Klaipėdos socialinės paramos centro Dienos socialinės globos skyrius surengė apsilankymą teatre. Graži pažintis su jaunu Klaipėdos miesto teatru, pasivadinusiu „Taško” teatru, užsimezgė apsilankius trupės spektaklyje „Laikas iš antrų rankų“, sukurtą pagal Svetlanos Aleksijevič knygą „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Šia proga mūsų klientams organizavome pavėžėjimo, lydėjimo paslaugas, ne paslaptis, kad kai kam teko ir padėti susiruošti kelionei į teatrą, padėti išsklaidyti jaudulį, po to kartu išgyventi emocijas spektaklio metu. Su kapu atsipirko rūpesčiai ir lūkesčiai. Jaunasis teatro direktorius ir aktorius Paulius Kavoliūnas maloniai sutiko mūsų kolektyvą, palydėjo iki lifto.

Organizatorių nuotr.

Spektaklis „Laikas iš antrų rankų“ mintimis nukėlė į praėjusį laiką, kviesdamas susimąstyti, atbudus prisiminimams apie laikmetį, kuris praėjo negrįžtamai.

Jauni buvome arba laikome save tokiais visi, tačiau ką reiškia gyventi sovietmetyje, sunku bepaaiškinti. Tik širdyse jaunystė nesensta. Spektaklis sukėlė emocijų ir senjorams, ir vyresniesiems, ir jaunesniems kolegoms. Sovietmetis Lietuvoje baigėsi prieš beveik 30 metų, o iš scenos kalbėjo jauni žmonės keldami klausimus: ar pasikeitusi politinė santvarka valstybėje reiškia ir ideologijos pasikeitimą joje gyvenusių žmonių sąmonėje? Ar valstybės subyrėjimas sunaikina prieš tai puoselėtas idėjas? Kuo mes patys, gyvenusieji Tarybų Sąjungoje ir gyvenantieji dabartinėje demokratinėje respublikoje, skiriamės vieni nuo kitų požiūriu į gyvenimą, patirtimis, išgyvenimais? Aktoriai spektaklyje kalbėjo paprastų žmonių vardu, anksčiau retai turėjusių progą kalbėti viešai. Visi tarsi klausėmės pasakojimo apie bauginantį ir kartu tragiškai gražų pasaulį, kuris seniai nugrimzdo laike.

Dėkingų to vakaro žiūrovų emocijas ilgai bylos išsakyti keli taupūs žodžiai, sakiniai.

„Spektaklis paliko gilų įspūdį, mintimis nunešė į ankstesnius laikus…  Iš tiesų visą vakarą galvojau apie šių laikų ir Sovietų Sąjungos laikmečio skirtumus, apie žmones, jų svajones ir kurtus idealus, kasdienio gyvenimo džiaugsmus, kančias ir išgyvenimus. Sujaudino ir širdį palietė aktorių vaidyba, kurie nei minutei neleido suabejoti bent akimirkai sugrąžintu to laikmečio tikrumu, emocija, atrodo, pajutau net kvapą. Be galo jautrūs to meto žmonių pasakojimai paliks gilų pėdsaką šalies istorijoje ir jų gyvenimuose…“ (Renata)

„Labai džiaugiuosi, kad turėjome galimybę pamatyti šį spektaklį ir suprasti, kaip gyveno sovietmečio žmones. Tikiu, kad daugelį mūsų senjorų šis spektaklis palietė labai giliai…  Visi likome patenkinti ir asmeniškai aš giliai susimasčiau, kaip tais laikais gyveno mano tėvai, seneliai, ką jie jautė ir kaip jautėsi.“ (Greta)

„Laikas iš antrų rankų“ man patiko, nes sugrąžino į vaikystės ir jaunystės laikus, kai buvome laimingi ir nelabai supratome, kodėl tėvai taip siekia nepriklausomybės. Buvo įdomu stebėti, kaip profesionaliai, ironiškai jauni aktoriai parodo, išgyvena tą laikotarpį, kuriame net negyveno. Tai istorija, praeitis, nebegalime dairytis atgal. Gyvenkime ir džiaukimės laisva Lietuva.“ (Vida)

„Juk tai – mūsų gyvenimas…“, – su jauduliu pratarė pagyvenusi moteris. O jaunosios mūsų specialistės būrelyje sustojusios po spektaklio vyresniųjų vis klausė „Ar jūs tikrai taip gyvenote?“

„Labai smagiai praleistas vakaras su klientais ir kolegomis“.  „Po spektaklio dar ilgai kalbėjomės ir dalinomės prisiminimais, grįžome į savo jaunystės laikus, buvo labai gera pajausti bendrumą“. „Nemeluosiu, teko ir susigraudinti. Pasakyta labai daug tiesos ir apie skaudžią praeitį, ir apie tuštybės kupiną dabartį“. (iš pokalbių po spektaklio).

Tiesa ir tai, kad po spektaklio užsidegus šviesai kai kam iš jaunųjų aktorių sublizgo akys, kai senjorai apdovanojo kiekvieną iš jų naują pavasarį liudijančiu tulpės žiedu.

Centro darbuotojai ne tik organizavo šį renginį, bet ir savanoriavo lydėdami, pasitikdami ir būdami kartu su senjorais ir kitais mūsų Centro paslaugų gavėjais.