Sūris Mažojoje Lietuvoje, be abejo, buvo gaminamas ir anksčiau, tačiau būtent Tilžės sūris – tai šveicarų tradicijų ir derlingų Nemuno pievų kūrinys.

Šveicarų pabėgėliai, protestantai, po Didžiojo maro į Mažąją Lietuvą atsigabenę savo receptus ir pritaikę juos prie vietos sąlygų, išrado tikrą kulinarinį stebuklą, kuriuo apdovanojo visą Europą.

Šeimyninė pieninė Jovarynėje (vok. Milchbude, dabartinė Pagėgių apskirtis). Nuotraukoje – šveicarų Streitų šeima. tilsiter.ch nuotr.

Panelė Klunk iš Žilių

Tarp daugybės legendinio sūrio atsiradimo versijų dažniausiai minima ta, kurią išdėstė Aleksandras Etlas (Alexandr Ettl) knygoje „Sūriai“. Pasak autoriaus, Tilžės sūrį pradėjo gaminti Vestfalių (Westphal) šeima, atsikėlusi iš Šveicarijos Ementalio apylinkių (Berno kantonas) į Mažąją Lietuvą.

Mažojoje Lietuvoje, Jovarynės (vok. Milchbude) ūkyje, Vestfaliai bandę pasigaminti ementalio sūrį, tačiau dėl vietinių karvių pieno jiems išėjęs visiškai originalus produktas. Vėliau jį ir pavadinę Tilžės vardu.

Pagal A. Etlą, Vestfaliai buvo kilę iš menonitų. Tai protestantai, kurie į Mažąją Lietuvą atsikraustė po didžiojo maro (1709-1711 m.). Didžiausia menonitų kolonija buvo įsikūrusi Nemuno žemupyje, prie Tilžės.

Aleksandro Etlo pasakojimą apie ponios Vestfal kilimą iš Šveicarijos papildo dr. Kurtas Šutcleris (Kurt Schutzler) savo knygoje „Trumpa Rytų Prūsijos sūrininkystės ir Tilžės sūrio istorija“ („Kurze Geschichte der Ostpreußischen Kaserei und des Tilsiter Kases“, 1933 m.).

Dr. K. Šuclerio duomenimis, Tilžės sūrio išradėja panelė Klunk, būsimoji ponia Vestfal (vardas neišliko), 1790 m. gimė ir užaugo kaime 19 km nuo Tilžės – Žiliuose (vok. Szillen, Schillen, rus. Žilino, Kaliningrado sr.), kur tuo metu gyveno lietuviai bei atkilėliai iš Šveicarijos, Zalcburgo, Švabijos etc.

Žilių gyvenvietė minima nuo 1580 m. 1629 m. joje pastatyta medinė bažnyčia. 1723 m. minimas precentorius (vaikų mokytojas). 1785 m. čia buvo du vėjo malūnai ir 23 ugniakurai.

Tilžės sūrinių produkcija buvo paklausi visoje Europoje. Prieš karą Tilžėje ir jos apylinkėse veikė per 50 sūrinių, kurios pagamindavo daugiau nei 4 600 tonų šios rūšies sūrio per metus. Bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.

Būdama 13 metų, panelė Klunk apsigyveno pas gimines sūrininkus, ūkyje netoli Tilžės. Čia ji išmoko gaminti sūrį „Birjoler’, kurį vėliau žmonės pervadino į „Brioler”. Panelė Klunk paliko užrašus, pagal kuriuos, Tilžės sūris buvo gaminamas nuo 1790 m. namų reikmėms. Vėliau ji ėmusi pardavinėti šį sūrį Tilžės turguje.

1822 m. panelė Klunk ištekėjo ir tapo ponia Vestfal. Sutuoktiniai įsikūrė Tilžėje. Užaugus sūnui Henrikui, ponia Vestfal įkūrė sūrinę, pavadino ją paveldėtojų ir gamintojų vardu – „Westphl Nachfr., Inh. Otto Braun” – ir ėmė gaminti sūrį „Brioler”. Verslas sekėsi taip gerai, kad 1840 m. Vestfaliai jau laikė nemenką pieno produktų gamyklėlę. Tilžėje gamyklėlė gyvavo penkerius metus – iki ponios Vestfal mirties 1845 m. Vėliau sūrinė buvo perkelta į kitą Memelio (Nemuno) krantą, į Jovarynę (vok. Milchbude), kur šeima turėjo nuosavos žemės. Šiame ūkyje jau gimė sūris Tilžės pavadinimu.

Sūrininkų mokykla

XX a. pradžioje Tilžėje buvo įkurta sūrio gamintojų draugija. Pieno kokybei ji kėlė labai aukštus reikalavimus.

1928 m. Sausininkuose (vok. Sauseningken, šiandien gyvenvietė nebeegzistuoja) buvo atidaryta Tilžės sūrinės mokykla, kuri ruošė gamybos specialistus.

Sūrininkų gamybinė mokykla-internatas Sausininkuose.

1932 m. įkurta pieno kokybės kontrolės ir produkcijos standartizavimo bazė.

1938 m. Karaliaučiuje vykusioje maisto produkcijos parodoje net 46 Tilžės sūrio gamintojai nuskynė laurus.

XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Tilžėje ir jos apylinkėse veikė per 50 sūrinių, kurios pagamindavo daugiau nei 4 600 tonų šios rūšies sūrio per metus.

Tilžės miestelis gyvuoja Šveicarijoje

Paskutinis prūsiškojo Tilžės sūrio gamintojas Jovarynėje buvo Liudvigas Jagstas (Ludwig Jagst) su savo žmona Ana (Anna Margarethe Helene, gimusi Bastian). Jie abu buvo ištremti į Sibirą. Vyras mirė pakeliui, moteris – viename iš Uralo lagerių. Jų sūrio ūkis buvo susprogdintas.

Po 1945 m. beveik visos gamyklos sustojo.

Po karo originalaus Tilžės sūrio gamybą išgelbėjo Otas Vartmanas (Otto Wartman), karo išvakarėse iš Klaipėdos pabėgęs į Šveicarijos Turgau kantoną, Holchofo (Holzhof) miestelį. (Sklido gandas, kad jo prosenis nušvilpė receptą iš ponios Vestfal…) Jo palikuonys Šveicarijoje iki šiolei gamina Tilžės sūrį pagal slaptą receptą, perduodamą iš kartos į kartą.

Šis produktas dabar patenka į geriausių pasaulio sūrių 20-uką.

2007 m. Holzhofo miestelis netgi oficialiai buvo pervadintas Tilže.