Tęsdama „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopo” rašinių ciklą „Atvira Klaipėda“ pradeda gilintis į tai, kokios aktualijos buvo prikausčiusios 1923- 1939 m. kovo mėnesių tuometės miesto spaudos dėmesį.

Pirmajame kovo rašinyje – apie uosto bėdas ir du ties Klaipėda įvykusius jūrinius incidentus, kurių vienas buvo pavadintas „pirmąją mūsų jaunučio laivyno nelaime“, o jos aukų laidotuvėse dalyvavo šimtai. Nemažiau susidomėjusių buvo ir teismo procese, kurio metu buvo ieškoma šios nelaimės kaltininkų.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Karaliaučiaus kiaulystės

Lygiai prieš 96 metus, 1924-ųjų kovo 8-ąją „Klaipėdos žinios“ skelbė apie tai, kad buvo pastebėta, jog „Karaliaučiaus oro tėmijimo stotis išleidžia į kitus uostus ir plaukiančius jūroje laivus klaidingas apie Klaipėdos uosto padėtį žinias“.

„Taip pavyzdin kovo 5 d. Karaliaučiaus stoties radio pranešimas buvo toks: Klaipėdos uoste laivu judėjimas sustabdytas. Tuo tarp Klaipėdos uosto valdyba tą dieną buvo išdavusi tokią informaciją: Pajūrėj kai kur ledynai. Plaukioti gali stiprus laivai. Uoste susikimšę ledai. Plaukiojimo vežės nuolat atlaužia ledlaužiai. Sulig šitos informacijos didesnieji laivai irgi dabar gali įplaukti uostan ir išplaukti, o pačiame uoste plaukiojimui kelią padaro ledlaužiai. Gi sulig Karaliaučiaus oro tėmijimo stoties paleistos žinios Klaipėdos uostas visai užsidaręs. Kyla klausimas, dėl ko Karaliaučius klaidina pasaulį. Kad tai atsitiktu iš netyčių, per kokį nors apsirikimą, nėra galima tikėti, nes Karaliaučiaus oro tėm. stotis jau ne tik vieną kartą paleido tokių klaidingu žinių. Vienatinas išsiaiškinimas tai tas, kad Karaliaučius iš konkurencinės priežasties truputų su apsirokavimu daro tokias bleines. Mat, jei norį į Rytų uostus atplaukti laivai gauna žinoti, kad Klaipėdos uostas visiškai neprieinamas laivams, tai jie pasuka vairą į kitą uostą, kad ir į tą patį Karaliaučių ir mūsų uostas per tai nukenčia“, – rašė laikraštis.

Baltojo švyturio, 1884–1945 m. stovėjusio Klaipėdos uosto šiaurinio molo gale (galvoje), vaizdas žiemą. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kartu jis informavo, kad nepėsti klaipėdiečiai sugalvojo išeitį, kaip kovoti su tokiomis dezinfomacinėmis konkurentų iš Karaliaučiaus kiaulystėmis – nuo kovo 7 d. Klaipėdos radijo stoties ėmėsi reguliariai tris kart per dieną skelbti „meteorologiškas jūros ir oro tėmijimo stoties informacijas“.

„Pasaulio radio stotys šitų pranešimu galės klausytis 800 metrų bangų sistema. Telegramos bus šifruojamos tarptautiniu Hamburgo jūros stoties raktu ir išeis iš Klaipėdos radio stoties 8 val. pirmp., 2 ir 7 val. pop.“, – informavo „Klaipėdos žinios“.

Danai išsisuko patys

1936 m. kovo 3 d. laikraštis „Vakarai“ pranešė, kad pirmadienį, vasario 28-ąją, iš pat ryto visas pajūris buvo apgultas tiršta migla, kuri jūroje „beveik visiškai mažai tepermatoma“. Dėl jos pirmadienį po pietų tarp Melnragės ir Karklininkų (dabar – Karklė) ant seklumos netoli kranto užplaukė „didelis danų laivas vardu „Jytte“ (nuotrauka iš wrecksite.eu).

Laivui tik atsidūrus ant seklumos, tuoj į nelaimės vietą atplaukė Karklininkų pajūrinės gelbėjimo stoties įgula, o gavus uoste žinių apie incidentą į įvykio vietą išplaukė locų tarnybos laivas „Šarūnas“ ir ledlaužis „Perkūnas”.

„Esamomis žiniomis vienos buksyrų bendrovės atstovas Klaipėdoje iššaukė buksyrus iš Dancigo. Ar laivo „Jytte” kapitonas priims pagalbą iš uosto valdiškųjų laivų – t. y., ar teis tiems laivams laivą „Jytte“ nutraukti nuo seklumos, ar lauks iš Dancigo atplaukiančiųjų buksyrų – žinių kol kas dar nėra. Galimas daiktas, kad „Jytte” mėgins savo jėgomis nuo seklumos pasiliuosuoti. Vėjas šeštadienio vakare gana stiprokai traukė iš pietų pusės, todėl ant seklumos esančiam laivui jokio pavojaus kol kas nesimato. Jeigu, tačiau, vėjo kryptis kiek pasisuktų į vakarus – tada jūroje jau kiltų bangos ir laivui būtų pavojus visiškai atsidurti ant kranto, kaip kad prieš keletą metų buvo su ties Klaipėda į krantą audros išmestu latvių laivu „Roja”. Šis laivas taip pat buvo išmestas arti kranto, tačiau kadangi nebuvo pasiskubinta jį nuo seklumos nutraukti – už kelių dienų užėjusi audra laivą „Roja” visiškai sausai išmetė į krantą. Jeigu greitai nepavyks ir laivui „Jytte” pasiiiuosuoti nuo seklumos – ir jo laukia panašus likimas“, – rašė „Vakarai“.

Garlaivis „Roja“ 1932 m. rugsėjo 12 d. per audrą buvo išmestas į krantą Melnragėje ir iki 1933 m. vasaros stovėjo paplūdimyje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kitame numeryje laikraštis jau pranešė, kad 2000 tonų talpos laivas stovi ant seklumos apie 200 metrų nuo kranto. Į įvykio vietą prie jo buvo atplaukęs ir pasienio policijos laivas „Partizanas“.

Laivą nuo seklumos bandė nutraukti locų tarnybos laivai „Šarūnas“ ir „Perkūnas”, tačiau „nežiūrint abiejų stiprių mašinų „Jytte“ nuo seklumos nesijudino“, tad vėlai vakare abu laivai gavo grįžti į uostą nieko nepešę.

Klaipėdos locų tarnybos laivas „Šarūnas“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Tuo tarpa pūtęs iš pietvakarių vėjas visiškai aptilo ir jūros vanduo šiek tiek pakilo. Mat, pučiant pietvakarių vėjui, jo kryptis toje vietoje buvo tiesiog nuo kranto jūron, ir tos priežasties dėlei vanduo prie kranto buvo kiek žemesnis. Laivo „Jytte“ kapitonas, pajutęs kad šiek tiek kyla jūra, bandė savo laivo jėgomis nuo seklumos pasiliuosuoti. Po įtempto keleto valandų darbo laivui „Jytte“ pavyko nuo seklumos pasiliuosuoti ir savo jėgomis atplaukti uostan. Į uostą „Jytte“ atplaukė apie 3 valandą antradienį rytą“, – informavo „Vakarai“.

Vėliau buvo detalizuota, kad visiškai tuščias „Jytte“ plaukė iš Kopenhagos (Danija) ir Klaipėdoje turėjo pasikrauti javų krovinį.

„Visą dieną, pirmadienį, buvo tiršta, migla, todėl saugumo sumetimais laivas laikėsi kurso kiek aukščiau jūron ir tokiu būdu praplaukė šiek tiek pro Klaipėdą“, – rašė laikraštis, taip pat pranešęs, jog sužinojus apie tai, kad laivui pavojus negresia, Dancigo (Gdansko) buksyrai buvo atšaukti.

Antradienį po pietų „Jytte“ naujame uosto baseine jau pradėjo krautis rugių krovinį, su kuriuo turėjo išplaukti į Angliją.

Portalo wrecksite.eu pateikiamais duomenimis, šiam 1884 m. Anglijoje, Sanderlando mieste veikusioje laivų statykloje „Sir James Laing & sons Limited” pastatytam Danijos kompanijos „Dampskslsk Ove Skou A/S“ Kopenhagoje registruom laivui dar buvo lemta plaukioti tik šiek tiek daugiau nei pustrečių metų. 1939 m. gruodžio 19 d. jis užplaukė ant minos Šiaurės jūroje.

„Pirmoji mūsų jaunučio laivyno nelaimė“

1938 m. kovo 1-ąją „Vakarai“ pranešė, kad „pereitą naktį mūsų pakraščiuose siautė didelė audra ir buvo tirštas rūkas“.

„Sandėlio b-vės laivas „Neringa“, prisikrovęs pilną krovinį plaukė iš Brėmeno. Tai pirmoji to laivo kelionė į Klaipėdos uostą. Tarp 23-24 val. 11-15 kilometre laivas „Neringa” 1,5 jūrm. nuo kranto užvažiavo ant seklumos. Nuo laivo buvo duoti signalai raketomis, tačiau signalai dėl tiršto ruko nebuvo pastebėti. Iki 2.30 val. į signalus niekas neatsiliepė. Tada kapitonas įsakė nuteisti gelbėjimo valtį, plaukti į krantą ir pranešti apie įvykusią nelaimę, Valtis buvo nuleista į j jūros pusę, kadangi, siautė didelė audrą, todėl nuo krašto pusės buvo didesnės bangos. Į valtelę susėdo Fricas Keines, kūrikas iš Klaipėdos, Erikas Lemkė, taip pat kūrikas iš Klaipėdos, Emilis Heidemanas matrosas iš Klaipėdos, Jonas Gross iš Skuodo ir I šturmanas Kalninš – latvis. Kada valtis nuplaukė 150-200 m nuo laivo, juos pagavo didelė banga, užgriuvo ant valties ir apvertė. Ant apvirtusio laivo užsikabino abu kūrikai, šturmanas ir matrosas. Matrosas Gross dar norėjo pasiekti valtį, bet jokiu būdu negalėjo jos pasiekti, nors jam ir buvo metamos inkaro virvės įsikabinti, jis dingo bangose. Po 40 min. antroji didelė banga nuplovė visus nuo laivelio dugno ir ant laivelio antrą kartą įsikabino matrosas Heidemanas. Kitų nebebuvo matyti. Pabuvęs ant laivelio dugno ilgą laiką matrosas Heidemanas, nematydamas kitokias išeities ir labai sušalęs, nusprendė plaukti į kranta, nors kranto per rūką nebuvo matyti. Po valandos jis pasiekė krautą. Ant krauto rado išmestas, sulaužyto laivelio dalis. Matrosas Heidemanas basas, sušlapęs ir išvargęs, pasiekė Meškadaubių pasienio policijos punktą kur jis buto priglaustas. Už pusvalandžio pranešta, kad šturmanas Kalnis taip pat išgelbėjęs. Apie kito likimą nieko nėra žinoma“, – taip pirmąsyk nelaimę aprašė „Vakarai“, vėliau įvykių eiga domėjęsi ir apie juos pranešę kiekviename numeryje visą savaitę.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Anot laikraščio, sužinojus apie įvykusią nelaimę, apie 6 val., į pagalbą buvo išsiųstas pasienio policijos laivas „Partizanas“, kuris „per rūkus ir aukštą jūrą“ pasiekė „Neringą“ apie 9 val. Kartu išplaukė ir uosto valdybos hidrografinis laivas „Aušra“.

„Partizanas“ apie 10 val. per radio pranešė, kad padėti „Neringai” nieko tuo tarpu negali. Priplaukė prie „Neringos“ apie 80 metrų. Didelės bangos verčiasi per ,,Neringos” viršų. Bandė mesti lynus, bet nepavyko. Baromeras krinta. Laukiama dar didesnio vėjo. Jei bus rūkas, „Partizanui” grįžti Klaipėdon gali būti pavojinga. Paskutinėmis žiniomis jūra jau išplovė du lavonus, vieną ties Meškadaubiu, kitą ties Smiltyne. „Partizanas” paliko „Neringą” apie 10 val. Paskutinėmis žiniomis, iššaukti iš Dancigo šleperiai, kurie jau atplaukia „Neringos” gelbėti, iš Juodkrantės į nelaimės vietą atvyko gelbėjimo komanda ir bandė užmesti į „Neringą” lynus, kad galėtų išgelbėti įgulą jeigu kiltų didesnis pavojus. Laive liko 10 žmonių“, – rašė „Vakarai“.

Pasienio policijos laivas „Partizanas“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kitame numeryje laikraščio korespondentas pakalbino du jūrininkus, kurie išsigelbėjo iš apvirtusios krantan pagalbos kviestis plaukusios įgulos.

26-erių Emilis Heidemanas pasakojo esantis kilęs iš Pagėgių apskrities Plaškių kaimo, jau ketverius metus dirbęs laivuose. Jūreivis pasakojo, kad „Neringa“ išplaukė iš Klaipėdos į Brėmeną išplaukė sausio 26 d. Ten pasikrovė 1500 t kalio druskos, o pakelyje dar užsuko į Gdanską pasiimti anglių ir iš jo išplaukė vasario 28-osios rytą.

„Vandenyje išbuvau apie keturias valandas. Maniau pasiekti Smiltynę. Pavargau, ėjau, sėdau, guliau ir vėl kėliau. Visą laiką šaukiau – niekas neatsiliepė. Radau kryžkelį, įėjau į pašto kelią. Išgirdau lojantį šunį. Ėjau, kur lojo šuo. Tikėjaus rasti pagalbos. Atėjau į namą ir pataikiau pas pasienio policijos punkto viršininką Fricą Nimerjoną. Atsikėlęs ėjau pažiūrėti lavonų, kad pasakyčiau jų pavardes. Radau Fricą Kenį ir Eriką Lemkę. Radome su drabužiais ir su suplyšusiomis gelbėjimosi juostomis“, – pasakojo žurnalistui išgelbėjęs jūreivis.

„Vakarų” iliustracija

Pakalbintas 1907 m. Baku gimęs pirmasis šturmanas latvis Manfredas Kalninš pasakojo, kad jam nepaprastai skaudėjo pilvas – pasirodo, ant jo jau beveik nebebuvo odos, taip ją „nubružino“ belipdamas ant laivelio.

„Sūrus jūros vanduo man teikė neapsakomus skausmus. O be to, kairė ranka ir koja dar smarkiai sužeistos. Dideliu vargu pasiekiau kopą 11 km. Ji buvo labai stati. Du kartu nuo kopos nuriedėjau. Vis dėlto užlipau įstrižai. Klupdamas ir griuvinėdamas klaidžiojau basas po mišką, bet niekur neradau gyvenamos vietos. Grįžau vėl prie kopų. Mano manymu, Klaipėda turėjo būti už 6 jūrmylių, todėl sukaupęs paskutines jėgas, pasileidau kopomis Klaipėdos link. Pagaliau pasiekiau kurhauzą. Čia mane maloniai priėmė šeimininkas, davė išgerti grogo, pavaišino gerais pusryčiais ir šiltai aprengė. Kiek sustiprėjus, paskambinau locui apie ištikusią nelaimę“, – pasakojo latvis.

Kovo 2-ąją, anot „Vakarų“, „Neringos” nutraukimo nuo seklumos darbai „tebebuvo nei kiek nepasistūmėję pirmyn“ – laivas tebebuvo įstrigęs maždaug 350 m nuo kranto.

„Neringa” ant seklumos. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Vakar iš Dancigo atvyko specialus šleperis (traukikas), bet dėl didelės audros prie laivo negalėjo priplaukti. Taipgi prie laivo vakar baudė plaukti ir mūsų ledlaužis „Perkūnas“, bet be pasėkmių. Ledlaužis „Perkūnas” išžvejojo konservų skardinę, kurioje rado vokiečių kalba rašytą raštelį, kad laivo įgula pritrūkusi maisto. Prie gelbėjimo darbų buvo atvykę ir Juodkrantės gelbėjimo stoties laivas ir keli žvejų kuteriai,bet ir šie nieko negalėjo padėti. Atvykusio iš Dancigo šleperio kapitono nuomone, „Neringą” vargu ar bebus galima nuo seklumos nutraukti, nes esą laivas giliai sėdi smėlyje ir yra prakiuręs. Jis savo gelbėjimo darbus galės pradėti tiktai, tada, kai jūra visiškai nurims. Gelbėjimo darbai užsitęs keletą dienų, o gal ir daugiau. Šiuo metu retas dalykas, kad per tokį ilgą laiką pasitaikytų gražus oras, o per tą laiką laivą dar labiau apneš smėliu. Manoma tiktai nukrauti jo krovinį. Vakar savo rizika laiveliu nusikėlė i krantą 6 jūrininkai. Ant laivo liko dar šeši jūrininkai ir kapitonas. Paskutinieji pabūgo keltis nuo laivo“, – rašė „Vakarai“.

Vėliau pranešta, kad visos laivo gelbėjimo valtys sudaužytos ir likę šeši įgulos nariai nebeturi jokios galimybės patys išplaukti į krantą.

„Juodkrantės gelbėjimo komanda daro pastangas pasiekti „Neringą” ir nuvežti maisto, bet vis dar „Neringos” pasiekti negali. Bandoma lynus numesti i „Neringą” raketų pagalba. Ką tik patiriama, kad iš Klaipėdos yra išvykusi Kopgalio gelbėjimo soties komanda su nauju raketų ąparatu, kuriuo bus bandoma perduoti lynus likusiems „Neringos” laivė jūrininkams. Širyt 9 val. vienai gelbėiimo valčiai buvo pavykę užšauti ant laivo inkarą, bet virvė trūko ir pati valtis prisisėmė. Komanda pati turėjo gelbėtis j krantą“, – rašė laikraštis.

Galiausiai kovo 2 d., apie 13 val. raketų šauta virvė pataikė į laivą, jūrininkai ją sugavo, pririšo ir laukė atplaukiančios valties.

„Gelbėjimo didžiulę valtį ratais atvežė iš Juodkrantės. Numetus virvę tuojau Juodkrantės devyni žvejai užsidėjo gelbėjimosi ratus, apsivilko guminiais drabužiais, apsimovė ilgais guminiais batais ir susėdo į valtį. Kiti žvejai valtį nustūmė į vandenį. Vos tik viltį nuleido į vandenį, tuojau bangos ją ėmė mėtyti kaip skiedrelę. Pagaliau valtis pasiekė laivą. Nuo laivo nuleidus leido laiptus, kuriais nulipo 6 jūrininkai, išbuvę ant laivo tiltelio dvi paras, sušalę, nemiegoję ir išalkę“, – įgulos gelbėjimo operaciją aprašė „Vakarai“.

Keli išgelbėtieji korespondento buvo pakalbinti „Baltischer Hof“ viešbutyje (dabar – viešbutis „National“). Tarp pakalbintųjų buvo ir 25-erių „zuikis” Šaulys, į laivą įsiprašęs Antverpene, nes norėjo grįžti į Lietuvą. Kapitonas jį priėmė, bet už kelionę „zuikis“ turėjo dirbti kaip įgulos narys.

„Valgio, išskyrus sušaldytų avienos taukų ir kiek bulvių, neturėjome. Bet nevalgysi nevirtas, o išvirti nėra kaip. Ugnies nesukursi. Virtuvė pilna vandens. Tad ir tenkinomės lydytais avienos taukais, kurie nors ir išalkusiam, nelabai davėsi prarijami“, – apie taip, kokiomis sąlygomis teko laukti pagalbos įkalintiesiems pasakojo pakalbinti įgulos nariai.

Laikraštis taip pat informavo, kad nerijoje buvo vykdomos iš pirmosios valties iškritusio Jono Groso paieškos – manyta, kad jis galėjo išsigelbėjęs ir beeidamas kur nors miške nusilpti. Galiausiai buvo konstatuoja, jog „ieškotojų nuomone, Groso sausumoje nėra, o jei ir būtų, tai per tokį ilgą laiką – jau 5 dienos – jis būtų sušalęs“.

Kovo 5-ąją „Vakarai“ pranešė, kad naktį jūroje buvo „didžiausia šiais metais audra“.

„Vėjo stiprumas siekė virš 7 balų, o jūros bangos mušė į kopas. Šįryt po tokios didelės audros „Neringos” užpakalinė dalis jau visai pasinėrė į vandenį, o priešakinės dalies irgi nedaug tepaliko virš vandens. Iki šiol plevėsavusią laivo vėliavą, šią naktį audra sudraskė, į krantą išmetė laivo kajučių duris ir įvairius baldus“, – rašė „Vakarai“, kartu informavęs, kad policijos sulaikė „Neringos” kapitoną Konstantiną Bertniš.

„Neringa” ant seklumos. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Po kapitono apklausos byla buvo perduota specialiam jūrų teismui. Pastarasis pradėjo posėdžiauti jau kovo 7 d.

„Byla susidomėjimas labai didelis. Pradžioje posėdis buvo paskirtas 37-me kambaryje, bet prisirinkus daugybei publikos, posėdis perkeltas į didžiausią teismo salę – 22-rą kambarį. Prisirinko pilna salė žiūrovų. Daug į salę netilpo, todėl pilni koridoriai žmonių. Publikos tarpe daug jūrininkų. Teismui pirmininkauja teisėjas Kraft, prisėdai – jūrininkystės žinovai kapitonai Lotzky ir Le Coutre, pirkliai Scharffetter ir Neubert. Kaltinimą palaiko Žvejybos komisaras Schockling“, – procesą aprašė laikraštis, informavęs ir apie padėtį Smiltynėje, kur audra „baigė daužyti „Neringą“ – bangos išmetė kompasą, statinę taukų, sugriovė komandos tiltelį, nuplėšė pavojaus vėliavas, lietuviškos vėliavos teliko stiebas ir siaura geltona juostelė, tematyti tik kaminas, stiebai ir kiek priešakinis galas.

Tądien miesto kapinėse buvo laidojami ir du nuskendę įgulos nariai – Erikas Lempė gimęs ir augęs Klaipėdoje, Fricas Koenys kilęs iš Rusnės.

„Atiduoti paskutinę pagarbą ir palydėti į paskutiniąją kelionę susirinko didžiulė minia žmonių, dauguma jūrininkai. Atėjo atsisveikinti „Neringos” įgula, „Frieslando” ir „Nidos” jūrininkai. Prie duobes didžiausia spūstis – policiją turėjo vargo, kol minioje, praskyrė kelią karstams“, – rašė „Vakarai“, konstatavę, kad tai yra „pirmoji mūsų jaunučio laivyno nelaimė“.

Laikraštis ir kituose numeriuose išsamiai aprašė patį teismo procesą.

Jo metu pirmasis šturmanas Kalninš tvirtino, jog su pirmąja valtimi tik kvietęs plaukti pagalbos, bet neįsakęs. Savanoriais esą pasisiūlė J. Grosas, F. Kėnys ir Erikas Lemkė, buvo pasisiūlęs ir Simonaitis, bet vėliau atsisakė. Tuo metu Emilis Heidemanas teisme liudijo pirmojo šturmano pasakymą „Na, Emili, važiuosi su mumis drauge“ supratęs kaip įsakymą.

31-erių kapitonas latvis Konstantinas Bertniš iki tol plaukiojo laivais 12 metų. Anot II šturmano Freimanio, jis buvo įsakęs pažadinti tik tada kai matysis Klaipėdos šviesos arba pakils audra.

Paskutinis penkerius metus K. Bertniš buvo šturmanu, „Neringoje“ kaip kapitonas plaukė pirmą kartą.  Jis tikino nežinojęs, kad laivą link kranto buvo nunešusi srovė, pasitikėjo štumanais. Kadangi padėtis užplaukus ant seklumos darėsi vis kritiškesnė, pirmojo šturmano pasiūlymui plaukti valtimi ieškotis pagalbos neprieštaravo. Galiausiai jis teismo prašė pasigailėti, nes „gal padaręs klaidų“.

Teismas konstatavo, kad nelaimė įvyko dėl srovės pasikeitimo. Jos buvo galima išvengti „jei būtų buvę pakankamo rūpestingumo iš kapitono ir II šturmano pusės“.

„Neganėtinas kapitono rūpestingumas įžiūrimas tuo, kad jis nedavė parėdymo matuoti gilumo. Gi tai buvo reikalinga, kadangi laivo pozicija ties Helos ir Brusterorto švyturiais buvo nustatyta tik apytikriai, kai kapitonui buvo žinoma. Laivo antrojo karininko Freimanio rūpestingumo trūkumas įžiūrimas tuo, kad jis ne anksčiau kaip 23 val. prižadino kapitoną. Vėliausiai tuo metu, kaip nustatyta, užėjo migla. Atsakomybę nuo to laiko turėjo kapitonas, todėl antrojo karininko pareiga buvo jį pažadinti. Tolimesnė kapitono kaltė pamatuojama tuo, kad jis, nežiūrint viešpataujančios tamsos, davė sutikimą gelbėjimo valtimi mėginti pasiekti, krantą. Jūros įstaigos nustatymu, atsižvelgiant į oro sąlygas, buvo pakankamai pagrindo šį mėginimų tamsoje neleisti. I karininko Kalninšo kaitė nesurasta. Manevrai po užplaukimo mat seklumos buvo taisyklingi. Juodkrantės gelbėjimo stoties komanda ir jos vadovas pagiriami už tai kad jie, nežiūrint pavojingų oro sąlygų gelbėjimo darbus pravedė sėkmingai“, – teismo nutartį citavo „Vakarai“.

Kapitoną Jūrų teismas pripažino kaltu ir nuteisė vienus metus kalėti, nors maksimali bausmė galėjo siekti ir penkerius metus belangės, o valstybės kaltintojas prašė skirti keturis metus nelaisvės. Lengvinančiomis aplinkybėmis laikyta tai, kad kapitonas jaunas, neturėjo dar daug patirties, iki tol nebuvo teistas.

Kapitonas pasinaudojo teise pateikti skundą Klaipėdos apygardos teismui, kuris gegužės 18 d. išnagrinėjęs bylą, apklausęs kai kuriuos liudininkus, latviui bausmę sumažino iki pusės metų „paprasto” kalėjimo, įskaitant nuo kovo 9-osios jau atsėdėtą laiką.

1938 m. liepos pabaigoje kapitonas sulaukė prezidento malonės ir buvo amnestuotas.

„Jis atliko bausmę iš viso 4 ir pusę mėnesio. Dalį bausmės atliko kalėjime, o kitą dalį Žemgrindžiuose”, – rašė „Vakarai”.

Laivas „Neringa“ taip ir nebuvo išgelbėtas.

„Vakarai” informavo, kad kovo 11 d. „iš Klaipėdos kuteriu buvo nuplaukę prie „Neringos” laivų gelbėjimo bendrovės inspektorius, kuris į Klaipėdą atvyko su Dancigo vilkikais, ir „R. Meyhoefer” laivininkystės bendrovės reikalų vedėjas Jenett”, kurie iš visų pusių apžiūrėjo laivą.

„Pasirodo, kad „Neringa” tikrai plyšusi, visas laivas pilnas, vandens, mašinos sugadintos, prekės (kalio druska), taip pat sugedusios. Tokiu būdu „Neringos” gelbėjimas nebeapsimokąs ir daugiau nebebūsią mėginama ją nutraukti nuo seklumos. Kadangi laivas, beveik visas yra vandenyje, tai jo smulkesnis apžiūrėjimas galimas tik narų pagalba. Bet narai tegali nertis į dugną, kai bus visai rami jūra, o tokios nelaukiama bent iki gegužės mėn.”, – rašė laikraštis.

Laivas buvo apdraustas Anglijos draudimo bendrovėje 10 000 svarų sterlingų (apie 300 000 Lt.) ir perdraustas „Lietuvos Lloyde“. Prekės – kalio druska – buvo apdraustos 250 000 Lt.

„Šiandien pasienio policijos Smiltynės sargyba šeštame kilometre rado išplautą vyriškos lyties lavoną. Jo drabužiai darbiniai, aliejuoti. Ant vienos kojos guminis batas, kokius nešioja jūrininkai. Spėjama jog tai yra „Neringos”‘ katastrofos metu nuskendęs, ir iki šiol nesurastas jūrininkas Jonas Grossas”, – birželio 24-ąją rašė „Vakarai”.

Kitame numeryje laikraštis informavo, kad vienas iš išsigelbėjusių įgulos narių ir drabužių ir kitų daiktų atpažino, kad tai iš tiesų J. Grosso kūnas. Jis palaidotas Skuode, iš kurio buvo kilęs šis jūrininkas.

Taip pat „Vakarai” pranešė, kad birželio 24-ąją siaučiant audrai nulūžo iki tol virš vandens kyšojęs „Neringos” kaminas.