Tai buvo seniai. Tada, kai per Kalėdas dar spausdavo šaltis ir lauke būdavo daug sniego.

Vienkiemyje pas močiutę netoli Salantų per Kūčias kambary degdavo žibalinė lempa, pakabinta ant sienos, nes elektra atokaus vienkiemio dar nebuvo pasiekusi. Eglutės irgi, regis, nebūdavo (arba jos tiesiog nepamenu), jau nekalbant apie kokias nors dovanas – Žemaitijoje nebuvo tradicijos jų dovanoti net ir vaikams.

Anų tolimų – šaltų, snieguotų ir žvaigždėtų – vaikystės Kalėdų prisiminimas ragina uždegti žvakutę šalia prakartėlės bažnyčioje – kaip padėką už perduotą tradiciją a.a. močiutės atminimui. Palmiros Mart nuotr.

Užtat lauke juodame kaip smala danguje mirgėdavo tūkstančiai ryškių žvaigždžių, o mėnulis mėlyna šviesa užliedavo priešais esantį sniego pripustytą kiemą, ir tas nutįsęs takas buvo panašus į Kalėdų Senelio rogių paliktas vėžes.

Nuo spaudžiančio speigo priemenėje užšaldavo ant medinio suolo kibire pastatytas vanduo iš šulinio, o norint jo atsigerti, ledą tekdavo pramušti aliuminio puodelio dugnu. Bet užtat kokio neįtikėtino gardumo tas vanduo būdavo, ir jo, šalto kaip ledas bei tyrut tyrutėlio, pakakdavo ilgam vos vieno vienintelio gurkšnio!

Nei tradicinė žemaičių kanapių spirginė, nei pupos, nei žirniai, nei silkė, nei cibulynė bei kiti Kūčių vakarienės valgiai nebuvo tie, kurie būtų labai džiuginę mažus vaikus, tačiau kvepiantys antaniniai obuoliai, iš močiutės sodo išlaikyti specialiai Kūčioms, buvo tas skanėstas, kurio skonį įsimeni visiems laikams ir kokio nė už jokius pinigus dabar nenupirksi jokiame prekybos centre.

Bet eiti per tamsų kiemą, apgaubtą pro langus žibalinės lempos šviesos metamų šešėlių, į tvartą klausytis, ar gyvuliai prašneko žmonių kalba, nebereikėjo: šventai tikėjome, jog taip ir yra šią ilgiausią šventą metų naktį.

O vėliau buvo tik Naujieji metai. Rusakalbėje Klaipėdoje Kalėdų anuomet niekas nešvęsdavo – nei mes, nei mūsų kaimynai. Visi švęsdavo tik Naujuosius metus su Seniu šalčiu, Snieguročka bei per centrinį Maskvos kanalą rodomu kasmetiniu „Žydruoju žiburėliu” su Edita Piaf, Arkadijum Raikinu, Muslimu Magomajevu & Co.

Tik kažin kažkodėl, mintiju sau, nemaža dalis mano bendraamžių dabar vengia pripažinti šį faktą, tarsi būtų pamiršę, jog ir Kūčios, ir Kalėdos anuomet buvo eilinės darbo dienos? Tiesa, Kūčių vakarienę nemaža dalis lietuvių ruošdavo, o jau vėliau, atgavus Nepriklausomybę, vakarykščiai komunistai silkės valgymą per Kūčias mėgo naudoti kaip jų „tylaus pasipriešinimo” sovietiniam režimui įrodymą. Nutylėdami, kad kitą dieną vietoj bažnyčios skubėdavo į eilinį TSKP susirinkimą… 🙂

Bet einantys metai viską sudėlioja į savo vietas. Supranti, jog ankstyvos vaikystės žvaigždėtos, snieguotos, šventos Kalėdų nakties prisiminimas yra ta tikroji, svarbiausioji vertybė, kuri jau daugybę metų vėl ir vėl sukviečia šeimą prie bendro Kūčių stalo uostamiesčio daugiabutyje.

Ir nors dabartinės Kalėdos pagal orus už lango labiau panašesnės į Velykas, anų tolimų – šaltų, snieguotų ir žvaigždėtų – vaikystės Kalėdų prisiminimas ragina bažnyčioje šalia prakartėlės nepamiršti uždegti žvakutės – kaip padėkos už perduotą tradiciją a.a. močiutės atminimui…