Kovo 27-ąją, 17 val., Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose bus pristatyta uostamiesčio Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Lilijos Bručkienės knyga „Be 5 minučių prestižinė”.

Lilija Bručkienė 2018 m. lapkritį uostamiesčio Atgimimo aikštėje vykusio mokytojų mitingo metu. Martyno Vainoriaus nuotr.

„2018 m. rudenį visą šalį supurtė mokytojų streikas, kurio metu, nesulaukiant oficialių derybų, buvo pasiryžta apsigyventi Švietimo ir mokslo ministerijos patalpose. Tas precedento Lietuvoje neturintis įvykis vienus paskatino veikti, suvienijo, kitus šokiravo ar papiktino. Bet visuomenę pasiekė labai fragmentuota, nenuosekli informacija, apaugusi nuogirdomis ir tendencingomis interpretacijomis. Šita knyga – tai tris savaites ministerijoje gyvenusios mokytojos autentiška patirtis. Chronologine tvarka pateikti įvykiai nuo 2018 m. vasaros iki 2019 m. rudens papildomi straipsniais, rašytais tiek būnant ministerijoje, tiek ir vėliau. Taip ne tik atskleidžiami faktai apie tai, kas vyko streiko metu, bet ir analizuojamos gilesnės švietimo sistemos problemos”, – rašoma knygos anotacijoje.

Jos pristatymo renginį moderuos Vilniaus universiteto habil. dr. prof. Vilija Tarmagadzė.

Pristatome knygos ištrauką:

Naujas etapas. Išbandymai amerikietiškais kalneliais

Šeštadienis (gruodžio 1 d.)

Rytas prasideda tvarkymusi ir strategavimu. Suprantame, kad ankstesniuose veiksmuose buvo daug chaoso, daug improvizacijos, daug impulsyvumo. Gerai, kad niekas tuo nepasinaudojo. Jeigu norime toliau darniai veikti ir išsilaikyti, reikia pradėti planuoti tam tikrus dalykus. Skirstomės pareigomis ir įsipareigojimais. Jau pamatę, kas ką geriausiai gali atlikti, siūlome pasidalinti darbus.

Man tenka žurnalistės, atstovės spaudai ir ryšiams su visuomene, tekstų kūrėjos pareigos – ironiškai save pavadinu plataus profilio karo korespondente. Panašias funkcijas turi dar keli žmonės.

Atsiranda atsakingų už saugumą (per tas dienas pamatėme, kad lankosi ne tik geranoriški ir adekvatūs žmonės), už bendravimą su svečiais (visiems apsilankantiems reikia padėkoti, parodyti dėmesį), už tvarką ir švarą (kai vienoje erdvėje gyvena: valgo, dirba, miega, apie 30 žmonių, o kasdien lankosi iki 100, yra ką veikti), už informacijos sklaidą, už bandymą surasti papildomų pajėgų įvairiems darbams, už tiesiogines vaizdo transliacijas, už kompiuterinės įrangos veikimą, už tekstų vertimą į užsienio kalbas ir t. t.

Erdves susitvarkome taip, kad būtume užėmę tik Kolegijų salę (ant durų pritvirtiname lapus su užrašu „Streikas“), o koridoriuje ir prieigose į darbuotojų kabinetus nelieka jokių mūsų buvimo ženklų. Pagaliau atsitiktinai susibūrusi beveik nepažįstamų žmonių grupė tampa panaši į komandą, kurioje kiekvienas daro visa, ką tuo metu įsivaizduoja galintis nuveikti geriausio. O kur dar kitapus rūmų esantys šimtai mokytojų (ir ne tik), nuolat palaikančių su mumis ryšį ir informuojančių apie tai, kas vyksta šalyje ar internetinėje erdvėje, bandančių padėti savo galimybių keliais ir takeliais.

Pradedame versti į užsienio kalbas įvairius informacinius tekstus apie streiką, apie neįvykusias derybas, apie mokytojų padėtį ir visais įmanomais kanalais platinti ne tik šalyje, ne tik tarp užsienyje gyvenančių lietuvių, bet ir tarp kitataučių. Jeigu pavyktų atkreipti užsienio spaudos dėmesį, būtų tiesiog puiku. Gal galėtų padėti tarptautinis spaudimas.

Jaučiamės žengiantys į kažkokį naują iki tol nenumanytą etapą. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad kaip pradedantieji padarome grubių klaidų, kurias paskui tenka skubiai taisyti. Pavyzdžiui, žiniasklaidos dėmesio išvarginti (žurnalistai kartais pasirodo paryčiais, o išeina naktį, gali bet kur bet ką fotografuoti ar filmuoti) vienu momentu nusprendžiame su jais bendrauti spaudos konferencijose, o salę pasilikti kaip privačią erdvę (nes joje tenka ir valgyti, ir savo drabužius bei kitus daiktus susidėti, ir nusnūsti, ir dirbti). Nors labai mandagiai prašome mus suprasti, tačiau, savaime aišku, liekame nesuprasti, nes esame viešoje įstaigoje ir tokiu sprendimu apribojame jų teisę gauti informaciją.

Kaip galėčiau pakomentuoti? Paprastai – mes ne politikai, nesame susidūrę su daugeliu reiškinių: su intensyviu spaudos dėmesiu, su teisiniais ir viešųjų ryšių niuansais, su įvaizdžio formavimo subtilumais. Kartais nusprendžiame neteisingai. Bet mes ne tik mokytojai, mes greitai reaguojantys ir klaidas besistengiantys ištaisyti gyvenimo mokiniai. Todėl supratę atsiprašome ir netinkamus sprendimus pakeičiame.

Po kurio laiko tą patį rytą sužinome, kad mokytojų į ŠMM vėl nebeįleidžia. Skambiname T. Tomilinui supykę – mes pažadus ištesėjome, o kas toliau? Jis atvažiuoja, prižada sutvarkyti – kažkam skambina, kažką gana irzliai kalbėdamas derina. Šį kartą tikrai pradedu abejoti bet kokio žodžio galia. Bet po kurio laiko viskas nurimsta ir grįžta į senas vėžes.

Apie 11 val. A. Tapinas „Facebook“ pasidalina viešu įrašu, kuriame kalba apie tai, kad išmintingi valstybės politikai jau ryte važiuotų tartis su streikuojančiais mokytojais. Pasirodo ir kitų visuomenėje žinomų žmonių publikuojamų tekstų su jų išsakoma pozicija. 

Didžiąją dalį intelektualų sukrečia faktai, kad buvo išnešti minkštasuoliai, užrakinti tualetai – taip elgtis su streikuojančiais mokytojais, kurie tiesiog nori neimituojamų derybų, nedera. Viešasis dėmesys ir spaudimas padeda – prieš 12 valandą A. Navickas praneša gavęs žinių, kad atvyksta J. Petrauskienė.

Kad tuoj bus kažkas reikšmingo, suprantame ir iš žurnalistų – kaipmat visas būrys užplūsta Kolegijų salę.

Tuo metu įvyksta toks šeimos narių pokalbis „Messenger“:

Aš: Ateina ministrė, matome pro langą.

Dukra: Sėkmės!

Vyras: Gal atsiprašyti, kad pavėlavo.

Dukra: Keliomis dienomis.

Vyras: Metais.

Po keliolikos minučių JIE pasirodo.

Gruodžio 2 d. paryčiais parašau ir į „Facebook“ įdedu tekstą, kuris geriausiai atspindi tos dienos įvykius.

Šeštadienio popietę paaiškėja – kol kas jokių derybų nebus. Tas vizitas – toks tarpinis variantas tarp miglos ir viešųjų ryšių. O jį inspiravo turbūt kilęs rezonansas ir pasipiktinimas. Tačiau į ministerijoje esančius mokytojus žiūrima kaip į mažamečius: parodysi pigų ledinuką, gal šiek tiek pabarsi, pagėdinsi – ir iškart susitarsi.

Po kokias tris – keturias valandas (įskaičiuojant ir pertrauką, kai buvo laukiama pastiprinimo) užtrukusio pasirodymo/jėgos demonstravimo JIE išvažiuoja.

Iki kito karto. Lieka profesorė V. Targamadzė, kiti akademinės bendruomenės nariai, žurnalistai, visuomenininkai ir mes. Tada privačiame pokalbyje pirmą kartą nuskamba profesorės mintis, kad geriausiu atveju mus iš čia pavyks ištraukti prieš Kalėdas, tik turėčiau to kitiems dar nesakyti, kad neišgąsdinčiau. Man tai atrodo kaip juodasis humoras arba distopija. Bet palinkčioju galva – nemandagu prieštarauti autoritetui – nors tikrai netikiu.

Mus stiprina ryšys su mokytojais, kurie pasiryžę atvykti miegoti vietoj pavargusių, klausia, ko dar reikėtų. Stebina vienybė ir dėmesys – nepažįstami žmonės ateina išreikšti palaikymo, vežasi namo atsipūsti, pavalgyti šilto maisto, pabendrauti.

Vieno tokio vakaro privačiuose namuose metu mane paskatina valandėlei išjungti mobilųjį telefoną ir pasimėgauti aplinka be įtampos.

Kai po kelių valandų važiuoju taksi, randu be galo daug neskaitytų žinučių. Išsigąstu – vėl koks nesusipratimas, o gal mokytojus varo lauk? Skaitau nepažįstamų ir pažįstamų palinkėjimus, padėkas ir/ar siūlymus padėti – ir pirmą kartą per tas dienas susigraudinu.

Taip ašarodama riedu tamsiomis Vilniaus gatvėmis į beveik namais tapusį pastatą A. Volano gatvėje.

O salėje su mokytojais bendrauja įvairių sričių specialistai, kurie skaičiuoja, derina, pataria, naudodamiesi savo ryšiais supažindina su galinčiais padėti žmonėmis. Vyksta kažkas neįtikėtino.