P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Kur dingsta miesto pinigai?

Avatar

Martynas Vainorius
2020-02-29


Mokamas atlyginimas patarėjui mūsų gyvenimo sąlygose yra nepateisinamas; priėmus šį sprendimą tuojau pabrangs butų nuoma; darbininkai ir amatininkai reikalauja pakelti jiems atlyginimą 20%…

Tai – tik dalis 1923- 1939 m. vasario mėnesių aktualijų, su kuriomis supažindinsime jau trečiajame ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinyje.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
Penktadieninių vizitų tradicija

Dabartinis garsusis susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius Klaipėdoje per nepilnus penkis mėnesius lankėsi du kartus. Ir sutapk tu man taip, kad abu vizitai vyko penktadienį.

Kita vertus, paskaičius tarpukario spaudą darosi akivaizdu, kad tokių penktadieninių iškylų iš sostinės į pajūrį tradicija turi gilias šaknis.

„Penktadienį, 16 val, Klaipėdon atvyko Susisiekimo ministeris inž. Stanišauskas, vyr. geležinkelių direktorius inž. Čiurlys, eksploatacijos direktorius inž. Račkauskas ir kelto direktorius inž. Bulota. Ministeris su aukštais susisiekimo ministerijos valdininkais Klaipėdon atvyko iš Šiaulių. Vyko prekiniu traukiniu su savo salioniniu vagonu. Pakelėje ministerį ir direktorius lydėjo kelio ruožų viršininkai. Važiuojant ministeris ir direktoriai apžiūrėjo geležinkeliu stotis. Klaipėdoje ministeris ir direktoriai lankėsi geležinkelių įstaigose, o taip pat apžiūrėjo uostą ir jo įstaigas. Uoste kaip tik buvo daug laivų“, – 1936 m. vasario 29 d. rašė „Vakarai“, taip ir nepaminėję, ką ir kieno sąskaita tokio vuajažo metu valgė ministeris…

Juk gali būti, kad jis Uosto direkcijos sąskaita mėgavosi egzotiškais vaisiais, apie kurios – kitoje šio rašinio dalyje.

Susisiekimo ministreris Jokūbas Stanišauskas – trečias iš dešinės, sėdi šalia prezidento Antano Smetonos. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Pagaliau atsivalgė apelsinų

Pasak istoriko Gedimino Kulikausko, 1924 m. Seimas, siekdamas laikytis „tautiškos ekonominės linijos“, kone visus „vitamininius vaisius“ pavertė prabangos preke. Buvo nuspręsta už ananasus, bananus, persikus, vynuoges ir abrikosus imti 4 Lt muito mokestį už kilogramą. Padidintas muitas buvo uždėtas ir citrusiniams vaisiams bei „užjūrio daržovėms“: briuseliniams, žiediniams kopūstams ir pan.

1928 m. spalį muitai buvo dar padidinti. Tad lietuviai buvo pradėję rengti savotiškas „apelsinines ekskursijas“ į Rytprūsius, kur, anot G. Kulikausko, už litą buvo galima nusipirkti kelis apelsinus, kai Kaune 1937 m. gruodį vienas toks vaisus kainuodavo 60-90 centų. O egzotiški vaisiai užėmė 3-4 vietą to meto populiariausių kontrabandinių prekių sąraše.

Straipsnis iš 1932 m. žurnalo „Policija”.

„Apelsininis badas“ negalėjo tęstis amžinai, visuomenės spaudimas buvo milžiniškas, tad 1937 m. pabaigoje pagaliau pasirodė pranešimų, jog vyriausybė ryžosi žiemą gerokai sumažinti „pietų vaisių“ muito mokestį. <…> Tiesa, iškart apsidrausta, jog tokias nuolaidas valdžia daro tik žiemos metu“, – knygoje „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ rašo G. Kulikauskas.

O apie tokio sprendimo pasekmės išsamiai rašė ir Klaipėdos spauda.

„Atpiginus pietų vaisiams muitą, žmonės pradėjo nepaprastai juos pirkti. Ypatingai didelis pareikalavimas buvo apelsinų, kurių valgymas pasidarė tiesiog mada. Urmininkai nespėdavo juos importuoti ir atrodė, kad pirkimui nebus galo. Tačiau paskutinėmis dienomis apelsinų pirkimo karštis jau pradeda atslūgti. Atrodo, kad jau atsivalgėme, nes ne tiktai krautuvės bei urmininkų sandėliai pilni apelsinų, bet ir muitinės sandėliuose jau guli keli tūkstančiai dėžių, kurių importininkai nesiskubina išpirkti, nes neturi kur dėti. Tokia būklė greitai gali iššaukti kraštutinę konkurenciją ir tas, žinoma, atsilieptų į apelsinų kainas“, – 1938 m. vasarį rašė „Vakarai“.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Po poros dienų laikraštis informavo, kad per 1938 m. sausį „įvairių pietų kraštų vaisių įvežta 464,4 tūkst. t. už 311 tūkst. litų“, kai 1937 m. per tą patį laikotarpį atitinkamai 37,6 tūkst. t. už 33,5 tūkst. litų.

Kartu informuota, jog „šiomis dienomis laukiami dar keli laivai su pietų kraštų vaisiais“: anglų laivas „Baltonia“ tranzitu per Angliją iš Palestinos turėjo atvežti 200 tonų, o švedų „Brageland“ tokį patį kiekį tiesiai iš Palestinos.

Tvarko gatvę šalia tavo namo – prisidėk

Vasario mėnesių spaudos pranešimuose gausu informacijos apie darbus įvairiose gatvėse ir miesto plėtrą. Štai 1924 m. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad šiauriniame Palangos gatvės (dabar – Stasio Šimkaus) gale (kur randasi miesto plynas laukas) yra pratęstas gatvės kelias tiesiai iki pat Veit (dabar – Sportininkų) gatvės ir „abišaliai tos naujosios gatvės pradeda dygti nauji namai“.

1936 m. vasarį „Vakarai“ informavo, kad miesto magistratas žada tuojau, kaip tik praeis šalčiai, pradėti grįsti Liepojos ir Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvių šaligatvius plačiomis cementinėmis plokštėmis „ir taip, kad dviem poroms prasilenkiant nebereiks aštriuoju bruku eiti“. Kartu perspėta, jog Montės gatvė bus grindžiama tiktai iki geležinkelio bėgių (dabartinio viaduko).

1925 m. gegužės 15 d. Lietuvos kariuomenės įgulos Klaipėdoje kariai su orkestru priešaky žygiuoja į pamaldas Moltkės gatve per geležinkelio bėgius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1938 m. vasario 24 d. „Vakarai“ pranešė, kad „šiomis dienomis pradėjo statyti Žardžių (dabar – Vytauto) gatvėje naujus namus“.

„Naujieji namai be parterio turės tris aukštus. Pastačius fligelį Žardžių g., bus griaunama ir naujas statoma Liepojaus g.“, – rašė laikraštis.

O po poros dienų jis pranešė, kad Klaipėdos miesto seimelis nutarė šieno turguje (teritorija prie pilies, dabar esančioje Vakarų Baltijos laivų statykloje) įrengti išvietę, vežimų svarstykles ir prekiavimo būstą. Visam tam numatyta skirti 50 000 Lt, iš kurių 20 000 Lt – vien tualetui.

Prekyba malkomis Šieno turgaus aikštėje prie piliavietės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Liet. Darbininkų frakcija pareiškė, kad išeinamoji vieta būtinai reikia pastatyti ir Kanto (dabar – Lietuvininkų) aikštėje, nes čia didelis žinomų judėjimas, ypatingai vasarą, o jokios išeinamosios vietos nuo upės iki Kareivinių miško nėra“, – rašė „Vakarai“.

Tądien buvo informuota, kad prie Kulių Vartų jau pradėti miesto gatvių tiesimo ir platinimo darbai. Pirmiausia nukasamas pylimas ir nugriaunami trobesiai. Šiam darbui atlikti numatoma 95 000 Lt, iš kurių 45 000 Lt numatoma sumokėti tik kaip darbininkų atlyginimas iš bedarbiams skirtų lėšų. Likusius 50 000 Lt numatoma sumokėti vežikams atlyginti už žemių vežimą.

O tos dienos žinių desertu tapo pranešimas iš to paties Seimelio posėdžio apie „Klaipėdos mieste esančių gatvių ištaisymo vietos statuto svarstymą“.

Pagal jį namų savininkai, „kurių namai ar sklypai prieina prie taisomos ar plečiamos gatves turi mokėti tos gatvės pataisymui iki 40% visų išlaidų“.

„Prieš šitą griežtai pasisakė namų savininkų atstovas Rašavičius, pareikšdamas, kad gatvėmis juk naudojasi ne tik namų savininkai, bet daugiausia įvairūs automobilistai, motociklistai, o ypatingai važiuotieji. Kodėl negali tokiems reikalams mokėti motociklistai ir automobilistai? Prie Klaipėdos, miesto gatvių taisymo turėtų daugiau prisidėti ir direktorija, o ypatingai Klaipėdos apskr. savivaldybė, nes daugiausia gatves ardo atvažiavusieji laukininkai“, – rašė „Vakarai“.

Nors Darbininkų frakcijos atstovai pareiškė, kad „uždedamieji 40% mokesčiai bus namų savininkų užtraukti ant butų nuomininkų“ ir priėmus šį statutą, tuojau pabrangs butų nuoma, Seimelis balsų dauguma šį statutą priėmė (nebalsavo lietuvių frakcija ir darbininkai).

Ministeriška alga miesto patarėjui

Mokesčiai sunešta miestui pinigus, tad šventa spaudos priedermė ir tarpukariu buvo informuoti, kas gi su jais nutinka. „Kur dingsta miesto pinigai” skelbė 1938 m. vasario 25 d. „Vakarų“ antraštė.

„Šios dienos miesto tarybos posėdyje bus svarstoma Gemeinšafslistės (vokiečių partijos sudarytas vadinamasis Vienybės sąrašas) frakcijos pasiūlymas dėl išrinkto į miesto statybos patarėjus inž. Giesingo, kurio kadencija baigiasi š. m. birželio 16 d. Frakcija imasi iniciatyvos ir algai nustatyti“, – informavo „Vakarai“.

Minėtoji frakcija siūlė p. Giesingui nustatyti ne tik 2120 Lt algą, bet ir 180 Lt butpinigių bei priedus už vaikus: už pirmą – 24 Lt, antrą – 48 Lt, trečią ir ketvirtą – po 60 Lt, už penktą ir kiekvieną kitą – po 72 Lt mėnesiui.

Klaipėdos rotušė–magistratas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Tokiu būdu iš iki šiol gautos 1500 Lt mėnesinės algos siūloma nustatyti virš pustrečio tūkstančio algos. Tenka pastebėti, kad p. inž, Giesing nemoka lietuvių kalbos, t. y., neatitinka valdininkų kvalifikacijoms, nors aukštieji autonominiu įstaigų pareigūnai yra ne kartą spaudos žmonėms pabrėžę, kad priimant vaidininkus būtinai iš jų reikalaujama abiejų kalbų mokėjimo. Gi mokamas atlyginimas mūsų gyvenimo sąlygose yra nepateisinamas – tokį atlyginimą gauna tik valstybės ministeriai. Direktorijos nariai gauna taip pat mažesnį atlyginimą negu miesto patarėjui siūlo Gemeinšaftsliste“, – rėžė „Vakarai“.

Negana to, Magistratas „prašomas daryti visa, kad būtų atsiekta, kad Magistrato patarėjas Buttkereit būtų apmokamas miesto patarėjas, nustatant jam šitokią algą: jam siūloma pirmiems metams skirti mėnesiui 1200 Lt; antrais metais 1500 Lt. trečiais —1750 Lt ir ketvirtais — 2000 Lt. Buto priedo siūloma 180 Lt, už kiekvieną valką iki 6 metų 45 Lt, nuo 6-14 m. – 50 Lt, nuo 14-21 m. – 55 Lt“.

„Vakarai“ kartu priminė, kad teisme dirbdamas teisininkas p. Butkeraitis gaudavo apie 650 Lt.

Visgi laikraščio kritika nesuveikė – kitą dieną jam teko pranešti, kad ir inžinierius Giesingas, ir teisninkas Butkeraitis nuo šiol gyvens gerokai sočiau, o 67-erių Magistrato pasiuntiniui Schuleit, išleistam į užtarnautą poilsį, tame pačiame posėdyje paskirta 250 Lt pensija.

Negraži konkurencija ir kiti sunkumai

Verslas ir anais laikais, skirtingai nei valdžia, patirdavo įvairiausių perturbacijų. 1924 m. vasarį „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad firma „Berlovitz & Co“, įsikūrusi Galvijų turguje (dabar – Turgaus aikštė) siūlo 1000 litų atlyginimo  galinčiam „duoti tinkamų informacijų apie įsilaužikus, kurie naktį į vas. 20 d. išvogė tai firmai daugel didelės vertybės prekių“.

„Pasigendama 20 tūkst. cigarėtų su marke „Verblovski Gold”, 25 tūkst. „Verblovski Nr. 1“, 50 tūkst. „Elve“, 10 tukst. „Tidemont” ir 30 tūkst. „Geheimkabinett” cigarėtų; be to 7 lentelės čekolado „Kaganoff Swift“, 250 dėželių „Etnos” degtukų ir 82.78 l. gyvais pinigais“, – rašė laikraštis.

Kitame vasario numeryje „Klaipėdos žinios“ buvo pranešusios, jog „pastaruoju laiku mieste pastebėta, kad išnuomuotojai visai be priežasties kelia nuomas“. Priminta, kad susidūrus su tokiais atvejais, reikia skųsti Nuomų taikinimo valdybai.

„Šioji tad parenka komisiją, kuri vietoje ištiria dalyką ir nustato nuomą“, – informavo laikraštis.

O po metų sunkumų turėjo tikriausiai visas krašto verslas.

A. Eilbergo lentpjūvė Joniškės priemiestyje.  Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Klaipėdos miesto ir kaimų apskrities darbo rinkos blogoji padėtis tęsėsi, kaip praneša Kr. Dir. Statistikos Biuras toliau ir š. m. sausio mėnesį. Beveik kiekvieną įmonė paliuosavo darbininkų, kai kur ir labai žymią dalį visų daugiausiai darbininkų paliuosavo miško pramonė, vyriausiai dėl stokos žaliosios medžiagos. Beveikia tik kelios įmonės labai sumažintu skaičium darbininkų. Statyba beveik visiškai nebeveikia. Jos neveikimo priežastim bus ne žiemos metas, bet finansiniai keblumai. Mašinų ir geležies pramonės gamyba taipojau labai mažėja, kelios įmonės jau visiškai sustojo. Laivų judėjimas uoste kaip ir anksčiau mažas, uždarbio gauti gali tik maža uosto darbininkų dalis. Ir kaimuose nedarbas didelis. Iš Klaipėdos kaimų apskrities užsiregistravo Darbo Biure apie 190 žemės ūkio darbininkų bedarbiais. <…> Ypačiai cigaretų pramonė turėjo daug darbininku paliuosuoti“, – rašė „Klaipėdos žinios“, nors dar prieš metus buvo skelbiama žinia, kad Boehnkės firmos įpėdiniai įrengė naują cigaretų fabriką, kaipo žinomosios „Manoli“ firmos skyrių.

„Palangos (dabar – Stasio Šimkaus) gatvėje pastatyta dviejų aukštų namas su naujausiomis mašinomis. Pastaruoju laiku Klaipėdos cigaretų gamyba žymiai padidėjo. Be šio minėto naujo fabriko tūlos finansininkų grupės svarsto įsteigti dar vieną — kitą fabriką“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po minėtosios krizės, vienas iš dviejų tuomet veikusių Klaipėdos sacharino fabrikų – „Progress“ – laikraštyje „Vakarai“ 1936 m. vasarį turėjo užsisakyti reklamą, kad galėtų savo klientams pranešti, jog „vienas Kauno fabrikas, norėdamas pasinaudoti žinomo sacharino su ženklu „Karvutė” pasisekimu dėl to sacharino aukštos kokybės, išleido savo sachariną panašiose, tos pačios spalvos kaip „Karvutės“ dėžutėse, tik su kito gyvulio atvaizdu“.

„Tas sacharinas yra labai menkos vertės. Pirkėjai turi gerai įsidėmėti, kad ant dėžutės būtų fabriko ženklas „Karvutė”, kuris garantuoja sacharino aukštą kokybę ir rūšį, nes yra pagamintas Klaipėdos Sacharino fabriko“, – perspėjo „Progress“.

Apie nesąžiningą konkurenciją išsipirkdama reklaminį plotą savo klientus klaipėdiečius turėjo informuoti ir šiaulietiškas alaus bravoras „Gubernija“, uostamiestyje tada savo produkciją pardavinėjęs per firmą „Sprudel“.

„Pasklidę netikri gandai, tad alaus bravoras „GUBERNIJA“ savo skyrių Klaipėdoje uždarė visiškai neatitinka tikrovės. Minėtas skyrius nelikviduotas, bet priešingai – žymiai padidintas. Asmenys, platinantieji netikrus gandus, bus be atsižvelgimo traukiami atsakomybėn“, – 1938 m. vasarį informavo aludariai nuo Šiaulių.

O dirbti su stambiausia to meto šalies alaus gamintoja (užėmusia iki 40 proc. anuometinės Lietuvos alaus rinkos) – Volfo ir Engelmano alaus bravoru – matyt, buvo nedidelis malonumas, nes 1938 m. vasarį jos atstovybės vedėjas Meller nusprendė išvyksti į Palestiną ir įmonę likvidavo. „Vakarai“ informavo, kad šią atstovybę perims Klaipėdos alaus bravorai.

Rūpesčių turėjo ir „Švyturio“ gamyklos pirmtakas – stambiausias to meto vietinis alaus gamintojas Klaipėdos akcinis alaus bravoras. Jis 1936 m. vasarį irgi turėjo pirkti reklaminio ploto „Vakaruose“, kad griežtai perspėtų miestiečius nevaikščioti ant Malūno ežero (tvenkinio).

Malūno tvenkinys 1923 m. žiemą. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Ežeras yra privatiška nuosavybė, naudojamas tik ledų eksploatacijai ir nėra jame viešas susisiekimas nė leistas, nė galimas. Todėl kas užeina Malūno ežeran, daro tatai tavo paties atsakomybe“, – informavo aludariai.

O po poros metų, 1938-ųjų vasario 24 d. Amatų rūmuose įvyko derybos tarp rangovų ir statybos darbininkų.

„Darbininkai ir amatininkai reikalauja pakelti jiems atlyginimą 20%. Rangovai sutinka pakelti 5%. Kadangi nesusitarta, tai reikalas perduotas Taikos teismui. Iki šiol buvo mokama: mūrininkams 1,62 Lt į valandą, statybos pagalbiniams darbininkams – 1,30 Lt ir paprastiems statybos darbininkams – 1,10 Lt į valandą („Verslo žinios“ yra rašiusios, kad ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimu, tarpukario litas buvo vertas šiandienos 5,3 euro- aut. pst.)“, – apie minėtąsias derybas rašė „Vakarai“.

Iš – emigrantai, į – litai

Akivaizdu, kad derybos su darbdaviais ir 1936-aisiais, ir gerokai anksčiau ne visada baigdavosi sėkmingai. 1926 m. vasario 20 d. „Klaipėdos žinios“ informavo, kad „užvakar per Klaipėdą iš Lietuvos į Kanadą (Halifax) išvyko pirma partija žemės ūkio darbininkų iš įvairių apskričių, būtent: Vladas Daukšas, Stočkus Jonas, Kostas Katinas, Žakas Kazys, Miškunas Klemensas, Leleckas Kazys, Uza Kazys, Lapienis Kazys, Žebrys Povilas, Petryla Pranas, Geiviškis Lionginas, Svirplys Leonas, Čepaitis Povilas, Daukas Alisas, Buzas Teopilis, Vaitekūnas Albinas, Fraikelis Gecelis, Turulis Vladas, Schultz Marta, Schutz Ida“. Laikraštis išreiškė viltį, kad Kanadoje, „kur žemės ūkio kultūra sulyginant yra labai aukšta“, jie ras sau daug naudingų žinių, kurias sugrįžę tėviškėn panaudos savo labui.

„Visokias žinias kaslink keliones sąlygų teikia United Baltic Corporation, Ltd. Garlaivių B-vė Klaipėdos Skyrius, Viktorijos Namai. Bilietas vienam asmenini Klaipėda—Kanada šiuolaik kainuoja 118.50 dolerių“, – pridėjo laikraštis.

Tomis pačiomis dienomis, anot to paties laikraščio, „pro Klaipėdą praėjo „Baltara” garlaiviu atvežta iš Anglijos Lietuvos Banko banknotų po 1000 litų partija“.

Pirmųjų lietuviškų pinigų iškrovimas Klaipėdos uoste. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Banknotai tuoj išleidžiami apyvarton“, – informavo „Klaipėdos žinios“.

Girdėdavo ir JAV

Apyvarton gerai ėjo ir tomis pačiomis tūkstantinėmis Lietuvos valstybės Klaipėdos kraštui skiriami pinigai – 1936 m. vasario 27 d. „Vakarai“ informavo, kad Klaipėdos radijo stotyje, Jakų dvaro laukuose „eina paskutiniai baigiamieji darbai“.

„Dabar stoties viduje kai kuriuose skyriuose viskas jau įrengta ir atliekami dažymo darbai. Ant didžiulių stoties stulpų jau pakabinta antena, bet ji dar neiškelta. Stotis išaugo netoli plento, laukuose. <..> Pačioje stotyje jau dirba stoties viršininkas inž. Blinstrubas, montažo darbus atlieka iš Latvijos atvykęs inžinierius ir du radio technikai. Stotyje vis dar kasdien dirba keliolika darbininkų. Pilnai tikimasi, kad jau kovo pradžioje stotis bus baigta statyti. Norima jau kovo 10 d. pradėti bandomąją transliaciją. Pradžioje bus transliuojamos tik plokšteles. Transliacija manoma leisti dienos metu, laike pietų. Bandomoji transliacija užtruks porą mėnesių. Bus pamėginta pertransliuoti iš Kauno. Tik pasibaigus bandomam laikui, galutinai stotį iš statytųjų priėmus, bus suorganizuota pilna Klaipėdos radio tarnyba. Radio šaukimas numatomas bus — Radio Lietuva – Klaipėda“, – rašė laikraštis, pabrėžęs, kad dar liks daug aplinkos tvarkymo darbų, tarp kurių ir kelio tiesimas nuo plento.

Akivaizdu, kad rangovai nelabai terminų laikydavosi ir tarpukariu – stoties atidarymas surengtas tik tų metų rugsėjo 14 d. Tačiau darbą jie tikriausiai atliko tinkamai, nes 1937 m. vasario 2 d. „Vakarai” informavo, jog Klaipėdos radijo stotis gavo tris laiškus iš Amerikos, kuriuose pranešama, kad ten buvo girdėta Klaipėdos radijo programa.

„Vienas laiškas, rašytas gruodžio 22 d. tarptautinės radio amatorių organizacijos nario R. H. Tomlinson iš Port Chester, New Yorko valstybėj. Kitas – Warren C. Reichardt iš Reading, Massachusetts, trečias – Evan B. Roberts iš Denvers, Massachusetts“, – informavo laikraštis.

Juodmarškiniai ant Jakų radijo stoties pastato 1939 m. kovo 23 d. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Istorikės Janinos Valančiūtės teigimu, Klaipėdos radijo sotis buvo įrengta Jakų dvaro teritorijoje, kurį kartu su žemėmis už skolas buvo konfiskavęs Lietuvos bankas. Jis radijo stoties statybai Jakuose buvo skyręs 10 ha žemės.

Stoties pastatą suprojektavo vienas žymiausių tarpukario architektų Klaudijus Dušauskas-Duž. Tuometinis latvių valstybinis elektrotechnikos fabrikas VEF įrengė stotyje 10 kw galios vidutinių bangų siųstuvą, o šalia jo – tarp dviejų 66 m aukščio metalinių stiebų kabančią vertikalią nekryptinę anteną.

1944 m. pabaigoje artėjant frontui vokiečiai išplėšė siųstuvą bei anteną ir išsigabeno į Vokietiją. Po karo radijo stotis taip ir nebuvo atstatyta, jos pastate buvo įkurta pradinė mokykla (dabar – Gargždų Minijos progimnazijos Jakų skyrius).

Buvo budinčios vaistinės

1938-1939 m. „Vakarai” vasario numeriuose vis pranešdavo, kurios vaistinės budės naktimis (deja, kuri dabar budi net ir siaučiant koronavirusui, mes pranešti negalime…).

O 1939 m. vasario 4 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo, kad vaistininkei Liesbeth Makschin iš Klaipėdos duotas leidimais „Memel Damfboot“ akcinės bendrovės namuose Klaipėdoje, Liepojaus (dabar – Herkaus Manto) gatvė Nr. 1, atidaryti vaistinę „Linden Apotheke“. Ji tapo devintąja miesto vaistine.

Sugriautos „Linden Apotheke“ patalpos 1945-aisiais. Bernhard Waldmann (flickr.com) nuotr.

Tais metais buvo žinių ir tiems atvejams, kai vaistinės jau nebepadeda. 1939 m. vasario 17 d. „Vakarai“ informavo, kad „naujoji miesto lavoninė, kuri buvo pradėta pereitą vasarą statyti Otto Botcherio (dabar – Liepų) gatvėje priešais kapines, jau baigiama statyti ir įrengti, tad greitu laiku bus atiduota viešam naudojimui“.

Žymaus rašytojo pėdsakas

1926 m. vasario 26 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „šiandien Berlyno traukiniu atvažiuoja į Klaipėdą baigęs Miunchene literatūros ir meno mokslus žinomas rašytojas Dr. Balys Sruoga“ bei žada apsigyventi Klaipėdoje „ir pasišvęsti literatūros bei meno darbui“.

Istorija liudija, kad B. Sruoga (Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukoje apie 1924 m. darytas portretas) iš tiesų kelis mėnesius tais metais gyveno Klaipėdoje ir dirbo tų pačių „Klaipėdos žinių“ redakcijoje, buvo faktiškuoju juo redaktoriumi, rašė publikacijas visuomeninio gyvenimo, meno temomis, paskelbė recenzijų, straipsnių apie rašytojus. Tuo metu jis dar aktyviai jungėsi į kultūrinį gyvenimą: dalyvavo Klaipėdos muzikos mokyklos veikloje, bandė organizuoti teatrinę studiją, rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu ir kt.

Į Kauną rašytojas persikėlė rudenį.

Beje, Klaipėdoje jo pėdsakų būta ir anksčiau – 1921 m. pavasarį jis Stasio Šimkaus paprašytas prisiėmė sukurti operos libretą pagal Jono Žiliaus–Jonilos poemėlę „Vestuvės” ir daugiau nei po metų, 1922 m. vasaros pabaigoje, buvo atvykęs į Klaipėdą „specialiai operą rašyti”. Tada jis buvo apsigyvenęs Kopgalyje, pas J. Žilių, Lietuvos atstovą Klaipėdoje.

„Rašant operą, matyt, buvo sumąstyta į Klaipėdą grįžti baigus studijas Miunchene. Klaipėdiškiai – S. Šimkus, J. Žilius, J. Pronskus – B. Sruogos sumanymą sutiko labai palankiai, sutvarkė visus buitinius klausimus. <…> 1923 m. Klaipėdoje „Ryto” spaustuvėje buvo išleista B. Sruogos knyga „Dievų takais”, – rašoma Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos biografijų žinyne.

Buvo ir draudžiamos literatūros

Nepaisant to, kad Klaipėdos kraštas nuo 1926-ųjų gruodžio perversmo iki pat jo atplėšimo išliko demokratijos sala autoritarinėje Lietuvoje, kai kurie nedemokratiški elementai pasireikšdavo ir čia.

Pavyzdžiui, 1928 m. vasarį „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ buvo paskelbtas Klaipėdos krašto ir Kretingos apskrities komendanto pranešimas, kad į Lietuvą draudžiama įvežti ir platinti Rygoje išleistą Kazio Borutos spausdinį „Kryžių Lietuva“. Perspėta, kad nepaisantieji tokio draudimo bus baudžiami iki 5000 Lt bauda arba 3 mėnesių kalėjimo. Kalba čia ėjo apie tą patį K. Borutą, kuris ne tik 1940 m. liepos 21 d. susirinkusį prosovietinį Liaudies Seimą pasveikino eilėmis, bet dar ir sukūrė frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“.

Daugiau nei po savaitės tas pat komendantas informavo, jog lygiai taip pat negalima įvežti bei platinti Vilniuje „Lietuvos sukilėlių emigrantų leidžiamą periodinį leidinį „Pirmyn“. Sankcijos už nepaklusimą buvo nustatytos tokios pačios. Šį leidinį leido Lietuvos socialdemokratų organizacija užsienyje.

Technikos pažanga

1936 m. vasario 15 d. „Vakarai“ pranešė, kad mieste prisnigo tiek, kad „kasdien važinėja specialus sniego plūgas ir sniegą nuo gatvių nuaria į šalį”. Ta pati mašina, „varanti sniego plūgus, vasarą naudojama gatvių laistymui gi reikalui prisėjus, ji gali būti panaudota gaisro gesinimui, kaip pompa”.

Po metų, vasario 19-ąją, jie informavo, kad pasienio policija vien savo jėgomis pastatė motorines roges, kurios varomos propeleriu.

„Esant geram ledui, tomis rogėmis galima išvystyti didelį greitį. Paprastai jomis gal važiuoti 4 žmonės, bet reikalui esant gali susėsti ir 10 žmonių. Vakar šios motorinės roges buvo išmėgintos ant Kuršių marių ledo. Bandymas gerai pavyko. Jos dabar perduotos pasienio policijos Lūžijos rajono viršininko žinion. Žiemos metu jomis bus galima patruliuoti ant užšalusių Kuršių marių. Šitokios rogės bene pirmosios Lietuvoje“, – rašė laikraštis.

O dar lygiai po vienerių metų, 1938-ųjų vasario 19 d., „Vakarai“ skelbė, kad šiandien rytą 5.47 val. iš Kauno išvažiavo naujai pertvarkyta bandomoji automatrisa, kuri į Klaipėdą atvyko 9.55 val. – greičiau, negu buvo numatyta (10.02 val.)

Motorinis vagonas-automatrisa. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

„Po šios kelionės paaiškės, nuo kada bus įvestas reguliarus greitasis susisiekimas tarp Klaipėdos ir Kauno. <…> Ateinančią savaitę dar atvažiuos trys greitosios automatrisos, kurios dabar bandomos. Išbandžius ir nustačius tvarkaraštį, automatrisų kursavimas reguliariai prasidės kovo mėn.“, – rašė laikraštis.

Nupirko „Šiaulius“ ir „Marijampolę“

„Vakarai“ 1937 m. vasario 25 d. pranešė, kad laivo „Maistas“ kapitonas Krikštopaitis su „Lietuvos Baltijos Lloydo“ direktoriumi inž. Rėklaičiu Danijoje nupirko du laivus šiai bendrovei: „Ebba“, kuris prieš keletą metų buvęs užsukęs į Klaipėdą, ir „Nordsoen“ – „abudu vienodų išmierų“.

„Ilgis — 224.3 pėdos, plotis – 33 pėdos, grimzlė — 14 pėdų. Greitis apie 10 jūrmylių į valandą. Abu laivai statyti Stettine – „Ebba“ 1920 m., „Nordsoen“ – 1912 m. Abiejų didumas — po 1600 br. reg. to. Tokiu būdu šie laivai bus patys didžiausieji po Lietuvos vėliava“, – rašė „Vakarai“, kartu informavę, jog abudu laivai į Klaipėdą atplauks kovo pabaigoje ir tada Lietuvos prekybos laivyną sudarys jau aštuoni laivai, kurių bendras tonažas jau sudarys 8000 br. reg. to.

„Ebba“ tapo „Šiauliais“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Istorikas Romualdas Adomavičius buvo rašęs, kad „Ebba“ buvo pastatytas danų laivininkystės bendrovės „A/S – D/S Vesterhavet“, registruotos Esbjergo mieste, užsakymu. Tai buvo du šimtai penkiasdešimt pirmasis laivų statykloje „Nüscke & Co“ pastatytas laivas. Jo įgaliotuoju makleriu tapo Kopenhagos bendrovė „J. Lauritzen“, 1927 m. perėmusi laivą savo nuosavybėn, iš kurios „Lietuvos Baltijos Lloydas“ ir nusipirko šį laivą už 13 500 sva­rų sterlingų. Iš jos buvo pirktas ir „Nordsoen“.

Laikantis susiklosčiusio tradicijos, laivams buvo suteikti Lietuvos miestų pavadinimai: „Ebba“ tapo „Šiauliais“, „Nordsoen“ – „Marijampole“. Pirmuoju garlaivio „Šiauliai“ kapitonu buvo paskirtas Abo (Turku) navigacijos instituto auklėtinis Feliksas Marcinkus, atplukdęs naują bendrovės pirkinį iš Antverpeno į Klaipėdą gegužės 10 d.

Perėję į Lietuvos bendrovės nuosavybę abu laivai užsiiminėjo trampine laivyba.

„Marijampolė“ plaukia Klaipėdos uosto akvatorijoje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Garlaivis „Šiauliai“ karo metu 1941 m. rugpjūčio 30 d. po bombonešių atakų buvo nuskandintas prie Gotlando salos.

„Nuo bombų sprogo laive gabenti artilerijos sviediniai, laivas užsidegė. Sumaištyje buvo „pamiršta“ evakuoti į krantą 200 priekiniame triume buvusių sužeistųjų. <…> Iš buriuotojų teko girdėti, kad sovietiniais laikais buriuojant į Leningradą galima buvo pastebėti iš vandens kyšančias garlaivio „Šiauliai“ liekanas“, – rašė R. Adomavičius.

O laivas „Marijampolė“ prieš tai išvedus visus galėjusius plaukti laivus į jūrą, birželio 27 d. buvo paskandintas ties įplauka į Rygos uostą, kad užtvertų farvaterį nacių Vokietijos karo laivams.

Bažnyčia taip ir neiškilo

1939 m. vasario 25-ąją „Vakarai“ informavo, kad „vakar šaulių rinktinės salėje įvyko metinis Katalikų Bažnyčios Statybai Remti Draugijos narių susirinkimas“.

Jo metu paaiškėjo, kad jau yra nupirktas bažnyčiai statyti sklypas „Smeltėje, naujoje statyboje, prie amatų mokyklos (dabar – Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas Bijūnų gatvėje)”.

„Aplink sklypą jau nutiestos trys gatvės. Sklypas kamavo 7 431,50 Lt, o gatvės kainavo 60 000 Lt. Už gatves įmokėta 10 000 Lt likusius reikia sumokėti per 3 metus“, – rašė laikraštis, priminęs, kad draugijos komitetas buvo paskelbęs projektų konkursą, kurį laimėjo inž. Trečiokas, pagal kurio projektą „galutinai nutarta bažnyčią statyti“.

Susirinkimo metu informuota, kad per 1938 metus buvo surinkta 9 844,58 Lt aukų, o per trejus metus – 36 792,14 Lt. Per tą laikotarpį išleista 29 795,50 Lt.

„Aukų rinkimas nėjo sklandžiai, nes kol nėra pradėta bažnyčios statyba, tol daug kas aukoti nenori ir žada tada tik aukoti, kai statyba prasidės. Jau dabar galima būtų pradėti statybą, nes visi formalumai ir reikalingi dokumentai jau yra, bet turint tik 6 000 Lt, statybos pradėti negalima. Tikimasi gauti pašalpos iš Vyskupijos Kurijos ir norima jau šią vasarą statybos darbus pradėti“, – rašė „Vakarai“.

Menotyrininkė Silvija Slaminskienė yra rašiusi, kad ketvirtajame dešimtmetyje katalikų mieste padaugėjus iki 20 000, jų aptarnauti tapo tiesiog neįmanoma ir iškilo būtinybė statyti dar vieną bažnyčią. Šis klausimas buvo svarstytas dar 1934 m. balandį Klaipėdos lietuvių katalikiškosios visuomenės veikėjų pasitarime. Jo metu buvo nutarta įsteigti bažnyčios statybos komitetą iš 7 narių, kurio pirmininku buvo išrinktas kunigas Juozapas Ruibys.

Komitetas buvo nusprendęs, kad tinkamiausias sklypas bažnyčiai − tarp Manheimo (dabar – Galinio Pylimo) ir Pylimų (išlikę tik trys fragmentai: dalis Sausio 15-osios gatvės, Žiedų skersgatvis ir bevardė atkarpa) ir 1934 m. gruodį pateikė prašymą Klaipėdos miesto vyriausiajam burmistrui dėl sklypo įsigijimo lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau dėl pageidauto sklypo iš magistrato buvo gautas neigiamas atsakymas, nes jis buvo nupirktas miesto mokyklos statybai.

Pasak S. Slaminskienės, 1936 m. vasario 2 d. iniciatorių būrelis nutarė įsteigti „Katalikų Bažnyčios Klaipėdoje Statybai Remti Draugiją“. Jos komiteto nariais tapo Ernestas Galvanauskas, Prekybos ir pramonės instituto direktorius; Petras Končius, Ūkio banko Klaipėdos filialo direktorius; Benediktas Labanauskas, Klaipėdos faneros fabriko direktorius ir kunigas J. Ruibys. Komiteto pirmininku išrinktas E. Galvanauskas.

Draugija buvo nusižiūrėjusi du sklypus – prie Malūnų Vartų (dabar – Minijos) gatvės, tarp Pylimo ir Spizhuto (dabar – Bijūnų ir Ryšininkų gatvės) gatvių.

„Šis sklypas buvo palankioje geografinėje padėtyje – tarp miesto ir Smeltės, taip pat prie svarbiausios susisiekimo gatvės. Beje, šis sklypas – buvusi Hiršbergo dvaro sodyba su trobesiais ir sodu. Kun. J. Ruibio manymu, dvaro pastatus buvo galima naudoti kuriamos parapijos reikmėms (klebonijai įrengti, laikinajai bažnyčiai ir kt.). Tačiau E. Galvanauskas siūlė sklypą pirkti iš akcinės bendrovės „Statyba“ naujame Smeltės rajone“, – rašė S. Slaminskienė.

Bažnyčios projekto konkursas buvo paskelbtas 1937 m. Reikalauta, kad bažnyčia būtų plytų mūro (įvardyti konkretūs matmenys: 20–25 m pločio, 45–50 m ilgio); stilius – modernus, sienų paviršius lygus (granito tinkas); kad bažnyčia būtų su vienu bokštu (drauge naudojamu kaip varpinė); statybū sąmata negalėjo viršyti 400 000 Lt.

Konkurse dalyvavo 24 autoriai. Jo rezultatai svarstyti 1938 m. kovo 15–16 d. Projektams vertinti buvo pakviesti architektas Mykolas Songaila, Klaipėdos miesto statybos patarėjas inžinierius Paulius Giesingas, diplomuotas inžinierius Juozas Dučinskas. Taip pat dalyvavo E. Galvanauskas, kun. dr. Antanas Kruša. Pirma vieta skirta inžinieriaus Ado Lukošaičio projektui su devizu M.T.F., tačiau bažnyčią ketinta statyti pagal trečią vietą užėmusio inžinieriaus Vytauto Trečioko projektą su devizu „Šuolis“.

S. Slaminskienei neteko aptikti spaudoje ir premijuotų darbų projektų. Rastas tik vienas nežinomo autoriaus eskizas ir pagrindinio fasado brėžinys.

Iš Silvos Slaminskienės publikacijos „Neįgyvendintas Klaipėdos II katalikų bažnyčios projektas Smeltėje tarpukario laikotarpiu”.

„Tais laikais pagal priimtą tvarką statydavo ne pagal konkursą laimėjusio autoriaus projektą, o būdavo rengiamas naujas projektas. Parengti projektą ir jo sąmatą bei techninę priežiūrą bažnyčios komitetas pavedė Klaipėdos inžinieriui Hermannui Reissmannui, kuris baigęs bažnyčios planus prašė išmokėti 5000 Lt – pirmą honoraro dalį“, – rašė S. Slaminskienė.

Šios bažnyčios statybos taip ir neprasidėjo, nes Klaipėda 1939-ųjų vasarą jau pasitiko Trečiajame Reiche.

Tad tik ne pilnus porą mėnesių pavyko pasidžiaugti ir 1939 m. vasario pabaigoje galutinai perimtais naujaisiais „Lietūkio” sandėliais, kuriuos statė rangovas Markovičius.

„Sandėliai kainavo apie 2 mil. litų. Buvo pradėti statyti 1936 m. pavasarį ir baigti 1938 m. kovo mėn., o visiškai įrengti tiktai neseniai. Komisija, kurią sudarė „Lietūkio“ direktorius Rudvalis, Valstybės Kontrolės atstovas Svencickas, Finansų. Ministerijos atstovas Arminas, inž. Vikelis, inž. Reisonas, inž. Dobkevičius inž. Rimdžius ir Klaipėdos „Lietūkio” dir. Gudaitis, sandėlius apžiūrėjo ir galutinai perėmė“, – rašė „Vakarai“.


2020-02-29

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt