuolat patekdavo į valstybės saugumo policijos rankas ir buvo baudžiami.

Kilus pavojui netekti vienintelio Klaipėdos uosto ir viso krašto, Lietuvos vyriausybė ėmė elgtis ryžtingiau – paskyrė naują, energingesnį gubernatorių Joną Navaką (nuotrauka kairėje – iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus), į Klaipėdos kraštą įvedė daugiau kariuomenės, sustiprino pasienio ir valstybės saugumo policijos pajėgas. Uždrausta į kraštą įvežti nacistinę spaudą, imta sekti nacių susirinkimus, tramdyti smogikus ir kt.

Naujasis gubernatorius iš darbo ėmė ateidinėti prieš Lietuvą veikusius mokytojus, valstybės tarnautojus, policininkus. Valstybės saugumo pareigūnai ėmė kaupti prieš nacius nukreiptą dokumentaciją, sustiprino žvalgybinį darbą.

Humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė mokslinėje publikacijoje „Ar pagrįstai Lietuvoje vokiečių Kulturverbandas buvo Valstybės saugumo institucijų akiratyje 1933–1940 metais?” rašo, jog 4-ojo dešimtmečio viduryje nepasitikėjimas vokiečiais Lietuvoje ypač sustiprėjo.

„Nemažą paskatinimą Lietuvos saugumo tarnybų darbui suteikė lietuvių inteligentija, pritarusi Vyriausybės siekiui sustiprinti valstybės saugumą, gintis nuo išorės ir vidaus priešų, taikyti griežtas bausmes. Visuomenė buvo skatinama įgyti karinį pasirengimą ir stiprinti tautininkų ideologiją. Svarbiausiais lietuvių tautos priešais buvo laikomi komunistai, lenkai bei vokiečiai”, – rašo ji.

Pasak I. Jakubavičienės, Lietuvos saugumo tarnybų įrankiu tapo 1934 m. vasario 8 d. paskelbtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas.

Remiantis juo, jau vasario 9 d. buvo suimtas E. Noimanas ir smogikų vadas Erichas Lapinas, vasario 15 d. suimti T. Zasas, H. Ropas ir kiti aktyvūs nacių veikėjai. Vasario 22 d. sustabdyta CSA, SOVOG veikla, jų biuruose padarytos kratos, kurių metu rasta daug dokumentų, įrodančių antivalstybinę veiklą ir ryšius su Vokietija. 1934 m. liepos 13 d. partijos buvo galutinai uždarytos.

Nacistai manė, jog čia neapsieita be išdavikų ir pradėjo ieškoti galimų informacijos nutekinimo kaltininkų. Išdavikais buvo pripažinti Grabupių kaimo gyventojas V. Lopas ir Klaipėdos teismo vyriausias vachmistras J. Jesutis. SOVOG smogikai juos nusprendė likviduoti.

1934 m. kovo 23 dieną J. Jesutis negrįžo iš darbo – dingo be žinios. Balandžio 15 dieną žvejai Jūrės upėje rado jo lavoną. Ekspertai nustatė, kad jis pasmaugtas ir po to įmestas į vandenį.

Gegužės 14 dieną E. Valaitis šovė pro langą į miegantį V. Lopą ir sutrupino jam dešinės rankos kaulą.

Nacių teismo procesas 

Suimtų Klaipėdos krašto nacių tardymas vyko nuo 1934 m. vasario 11 iki rugpjūčio 22 dienos. Parengtinį tardymą atliko tardytojai Liudvikas Nezabitauskas, Vytautas Bulota ir Matas Krygeris.

Per kratas pas 805 įtariamuosius rasta 1 104 šaunamieji ginklai, nelegalios nacistinės propagandinės literatūros, dokumentų. Bylos medžiagą sudarė 12 000 puslapių, surištų į 32 tomus.

Dalis teisiamųjų su įrodymais, 1935 m. nuotr.

Baudžiamojon atsakomybėn iš viso buvo patraukti 142 asmenys, tačiau daliai jų pasislėpus, liko 122 kaltinamieji. Byloje pateikti du pagrindiniai kaltinimai: priklausymas nusikalstamai organizacijai, siekusiai ginkluotu sukilimu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos bei nelegalių karinių mokymų organizavimas. Taip pat nužudymas ir pasikėsinimas nužudyti.

Klaipėdos hitlerininkų teismo procesas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną ir tęsėsi iki 1935 m. kovo 23 dienos.

Procesas vyko Kaune, Teisingumo rūmų salėje (dabartinėje filharmonijoje). Tarp teisiamųjų buvo pastorius, Seimelio pirmininkas, krašto prokuroras, banko direktorius, teisininkai, dvarininkai, mokytojai, atsargos karininkai, smogikai, teroristai ir kt. Suimtų buvo 80, kiti paleisti už užstatą arba atiduoti policijos priežiūrai. Tarp suimtųjų buvo E. Noimanas, V. Bertulaitis, SOVOG apskričių bei smogiamųjų būrių vadai, J. Jesučio žudikai, teroristai ir kt.

Nacių teismo procesas. Bernhard Waldmann (flickr.com) nuotr.

Prokuratūra iškvietė 296, o teisiamieji – 211 liudininkų. Teisme dalyvavo trys vertėjai, 15 ekspertų, budėjo gydytojas, dirbo stenografistės ir mašininkės.

Bylą nagrinėjo Kariuomenės teismas, kuriam pirmininkavo plk. Silvestras Leonas. Kaltinimą teisme palaikė prokuroras E. Vymeris ir Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas Dionizas Monstavičius. Advokatai Mykolas Sleževičius ir Zigmas Toliušis palaikė civilinius ieškinius J.  Jesučio žudikams ir pasikėsinusiems į V. Lopą.

Teisiamuosius gynė devyni advokatai. E. Noimaną gynė baudžiamosios teisės profesorius V. Stankevičius.

Kaltinamasis aktas buvo skaitomas keturias dienas. Jis nušvietė CSA ir SOVOG priešvalstybinę veiklą ir parodė, kaip į ją buvo įtrauktas krašto valdžios aparatas.

Teodoras Zasas teisme. „Memeler Dampfboot” nuotr.

1935 m. kovo 23 dieną S. Leonas su teisėjais užsirakino teismo patalpose, atjungė telefonus ir nė karto neišėję iš Teisingumo rūmų tris paras rašė nuosprendį.

Kovo 26 dieną paskelbtas nuosprendis: keturiems J. Jesučio žudikams – mirties bausmė sušaudant, dviem teroristams, kurie kėsinosi nužudyti V. Lopą, – sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos, E. Noimanui ir jo pavaduotojui Bertulaičiui – po 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, SOVOG devyniems grupių ir smogikų vadams – po 10 metų, trims SOVOG veikėjams – po 8 metus, CSA vadui T. Zasui, jo pavaduotojui Ropui ir dešimčiai grupių vadų – po 8 metus, penkiasdešimt penkiems – nuo 1 iki 6 metų kalėjimo.

Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimas, įrengtas 1925 m. buvusiame Vokietijos muitinės pastate ir teritorijoje. Jame buvo kalinti ir Klaipėdos krašto naciai. Į Klaipėdos kraštą 1939 m. kovo 23 d. įžengus hitlerinės Vokietijos kariuomenei, į Bajorus atvyko Ernstas Noimanas, kuris po antilietuviško mitingo įsakė kalėjimą susprogdinti. Kretingos muziejaus nuotr.

Iš viso buvo nuteisti 87, išteisinti 35 asmenys. Nukentėjusiam V. Lopui iš J. ir E. Valaičių priteista kas metai mokėti po 378 litus ir 500 litų gydymosi išlaidų, o Jesutienei iš jos vyro žudikų – 43 260 litų.

Procesui – didelis žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys

Teismo procesas buvo labai plačiai nušviečiamas ne tik vietos spaudoje, bet ir užsienyje, transliuotas per Lietuvos radiją.

Į Teisingumo rūmų salę galima buvo patekti tik su specialiais kvietimais arba įsigijus bilietus. Jų neliko akimirksniu. Būriai smalsuolių rinkosi lauke, gaudė bet kokias žinias apie teismo procesą.

Tuometinis pagrindinis šalies dienraštis „Lietuvos aidas“ pirmąją teismo dieną – 1934 m. gruodžio 14 d. ne tik informavo apie prasidėjusį istorinį teismo procesą, bet ir vaizdžiai aprašė susidomėjimą juo.

Susidomėjimas byla – ypatingas: apie 20 užsienio spaudos specialių korespondentų ir visų Lietuvos dienraščių atstovai, o ir šiaip publikos, kiek tik tilpo į salę; bilietus į teismo salę jau vakar išgrobstė kaip kokią brangenybę. Norėjusių bilietus gauti, bet negavusių, žinoma, pasiliko dar tiek, kad jokia Kauno salė nesutalpintų“, – pirmame  puslapyje rašė „Lietuvos  aidas“, pažadėjęs savo skaitytojus apie bylos eigą „painformuoti kuo plačiausiai“. Tą ir darė praktiškai kiekviename numeryje.

Atkreiptinas dėmesys, jog nedidelės apimties informacija laikraštyje spausdinama labai operatyviai, tą pačią dieną, vos tik prasidėjo teismas.

O štai jau kitą dieną, šeštadienį, pirmame puslapyje straipsnyje „Viso pasaulio dėmesys nukreiptas į Kauną“ išsamiai aprašomas (pagal dabartinę terminiją) parengiamasis teismo posėdis.

Jame taip pat informuojama, jog nušviesti teismo proceso atvyko „beveik visos Europos ir net Amerikos laikraščiai”,  vardijami žurnalistai bei kokioms žiniasklaidos priemonėms jie atstovauja. Tarp jų rasime nemažai ir tokių, kurios eina iki šiol, pvz., prancūzų „Le Tempe”, italų „Corriere dela Sera”, „La Stampa” ir kt.

Ir taip išsamiai teismo procesas buvo nušviečiamas praktiškai visuose „Lietuvos aido“ bei kitų šalies laikraščių numeriuose visą laiką, kol vyko bylos nagrinėjimas. Beje, spaudoje buvo informuojama ir apie tai, kaip šį procesą atspindi užsienio spauda.

Štai gruodžio 20 d. „Lietuvos  aido“  informacijoje „Vokiečiai pripažįsta neumaninkus turėjus ryšių su Berlynu“, remiantis Eltos pranešimu, perpasakojamas „Berliner Boersenzeitung“ vedamasis, kuriame piktinamasi Klaipėdoje vykstančiu procesu, tačiau teigiama, jog „laikraštis pripažįsta, kad klaipėdiečiai palaikė tiesioginius ar netiesioginius santykius su kai kuriais reicho partijos organais“.

Byla, jos nagrinėjimas taip pat buvo plačiai aptarinėjamas visuose visuomenės sluoksniuose, tai buvo didžiausio viešo dėmesio sulaukęs teismo procesas tarpukario Lietuvoje.

Apie teismo priimtą sprendimą, kaip ir apie bylos nagrinėjimo pradžią, „Lietuvos aidas“ skelbia irgi tos pačios, 1935 m. kovo 26 dienos, numeryje.  Nedidelėje publikacijoje išvardinta, kokiomis laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti kaltinamieji, o visą nuosprendį žadama paskelbti kitame numeryje.

Jame, beje, taip pat pranešama, kaip į Kaune priimtą nuosprendį reaguojama Vokietijoje. Nedidelėje Eltos publikacijoje, pavadintoje „Įspūdis Berlyne” rašoma: „Nesuklastotas įspūdis, kurį čia padarė Lietuvos kariuomenės teismo paskelbtas sprendimas Neumano, Sasso ir jų bendrų byloje geriausiai pastebimas tarpe bešališkų eilinių Vokietijos žmonių. Eilinis praeivis gatvėje, perskaitęs laikraščiuose sensacingai paskelbtus mirties sprendimus, visų pirma klausia, už ką tie sprendimai buvo padaryti. Tačiau jis čia pat tuose pačiuose laikraščiuose skaito, kad pasmerktieji yra vachmistro Jesučio nužudytojai. Tada jam aiškėja”. (...)

Toliau straipsnyje teigiama esą „visai kitokį įspūdį pasistengė sudaryti oficialūs vokiečių organai, ypatingai spauda, skelbdama Lietuvos kariuomenės teismo sprendimus”. Straipsnyje piktinamasi, kad vokiečių telegramų agentūra „deda antraštę „Pasibaisėtini Kauno sprendimai”, cituojamos ir kitų leidinių panašios antraštės bei publikacijų turinys. Tačiau kartu nurodoma, jog „bešališkuose politiniuose sluoksniuose į Lietuvos kariuomenės teismo sprendimo paskelbimą žiūrima labai ramiai”.  

Net ir pasibaigus istoriniam teismo procesui, bylos atgarsiai dar ilgai skambėjo ir Lietuvos, ir užsienio spaudoje.

Tačiau vadinamasis Kauno procesas formavo ryškias antilietuviškas nuotaikas pačioje Vokietijoje. Adolfo Hitlerio vyriausybė ėmė grasinti Lietuvai, 1934 m. kovo 14 d. paskelbė šalies ūkiui pakenkusią ekonominę blokadą, o 1935 m. kovą sutraukė prie Rytų Prūsijos sienos kariuomenės dalinių.

Buvo imtasi prievartos ir prieš Rytprūsiuose gyvenusius lietuvius, nusiaubtos ir uždarytos jų draugijos ir organizacijos.

Tuo metu Lietuvos vyriausybė, spaudžiama Vokietijos, 1935 m. balandį atšaukė gubernatorių Joną Navaką, o prezidentas buvo priverstas gegužės 18 dienos aktu mirties bausmę žudikams pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. Be to, palaipsniui buvo pradėta išleidinėti nuteistuosius. Paskutinieji 1938 metais buvo paleisti E. Noimanas, Bertulaitis, J. Jesučio žudikai ir teroristai, bandę nužudyti V. Lopą.

1939 m. kovo 23 dieną A. Hitleriui užgrobus Klaipėdos kraštą, jis, atvykęs į Klaipėdą, apdovanojo E. Noimaną (dešinėje – jo 1939 m. portretas) auksiniu NSDAP nario ženkleliu.

Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėją D. Monstavičių gestapas 1942 m. suėmė ir iki karo pabaigos kalino Sachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Išlikęs gyvas jis 1948 m. Vakarų Vokietijoje Heidelbergo universitete apsigynė disertaciją tema „Klaipėdos krašto byla“, kuriai panaudojo kaltinamojo akto medžiagą – 528 psl. apimties knygą, kurios po vieną egzempliorių buvo gavę visi 122 teisiamieji. Keli kaltinamojo akto egzemplioriai yra išlikę bibliotekose.

Noimano – Zaso proceso reikšmė

Nepaisant tokios bylos baigties, pasak istorikės I. Jakubavičienės, E. Noimano ir T. Zaso byla tuo metu buvo didžiausias teismo procesas prieš NSDAP inspiruotų užsienio vokiečių partijų ardomąją veiklą Europoje.

„Jis simbolizuoja nepaprastai drąsų ir reikšmingą teisinį politinį Lietuvos iššūkį keliasdešimt kartų didesnei ir galingesnei valstybei. Byla turėjo lemiamą įtaką lietuvių visuomenėje formuojant neigiamą požiūrį ne tik į reichą, bet ir į vokiečių tautinę mažumą“, – publikacijoje „Dar kartą apie Ernsto Neumonno ir Theodoro Sasso procesą” rašo humanitarinių mokslų daktarė.

I. Jakubavičienės teigimu, minėta byla įrodė Lietuvos slaptųjų tarnybų, prokuratūros ir teismų profesionalumą. Jos nuomone, šio proceso svorį sumenkino tik per maža didžiųjų Europos valstybių politinė parama.

Adolfas Hitleris ir Ernstas Noimantas Klaipėdoje 1939 m. kovą.

I. Jakubavičienė cituoja naujausius Arvydo Anušausko ir Gražinos Sviderskytės tyrimus, kurie esą pateikia drąsią išvadą: E. Noimano ir T. Zaso procesas buvo savalaikis ir reikšmingas žingsnis, kurio nežengus Vokietija būtų pirmoji suskubusi išprovokuoti ginkluotą susirėmimą ir atsiuntusi savo kariuomenę kraštui „išvaduoti“. Šio proceso metu buvo įrodyta, kad Vokietija vadovavo rengiant ginkluotą sukilimą, bet vėliau šio plano atsisakė. Galbūt dėl to, kad 1935 m. prisijungusi Saro sritį ir pradėjusi atvirai stiprinti karines pajėgas Vokietija tikėjosi atplėšti nuo Lietuvos šį kraštą darydama diplomatinį spaudimą.

Adolfas Hitleris ir Ernstas Noimantas Klaipėdoje, Teatro balkone 1939 m. kovą.

„A. Anušauskas ir G. Sviderskytė konstatavo, kad jų tyrimas nėra galutinis taškas, nes daugelis šios istorijos faktų iki šiol nežinomi“, – daro išvadą I. Jakubavičienė.

Vėliau kai kurie istorikai Lietuvoje prieškariu vykusį Noimano – Zaso procesą prilygino mažajam Niurnbergui.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-23

3 komentarai apie “Noimano – Zaso procesas – mažasis Niurnbergas?”

  1. 1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj.

    2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.

    Tiems, kas rašo komentarus tinklaraštyje ir nežino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
    rekomenduojame nuvykti į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį……

  2. nuotraukoje iš Landtago (Seimelio) posėdžio protokolą rašo
    Fräulein Siemoneit, t. y. Simonaitytė 🙂

  3. „Atvira Klaipėda”, tęsdama iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįkart pasakoja, kaip vyko karinė operacija, kurios dėka Klaipėdos kraštas pagaliau tapo Lietuvos dalimi.
    Taigi … Apsispreskite tai sukelimas ar karine operacija 🙂 Aplamai Wikipedia idomiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt