Fotoreportažai, Svarbu, Veidai

Knygą pristatęs Algirdas Kaušpėdas: „Ilgą laiką nedrįsau rašyti“ (2)

Gabrielė Ruočkutė

Gabrielė Ruočkutė
2020-02-09


„Rašyti visada šiek tiek varžiausi. Rašydavau labiau sau. Sovietmečiu būdavo labai sureikšmintas rašytojo statusas, o rašytojas, poetas, skulptorius atrodė didingi žmonės. Maniau, kad tik dievai gali būti rašytojais. Pradžioje nedrįsau rašyti, tačiau ši knyga atsirado iš tekstų pertekliaus. Kažką su jais reikėjo daryti“, – Klaipėdoje pristatydamas savo knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ kalbėjo architektas, muzikantas Algirdas Kaušpėdas.

Savo gebėjimų sąraše dabar jis įsirašė dar ir žodį „prozininkas“.

Kuo ši knyga ypatinga?

Knyga susideda iš 80 trumpų novelių, kurios gimsta knygos herojams – bičui ir kaimynui tylint ar kalbantis geriant alų. Juk prie alaus gimsta pačios įvairiausios nūdienos temos: nuo gyvenimiškų iki pseudofilosofinių, nuo anekdoto iki grotesko, teigia pats autorius.

„Neslėpsiu, alų mėgstu, esu aukštaitis, mano senelis buvo aludaris ir tai mano kraujyje“, – sako A. Kaušpėdas, neneigdamas knygoje pulsuojančios „rezistencijos esamam antialkoholiniam režimui.

Pasak knygos autoriaus, puikiausia tai, kad šių novelių nebūtina skaityti vienos po kitos, kaip romano, gali pradėti nuo tos, nuo kurios pats nori. Nors knyga ir suskirstyta į keturias „P” dalis: „Pasakojimai”, „Patyrimai”, „Patarimai” ir „Paraštės”, tačiau neturi jokio siužeto.

Nebūdama vientisa, knyga žavi ir tuo, kad joje kiekvienas atranda mėgstamiausią novelę, kurioje mato save, savo žmoną ar savo kaimyną. Tačiau jei pateiktose situacijose tikėsitės atrasti atsakymus, pirmiausia, ieškokite klausimų. Jais šis kūrinys ir vertingas.

Nors A. Kaušpėdas ir pats turi kaimynų, su kuriais gali pasikalbėti gerdamas alų, iš novelių stengtasi kuo labiau pašalinti autobiografinius elementus. Pats autorius teigia, kad nenorėjo, jog tai būtų prisiminimų knyga ir kaip įmanydamas juos slėpė.

„Vyšnia ant torto“ knygoje – 100 „tragiškų” architekto Arūno Kavaliausko iliustracijų, kurios savaime turi savo vertę.

„Kai įpusėjau rašyti, supratau, kad man reikia partnerio. Prisiminiau savo kolegą Arūną ir jo tragišką stilių. Jis į viską žiūri susižavėjusio ciniko akimis, todėl, kai knygoje per daug patetiškai kažką pateikdavau ar būdavo didaktikos, jis imdavo ir šalia ir nupiešdavo unitazą. Tada viskas susibalansuoja į kažkokį darnų vaizdą”, – neslėpdamas susižavėjimo kolegos darbais pasakojo knygos autorius.

Autoriaus pamąstymai apie ateitį

A. Kaušpėdas knygoje pats nepaliaujamai uždavinėdamas klausimus atvirai pripažįsta, sudėtingiausias klausimas jam pačiam „Kas bus, kai mirsiu?“, kurį lydi svarstymas „Ar nebus nieko, ar prasidės kažkas, ko seniai laukiau“.

Tiek savo novelėse, tiek prieš Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje susirinkusius klaipėdiečius autorius palietė senatvės temą, kuri, pasak jo, mūsų visuomenėje yra gvildenama paviršutiniškai.

Straipsnio viduje 10 mobilus

„Mane jaudina mano dabartinė būsena. Laikas tarp 60 ir 80 metų yra keistas, nes labai skirtingai žmonėms susiklosto. Jei tą 20 metų tarpą padėsime kitoje vietoje, pavyzdžiui, nuo 20 iki 40 metų, gyvenimas visiems susiklosto panašiai. Kai kuriems šiek tiek geriau, kai kuriems blogiau. O tuos paskutinius dvidešimt metų gali pragyventi puikiai, su aiškia galva, gera sveikata, be jokių pareigų ir rūpesčių, turėdamas pakankamą pensiją arba žiauriai liūdnai – visiškai vienas, be sveikatos, depresijoje. Senatvės tema mūsų visuomenėje nekabina paties klausimo „Kas mes tampame ir ką mes turime“ esmės. Kaip mums gyventi tą 20 metų? Kadangi visuomenė senėja, turime įveiklinti savo senatvę. O gal tai ne senatvė, o gyvenimo finalinė fazė?” – svarstė A. Kaušpėdas.

Pats sako atsakymą į klausimą, kaip reikėtų gyventi tokiu gyvenimo tarpsniu, žinąs.

„Noriu save patį sudominti gyvenimu. Nenoriu, kad motyvuojantis gyvenimui man reikėtų pagalbos iš šalies“, – tvirtina A. Kaušpėdas.

Iš didžiosios R rašyti pradėjęs tik prieš dvejus metus, A. Kaušpėdas juokavo, kad tai darys dar bent tiek pati.

Artimiausiuose planuose – išleisti „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ audio knygą, o dėl antrosios šios knygos dalies dar nenusprendė.

„Kol kas ši knyga dar turi pagyventi. Smagu, kad žmonės, kurie ją perskaitė, nemano, jog sugaišo laiką veltui“ , – sakė autorius.

Astos Vainorės ir Martyno Vainoriaus nuotr.


2020-02-09

2 komentarai apie “Knygą pristatęs Algirdas Kaušpėdas: „Ilgą laiką nedrįsau rašyti“”

  1. 1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj.

    2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.

    Tiems, kas rašo komentarus tinklaraštyje ir jau žino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
    rekomenduojame nuvykti dar į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį… …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt