Perskaičiusi aplikosaugininkų profesinės sąjungos komentarą apie tai, kaip jie čia („Grigeo“ istorijoje) mažai kuo dėti, kokie jie kompetentingi ir sąžiningi, PRATRŪKAU…

Bet apie viską nuo pradžios.

2017 m. gegužės 31 d. jaučiau neapsakomą pilnatvę, laimę, kurios taip laukiau. Mat 2016 metų pabaigoje pagaliau grįžau į Lietuvą. Prieš tai trejus metus dirbau užsienyje, o vyras Klaipėdoje augino dvimetę dukrą. Treji metai emociškai ir visaip kitaip sekinančio darbo pagaliau baigėsi ir vežimėlyje sūpavau antrą dukrą, vaikštinėjau miške prie jūros ir negalėjau atsidžiaugti savo naujagime ir savo „mažyčiu dangumi“… Tačiau tos pačios dienos, tos nelemtos gegužės 31-osios vakarą feisbuke Vitės bendruomenės grupėje pastebėjau nerimo kupinus komentarus – Vitės kvartalas (Klaipėdoje) ne juokais pajuodęs. Juodomis, stambiomis, storu sluoksniu, neaiškios kilmės dulkėmis buvo padengti automobiliai, medžiai, žolė, daugiabučių palangės. Šunų, pavedžiotų lauke penkias minutes, letenas sunku nuplauti. Vaikai iš kiemo grįžta pajuodusiomis rankomis ir pajuodusiais sportiniais bateliais, kuriuos nusiavus, matosi pajuodusios basos pėdos…

Kitą dieną namuose perbraukiau savo langų išorę delnu. Juodas. Taip, dėl šių įvykių susidūrus su aplinkosaugininkų abejingumu ir netgi patyčiomis mano „dangus“ griuvo. Ant mano ir ant šimtų kitų, vaikų švelnių galvelių snigo neaiškios kilmės dulkėmis…

Tačiau labiausiai griuvo mano Lietuva, į kurią taip skubėjau grįžti…

Iki tos gegužės 31-osios nieko neišmaniau nei apie aplinkosaugą, nei apie teisės aktus su ja susijusius ir juo labiau institucijas, kurios atsakingos už tuose aktuose išvardintų nurodymų vykdymą, kontrolę ir t.t. Socialiniame tinkle mačiau, kad ne tik aš, niekas nežino, kaip elgtis, kur kreiptis. Gyventojai kelias savaites tiesiog dalinosi šokiruojančiomis nuotraukomis ir keikė uostą.

Pati žinojau tik tai, kad greičiausiai Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijos galėtų padėti susigaudyti šioje situacijoje. Ten ir išsiaiškinau, kur, kaip ir į ką kreiptis. (Tačiau deramai iki pat 2018 m. rugpjūčio mėnesio nei vienas aplinkosaugos pareigūnas mūsų nepakonsultavo, nesuteikė pakankamai informacijos apie esmines detales, teisės aktų spragas, nepamokė, kaip kovoti su tais teršiančiais „monstrais“. Metus bandžiau pati aiškintis savo, savo vaikų, vyro, laisvalaikio, savo miego bei sveikatos sąskaita…).

Parašiau raštą Regiono aplinkos apsaugos departamentui Klaipėdoje, prašydama atvykti ir, paėmus mėginius, nustatyti taršos šaltinį, jo kilmę ir cheminę sudėtį. Atvykę aplinkosaugos pareigūnai nustebę klausinėjo: „O ko jūs norite? Gyvenate šalia uosto“, bandydami mane įtikinti, kad jie negali paimti mėginių, nes esą per mažai dulkių nusėdusių ant daugiabučio namo palangių ir jos per daug prilipusios…

Įtikinėjau ir kone maldavau paimti tuos mėginius. Pareigūnams vis dar išsisukinėjant buvau priversta pakelti balsą ir pagrasinti pasekmėmis dėl pareigų nevykdymo. Mėginius paėmė. Taršos šaltinį nustatė – AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ (KLASCO) – rugpjūčio mėnesį, tačiau apie tyrimų rezultatus buvau informuota tik 2018 m. sausio mėn., jau po 2-ojo mano prašymo raštu. Iki tol, kai teiraudavausi dėl tyrimo rezultatų telefonu (rugsėjo ir spalio mėnesiais), man buvo sakoma, kad, neva, sugedusi aparatūra Vilniaus laboratorijoje ir tyrimai dar neatlikti.

O buvo netgi taip, kad kartą atvykę pas kitus mūsų namo gyventojus imti mėginių, aplinkosaugininkai be jokio leidimo atsivedė ir du įtariamojo teršėjo – KLASCO – darbuotojus, kurie laisvai, neatsiklausę, vaikštinėjo tų žmonių bute visuose kambariuose, žvalgėsi pro langus…

Su dar labiau šokiruojančia aplinkosaugininkų reakcija susidūrė Smeltės kvartalo, esančio taip pat labai arti uosto, pietinėje Klaipėdos miesto dalyje, gyventojai. 2019 m. gegužės 25-27 dienomis ant jų galvų tiesiog snigo trąšomis, daugelis patyrė įvairias alergines reakcijas. Aplinkosaugininkai į pranešimus nereagavo ir į įvykio vietą neatvyko tol, kol gyventojai neįspėjo policiją, kad ketina akmenimis užmėtyti uosto įmonės darbuotojus, siekdami sustabdyti taršią krovą. Aplinkosaugininkai atvyko tik paraginti policijos.

Smeltės gyventojai kreipėsi į Aplinkos ministeriją, kuri paprašė departamento pagal kompetenciją išnagrinėti kreipimąsi. Departamentas informavo Aplinkos ministeriją, kad Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius atliko faktinių aplinkybių tyrimą ir nustačius tarnybinio nusižengimo požymių Pranešimų priėmimo skyriaus darbuotojo veiksmuose priimant 2019 m. gegužės 25 d. pranešimą apie netinkamą cheminių medžiagų tvarkymą buvo pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra.

Aplinkos ministerijos Departamentas, reaguodamas į Smeltės bendruomenės 2019 m. gegužės 27 d. pranešimą, nurodė Klaipėdos miesto aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnams atlikti neplaninį Klaipėdos konteinerių terminalo veiklos patikrinimą, kurio metu buvo nustatytas aplinkos apsaugą ir cheminių medžiagų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Dėl nustatytų administracinių nusižengimų bendrovės atsakingas asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 308 straipsnio 1 dalį, 242 straipsnio 1 dalį ir paskirtos administracinės nuobaudos. Nusikaltimo išaiškinimą inicijavo ne aplinkosaugininkai, o patys gyventojai…

Šiandien Smeltė ir Vitė vis dar juoduoja ir skendi visas normas viršijančiame triukšme. Didžiulės pietinės Klaipėdos teritorijos gyventojai kenčia nuo dusinančios fekalijų smarvės. Šių visų bendruomenių pastangų dėka, ypatingai Marių bendruomenės, Seime, Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje buvo pritarta Aplinkos ministerijos paruoštam įstatymų pataisų projektui, kuriam įsigaliojus, bus sugriežtinta „pramoninių monstrų“ kontrolė. Jei tik Seimas pritars…