„Atvira Klaipėda“ tęsdama iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį” šįkart pasakoja apie tai, kaip prieš 80 metų Lietuva tapo dar viena hitlerinės Vokietijos auka ir 16 metų valdyto Klaipėdos krašto neteko nepareikšdama net protesto.
Kai kurie istorikai tvirtina, kad Klaipėda buvo prarasta ne tik dėl bendros nepalankios tarptautinės konjunktūros, bet ir dėl ypač nekonstruktyvios tuometinių opozicinių jėgų Lietuvoje veiklos.
Hitleris Turgaus gatvėje, Teatro aikštės prieigose. Klaipėdos universiteto bibliotekos archyvo nuotr.
Pirmasis planas – dar 1938 m. kovą
Profesorius dr. Vygantas Vareikis sako, kad realūs pavojaus debesys pirmą kartą virš Klaipėdos buvo pakibę jau 1938-ųjų pavasarį, kai kovo 17 d. Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą. Jau kitą dieną Hitleris išleido direktyvą vokiečių karinėms pajėgoms parengti Klaipėdos krašto užėmimo planą.
„Slaptas Klaipėdos anšliuso scenarijus buvo pavadintas „Laivyno paradu” (Flottenparade). Tikėtasi, kad ši karinė operacija truks vos kelias valandas. Karinės pajėgos turėjo išsirikiuoti per dešimt jūrmylių nuo Klaipėdos, I desantinio korpuso batalionas perkeliamas į keturis išminavimo eskadros laivus, kurie įplaukę į Klaipėdos uostą pradėtų išsilaipinimo operaciją, o vėliau desantininkai patrauktų geležinkelio stoties link, pakeliui užimdami lietuvių valdžios įstaigas ir supdami kareivines. Jei būtų didesnis bangavimas ar lietuviai imtų stipriai priešintis, vokiečių kariai desantinėmis valtimis turėjo išsilaipinti prie Girulių ir Karklės. Tokiu atveju buvo numatytas ir miesto apšaudymas iš laivų ir aviacijos. Vienintelio karo laivo „Antanas Smetona“ ir trijų priešlėktuvinių pabūklų – vokiečių žvalgyba jų tik tiek suskaičiavo – nebijota, nutarta vengti tik manevringesnių pasienio tarnybos katerių. Tuo pat metu sausumos kariuomenė veržtųsi visais keliais iš Rytprūsių pusės, siekdama užimti didesnę Vakarų Lietuvos dalį iki pat Šiaulių”, – pasakojo istorikas.
Dr. Vytautas Jokubauskas sako, jog tuomet Vokietijos karinės jūrų pajėgos buvo sukoncentruotos prie Bornholmo salos, kad galėtų Klaipėdą pasiekti per keletą valandų. O daliniai Rytprūsiuose kovo 18 d. buvo įžengę į puolimui parengtas zonas, desanto korpusas kreiseriais „Nūrnberg”, „Koln” ir „Leipzig” buvo pajudėję Klaipėdos link.
Tačiau kovo 19 d. Lietuvos politikams priėjus prie išvados, kad esant nepalankioms politinėmis aplinkybėmis priešintis karine jėga yra beviltiška, lenkų ultimatumas buvo priimtas, o „Laivyno paradas“ neįvyko.
Pasak istoriko, politologo dr. Česlovo Laurinavičiaus, kovo 18 d. Reicho užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui perskaitė vadinamuosius 11 reikalavimų, pagal kuriuos Lietuva privalėjo Klaipėdos krašte atšaukti karo padėtį, paleisti kalinamus nacistinius veikėjus ir kitaip neslopinti jų veiklos krašte.
„Lietuvai praktiškai tai reiškė palikti Klaipėdos kraštą savieigai su neišvengiama jo praradimo perspektyva. Vis dėlto Lietuvos padėtis 1938 m. pavasarį dar neatrodė beviltiška. Ribbentropas savo reikalavimus pateikė nenurodydamas terminų ir labiau pageidavimo forma. Kita vertus, Lietuva tuo metu dar jautė Klaipėdos konvencijos signatarių – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – paramą. Lietuvos pasiuntiniui Londone Broniui Balučiui Foreign Office buvo pasakyta, jog karo padėtis Klaipėdos krašte „techniškai” statutui neprieštarauja, ir tik patarta siekti, kad santykiai su krašto gyventojais „būtų sklandūs”. Panašią nuomonę reiškė ir Paryžius. Pagaliau užmezgusi diplomatinius santykius su Lenkija, Lietuva galėjo tikėtis tam tikros paramos ir iš Varšuvos, kuri Klaipėdos problemai nebuvo abejinga”, – rašė Č. Laurinavičius.
Spaudimas prasidėjo rudenį
Pasak Č. Laurinavičiaus, nuo spalio pradžios Lietuvos atžvilgiu prasidėjo diplomatiniai ir propagandiniai Vokietijos priekaištai ir padėtis darėsi nepavydėtina. Visgi, pasak istoriko Algimanto Kasparavičiaus, prezidentas Antanas Smetona iš principo nebuvo linkęs bendrauti ir derėtis su Hitleriu. Vėlyvą 1938 m. rudenį, jau po Miuncheno konferencijos, jis kategoriškai atmetė K. Škirpos ir generalinio konsulo Karaliaučiuje Leopoldo Dymšos siūlymus jam akis į akį susitikti su Hitleriu ir tartis dėl Klaipėdos bei dvišalių santykių sureguliavimo.
Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje dar spalio 20 d. pranešė į Kauną apie Hitlerio apsisprendimą imti Klaipėdą, ir kad tai planuojama atlikti 1939 m. pavasarį. Spalio 21 d. Hitleris patvirtino savo kovo 18 d. duotą įsakymą ruoštis užimti Klaipėdą „artimiausiu metu”. Lapkričio 24 d. tas nurodymas buvo dar kartą patvirtintas.
1938 m. nuotaikos Klaipėdoje. „Memeler Dampfboot” nuotr.
„1938 m. lapkričio-gruodžio mėn. archyviniai dokumentai rodo desperatiškas Lietuvos valdžios priemonių, kuriomis pavyktų sušvelninti Reicho spaudimą, paieškas. Buvo pakeistas pasiuntinys Berlyne: vietoje nuosaikaus Jurgio Šaulio paskirtas provokiškos orientacijos Karys Škirpa. Reorganizuota vyriausybė: vietoje S. Lozoraičio užsienio reikalų ministru paskirtas Juozas Urbšys. Kartu ieškota galimybių susitikti su Vokietijos vadovais – Ribbentropu ar net pačiu Hitleriu – siekiant išsiaiškinti, ką dar turi padaryti Lietuvos valdžia, kad Reichas liktų patenkintas. Kaunas buvo pasiruošęs sutikti net su radikaliu Klaipėdos krašto statuto keitimu, paliekant Klaipėdai laisvojo miesto statusą (kaip Dancingo). Tokiame kontekste gana drastiškai išsiskyrė pasiuntinio Paryžiuje Petro Klimo pozicija: jis siūlė sutraukti į Klaipėdos kraštą kariuomenę ir pakelti propagandinį triukšmą prieš Vokietijos agresiją, tuo tikintis priversti Berlyną derėtis; kita vertus, teigta Klimo, „bombų nebijome, nes nėra ką bombarduoti, išskyrus bakūžes ir Kauno erzacpastatus”. Tačiau iš Berlyno jokio pozytivaus atsako nesulaukta. Ten tuo metu buvo priimta nuostata – vengti oficialių susitikimų su lietuviais ir neatskleisti tikrųjų planų. Tikėtasi, jog demoralizuota bei įvaryta į kampą Lietuva pasiduos Berlyno valiai ir pati „savo noru“ grąžins Klaipėdą Reichui”, – rašė Č. Laurinavičius.
Anot jo, pagal naują, lapkričio 25 d. Reicho paruoštą scenarijų, Klaipėdos prijungimas turėjęs įvykti tuojau pat po gruodį numatytų Klaipėdos krašto Seimelio rinkimų, „stichiško apsisprendimo pagrindu”. Visgi lapkričio 28 d. buvo duotas fiurerio įsakymas stabdyti tokią įvykių eigą. Gruodžio pirmomis dienomis jau visos atitinkamos Reicho struktūros buvo informuotos, kad akcija Klaipėdoje „dar kartą atidedama”.
1938 m. vasarį iš kalėjimo paleisto Dr. Ernesto Neumano rinkiminės kampanijos į Klaipėdos krašto Seimelį akimirkos. „Memeler Dampfboot” nuotr.
Č. Laurinavičius mano, kad yra pagrindo teigti, jog 1938 m. lapkričio pabaigoje pasirodę Varšuvos ir Maskvos aljanso kontūrai vertė Berlyną stabtelėti sprendžiant Klaipėdos klausimą.
„Vokietijai buvo svarbu, kad Klaipėdos aneksija atrodytų kaip taikus Lietuvos ir Vokietijos susitarimas, neužkertantis kelio tolimesniems dvišaliams santykiams. Taip būtų išvengta galimų neigiamų aneksijos pasekmių – Lietuvos ir Lenkijos pastūmėjimo viena kitos linkme”, – sako prof. dr. Vasilijus Safronovas.
Anot V. Vareikio, 1938 m. gruodžio 10 d. memorandume, skirtame Hitleriui, užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas padarė išvadą, jog Lietuva yra pasirengusi bet kokioms nuolaidoms, sudarysiančioms sąlygas Klaipėdos krašto gyventojams turėti „vokišką valdymo sistemą”. Buvo išdėstytos ir priežastys, kodėl reikia atidėlioti Klaipėdos krašto užėmimą – Lietuva yra padariusi labai daug nuolaidų Klaipėdos vokiečiams, kurie jaučiasi tarsi gyventų Reiche, tad forsavus Klaipėdos užėmimą gali kilti stiprios antivokiškos nuotaikos, kuriomis pasinaudotų Lenkija.
Konvencijos garantai nusiplovė
Pasak Č. Laurinavičiaus, neatmestina prielaida, kad 1939 m. pavasarį Reiche sprendimą pagaliau užimti Klaipėdą be visų kitų dar paskatino ir aplinkybė, kad kovo pirmomis dienomis Klaipėdoje įsikūrė Lenkijos konsulas, ėmęs ten aktyviai veikti.
Tuo metu A. Kasparavičius, cituodamas Lietuvos diplomatų pranešimus konstatuoja, kad 1939 m. pradžioje Lietuvos diplomatija psichologiškai jau buvo susitaikiusi su Klaipėdos netekimu ir ją iš esmės domino klausimas, kokia forma ar kokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis šis kraštas bus prarastas.
Klaipėda 1939-ųjų sausį. „Memeler Dampfboot” nuotr.
Anot Č. Laurinavičiaus, Lietuvos politinis elitas Klaipėdos krašto klausimu buvo pasiskirstęs lyg ir į dvi grupuotes.
„Vienoje jų, kuriai atstovavo pats prezidentas Antanas Smetona, neturėta iliuzijų, kad Vokietija nesieks atsiimti Klaipėdos kraštą. Tokiam atvejui buvo planuotas ginkluotas pasipriešinimas, bet tik esant tikimybei sulaukti pagalbos iš išorės. Kartu buvo numatoma Klaipėdos praradimo galimybė, siekiant išsaugoti likusios Lietuvos suverenumą. Bet kartu nusistatyta stengtis nesutikti su savanorišku Klaipėdos atidavimo variantu. Bent jau kaip tvirtina savo atsiminimuose Škirpa, jam išvykstant į Berlyną atstovauti Lietuvai, Smetona nurodęs: „Svarbu, kad nepadėtume parašo po kokiu nors raštu, kurį vokiečiai vėliau galėtų aiškinti kaip neva Lietuvos laisvą Klaipėdos krašto išsižadėjimą.” Tuo tarpu kitos grupuotės nuomone, ryšį su kraštu – kad ir formalų – galima buvę išsaugoti einant į artimą sąjungą su Vokietija. Tokios orientacijos vienas iš ryškesnių propaguotojų buvo tapęs pats naujai paskirtas pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. Panašu, kad Škirpos ir jo šalininkų tikėjimas „išgelbėti Klaipėdą” formavosi veikiamas Berlyno vestos taktikos – sudaryti lietuviams įvaizdį, kad Reiche Lietuvai teikiama ypatinga reikšmė, neatveriant tikrųjų Reicho tikslų. Beje, tokiame kontekste labai tiko ir paskleista versija apie Hitlerio pažadą Chamberlainui Klaipėdą palikti lietuviams”, – rašė Č. Laurinavičius.
Klaipėda 1939-ųjų sausį. „Memeler Dampfboot” nuotr.
Kovo 13 d. K. Škirpa slapta J. Urbšiui pranešė, kad „gerai informuotų“ šaltinių teigimu, Vokietija kovo 14 d. žygiuos į Klaipėdos kraštą, bet tada daliniai pajudėjo į Čekoslovakiją. Pasak V. Vareikio, tą pačią kovo 13-ąją Lietuvos ministras pirmininkas Vladas Mironas užsiminė Britanijos pasiuntiniui Kaune Thomui Hildebrandui Prestonui, kad Vokietijos anšliusui realizuoti tereikia tik Seimelio pritarimo. Kartu ministras pirmininkas pripažino, „kad šešiolikos metų kova dėl Klaipėdos yra pralaimėta”.
Po Čekoslovakijos sunaikinimo pasklidus gandams, kad atėjusi eilė ir Klaipėdos krašto anšliusui, K. Škirpa gavo Kauno pavedimą išsiaiškinti, kiek tie gandai pagrįsti, ir atliko atitinkamus vizitus Reicho instancijose, kur buvo patikintas, kad „gandai nepagrįsti”. Vokietijos užsienio reikalų ministerija užsienio spaudos agentūroms padarė ir viešą paneigimą dėl gandų apie ruošiamą Klaipėdos anšliusą. Kovo 17 d. „Lietuvos aidas” rašė: „Gandus paneigė ir vokiečių oficiozinė agentūra. Agentūra tvirtina, kad nėra jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kad „reichas turėtų bet kokių intencijų artimoje ateityje Klaipėdos kraštą prijungti prie Vokietijos”.
Dieną prieš tai Lietuvos vyriausybė formaliai perspėjo Didžiąją Britaniją apie didėjantį Vokietijos pavojų Klaipėdai, bet Londonas nutarė nereaguoti. Užsienio reikalų sekretorius lordas Halifaxas sutiko su užsienio reikalų sekretoriumi Aleksandru Cadoganu, kad nėra tikslo protestuoti prieš vokiečių veiksmus, jeigu Didžioji Britanija nesiruošia kovoti dėl Klaipėdos krašto statuso išlaikymo.
„Kaip vaizdžiai pažymėjo Cadoganas, britams dabar svarbiau didesnė žuvis negu mailius – biggerfish to fry„, – sako V. Vareikis.
Pasak Č. Laurinavičiaus, analogišką, dar net tiesmukesnę poziciją suformulavo Prancūzija – ji „nebeturi Klaipėdos krašto atžvilgiu jokių įsipareigojimų”. O diena vėliau Foreign Office nutarta informuoti Lietuvos atstovą, kad Britanija „pritars bet kokiems Lietuvos žingsniams Klaipėdos krašte”. Iš Vakarų valstybių ėjo akivaizdi nerašyta rekomendacija – geruoju atiduoti Klaipėdą Vokietijai.
Anot V. Vareikio, kovo 20 d. vykusiame Vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, buvo nuspręsta „Klaipėdos krašto vokiečiams sukėlus nerimą krašte, sudrausti jų ginkluotas pajėgas; tačiau jei tas sudraudimas iššauktų Vokietijos ginkluotą paramą Klaipėdos vokiečiams, tai mūsų ginkluotąsias pajėgas be pasipriešinimo Vokietijos kariuomenei atitraukti į Didžiąją Lietuvą ir čia jiems priešintis“.
Ministras pats įsiprašė
Pasak Č. Laurinavčiaus, kovo 20 d. Romoje buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys iš Italijos kolegos sužinojo, kad J. Ribbentropas pagaliau – po ilgo atidėliojimo – pasiruošęs jį priimti. Bet oficialaus pakvietimo iš Berlyno nebuvo.
„Taigi J. Urbšiui nebuvo net formalaus reikalo Berlyne sustoti. Juolab kad jau būta perspėjimų, jog iš Reicho nėra ko gero tikėtis. Bet Urbšys vis dėlto į Berlyną atvyko. Nežinia, ar tam jis turėjo specialią vyriausybės instrukciją. Panašu, kad vadovavosi dar 1938 m. pavasarį priimtu kursu: nuolaidomis vokiečiams Klaipėdos krašte iki eventualiai tik nominalaus ryšio su kraštu išlaikymo siekti iš Reicho nepuolimo sutarties. Kaip rodė 1938 m. antrosios pusės patirtis, toks kursas neturėjo perspektyvų. Bet akivaizdu, kad patį Urbšį, kaip ir visą Lietuvos užsienio politikos tarnybą, neabejotinai veikė bendraeuropinė nuolaidžiavimo Reichui inercija – vadinamasis bandwagoning refleksas. Be to, jeigu Urbšys nebūtų sustojęs Berlyne, tai Kaune, matyt, būtų nuogąstauta, kad radikalioji opozicija (Škirpa ir jo šalininkai) užpiltų kaltinimais esą praleista gera proga susitarti su didžiuoju kaimynu. Vokietijos spaudimo aplinkoje toks kaltinimas tikriausiai galėjo išmesti iš balno ne tik užsienio reikalų ministrą, bet ir patį prezidentą”, – rašė Č. Laurinavičius.
Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas pasirašo Lietuvos ir Vokietijos sutartį dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Berlynas, 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Pasak V. Vareikio, Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikusi J. Urbšio Pro memoria, aprašanti pokalbį su J. Ribbentropu. Jo metu Vokietijos užsienio reikalų šefas pareiškė, kad „Klaipėdos kraštas nori grįžti į Vokietiją” ir nuo šio fakto reikia pradėti kalbą. Santykiai tarp lietuvių ir vokiečių Klaipėdos krašte darosi vis labiau įtempti ir „dabar yra laikas tą reikalą ryžtingai sutvarkyti”.
J. Ribbentropo jokie Lietuvos užsienio reikalų ministro argumentai nebedomino. Jis atvirai pareiškė apie vokiečių planus.
„Klaipėdos kraštas nori grįžti į Vokietiją. Štai faktas, ir nuo jo reikia pradėti kalbą. Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Vokietijos priešingai tautų apsisprendimo teisei Versalio sutartimi. Po to tą kraštą užėmė prancūzų kariuomenė, o vėliau jį užėmėt jūs. Toks Unrecht galėjo įvykti ir galėjo būti toleruojamas tol, kol Vokietija buvo bejėgė. Dabar klaipėdiečiai yra aiškiai ir labai didele dauguma pareiškę už sugrįžimą į Vokietiją. Jūs žinote, ką reiškia mūsų vadui jo tautiečiai svetur. Jis negali pakęsti ir negali likti neveiklus visur ten, kur vokiečiai būtų skriaudžiami. <…> Jei Lietuvos vyriausybė būtų linkusi grąžinti Klaipėdos kraštą ir jį grąžinti tuoj pat susitarimo būdu, tada Reicho vyriausybė yra pasiryžusi tai padaryti didžiadvasiškai. <….> Jei tačiau Lietuvos vyriausybė nenorėtų eiti šituo išminties keliu, tada raida Klaipėdos krašte būtų tokia, kokia ji būtų. Jei įvyktų ten kokių nors susidūrimų ir bent vienas vokietis žūtų, tada jau nebe mes, politikai, tuo reikalu užsiimtume, o užsiimtų kariuomenė. Ir kariuomenei ėmus veikti Vokietija daugiau į jokias derybas su Lietuva nebeeitų”, – J. Ribbentropo žodžius citavo Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Anot V. Vareikio, J. Ribbentropas spaudė J. Urbšį tuoj pat pasirašyti parengtą Klaipėdos krašto perdavimo sutarties projektą, o vėliau suderinti jį su Lietuvos valstybės institucijomis. Tačiau J. Urbšys, neturėdamas prezidento ir vyriausybės įgaliojimų, griežtai atsisakė tai padaryti, atsakęs, kad vyksta į Kauną ir viską referuos vyriausybei bei prezidentui.
Pokalbio pabaigoje J. Ribbentropas pareiškė atvirą grasinimą – „arba Klaipėdos kraštas bus geruoju, susitarimo keliu, prijungtas prie Vokietijos, ir tada Vokietija atsižvelgsianti didžiadvasiškai į Lietuvos interesus, arba kariuomenė turės žygiuoti, ir tada nežinia kur ji besustotų, nes kariuomenei žygiuojant visokios sienos nustoja reikšmės”.
Emigracijoje publikuotuose tuometinio kariuomenės vado generolas Stasio Raštikio prisiminimuose rašoma, kad asmeninio pokalbio metu J. Urbšys jam pasakęs, jog J. Ribbentropas atsisveikindamas pakartojo: „Labai skubėkite, pone ministrei, labai skubėkite!”
Kapituliacija
Pasak V. Jokubausko, kovo 21 d. 14 val. Kaune prasidėjo Lietuvos vyriausybės posėdis. Jame dalyvavo ir A. Smetona, ir S. Raštikis. Po J. Urbšio pranešimo, kaip rašė tuometis teisingumo ministras Jonas Gudauskis, kažkas iš ministrų „pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą Reichui, pasipriešinimui užsitęsus bent porą savaičių gal įsikištų kitos valstybės“. O į prezidento klausimą, kiek ilgai Lietuva gali priešintis, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis ir S. Raštikis atsakė: „Nė trijų dienų.“
Galiausiai suformuluotas sprendimas, jog Ministrų Taryba, „nerasdama kitos išeities, laiko, kad ji priversta Vokietijos vyriausybės reikalavimą priimti”. Kartu J. Urbšiui buvo pavesta apie tai informuoti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos įgaliotus ministrus Kaune.
Vėliau per krašto apsaugos ministrą Klaipėdos įgulos vadas Antanas Breimelis gavo A. Smetonos nurodymą: atvykus Adolfui Hitleriui, būtina išvengti viešo susitikimo su juo ar jo palydovais, kad vokiečių propaganda nepasinaudotų tuo ir neskleistų gandų, jog lietuviai patys geruoju Klaipėdą Vokietijai perduoda.
Pasak Vyganto Vareikio, dar nepasirašius jokių oficialių krašto perleidimo dokumentų, buvo duoti pirmieji įsakymai įvesti sustiprintą apsaugos padėtį Lietuvoje (išskyrus Klaipėdos kraštą) ir pradėti slaptą karinę evakuaciją Klaipėdos krašte.
Vienintelė šalis, kurioje tokiai įvykių raidai parodytas nepritarimas, buvo SSRS. Įvykus Klaipėdos anšliusui iš SSRS atėjo žinia, kad ten, kaip protesto išraiška, nuspręsta boikotuoti Klaipėdos uostą. Kovo 24 d. „Lietuvos aidas” informavo, jog JAV užsienio reikalų vicesekretorius Sumner Welles spaudos atstovams pareiškė, jog JAV vyriausybė „su gailesčiu turėjo priimt įvykusį faktą” ir iždo sekretoriui įteikė notą dėl „eventualaus pakeitimo Amerikos muitų tarifų gaminiams, ateinantiems iš Klaipėdos”. Jiems turėjo būti taikomi „represiniai” tarifai, kai ir visai reicho produkcijai.
Chaotiška evakuacija
Pasak V. Vareikio, kai Klaipėdoje išaušo saulėtas kovo 22-osios, trečiadienio, rytas ir J. Urbšys su juridiniais ekspertais doc. Petkevičiumi ir dr. Krivicku dar tik sėdo skristi vokiečių atsiųstu lėktuvu į Berlyną, virš Klaipėdos jau pralėkė keli vokiečių lėktuvai su svastikomis. Tai buvo pirmasis Reicho pasisveikinimas, sukėlęs lietuvių paniką.
Kovo 22 d. „Lietuvos aide“ buvo rašoma apie Vokietijos reikalavimus ir pažadus atsižvelgti į „Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos uoste”. Apie Lietuvos valdžios sprendimą nebuvo pranešta, informuota tik, kad „Ministrų Taryba ilgai svarstė susidariusią padėtį” (penkias valandas), o užsienio reikalų ministras apie ją referavo Seimui slaptame posėdyje. Tik vietos laikraštis „Vakarai informavo, kad reikalavimas priimtas.
Anot V. Jokubausko, 8 val. ryto Heilsbergo radiofonas pranešė, kad Vokietijos ir Lietuvos vyriausybės susitarė dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai ir kad šis perdavimas įvyks „dar tą pačią dieną“. Po pusvalandžio apie tai pranešė ir Kauno radijas. Tai buvo pirmasis oficialus pranešimas apie Klaipėdos krašto perdavimą, o Lietuvos radiofonas ir kompetentingos įstaigos tylėjo. Vyriausybė nenorėjo leisti plisti gandams, tuo tikslu buvo net nutrauktas telefono ryšys, ir Klaipėdos gubernatūra neturėjo tiesioginio telefono ryšio su Kaunu.
Lietuvių pasitraukimo iš Klaipėdos akimirkos. „Memeler Dampfboot” nuotr.
„Apie 9 valandą, pradėjo kaukti galinga Celiuliozės fabriko sirena, kuriai pritarė kitų fabrikų sirenos. Uoste stovintys vokiečių laivai taip pat įjungė sirenas. Ėmė skambinti visų miesto bažnyčių varpai”, – pasakojo V. Vareikis.
Anot V. Jokubausko, apie 9 val. Klaipėdoje buvo iškabintos raudonos vėliavos su svastika ir Klaipėdos krašto vėliavos – nurodymas iškabinti vėliavas su svastika buvo duotas Vokietijos vyriausybės, jos buvo keliamos, nors Klaipėdos kraštas dar visą dieną formaliai priklausė Lietuvai.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„9–10 valandą į 6-ojo pėstininkų pulko vadą kreipėsi Klaipėdos vyriausybinių įstaigų vadovai dėl evakuacijos, nes neturėjo jokių nurodymų ir informacijos, kaip elgtis, bet iki vidurdienio visas šias Klaipėdos miesto įstaigas ir Jakų radijo stotį jau buvo užėmę sukarintos Nacionalsocialistų partijos organizacijos SA būriai. Į lietuvišką „Ryto” spaustuvę atėję SA vyrai pareiškė, kad darbas nutraukiamas, ir ją užrakino. Išėjo paskutiniai dienraščių „Lietuvos keleivis” ir „Vakarai” numeriai. Pasienio policija, negavusi jokios informacijos, SA būrių buvo nuginkluota ir išsklaidyta. Ji prie naujos valstybės sienos pradėjo rinktis tik kovo 23 dieną. SA, nors ir nesėkmingai, bandė nuginkluoti Lietuvos karius ir užgrobti karinį turtą. Sunkvežimius, vykstančius su Lietuvos kariuomenės turtu iš Pagėgių, SA sustabdė ir tik majorui Edvardui Kazanskiui pagrasinus granata atsitraukė. Kelyje iš Klaipėdos į Kretingą SA būriai krėtė civilius gyventojus, bandė sustabdyti ir karinį transportą, todėl lydintiems kariams teko šaudyti į orą. Lietuvos kariuomenė, nors ir vengdama konfrontacijos, buvo pasirengusi duoti atkirtį ginkluotoms vietos grupuotėms”, – pasakojo V. Jokubauskas.
Lietuvos kariuomenės turtas kreivinėse kraunamas išvežti. Bundearchiv nuotr.
Pasak jo, mieste tarp lietuvių buvo kilusi visuotinė panika, žmonės bandė atsiimti iš bankų indėlius, bet po kelių valandų pinigų išdavimas buvo įšaldytas. Gubernatoriui Viktorui Gailiui apie pietus pasiekus Kauną buvo pasakyta, kad „Klaipėdos evakuacijos reikalu nieko negalima padėti, nes viršūnėse taip pat esanti panika“. Veltui buvo mėginama susisiekti ir su kariniais daliniais Žemaitijoje, stengiantis gauti sunkvežimių evakuacijai atlikti.
Anot V. Vareikio, direktorijos paskolintas sunkvežimis, veždamas gubernatūros bylas, sugedo viduryje gatvės, o vokiečiams buvo gardaus juoko, kad „žemaičiai netvarkingai bėga”. Sunkvežimis su bylomis buvo partemptas į gubernatūros garažą ir ten išbuvo iki 1940 metų vasaros, kai Lietuvos generalinis konsulatas Klaipėdoje, sovietų ir nacių susitarimu, buvo uždaryta, o bylos po gestapo pareigūnų peržiūrėjimo atiduotos sovietams.
Rudmarškiniai prie Gubernatūros ir bandymas išvežti jos dokumentus. „Memeler Dampfboot” nuotr.
„Kovo 22-osios vakare, 18 valandą, vyko antrasis Vyriausybės posėdis, kuriame buvo svarstomi Žemės banko išduotų paskolų, išperkamųjų mokesčių ir melioracijos skolų mažinimo klausimai – ministrai užuot ėmusi koordinuoti evakuaciją iš Klaipėdos, pradėjo svarstyti einamuosius vidaus paskolų klausimus, nors vykstant evakuacijai Klaipėdos įgulai trūko transporto priemonių turtui į traukinių vagonus gabenti – ji turėjo tik keletą vežimų ir vieną sunkvežimį. Be to, karius trikdė aplinkui kareivines susirinkusi minia vietos vokiečių, kurie juokėsi, įžeidinėjo ragindami: „Greičiau nešdinkitės, nes bus jums blogai, jau ateina Adolfas“, – pasakojo V. Jokubauskas.
Anot jo, pulko karininkams ir puskarininkiams rūpinantis karinio ir šeimų turto, kuris buvo gabenamas kartu, krova į vagonus, kareiviai pasijuto laisvesni. Išliedami savo pyktį, jie išmušė vieną kitą langą ir atsuko kareivinėse vandens kranus, bet po įspėjimo vyrai nusiramino ir laukė, kas bus toliau. Įtampą didino ir tai, kad į pačių kareivinių teritoriją du kartus buvo įsiveržusi minia priešiškai nusiteikusių gyventojų ir kariams juos teko išstumti jėga. Pulke nuolat budėjo sustiprinta apsauga, kulkosvaidžiai buvo parengti kovai. Vienu metu kariai imitavo kareivinių patalpose gaisrą, po šiaudais, iškratytais iš čiužinių, pakišę dūminę granatą. Pro langus pradėjus rūkti dūmams, atskubėjo miesto gaisrininkai.
6-ojo pėstininkų pulko kariai traukiasi iš kareivinių dabartine Įgulos gatve. Bundearchiv nuotr.
Puskarininkis Kazys Leknickas savo prisiminimuose yra rašęs, kad, lydint į geležinkelio stotį gurguolę su įgulos turtu, jis neatlaikė įtampos ir pradėjo vaikyti pakeliui pasityčioti iš besitraukiančių Lietuvos karių susirinkusius vietos vokiečius.
Pasak V. Jokubausko, iki 21 val. kariai geležinkelio stotyje prikrovė per 80 vagonų karinio turto, bet sąstatas negalėjo išvykti, nes nebuvo garvežio, kurį Klaipėdos geležinkelininkai vokiečiai specialiai užlaikė. Lietuvos kariams buvo nurodyta Klaipėdą palikti ne vėliau kaip kovo 23 d. 3 val. nakties. Tik iš Kretingos atsiuntus garvežį ir pulko vadui pagrasinus panaudoti karinę jėgą, kovo 23 d. 2.30 val. sąstatas su kariniu turtu pajudėjo iš Klaipėdos į Kretingą. Jis buvo apšaudytas iš šautuvų, tačiau nuostolių nepatyrė.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Geležinkelio stotyje buvo susidariusios didžiulės spūstys – geležinkeliai buvo vienintelė struktūra, kuri per sumaištį veikė ir visus norinčius vežė į Didžiąją Lietuvą. Martynas Anysas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, istorikas, diplomatas buvo aprašęs, kaip iš Klaipėdos išvažiavo paskutinis, pailgintas, perpildytas civilinis traukinys.
„Traukiniui dar neišėjus, prieš pat 10 val. kilo kažkoks subruzdimas ir pasigirdo vokiškos komandos. Pažiūrėjęs pro langą, pamačiau į peroną įeinant keletą aukštų vokiečių policijos ir SS karininkų ir jų tarpe iš laikraščių nuotraukų pažįstamo SS vado ir gestapo viršininko Heinricho Himmlerio veidą. Sustojęs per savo storuosius akinių stiklus jis dairėsi stotyje ir žiūrėjo įvykstantį susigrūdimą prie išvažiavimui paruošto traukinio. Davė keletą įsakymų. Kai kurie vietiniai gyventojai ir geležinkelio tarnautojai, pro šalį praeidami, nesusilaikė jo nepasveikinę su „heil Hitler”, – rašė M. Anysas.
„Lietuvos žinių” fotoreportažas
V. Jokubauskas pasakojo, kad Lietuvos karius, atvykusius į Kretingos geležinkelio stotį, pribloškė vaizdas – lyg karas būtų prasidėjęs: minia žmonių, verkiantys vaikai, baldai, patalynė, indai, įvairūs ryšuliai ir ryšulėliai buvo sumesti po atviru dangumi gatvėje, ant perono, gretimame darže ir t. t. Plungės stotis tuo metu atrodė lyg Rytų turgus – jame šurmuliavo pabėgėlių žydų minia.
„Memeler Dampfboot” nuotr.
Pulkui išvykstant iš kareivinių du karininkai buvo pasiųsti į Klaipėdos krašto gubernatūrą, kad kareivines perduotų direktorijai ir informuotų apie Lietuvos kariuomenės įgulos išvykimą. Direktorija vėlavo atsiųsti policininkus, kurie turėjo užtikrinti kareivinių apsaugą, tad kai kovo 23 d. 8 val. ryto Klaipėdos miesto policininkai atvyko, kareivinėse jau seniai šeimininkavo minia. Panašiai įvykiai klostėsi Pagėgių įguloje – ten likęs vienas Lietuvos karininkas turėjo kareivines perduoti Vokietijos kariuomenei, tačiau jau kovo 22 d., apie 17 val., į jas įsiveržė apie 300 vietinių „Ordnungsdienst” narių ir norėjo išgrobstyti likusį turtą.
Pasak V. Jokubausko, kovo 23 d. ryte Klaipėdos uoste SA būrio nariai pradėjo užėminėti Lietuvos prekybos laivus. Tik pamatę į juos nukreiptus Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona” kulkosvaidžius, jie sustojo. Laivo kapitonui nuolat užimtomis telefono linijomis nepavyko susisiekti su Kaunu, o trūkstant karių nebuvo galima uždaryti uosto ir apsaugoti valstybinių laivų. Apie bręstančius įvykius karo laivo kapitonas neturėjo jokios informacijos, nors jau išvakarėse laivo karininkas pažymėjo, kad SA nariai geležinkelio stotyje smurtavo prieš žydus, bėgančius į Lietuvą.
Karo laivo „Prezidentas Smetona“ jūreiviai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Vėliau atvykęs karo technikos karininkas informavo, kad apie 10 val. ryto su A. Hitleriu atplauks Vokietijos karo laivų eskadra, tad „Prezidentas Smetona” ir pasienio policijos laivai paliko Klaipėdą. Kartu į jūrą išplaukė ir Lietuvos prekybos laivai „Kaunas”, „Marijampolė”, „Šiauliai” ir kiti.
„Kaip vėliau savo raportuose konstatavo 6-ojo ir 7-ojo pėstininkų pulko vadai ir Klaipėdos krašto komendantas, evakuacija iš Klaipėdos vyko chaotiškai, niekas laiku negaudavo aiškios informacijos ir nurodymų. Kariniam turtui išvežti trūko transporto, o pažadėtasis neatvykdavo arba vėluodavo. Lietuvos vyriausybė nebekontroliavo padėties nei mieste, nei krašte”, – sakė V. Jokubauskas.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys Tempelhofo oro uoste Berlyne. Pirmas iš kairės – Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Ernstas von Weizsackeris (Ernst von Weizsacker). Tikėtina, kad nuotraukoje yra Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje dr. Zechlinas, atstovybės patarėjas Grundberis ir protokolo vicedirektorius, atstovybės patarėjas von Halemas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
23.55 val. J. Urbšys Berlyne pasirašė Klaipėdos krašto perleidimo sutartį. Pasak V. Safronovo, pasaulis taip ir neišgirdo jokio oficialaus Lietuvos protesto, kas sudarė įspūdį, kad Lietuva savanoriškai atidavė Klaipėdos kraštą.
„Lietuvos aidas” tos dienos nuotaikas ir įvykius aprašė kovo 23-iosios numeryje.
„Lietuvių nuotaika, savaime suprantama, labai prislėgta, ypač nežinios, kada ir kokiomis aplinkybėmis teks apleisti miestą. Bet kokių susisiekimo priemonių mieste pritrūko, o iššauktos iš kitų D. Lietuvos vietų, priemonės (sunkvežimiai ir autobusai) buvo daugiausia sulaikyti neprivažiavę Klaipėdos. <…> Vakar neturtingiesiems miesto gyventojams ėmė stigti maisto. Krautuves, kuriose jie gaudavo kreditan, buvo uždarytos, šviežių maisto produktų nebuvo užsakyta. Kas turėjo pinigų, tas vis tiek išeitį dar galėjo rasti. Tačiau tiems vargingiesiems, kurie pinigų neturi, buvo tikras vargas”, – rašė „Lietuvos aidas” rytiniame numeryje.
O vakariniame tos dienos „Lietuvos aido” numeryje jau buvo informacija apie į kraštą iš Rytprūsių įžengusią kariuomenę ir tai, jog su Klaipėda ir visu kraštu nebeliko nei telefono, nei telegrafo ryšio. Vokietijos policijos motorizuotosios dalys ir SS būriai, anot šio pranešimo, į Klaipėdos atvyko jau kovo 22 d. vakare, o H. Himleris – apie vidurnaktį.
Fiureris Memelyje
Pasak V. Vareikio, kovo 22 dienos pavakarę Svinemiundėje sėdęs į šarvuotą karo laivą „Deutschland”, Hitleris pasuko Klaipėdos link. Šiame laive kovo 23 d. 1.30 val., gavęs J. Ribbentropo telegramą, jis pasirašė Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos įstatymą. Hitleris pirmą kartą plaukė į tokią ilgą kelionę jūra ir taip toli į šiaurės rytus. Lietuvos kariuomenės žvalgybos, kuri, anot V. Jokubaukso, turėjo stulbinantį agentų tinklą Vokietijoje, duomenimis, į Klaipėdą buvo atvykęs 31 karo laivas. Karo laivų eskadrą lydėjo du karo aviacijos naikintuvų divizionai (apie 30 lėktuvų).
AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.
Kovo 23-iosios „Lietuvos aidas” jau skelbė apie pasirašytą sutartį, pateikė neoficialų jos vertimą ir informavo, kad „Hitleris šiandien Klaipėdoje”.
„Vakar iš „Viktorijos” viešbučio buvo iškraustyti yisi viešbučio gyventojai. Kalbama, kad šitas viešbučio ištuštinimas susietas su kanclerio Hitlerio numatomu atvykimu į Klaipėdą. Kovo 22 d. „Viktorijos” viešbučio restorane pas pietaujančius lietuvius buvo padaryta krata. Iš radiofono vedėjo Gustaičio atimtas revolveris. Kviecinskas suimtas. Lietuvių suėmimu taip pat esą Šilutėje. <…> Vietos vokiečių organizacijos aukštą svečią ir Reicho fiurerį ruošiasi labai iškilmingai priimti. Vakar SA dalinių į Klaipėdą buvo sutraukta iš viso krašto. Visas miestas skendi Vokietijos vėliavose. Kai kurie namai iliuminuoti ir išpuošti vainikais”, – šioje publikacijoje skelbė „Lietuvos aidas”.
Kovo 23 d., penktą valandą ryto, 43-ojo pulko iš Tilžės ir 1-ojo pėstininkų pulko iš Kenigsbergo dalys Luizės tiltu, ant kurio lietuviški simboliai buvo pakeisti vokiečių vėliavomis, įžengė į Klaipėdos kraštą. 10 val. Vokietijos karo laivų eskadra pasiekė Klaipėdos uosto prieigas. „Deutschland” dėl stipraus bangavimo ir didelės grimzlės negalėjo įplaukti į uostą, tad Hitlerį į krantą atgabeno torpedinis kateris „Leopard”.
Fiureris iš karo laivo „Deutschland” perlipa į torpedinį katerį „Leopard”. Nuotrauka iš žurnalo „Marine-Arsenal”
14.04 val. Hitleris išlipo į krantą, ten jį pasveikino Klaipėdos vokiečių vadas dr. Ernstas Neumanas. Fiureris pasisveikino su Klaipėdos tvarkos tarnybos nariais ir priėmė laivyno garbės paradą. Po to atviru mersedesu nuvažiavo Malkų, Biržos ir Laukininkų gatvėmis į Teatro aikštę.
AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.
„Daugybėje nuotraukų buvo užfiksuota, kaip Klaipėdos krašto, tik ką grįžusio į Vokietijos sudėtį, gyventojai užtvindė gatves, pasitikdami jų atvaduoti atvykusio fiurerio ir išreikšdami savo nuotaikas plakatų užrašais „Dieses Land bleibt ewig deutsch“ („Si žemė amžinai liks vokiška“), „Ein Volk ein Reich ein Fuhrer!“ („Viena tauta vienas Reichas vienas fiureris“), „Wir sind heimgekehrt“ („Mes grįžtame namo“), „Wir danken unserern Fuhrer“ („Dėkojame mūsų fiureriui“)”, – sakė V. Safronovas.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Klaipėdos universiteto mokslininku specialaus projekto metu kalbinta viena šių įvykių liudininkė, Pedagoginio instituto studentė, prisiminė, kad miesto visuomenė A. Hitlerį pasitiko kupina euforijos, fanatizmo ir su gėlėmis. Nors, anot liudininkės, entuziastai, mėtę gėles, buvo vietinės valdžios suorganizuoti ir atvežti į reikiamas vietas. Jos teigimu, kažkas į A. Hitlerio automobilį įmetė butelį, ir nežinia kodėl dėl to buvo įtariamas ir ieškomas Pedagoginio instituto dėstytojas Antanas Bendorius. O šio instituto studentus, atėjusius pasižiūrėti reginio su instituto studentiškomis kepurėmis ant galvų, minia apmėtė akmenimis.
AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.
Teatro aikštėje A. Hitleris vėl priėmė garbės dalinių paradą, o po to įėjo į teatrą. Po kelių minučių jis su dr. E. Neumannu pasirodė balkone. Už jo stovėjo vokiečių vidaus reikalų ministras ir keli aukšti karininkai. Pirma skalbėjo dr. E. Neumanas, o po jo ir pats fiureris.
Adolfas Hitleris ir Ernstas Noimantas Klaipėdoje, Teatro balkone 1939 m. kovą.
„Hitleris pasveikino krašto gyventojus sugrįžus į didįjį Vokietijos Reichą. Fiureris sunkai ištvėrė kelionę jūra, tad kalba, anot stebėtojų, buvo blanki”, – pasakojo V. Vareikis.
Pasak V. Safronovo, Hitlerio Klaipėdoje pasakyta kalba iki šiol lietuviškai niekur nėra skelbta. Tik jos epizodai buvo atkartoti „Lietuvos aido” kovo 24 d. numeryje.
„Sveikindamas Klaipėdos vokiečius ir reikšdamas savo džiaugsmą, kad jis juos gali priimti į didelę vokiečių bendruomenę. Klaipėdos gyventojai ir Klaipėdos vokiečiai niekada savo buvusios tėvynės neužmiršo. Hitleris pabrėžė, kad Klaipėdos vokiečiai dabar įeina į didelę tautinę vokiečių bendruomenę vieningu noru gyventi, vienu tikėjimu, viena viltimi ir, jei reikės, su energija aukotis. „Jūs suprasite geriau už kitus”, – pareiškė Hitleris, ką reiškia tie žodžiai. Jūs suprasite geriau už tuos, kurie gyvena reicho centriniuose kraštuose. Pasienio žmonės tuojau supranta, ką reiškia pasakyti nebūti pamestiems likimo, bet turėti užpakalyje didelio reicho paramą ir bendrybę. Jūs, Klaipėdos gyventojai, esate radę kelią į tos bendrybės įgyvendinimą dėl vargo ir kentėjimų, kuriuos turėjote pergyventi visi kartu. Mes visi turime pasiryžti, kad niekam nepavyktų sulaužyti mūsų bendrybę, ir turime paskelbti savo neįveikiamą norą, kad jokiai kitai galybei nepavyktų palaužti mūsų valią ir pasiryžimą. Tebūna tai musų priesaika. „Vargo ir kentėjimų metai”, tęsė toliau Hitleris „turi likti mums pamoka ateičiai”. Vokietija žino, ko ji gali laukti iš pasaulio. Antra vertus, vokiečiai neketina blogo daryti niekam pasaulyje. Tačiau reikėjo atitaisyti kentėjimus, kuriuos 20 metų visas pasaulis, provokavo prieš vokiečius. Po to Hitleris pareiškė, kad Vokietijai padarytų neteisybių atitaisymas didžiąja dalimi įvykdytas. Pagaliau Hitleris Klaipėdos vokiečiams ir visiems prie garsintuvų klausantiems vokiečiams priminė reikalą paskirti visą savo meilę, visą savo pasiaukojimo dvasią, visą savo ištikimybę ir dorybę vokiečių tėvynei. Savo kalbą jis baigė sušukimu vokiečių tautos ir reicho garbei. Savo kalbos pradžioje Hitleris visos didvokiškos tautos vardu padėkojo už drąsų nusistatymą, kurio Klaipėdos vokiečiai taikėsi. Vokiečių telegramų agentūra papildomai praneša, kad Hitleris dar pareiškė: „Esu nuomonės, kad negaliu geriau pareikšti savo dėkingumo jausmus Klaipėdos gyventojams, kaip paskirdamas Klaipėdos vokiečių vadui garbės ženklą, kurį nešioja labiausiai gerbiami nacionalsocialistinio reicho kovotojai. Klaipėdos vokiečiai vieną kartą buvo pamesti Vokietijos, kada priėmė tą gėdą ir nešlovę. Šiandien Klaipėdos vokiečiai vėl tapę reicho piliečiais. Jie vėl tampa reicho, galingo, tvirtai pasiryžusio į savo rankas savo likimo, vadovavimą paimti net jei tai nepatinka pusei pasaulio, piliečiais“, – rašė “Lietuvos aidas”.
Baigęs kalbą Hitleris dar kartą priėmė garbės dalinių paradą, dar kartą pervažiavo svastikuotomis vėliavomis išpuošto miesto gatvėmis ir grįžo į uostą ir apie 16 val. išplaukė tuo pačiu kateriu „Leopard”. Virš miesto tuo metu, anot „Lietuvos aido”, nuolat skraidė daugiau nei 30 lėktuvų.
Ar buvo įmanoma priešintis?
Pasak V. Vareikio, dar 1938 m. Krašto apsaugos ministerija buvo parengusi direktyvą ŠADIR, kurioje buvo konstatuota, kad dėl krašto gyventojų nepalankumo kariuomenei atsitraukus partizaniniai karo veiksmai, skirtingai nei likusioje Lietuvoje, būtų neįmanomi.
V. Jokubauskas savo ruožtu atkreipia dėmesį, kad dar 1924 m. kariuomenės vadovybė konstatavo, jog Lietuvos kariuomenė Klaipėdos krašte nuolat turi būti karinės parengties. 1927 m. kovo 15 d. buvo parengtas planas sukilusiems vokiečiams malšinti.
Anot jo, 1927-1928 metais jau buvo kuriami ir atskiri Klaipėdos krašto gynimo planai. Juose buvo keli samprotavimai apie galimas grėsmes: desantas iš jūros, vidinis sukilimas ir Vokietijos kariuomenės intervencija per Nemuną. Pasienio policininkai ir netoli sienos buvę šauliai turėjo saugoti sieną, o priešui persikėlus per Nemuną šios pajėgos, sudarydamos priedangą, turėjo trauktis. Giliau krašte buvę šauliai turėjo saugoti įvairius valdžios ir komunikacijų objektus, o reguliariosios kariuomenės pajėgos turėjo malšinti Klaipėdos krašto vokiečių sukilimą, stabdyti vokiečių puolimą per Nemuną ir saugoti strateginius objektus.
1934 m., kai kariuomenei vadovauti buvo paskirtas S. Raštikis kariuomenės štabas parengė du gynybinius planus – „L“ (Lenkija) ir „V“ (Vokietija). Operatyvinis planas „V“ turėjo du variantus – A ir B, pirmasis buvo skirtas tam atvejui, jei Vokietija siektų užimti tik Klaipėdos kraštą, o antrasis, – jeigu bandys užimti visą Lietuvą. Taip pat buvo parengtas tarpinis planas „L+V“, skirtas gynybai vienu metu užpuolus ir Lenkijai, ir Vokietijai.
Trečiojo Reicho karo laivai ir žmonių minia uoste sutinkant Hitlerį 1939 03 23. AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.
„Desanto atveju buvo planuojama gintis, nes galvota, kad iš jūros Vokietija nebombarduotų vokiško miesto. Priešingu atveju Lietuvos kariuomenė neturėjo nieko ką priešpastatyti vokiečių laivynui – turėti pabūklai prieš sunkiuosius šarvuotus laivus buvo per silpni. Tokiu atveju lemiamas momentas turėjo būti neleisti desantui išsilaipinti į krantą. Pagal planą, artilerijos baterija turėjo įsikurti dabartinėje Lietuvininkų aikštėje. Jei reguliarioji Vokietijos kariuomenė būtų kėlusis per Nemuną, buvo sprendimas Klaipėdos krašte nekariauti. Ginti kraštą, kuriuo gyventojai yra nusiteikę prieš tai darančią kariuomenę, yra neįmanoma. Tai rodė ir faktas, kad pasienio apsaugos batalionai buvo ne palei Nemuną, o palei senąją Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną. Taip buvo, nes nebuvo patikimų žmonių“, – pasakojo V. Jokubauskas.
Klaipėdos uosto ir pasienio kontrolei karo laivas „Prezidentas Smetona” netiko, nes buvo silpnai ginkluotas ir pasenusios konstrukcijos. Dr. Gintautas Surgailis yra rašęs, kad „karo laivas Prezidentas Smetona buvo daugiau simbolinis nei tikras karo laivas, nes jau buvo ir morališkai, ir fiziškai susidėvėjęs”. Jis tegalėjo išvystyti tik pusę pradinio greičio, sunaudodamas labai daug kuro. Dėl menko greičio, blogų prožektorių, silpnos ginkluotės ir ribotų radijo stoties galimybių karo atveju „Prezidentas Smetona” būtų tapęs plaukiojančiu taikiniu.
Visgi, anot Vytauto Jokubausko, 1939 m. kovo atsitraukimas iš Klaipėdos buvo ne karinis, o politinis pralaimėjimas, nes kariuomenė, būdama ginkluota, disciplinuota jėga, turėdama parengtus planus galėjo pasipriešinti Vokietijai.
„Žinoma, karo veiksmai su Vokietija būtų trukę neilgai, o Lietuva neišvengiamai būtų pralaimėjusi. Tokiu atveju planuose buvo numatyta kariuomenei internuotis Latvijoje arba bandyti prasiveržti per Vilniaus kraštą į SSRS”, – sakė V. Jokubauskas.
„Klaipėda buvo prarasta ne tik dėl bendros nepalankios tarptautinės konjunktūros, bet ir dėl ypač nekonstruktyvios opozicinių jėgų Lietuvoje veiklos. Visa tai vertė Smetonos vyriausybę pasiduoti pasyviam dreifui appeasemet politikos farvateryje. Lietuvos valdžia, regis, labiau rūpinosi savo pozicijų išlaikymu nei Lietuvos valstybės prestižu ir jos ateitimi. Tuo, galima sakyti, pasireiškė prezidento Antano Smetonos istorinis ribotumas, neleidęs Klaipėdos problemai pasiekti tokį tarptautinį rezonansą, kokį netrukus pasiekė Dancingas – Gdanskas”, – teigia Č. Jokubauskas.
Sutartis – neteisėta
Istorikai ir teisininkai akcentuoja, kad labai svarbi Klaipėdos krašto konvencijos nuostata buvo nurodymas, jog Lietuva Klaipėdos krašto suvereno vykdymo neturi teisės perduoti jokiai šaliai be Santarvės valstybių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) sutikimo.
Istorikas Algirdas Antanas Gliožaitis tikina, kad Lietuvos valdžia prievarta pasirašiusi sutartį su Vokietija pažeidė ne tik minėtąjį konvencijos straipsnį, bet ir tris 1938 m. Konstitucijos straipsnius: 2-ąjį (Lietuvos Valstybės teritorija yra žemės, kurių sienos nustatytos sudarytomis ligi šiol Lietuvos Valstybės tarptautinėmis sutartimis. Jos negali būti atskiriamos), 106-ąjį (Įstatymai, kurie yra priešingi Konstitucijai, neturi galios) bei 107-ąjį, numačiusį, kad įstatymų projektus svarsto ir priima Seimas, o inicijuoja Ministrų Taryba arba ketvirtadalis parlamentarų (Seimas tik kovo 30 d. pritarė tokiai sutarčiai).
„Taigi ši prievartinė sutartis prieštaravo tarptautinės teisės normoms, todėl yra negaliojanti. Kovencija, kaip tarptautinės teisės aktas, nebuvo panaikinta ir de jure liko galioti”, – tvirtina A. A. Gliožatis.
„Memeler Dampfboot” nuotr.
Panašios nuomonės laikosi ir dr. Dainius Žalimas, dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas, dar 2010 m. parašytoje publikacijoje. Anot jo, Lietuva niekada Klaipėdos krašto nebuvo praradusi.
„Niekas turbūt rimtai neginčys to fakto, kad 1939 m. kovą prieš Lietuvos Respubliką buvo įvykdytas agresijos aktas – Klaipėdos kraštas nuo jos atplėštas grasinant karine jėga. Tai buvo patvirtinta 1946 metais tarptautinio Niurnbergo tribunolo nuosprendyje: Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos įvertintas kaip nacių Vokietijos agresijos aktas ir šiurkštus Paryžiaus taikos sutarties sulaužymas. <…> Dėl tariamo Lietuvos sutikimo su Klaipėdos krašto atplėšimu. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas tarptautinė sutartis, sudaryta grasinant jėga, yra niekinė, t. y. teisiškai ji negalioja nuo pat sudarymo momento, lygiai taip pat negalioja ir nukentėjusios valstybės sutikimas su sutartimi. Taigi sutartis dėl Klaipėdos krašto atidavimo nacių Vokietijai neturėjo jokios teisinės galios, Vokietija neįgijo, o Lietuva neprarado teisių į Klaipėdą. Toks aiškinimas kyla iš bendro teisės principo ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda): agresijos būdu valstybė negali įgyti svetimos teritorijos, o tarptautinė bendrija privalo nepripažinti tokių faktinių teritorijos įgijimų. Vadovaujantis šiuo principu, Sąjungininkai ir visa tarptautinė bendrija teisėtomis laikė Vokietijos sienas, buvusias 1937 m. gruodžio 31 dienai, t. y. iki 1938 metų, kai nacių Vokietija pradėjo agresiją prieš kitas valstybes (nuo Austrijos anšliuso, t. y. aneksijos). Atitinkamai po II pasaulinio karo Potsdamo konferencijos (1945) ir kituose dokumentuose (pavyzdžiui, 1945 m. birželio 5 d. Sąjungininkų pareiškimas dėl okupacijos zonų Vokietijoje) buvo sprendžiami Vokietijos teisėtos teritorijos, kuri buvo apibrėžta 1937 m. gruodžio 31 d. sienomis, okupacijos ir tolesnio likimo klausimai. Tuo taip pat patvirtinta, kad Klaipėdos kraštas, kaip ir kitos teritorijos, kurias nacių Vokietija užgrobė po 1937 m. gruodžio 31 d., teisiškai jai niekada nepriklausė. Tarptautinės teisės požiūriu Klaipėdos kraštas logiškai priklausė Lietuvai. Ji suverenių teisių į šį kraštą prarasti negalėjo”, – rašė D. Žalimas.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.
1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj.
2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.
Tiems, kas rašo komentarus tinklaraštyje ir nežino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
rekomenduojame nuvykti į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį.