P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Klaipėdos krašto istorija: esminis posūkis (3)

Avatar

Martynas Vainorius
2019-12-31


Paskutiniame gruodį vykdyto Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamo projekto „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“ rašinyje „Atvira Klaipėda” papasakoja kaip Vakarų Lietuvoje prasidėjo beveik penkis dešimtmečius trukusi sovietinė okupacija ir baigėsi Klaipėdos krašto istorija.

Pasak istoriko prof. dr. Vasilijaus Safronovo, norime tai pripažinti ar ne, bet 1945 metų sausio 28 diena, kai į miestą įžengė Raudonoji armija, Klaipėdai yra kertinis naujosios miesto istorijos atskaitos taškas, gerokai svarbesnis jos raidoje už bet kurią kitą datą, išskyrus gal miesto įkūrimą.

Klaipėdos placdarmo vadas, pėstininkų generolas Hansas Gollnickas, nufotografuotas automobilyje, tikėtina prie senųjų kareivinių. Karo korespondento Elterbrocko nuotrauka, skelbta  „Memeler Dampfboot”
Civilių evakuacija jau vasarą

II pasaulinio karo Rytų frontas atsirito iki Klaipėdos 1944 m. rudenį, tačiau 24-osios povandeninių laivų flotilės vado kpt. Karlo Friedricho Merteno vadovaujamas štabas civilių evakuaciją, pasak V. Safronovo, pradėjo jau liepos 29 dieną, kai laivais buvo išgabenta 6 tūkst. apkasų liniją anapus senosios Vokietijos sienos kasusių Hitlerjugendo narių, o civiliams atėjo įsakymas per parą susikrauti mantą. Iš Klaipėdos civiliai buvo plukdomi daugiausia jūros keliu: dešimt laivų daugiau kaip savaitę evakavo apie 50 tūkst. žmonių į Piliavą (dab. Baltijskas), Gotenhafeną (dab. Gdynė) ir Dancigą  – daugiausia moteris, vaikus, senolius. Jiems išgabenti buvo parūpinta ir traukinių.

Tačiau laivai ar traukiniai netiko evakuoti kaimo gyventojus, kurie dažnai pajudėdavo arkliais, susikrovę didesnę mantą: jų tikslas buvo pasiekti Rytų Prūsijos gilumą, ten laikinai prisiglausti pas ūkininkus. Kaimo gyventojams iki Karalienės Luizės tilto Tilžėje ar Peterio tilto Rusnėje teko keliauti savarankiškai. Be to, nemaža dalis jų bei miestiečių keltais ir vidaus vandenų transportu buvo perkelti į Kuršių neriją, kuria trauktasi į pietus.

Per pirmąją evakuacijos bangą kai kurie Klaipėdos krašto gyventojai niekur nesitraukė, Klaipėdoje buvo sąmoningai palikta apie 3 tūkst. žmonių, o Kauno-Šiaulių ruože sustojus frontui, po kelių savaičių darbingiems valstiečiams buvo liepta sugrįžti nuimti derliaus. Su jais neretai grįždavo ir šeimos nariai. Grįžo ir dalis miestiečių.

Pasak V. Safronovo, rugsėjo 24 d. vyriausioji SSRS karo vadovybė Maskvoje išsiuntė I Pabaltijo fronto vadovybei įsakymą skubiai pergrupuoti dalį pajėgų į Šiaulių prieigas ir spalio 1–2 d. pradėti puolimą Klaipėdos kryptimi. Sovietams rūpėjo atkirsti armijų grupę „Šiaurė“ nuo Rytprūsiuose buvusios armijų grupės „Centras“. Tai tapo pagrindiniu Memelio operacijos tikslu.

Fronto pajėgų pergrupavimo ir telkimo operacija buvo slapta. Vermachtas pastebėjo SSRS pajėgų persigrupavimą tik prieš pat operacijos pradžią, spalio 4 d. Tryškių apylinkėse buvo pradėta telkti elitinė šarvuotų grenadierių divizija „Großdeutschland“, o jau kitą dieną Raudonoji armija pradėjo puolimą.

„Evakuoti likusius Klaipėdos krašto gyventojus 3-iosios tankų armijos vadas generolas pulkininkas Erhardas Rausas rekomendavo partijai spalio 6 dieną, o įsakymas dėl to atėjo tik spalio 7-ąją. Tądien Klaipėdoje per radiją buvo paskelbta, kad visos moterys ir vaikai dar tą pačią dieną turi evakuotis, nors, pasak liudijimų, mieste ir taip nebuvo likę vaikų. Tačiau tik spalio 9 dieną Klaipėdos vyr. burmistras Wilhelmas Brindlingeris partinio apskrities vado Karlo Reuterio ir karinės vadovybės vardu pranešė, kad visos civilinės įstaigos paleidžiamos ir visi mieste likę civiliai privalo evakuotis, jei tik nėra pašaukti kasti apkasų. Laivyno vykdytai civilių evakuacijos operacijai buvo duotas kodinis pavadinimas „Gudobelė“ („Weißdorn”). Ji imta vykdyti tuo metu, kai SSRS Baltijos laivyno karinės oro pajėgos jau bombordavo miestą. Jau spalio 6–8 dienomis jos įvykdė pirmuosiuos žvalgybinius antskrydžius, kurių metu Klaipėda buvo apmėtoma iš oro lengvomis skeveldrų bombomis. Nepaisant to, kad didelės žalos šie antskrydžiai nepadarė, kariuomenės sausakimšai prikištame mieste jie neabejotinai sukėlė likusių civilių gyventojų, per visą karo laikotarpį beveik nepatyrusių, ką reiškia oro antskrydžiai, paniką”, – pasakojo V. Safronovas.

Vermachto karinė technika išgabenama iš Klaipėdos placdarmo. „Panther” tankas piliavietėje. Nuotrauka iš knygos „Der Kamp um Ostpreuseen”

„Großdeutschland“ grandinis Guy Sajer savo atsiminimuose yra aprašęs šią evakuaciją: „Dieną ir naktį iš uosto išplaukdavo įvairiausi laivai, pripildyti tiek žmonių, kiek tik galėjo plukdyti. Ilgos eilės pabėgėlių, kuriuos valdžia bandė suregistruoti, nusidriekė prie krantinių, tapdami rusų lakūnų taikiniais, į kuriuos sunku būtų nepataikyti. Bombos sproginėjo rėkiančioje minioje, žmonės žuvo, bet likusieji vis vien stovėjo eilėje siekdami patekti į kitą laivą.“

Pasak V. Safrnovo, po evakuacijos, be kariuomenės dalinių, mieste dar pasiliko žandarmerija, policija, pasienio, priešgaisrinė ir priešlėktuvinė apsauga, taip pat specialiai paliktas civilių vyrų likutis, suvienytas į kuopas ir vokiečių literatūroje paprastai vadinamas „folksšturmu“ (Volkssturm). Jie turėjo dalyvauti gynybinių pozicijų statyboje ir rūpintis šių pozicijų apsauga iki papildomų kariuomenės pajėgų atvykimo į Klaipėdą, todėl net priešakinėse pozicijose kurį laiką civiliai, o pasak Guy Sajerio, netgi moterys, kaudavosi šalia kareivių.

„Pietinės Klaipėdos krašto dalies gyventojai spėjo pasitraukti į Rytprūsius, nors pionieriai ir per anksti susprogdino į Rusnės salą vedusį Peterio tiltą. O daugeliui šiaurinės dalies gyventojų 5-oji gvardiečių tankų armija, spalio 9 dieną įsiveržusi į Šilutės apskritį, atkirto pasitraukimo galimybę. Vieni gyventojai sugebėjo persikelti per marias į Kuršių neriją, dalis pateko Raudonajai armijai į rankas, kiti grįžo į Klaipėdą ir buvo evakuoti iš jos”, – sakė istorikas.

Sovietų nesėkmė

Nors Vermachtas su savo penkiomis divizijomis ir mėgino kontratakuoti, tačiau nepajėgė atsilaikyti, tad visus svarbesnius Žemaitijos miestelius beveik be didesnių pastangų SSRS pajėgoms pavyko užimti per kelias dienas. Anot V. Safronovo, dėl nepakankamų pajėgų visoje Žemaitijoje įrengtų gynybinių punktų nebuvo kam ginti, tad vieninteliu atsparos punktu galėjo tapti tik Klaipėda. Tad dvi iš keturių papildomai į operaciją įtrauktos divizijos buvo telkiamos būtent čia.

Raudonoji armija peržengė Klaipėdos krašto ribą spalio 9 d. ir jau dienai baigiantis 5-oji gvardiečių tankų armija iš šiaurės, o 43-iosios armijos daliniai iš pietų priartėjo prie Klaipėdos 16 km atstumu. Kitą dieną SSRS pajėgos išėjo prie Baltijos jūros, tačiau visi 43-iosios armijos, kurios daliniai galiausiai apsupo Klaipėdą ir iš šiaurės, bandymai išsyk įsiveržti į miestą buvo nesėkmingi, todėl dvi savaites prie įtvirtintų pozicijų aplink Klaipėdą vyko daug pajėgų pareikalavęs mūšis.

16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kariai žygiuoja į Klaipėdą. Chanono Levino nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo

V. Safronovas akcentuoja, kad visoje Klaipėdos užėmimo istorijoje tai ir buvo vienintelis įvykis, kurį neabejotinai galima vadinti mūšiu dėl Klaipėdos. Vyko jis spalio 10–23 dienomis ir baigėsi SSRS pajėgų nesėkme.

„Prieš puolančią 43-iąją armiją Klaipėdoje gynėsi atsitraukusių iš Žemaitijos junginių dalys „Großdeutschland“ ir 7-oji tankų divizija, sustiprintos jūra atgabenta 58-ąja pėstininkų divizija. Spalį, kai Klaipėda ir jos artimiausios apylinkės buvo apsuptos iš sausumos, susidarė vadinamasis placdarmas (Brückenkopf Memel), ir vadovavimas visoms jame atsidūrusioms sausumos pajėgoms buvo patikėtas 3-iosios tankų armijos 28 korpusui, kuriam vadovavo pėstininkų generolas Hansas Gollnickas. Labai svarbų vaidmenį mūšyje dėl Klaipėdos suvaidino karo laivyno 2-oji kovinė grupė, vadovaujama viceadmirolo Augusto Thiele’s. Ji spalio 10–23 dienomis su pertraukomis rėmė sausumos pajėgas, iš jūros atakuodama žemyninius taikinius Raudonosios armijos pozicijose”, – pasakojo istorikas.

16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kariai žygiuoja į Klaipėdą. Chanono Levino nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo

Pasak jo, pagrindinė fronto linija ėjo pro Karklininkus, Normantus, Eketę, Vėveriškius, Grynaičius, Lelius (Löllen), Paugus, Jakus, Mižeikius, Cenkūnę, Budelkiemį, Šunpetrius ir Stariškę. Kaimai prie jos eidavo iš rankų į rankas ir virto griuvėsių ir degėsių krūvomis. Pavyzdžiui, Paugų dvaras keitė šeimininkus septynis kartus.

43-iosios armijos vadas gen. ltn. Afanasijus Beloborodovas savo atsiminimuose yra išdėstęs versiją, kodėl Raudonajai armijai taip ir nepavyko iškart užimti Klaipėdos: „Mano požiūriu, esminė priežastis ta, kad artėdami prie Klaipėdos, mes nesutelkėme savo jėgų. Greitas puolimo tempas, kai kuriomis dienomis panašėjęs į lenktynes, mus pernelyg užvaldė, armija išblaškė savo pajėgas plačiame fronto ruože. Kiekvienas junginys troško pirmasis išeiti prie Baltijos jūros. <…> O štabas laiku nenukreipė greito puolamojo tempo reikalinga linkme. Taigi pradinį smūgį Memelio placdarmui mes sudavėme tik trečdaliu tų pajėgų, kuriomis disponavome. Vertinant mūsų operaciją kritiškai, – buvo rašoma mano ataskaitoje, – armija laiku nepastvėrė momento, nesugebėjo, kai buvo įmanoma, sukoncentruoti visko į vieną tašką. Išsitęsėme plačiame fronto ruože, būta supleišėjusio smūgio, o dūrio nebūta”.

Kelių mėnesių štilis

Pasak V. Safronovo, turimos žinios apie situaciją prie Klaipėdos nuo 1944 m. spalio 23 d. iki 1945 m. sausio 13 d. yra labiausiai miglotos.

Visą šį laikotarpį Klaipėdos placdarmas buvo apsuptas iš sausumos, o Kuršių nerija ir prie jos ištakų Sembos pusiasalyje buvęs Kranto miestelis, geležinkeliu sujungtas su Karaliaučiumi, tada Klaipėdai turėjo didelę reikšmę. Nors pagrindiniai kroviniai iš Klaipėdos ir į ją tuo metu buvo gabenami jūra, Kuršių nerija liko vienintelė tvirtovėje blokuotų pajėgų sausumos susisiekimo su likusiomis Vokietijos pajėgomis arterija. Be to, Krante buvo dislokuoti Klaipėdoje buvusių pajėgų tiekimo, užnugario daliniai, amunicijos atsargos.

16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kariai traukia į Klaipėdą. Chanono Levino nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo

Klaipėdoje buvę kovų ir atsitraukimo iš Žemaitijos išvarginti daliniai buvo keičiami naujai sukomplektuotomis pajėgomis – iš viso mieste buvo apie 17,3 tūkst. kareivių ir karininkų, 302 didesni negu 81 mm kalibro artilerijos pabūklai, 38 šturmo pabūklai ir 22 tankai.

„Tris mėnesius, palyginti su tuometine situacija vadinamajame Kuršo katile, fronto ruože aplink Klaipėdą buvo beveik ramu. SSRS Baltijos laivyno aviacija žvalgė virš Klaipėdos, kas patvirtinta, kad zenitinės artilerijos pajėgumas tuo metu Klaipėdoje nebuvo itin didelis, o prie pagrindinės fronto linijos vykdavo nežymūs apsišaudymai. Abi pusės siuntė viena kitai žvalgus. Reikšmingesnis pajėgų aktyvumas pasireikšdavo tik pavieniais atvejais, todėl placdarmo pajėgos turėjo galimybę gan nekukliai švęsti Naujųjų metų išvakares”, – tuometinę situaciją apibūdino istorikas.

32-osios šaulių divizijos vadas J. Verbovas sako kalbą kariams Priekulėje prieš Klaipėdos užėmimo operaciją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Išskirtinis įvykis tuo laikotarpiu buvo sausio 10 d. tvirtovę gynusių dalinių pajudėjimas šiaurės kryptimi. Pasak V. Safronovo, daugelyje vokiečių šaltinių apie šį įvykį net neužsimenama. Tik kariškio Walterio Stübigo atsiminimuose minima operacija „Sidabrinė juosta“ (Silberstreifen), kurios metu šiauriniame placdarmo fronte maždaug keturiais kilometrais turėjo būti pastūmėta į priekį pagrindinė fronto linija, nes esą iki tol vokiečių ir sovietų pozicijas toje vietoje skyrė 2 km tarpas, kas apsunkino stebėjimą. Visgi šis susidūrimas jau kitą dieną baigėsi iki tol buvusių pozicijų atkūrimu.

Miesto užėmimas

Pasak V. Safronovo, kalbant apie Klaipėdos užėmimą 1945 m. sausio 28 d., pagrindinė problema yra gana kontroversiškas įvykių traktavimas. Vokiečių šaltiniuose teigiama, kad „rusai neryžtingai sekė atsitraukimą“ ir įžengė į Klaipėdą tik visiškai pasitraukus Vokietijos pajėgoms, o dauguma sovietmečiu pasirodžiusių tekstų teigia vykus Klaipėdos šturmą, kuriame aktyviai pasirodė 16-oji lietuviškoji šaulių divizija.

Pirmieji Vermachto daliniai iš Klaipėdos tvirtovės pajudėjo sausio 14 d. – jūra buvo išgabenti 511-ojo atskirojo bataliono „Tigrai“. Pagrindinė užduotis atsitraukiant teko pionieriams, turėjusiems susprogdinti strateginius objektus ir pastatyti visų rūšių užtvaras, bei karo laivyno daliniams, turėjusiems ginti atsitraukiančias pajėgas iš jūros ir išgabenti iš placdarmo sunkiąją ginkluotę.

Sausio 24 d. į Krantą išžygiavo pirmieji korpuso daliniai. Aštuoni keltai, esant 30 laipsnių šalčiui kursavę tarp Klaipėdos ir Smiltynės, naktimis iš sausio 25 į 26, iš 26 į 27 ir iš sausio 27 į 28 d. išgabeno pagrindines 28-ojo korpuso pajėgas. Kartu tuomet jūra buvo išgabenta apie 10 670 dar nepasitraukusių pabėgėlių ir 7 tūkst. sužeistųjų.

Raudonosios armijos kariai Klaipėdos užėmimo operacijoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

„Vokietijos pajėgos iš pradžių atsitraukė iš šiaurinių ir rytinių fronto pozicijų, o iš pietinių pozicijų buvo pajudėta tik antrąją naktį, nes pirmalaikis jų palikimas būtų suteikęs galimybę Raudonajai armijai puikiai matyti uostą.  Vermachto pozicijų pakitimus SSRS pajėgos pastebėjo iškart. Pastebėtas atsitraukimas keitė armijos vadovybės planus – fronto vadovybė nusprendė neleisti Vokietijos pajėgoms atsitraukti ir pradėti puolimą nedelsiant. Jau sausio 26-osios vakare 179-oji divizija perėmė vokiečių paliktas pozicijas placdarmo šiaurėje. Visų SSRS pajėgų puolimas prasidėjo sausio 27-ąją, 10 valandą ryto. Nors aktyvesnį SSRS pajėgų judėjimą stabdė užminuoti laukai ir kitos kliūtys, atrodo akivaizdu, kad apskritai buvo linkstama laukti, kol Vermachtas pasitrauks, ir tik tada užimti likusias pozicijas. Oficialiuose dokumentuose fiksuojama, kad 249-ojo pulko 1-asis šaulių batalionas sausio 28-ąją, 3 valandą nakties pirmasis įsiveržė į Klaipėdą. Paskutiniai Vermachto ariergardo kareiviai paliko miestą dar 4 valandą nakties ir, įsitvirtinę Kuršių nerijoje, iš 105 ir 150 mm pabūklų atakavo uosto rajoną, trukdydami raudonarmiečiams prisiartinti prie marių. Iki 6 valandos tuščias miestas buvo užimtas. Tikėtina, kad lietuviškajai šaulių divizijai propagandiniais sumetimais buvo specialiai sudaryta galimybė pirmai įžengti į Klaipėdą.”, – pasakojo V. Safronovas.

SSRS kariuomenės kariškis Klaipėdos užėmimo karinės operacijos metu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Siekdami prasibrauti į Kuršių neriją, armijos daliniai turėjo forsuoti marias, o tai, atakuojant Smiltynėje gerai įsitvirtinusiam Vermachto ariergardui, buvo itin sudėtinga. Kaip pažymima sovietų šaltiniuose, marias teko forsuoti daugelyje vietų suaižėjusiu ir susprogdintu ledu, todėl kelius bei pavojingas vietas iš pradžių turėjo ženklinti žvalgai ir pionieriai, be to, nebuvo įmanoma ir transportuoti ginkluotę. Kuršių nerija buvo galutinai užimta iki vasario 4 d.

Koks buvo miestas?

Pasak V. Safronovo, pirmieji rimti nuostoliai miestui buvo padaryti spalio 10-23 d. triskart vykusių SSRS pajėgų bandymų paimti Klaipėdą šturmu metu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos. Buvo bombarduojamas nedetalizuotas uosto rajonas, nukentėjo kairioji Dangės krantinė su Turgaus aikšte ir linų svarstyklėmis (dab. Senosios perkėlos ir Karlskronos aikštės rajonas), biržos ir rotušės kvartalas dešinėje Dangės krantinėje, buvo apgriautas „Memeler Dampfboot” redakcijos pastatas (dab. Herkaus Manto g. 1), spalio 10 d. sudegė Bomelsvitė (joje buvo apie 250 namų, iš kurių iki šių dienų išliko 10-15). Vėliau nukentėjo uosto sandėliai, miesto dalis tarp Frydricho miesto turgaus ir tvirtovės griovių, šiaurinė miesto dalis tarp kareivinių ir marių (vadinamasis Pušynas), buvo apgriautos kelios mokyklos ir bažnyčios.

Susprogdintas tiltas per Dangę. Chanono Levino (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas) nuotr.

Anot istoriko, jei Vasilijaus Bondarenkos, buvusio 4-osios smogiamosios armijos dailininko, prisiminimai yra tikslūs, tai remiantis jais būtų galima teigti, kad bažnyčių bokštai buvo sunaikinti toliašaudės Raudonosios armijos artilerijos 1945 m. sausį.

„Atsitraukiant Vokietijos karo pajėgoms, pirmiausia buvo demontuojami ir sprogdinami strateginiai objektai, tokie kaip uosto įrengimai, tiltai, geležinkelio ir tramvajaus bėgiai, kai kurios pramonės įmonės, miesto infrastruktūros objektai – ryšių mazgas ir pašto bokštas, vandentiekis ir vandentiekio bokštas, elektrinė, transformatorių pastotės. Vieni objektai buvo iškart sunaikinti pačių vokiečių pionierių rankomis, kiti – tik užminuoti. Tikrai žinoma, kad buvo sugriauti visi trys tiltai per Dangę. Tačiau uosto infrastruktūros sugriovimo mastai šaltiniuose pateikiami ypač prieštaringai. Daugelyje gyvenamųjų pastatų, ypač prie centrinių gatvių, buvo išdėstytos ne tik objektinio tipo minos, bet ir visi sprogstamieji užtaisai, kuriuos tik buvo galima pritaikyti uždelstam veikimui. Uždelsto veikimo minos sprogsta pačios praėjus nustatytam laikui, tad pašalinis poveikis joms nebūtinas. Kitų užtaisų sprogimai turėjo įvykti paveikus juos elektros srove, taigi nemažai paruoštų sprogdinimui užtaisų turėjo būti sujungti kabeliais. Kitaip tariant, buvo sukurta sudėtinga miesto užminavimo sistema. Dėl sprogimų mieste pirmosiomis po užėmimo dienomis siautė gaisrai, tačiau niekas jų negesino, kol miestas nebuvo išminuotas. Liudininkai stebėjo gaisrus mieste dar trečią dieną po užėmimo. Apskritai beveik nėra duomenų, kiek ir kokių pastatų nukentėjo dėl to, kad Raudonoji armija palyginti neoperatyviai nukenksmino Vermachto inžinerijos dalinių paliktas minas. Miesto išminavimas vyko lėtai, ir tuo galima paaiškinti neatitikimą tarp vaizdų, užfiksuotų 1945 metų sausio 28 diena datuotose nuotraukose, ir pirmųjų miesto civilių gyventojų atsiminimų. Tokiose nuotraukose aiškiai matyti, kad centrinėje miesto dalyje daugelis pastatų, kurių vėliau neliko, dar buvo palyginti geros būklės. Vėliau darytose nuotraukose tie patys pastatai matyti jau apgriauti, apdegusiomis arba suskilusiomis sienomis, be stogų ir langų – stiklus išdaužė ir čerpes nuo stogų nuplėšė sprogimų sukeltos oro bangos. Be to, mieste nebuvo šildymo, todėl kareiviai šildydavosi kurdami laužus neretai tiesiog pastatų viduje iš mieste atrasto popieriaus ar medienos, kurios buvo prasimanoma įvairiais būdais, įskaitant ir baldų bei pastatų medinių konstrukcijų panaudojimą. Visa tai irgi prisidėjo prie kai kurių pastatų galutinio nuniokojimo”, – sakė istorikas.

Klaipėdos krašto galas

Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas 1945 m. kovo 23 d. priėmė nutarimą dėl Klaipėdos krašto apgyvendinimo. Maskvoje 1945 m. išleistame administraciniame žemėlapyje Klaipėdos kraštas priskirtas Lietuvos SSR, o jo administracinis teritorinis suskirstymas atitiko buvusį iki 1939 m. kovo 22 d. – buvo Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys.

Raudonosios armijos kariai užimtoje Klaipėdoje (dabartinėje Herkaus Manto gatvėje). Judelio Kacenbergo (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas) nuotr.

1949 m. pradžioje Klaipėdos apskritį jau sudarė Dovilų, Endriejavo, Gargždų, Kretingalės, Priekulės ir Veiviržėnų, Pagėgių apskritį – Katyčių, Piktupėnų, Stoniškių ir Vilkyškių, Šilutės – Juknaičių, Kintų, Saugų, Šilutės, Švėkšnos, Vainuto ir Žemaičių Naumiesčio valsčiai. Apskritims priskirti Žemaitijos valsčiai rodo, kad Klaipėdos krašto, kaip administracinio teritorinio vieneto šiaurės ir rytų ribos jau nebuvo paisoma.

1950 m. dar kartą buvo pakeistas Lietuvos administracinis-teritorinis suskirstymas. Respublika buvo suskirstyta į 87 rajonus, sujungtus į 4 sritis: Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus. LSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1952 m. gegužės 25 d. įsaku Klaipėdos rajono centras iš Klaipėdos buvo perkeltas į Gargždus. Klaipėdos krašto, kaip atskiro administracinio teritorinio vieneto, nebeliko.

Negalima dovanoti to, kas tau nepriklauso

Dr. Dainius Žalimas, dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas, dar 2010 m. parašytoje publikacijoje akcentuoja, kad Sąjungininkai ir visa tarptautinė bendrija teisėtomis laikė Vokietijos sienas, buvusias 1937 m. gruodžio 31 dienai, t. y. iki 1938 metų, kai nacių Vokietija pradėjo agresiją prieš kitas valstybes (nuo Austrijos anšliuso, t. y. aneksijos).

Raudonosios armijos kariai sausio 28-ąją dabartinėje Turgaus ir Tiltų gatvės sankryžoje. Chanono Levino (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas) nuotr.

Atitinkamai po II pasaulinio karo Potsdamo konferencijos ir kituose dokumentuose (pavyzdžiui, 1945 m. birželio 5 d. Sąjungininkų pareiškimas dėl okupacijos zonų Vokietijoje) buvo sprendžiami Vokietijos teisėtos teritorijos, kuri buvo apibrėžta 1937 m. gruodžio 31 d. sienomis, okupacijos ir tolesnio likimo klausimai. Tuo esą taip pat patvirtinta, kad Klaipėdos kraštas, kaip ir kitos teritorijos, kurias nacių Vokietija užgrobė po 1937 m. gruodžio 31 d., teisiškai jai niekada nepriklausė.

„Tarptautinės teisės požiūriu Klaipėdos kraštas logiškai priklausė Lietuvai. Ji suverenių teisių į šį kraštą prarasti negalėjo. 1945 metais Klaipėdos kraštą, kaip ir likusią Lietuvos valstybės teritoriją, okupavo jau kita agresyvi valstybė – Sovietų Sąjunga, t. y. pasikeitė tik okupantas. SSRS, kaip ir Vokietija, neįgijo jokių suverenių teisių į neteisėtai užimtą Lietuvos teritoriją. Lietuva savo suverenių teisių į savo teritoriją neperdavė nei Vokietijai, nei Sovietų Sąjungai. Dėl to savaime suprantama, kad Klaipėdos krašto Lietuvai niekas negrąžino, apskritai absurdiška kalbėti apie tokią „dovaną”, kai visa Lietuvos teritorija sovietų buvo okupuota SSRS. Negalima dovanoti to, kas tau nepriklauso”, – rašė D. Žalimas, taip paneigdamas ir dabar itin populiarią Rusijos propagandos melodiją apie Stalino Lietuvai esą padovanotą Klaipėdos kraštą.

Klaipėda 1945 m. sausio 28 d. Chanono Levino (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas) nuotr.

Pasak D. Žalimo, apibendrinant tarptautinės teisės požiūriu 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika atkūrė nepriklausomybę savo teritorijoje, įskaitant ir Klaipėdos kraštą, kurio Lietuvos valstybė teisiškai niekada nebuvo praradusi.

„Kalbėti apie tai, kad Lietuvos integralumo klausimas galutinai buvo išspręstas tik 1990 metų sutartimi dėl galutinio Vokietijos klausimo sureguliavimo yra, švelniai tariant, nesusipratimas, kylantis iš tarptautinės teisės normų nežinojimo. Šia sutartimi, kurią pagal formulę „4 plius 2“ sudarė 4 valstybės – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos (JAV, SSRS, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija) ir dvi Vokietijos (VFR ir VDR) – buvo išspręstas tik Vokietijos suvienijimo klausimas, t. y. VDR prijungta prie VFR. Suvienyta Vokietija įsipareigojo nekvestionuoti Sąjungininkų sprendimų dėl jai teisėtai priklausiusių iki karo teritorijų likimo. Taigi Klaipėdos krašto ši sutartis negalėjo liesti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vokietijos Federacinė Respublika nereiškė ir nereiškia jokių pretenzijų Lietuvos Respublikai dėl Klaipėdos krašto. Kitaip ir negali būti, nes tai reikštų 1939 metais nacių įvykdytos agresijos prieš Lietuvos valstybę teisėtumo pripažinimą. Tuo tarpu savą ir, kaip minėta, tarptautinės teisės požiūriu absurdišką interpretaciją mėgina primesti Rusija, kuriai teisės požiūriu Klaipėdos kraštas apskritai niekada nepriklausė”, – rašo D. Žalimas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-31

3 komentarai “Klaipėdos krašto istorija: esminis posūkis”

  1. Dėkui už straipsnį. Pora pastabų:
    “SSRS kariuomenės kulkosvaidininkas Klaipėdos užėmimo karinės operacijos metu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.” – nuotraukoje ne kulkosvaidininkas, o kareivis, ginkluotas prieštankiniu šautuvu PTRD (rusiškai būtų “бронебойщик”).
    “Raudonosios armijos tankas užimtoje Klaipėdoje (dabartinėje Herkaus Manto gatvėje). Judelio Kacenbergo (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas) nuotr.” – nuotraukoje ne tankas, o savaeigis pabūklas (greičiausiai SU-76).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt