Atrodo, kad kovas – tai mėnuo, kuris visada nepagaili išbandymų Klaipėdai.

2020-ųjų kovą uostamiestis kaip ir visa Lietuva pakilo į kovą su koronavirusu, o tarpukariu pirmąjį pavasario mėnesį tuo pat metu teko kovoti ir su žiurkėmis, ir su dideliais gaisrais. Apie visa tai ir dar daugiau – šiame ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ rašinyje.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotraukoje – tarpukario Klaipėda iš 200 metrų aukščio.

Ir vėl Smiltynė…

Apie skundus dėl „nepakenčiamos padėties Smiltynėj gyventojams“ jau teko rašyti ir vienoje iš tarpukario vasarių apžvalgų. Atrodo, kad apie šiuos nelaiminguosius teks rašyti nuolat.

Vos spėjo „Klaipėdos žinios“ 1924 m. kovo 2 d. pranešti, kad Kopų ruožas nuo Smiltyno iki Kopgalio „dabar skaitysis sujungtas su Klaipėdos miestu“, ir jau po savaitės joms teko informuoti, kad sekmadienį, kovo 9-ąją, buvo susirinkę „Kuršo Užmario dalies, vadinamos Kopgalio gyventojai, aptarti susisiekimo ir kt. būtenybių reikalus“.

„Pasiųstas Klaipėdos miesto magistratui ir uosto valdytojui p. Stulpinui reikalavimas pasirašytas 36 gyventojų, kur nurodoma į sunkias ir nepatogias susisiekimo sąlygas ir prašoma, kad vaikščiojąs tarp Klaipėdos ir Smiltynės garlaivis plaukiotų ir ligi Kopgalio“, – rašė laikraštis.

Matyt, nei magistratas, nei pirmasis nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitonas nelabai skubėjo atsižvelgti į tokį reikalavimą, nes po poros dienų „Klaipėdos žinios“ pranešė, jog Klaipėdos uostas „dešiniuoju pakraščiu nuo celiuliozės fabrikos ligi pačios gilumos vėl išvalytas nuo ledų ir garlaiviai gali laisvai plaukioti“, o Uosto Valdybos ledlaužis išlaužė kelią tarp Klaipėdos ir Smiltynės „ir garlaivėlio susisiekimas vėl atstatytas“. Ledai, kurie buvo užkimšę plaukimą į uostą, „išgrūsti į jūrą“.

Keltas į Smiltynę. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Informuota, kad ligi kovo 31 d. garlaiviukas į Smiltynę „vaikščios nuo miesto pusės (Vyr. Muitinės rūmai)“ 7, 9.30 ir 12 val. pirmpiet bei 14.30, 16 ir 18.30 val. popiet. Iš Smiltinės grįš į Klaipėdą atitinkamai 7.30, 10, 12.15, 14.45 ir 16.30 val. Garlaiviuko bilietų kainos paaugusiems – litas, vaikams 50 centų.

O tų pačių metų gegužę jau pranešta, kad Uosto valdyba „išleido naują tarifą pervežimui garlaiviu iš Klaipėdos į užmarį – Smiltynę”. Vienas persikėlimas asmeniui kainavo 25 centus į vieną pusę, o į abi – 40 centų. Vaikams atitinkamai buvo taikomas mažesnis tarifas – 15 ir 20 centų (iki dviejų metų amžiaus buvo keliami nemokamai). „Knygutė su 25 kortelėmis” kainavo 7,5 Lt, vaikiška – 3,5 Lt. Užmario gyventojams buvo išduodami mėnesiniai bilietai (8 Lt suaugusiajam ir 4 Lt vaikui). Šie tarifai galiojo iki rugsėjo 30 d.

Šioje vietoje reikėtų ir vėl prisiminti, kad ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimu, tarpukario litas buvo vertas šiandienos 5,3 euro, ir paklausti savęs, ar iš tiesų dabar daug mokame, kai tenka pasinaudoti „Smiltynės perkėlos“ paslaugomis, kurias, ji, deja, dabar apribojo dėl to nelemtojo koronaviruso.

Vargšai valdininkai

1924-ųjų kovas buvo nelengvas ne tik Smiltynės gyventojams. Tos pačios „Klaipėdos žinios“ informavo, kad sekmadienį, kovo 2-ąją, Šaulių namuose (dabar – Klaipėdos koncertų salė) įvyko visuotinis krašto valdininkų ir tarnautojų susirinkimas.

„Susirinkusių buvo daug šimtų, kad net didžiulė salė buvo perpildyta. Pirmininkavo mokytojas Ambrosius. Kalbos ėjo tik vokiškai. <…> Kalbos daugiausia sukosi apie ekonominius valdininkų reikalus ir jų atstovavimą Krašto Taryboje“, – rašė laikraštis ir paskelbė susirinkimo metu priimtą rezoliuciją.

Joje buvo reikalaujama, kad algos būtų nustatytos pagal „pirmkarinį pareigų ėjimo atlyginimą“, vieną aukso markę vertinat kaip 2,4 lito ir „keliant pagal tarnybos senumą“, „priskaitant 25 nuošimčius brangenybės priedo“. Be butpinigių, kaip „pirmkaro“, reikalauta ir „kūdikių priedų“ nuo 45 litų mėnesiui už vaiką iki 6 metų amžiaus, 55 litų – iki 14 m. amžiaus ir 65 litų iki 21 metų amžiaus, o jei tokie vaikai mokosi, priedas irgi turėtų būti mokamas. Reikalauta ir 25 litų „žmonos priedo“.

Klaipėdos rotušė–magistratas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Jau pirmkarinis pareigų ėjimo atlyginimas valdininkams leido tik kuklų pragyvenimą. Klaipėdos krašto valdininkų dabartinis apie 45 nuoš. pirmkarinių teikimų atlyginimas, akivaizdoje valdiškai patvirtinto pragyvenimo 184 nuošimčiais palyginant pirmkarinius laikus pabringimo, nesuteikia vaidininkams nė ketvirtdalio pragyvenimui reikalingo minimumo. Teikiamieji priedai 10 litų žmonai ir 10 iki 15 litų kūdikių bemaž nieko nereiškia. Lietuvos valstybės valdininkų ekonominė padėtis Klaipėdos krašte, kurie tegauna tik apie 26 nuošimčius pirmkariniu algų, yra labai kritinga. Kad žemesniųjų aštuonių atlyginimo kategorijų valdininkai, taigi didžiausioji valdininkų dalis, gaudama į mėnesį 100 iki 205 litų ir laikinai teikiamą 35 nuošimčių priedą bei 20 litų į mėnesį drabužiams ilgiau maitintis nebegali, taip aišku, kad įrodymų nereikia, šitų valdininkų atlyginimas iš dalies yra daug žemesnis negu darbininkų. Šio pasekmės – tūlose valdininkų šeimynose badas, ligos ir skurdas. Šalta žiema vargą dar didina“, – buvo rašoma rezoliucijoje.

Bent jau po poros metų kai kurių Klaipėdos krašto valdininkų gyvenimas tikrai ėmė gerėti. 1926 m. kovą „Klaipėdos garsas“ pranešė iš visai patikimų šaltinių sužinojęs, kad nuo balandžio 1 d. „norima naujai sutvarkyti valdininkų ir tarnautojų apmokėjimą“. Būsima visų valdininkų „apmokėjimo lentelė“ nebuvo paskelbta, detalizuota tik, kaip turėtų pagerėti krašto direktorijos narių gyvenimas.

„Gavo Borcherto Direktorijoje ir dabar gauna Direktorijos narys mėn. algą 1585 litus ir turėtų gauti pagal naująjį apmokėjimo projektą 1800 litų, tai yra, kiekvienas narys mėn. daugiau po 215 litų. Direktorijos prezidentas gavo ir gauna algos mėn. 1875 litus, turėtų gauti nuo 1 d. balandžio 2200 litų, tai yra daugiau 325 litus kas mėn. Jeigu pasižiūrima į naujai sustatytų valdininkų apmokėjimo projektą, reikia stebėtis, kad iš vienos pusės šaukiama, reikia taupyti ir atimama kalbos priedus, o iš kitos pusės algas vėl didinama“, – rašė „Klaipėdos garsas“.

Šalia uosto gamino pasagas

Tuo, kad krašte būtų daugiau laimingų žmonių ir arklių, 1926 m. kovą nusprendė pasirūpinti ir broliai Preukšaičiai, kovo 12-ąją iki šių dienų išlikusioje Martyno Šerniaus gatvėje atidarę laimės simbolio – pasagų fabriką.

„Geležies stiebai pirmoje mašinoje sukertami į reikalingo ilgio stukelius, kurie pečiuj įkaitinus eina per valcavimo mašiną, trečioj mašinoj išlenkia jau pasagų formą, ketvirtoj išmušamos rivės, penktoj ir šeštoj iškalamos skylės, septintoj ir aštuntoj mašinoj pasagos pereina paskutinį darbo procesą. Tada jos sortiruojamos, surišamos, sveriamos ir siunčiamos klijentams”, – procesą aprašė „Klaipėdos žinios“.

Pienininko vežimas Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje 3 dešimtmetyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot jų, fabrikas per dieną galėjo padirbti iki 2500 pasagų, kurioms reikėtų maždaug tonos geležies.

„Ta pramonė turi krašte ir Lietuvoj didžią ateitį, nes iki šiol pasagas importuodavo iš Vokietijos”, – žadėjo laikraštis.

Pasak istoriko Juliaus Žuko, tarpukariu Lietuvos muitų politika paskatino nedidelių, smulkius geležies dirbinius gaminusių metalo apdirbimo įmonių steigimąsi Klaipėdoje. 1933 m. vasarą jau buvo 20 metalo apdirbimo ir mašinų gamybos įmonių, kuriose dirbo 336 darbininkai. Iš jų 19 buvo labai nedidelės, iki dešimties darbininkų, joms kompaniją palaikė milžinas – Lindenau laivų statykla.

O po dešimties metų, 1936-ųjų kovo 11-osios vakarą, buvo „padaryti pirmieji mėginimai transliuoti iš Klaipėdos radio stoties“, kurie, anot laikraščio „Vakarai“, pavyko nelauktai puikiai.

Klaipėdos radijo stoties pastatas Jakuose. „Vakarų” nuotr.

„Klaipėdai radio stotis dirba ant 307 metrų bangos, ir nors turi dar tik pusę reikiamo galingumo — veikia labai stipriai. Trečiadienį vakare buvo transliuojama daugiau kaip pusę valandos plokštelių muzika, kuri buvo perduota labai gražiai“, – konstatavo „Vakarai“.

Pražūtingi gaisrai

Visgi kovo mėnesiai tarpukario Klaipėdos verslui atnešė ne tik įkurtuvių, bet ir negandų. „Vakaruose“ yra pranešimų apie tris pamečiui vykusius gaisrus.

1937 m. kovo 11-osios rytą, apie 7.30 val., uoste, šalia Locų bokšto (dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco“) teritorijoje) buvusiame muitinės sandėlyje buvo pastebėtas gaisras – užsiliepsnojo jo šiauriniame gale sukrauti medvilnės ryšuliai.

Krovos darbai Klaipėdos uoste. Tolumoje – locų bokštas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Tuojau buvo iššaukti miesto ugniagesiai bei uosto tarnybiniai laivai. Gaisras nebuvo smarkiai išsiplėtęs, bet degant medvilnė labai rūksta, todėl gesinti buvo labai sunku. Miesto ugniagesiai, ledlaužis „Perkūnas”, „Klaipėdos Miestas”, „Šarūnas” ir kiti tuojau paleido savo tryškynes į darbą, o iššauktas didelis pulko gaisrininkų būrys padėjo iš sandėlio gabenti įvairias prekes. Bendromis visų jėgomis pasisekė gaisrą lokalizuoti, tačiau truko dar kelios valandos, kol ugnis buvo galutinai numalšinta. Toje sandėlio dalyje buvo daugiausia sukrauti minėti medvilnės ryšuliai, kurie atgabenti iš užsienio vietiniams tekstilės fabrikams. Kadangi ryšuliai buvo gan tvirtai supresuoti, todėl ugnis galėjo smarkiai juos apdeginti, bet ryšulių vidun neįsiskverbė. Apdegusius ir kai kuriuos dar degančius ryšulius ugniagesiai ir kareiviai išmetė iš sandėlio ant muitinės kiemo ir prie krantinės. Reikėjo iš sandėlio išgabenti ir daug kitų prekių, kaip įvairių mašinų dalių, kaliošų, batų, tabako ir t.t. Kadangi gaisrininkai ant sandėlyje esančių prekių užliejo daug vandens, tai daug jų bus sugadinta. Nemažai jų nukentėjo ir begabenant lauk. Sandėlio apačioje – rūsyje yra sukrauta daug vilnų ir verpalų, tačiau ten ugnis neprasiskverbė ir jos mažai tebus nukentėjusios – gal tik kiek nuo subėgusio vandens”, – rašė „Vakarai“, informavę, kad prekės buvo tik dalinai apdraustos, o pats sandėlis – neapdraustas, bet mažai tenukentėjo.

Anot laikraščio, į gaisro vietą buvo susirinkę šimtai žmonių, todėl policijai su kareiviais „prisiėjo daryti užtvaras, kad pašalimai žmonės nevaikščiotų ir netrukdytų gesinimo darbų”.

Kitame numeryje „Vakarai“ papildomai informavo, kad iš medvilnės krūvos prasiveržus liepsnai ją pirmiausiai ėmėsi gesinti darbininkai, kurie „paleido chemišką medžiagą iš automatiškų gesintuvų“.

„Ypatingai geras pasirodė gaisrui gesinti uosto ledlaužis Perkūnas, kuris turi specialų įrengimą. Jo mašinomis duodama vandens srovė buvo tokia stipri, kad metaliniais varžtais sutvirtinti medvilnes ryšuliai nuo srovės lakiojo į visas puses, ne tik užgesinti, bet dargi išardyti”, – rašė laikraštis.

Garlaivis „Perkūnas“ bandomas Lindenau laivų statykloje. Krantinėje šeši vyrai laiko iš laivo atvestas žarnas, iš kurių į marias švirkščiamas vanduo – išbandoma laivo gaisrų gesinimo įranga. Bandymus stebi keleto žmonių komisija, stovinti ties mediniu pastatu kadro dešiniajame pakraštyje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Taip pat buvo detalizuota, kad medvilnė apdrausta vienoje anglų draudimo bendrovėje 150 tūkstančių litų sumai. Skaičiuota, kad gaisras bus padaręs apie 200-250 000 litų nuostolių, nes „gana smarkiai apdegė sandėlio lubos, stogas”.

„Gaisro priežastis tiriama. Bet jau beveik tikrai spėliojama, kad medvilnė bus užsidegusi pati iš savęs. Pas mus, berods, toks atsitikimas pirmas, tačiau tokių įvykių yra kitur buvę. Yra net buvę atsitikimu, kad jūroje bevežantis medvilnę laivas yra žuvęs – per kilusį iš medvilnės gaisrą”, – rašė „Vakarai“.

O kovo 31 d. „Vakaruose” jau atsirado bendrovės „United Baltic Corporation” skelbimas, susijęs su šiuo gaisru.

Raudonasis gaidys Klaipėdoje siautėjo ir po metų – naktį iš 1938-ųjų kovo 13 į 14. Tada 1.30 val. nakties kilo gaisras saldainių fabrike „Merkur”, stovėjusiame Magazinų g. 12 (dabar – dalis Pilies g.).

„Visiškai išdegė fabriko vidus – sudegė mašinos, saldainiai ir žaliava. Ugniagesiai gaisrą gesino apie 2 val.”, – rašė „Vakarai“.

Pasak J. Žuko, „Merkur“ buvo viena iš pirmųjų Klaipėdoje XIX a. pabaigoje atsiradusių nedidelių saldumynų gamybos įmonių, iš pradžių besivadinusi „Betke & Lekus“.

Didžiulis gaisras kilo ir 1939 m. kovo 12-osios vakare – 20.10 val. Klaipėdos gaisrininkai telefonu ir signalais buvo pašaukti į Joniškės g. 17, kur degė vielos ir vinių fabrikas „Ferrum“.

„Fabriko pastatas 50 m ilgumo ir 30 m platumo buvo jau visas apimtas ugnies. Gaisrininkai atvyko su dviem mašinomis, tuojau paleido į darbą 10 žarnų. Vienomis vandenį traukė iš Dangės 200 m atstume nuo gaisro vietos, o kitomis iš hidrantų. Fabrikas per tris valandas visiškai sudegė. Gaisras buvo baigtas gesinti apie 1 val. naktį. Sudegė medinės fabriko sienos, kontora su baldais ir knygomis ir sargo gyvenamas butas. Sargas dar spėjo išgelbėti savo baldus, bet kito fabriko bei kontoros inventoriaus išgelbėti nebuvo galima. Kontoroje buvo nedegamoji spinta, kuri nesudegė, taip pat nesudegė ir buvę joje dokumentai. Sudegė taip pat ir visos fabriko mašinos. Gaisras kilo šiaurinėje fabriko dalyje ir plėtėsi labai greit, nes pastatas buvo medinis. Gaisrą gesinti vyko labai sunkiai, nes stogas buvo dengtas toliu, o stogo tarpai pripildyti pjūvenomis. Gaisrininkams teko visą stogą nuplėšti. Nuo liepsnos grėsė pavojus ir aplinkinėms lentpjūvėms, kurių kiemai buvo prikrauti gatavų lentų. Tačiau dėka energingam gaisrininkų darbui, liepsną į gretimus lentpjūvių kiemus nepersimetė. Gaisras vakare klaipėdiškiams suteikė progos pasižiūrėti nepaprasto reginio. Tamsoje į dangų kilo dideli šviesos stulpai. Gaisras su visais šešėliais atsispindėjo Dangės upėje. Po pusvalandžio nuo gaisro pradžios aplink gaisrą susirinko didžiulė žmonių, minia, kurią tvarkė krašto policininkai, neleisdami artyn prieiti žmonių, nes buvo pavojus, kad gali griūti aukštas fabriko kaminas, taip pat buvo pavojinga vaikščioti, nes aplink buvo nutraukyta daug elektros vielų, kurias tvarkė atvykę elektromonteriai. Gaisro priežastys kol kas dar nenustatytos. Šeštadienį fabrikas dirbo. O vakar buvo valomi fabriko katilai. Galbūt per neatsargumą galėjo kilti gaisras. Priežastis tiria kriminalinė policija. Nėra nė vieno, kuris būtų matęs iš kurios vietos gaisras prasidėjo. Buvo pastebėta ugnis, kuri jau buvo apėmusi didesnę fabriko dalį. Nuostolių taip pat dar negalima apskaičiuoti”, – išsamiai nelaimę aprašė „Vakarai“, kartu informavę, kad fabrikas buvo apdraustas „Lietuvos Lloyde”.

A. Eilbergo lentpjūvė Joniškės priemiestyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Šis fabrikas priklausė bendrovei, kurios „stambiausi akcininkai buvo Kauno kredito bankas, dir. Vosylius ir dir. Stungevičius”. Anksčiau šis fabrikas priklausė Samueliui Gamsai.

Prieš žiurkes – „Giltinė“

Kovoti kovo mėnesiais tarpukario Klaipėdai teko ne tik su gaisrais.

1933 m. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ paskelbė policijos įsakymą, kad nuo kovo 23 d. iki balandžio 1 d. imtinai mieste turi būti vykdomas „visuotinis žiurkių naikinimas, išdėliojant pakankamais kiekiais „Celiopaste“ arba „Giltine” užnuodytus jaukus“.

„Negyvos žiurkės arba šiaip negyvi gyvuliai turi būti tuojau pakasami arba sudeginami. Visos atmatų dėžės turi būti visiškai išvalytos ne vėliau kaip š. m. kovo mėn. 22 d.“, – buvo rašoma įsakyme, primenat, kad jo nepaisysiantiems yra numatytos baudos.

Vėliau spauda priminė, kad minėtieji nuodai „gaunami visose vaistinėse ir drožerijose, kurios turi teise prekiauti nuodais“.

„Aptiektų arba drožerijų išduodamieji paliudijimai apie žiurkėms nuodų pirkimą reikia saugoti ir, kontroliuojančiam policijos valdininkui pareikalavus, parodyti. Nuomininkai turi leisti įeiti į rūsius tiems asmenims, kuriems pavesta nuodus išdėlioti“, – rašė laikraštis.

Kerta medžius!!!!

Naikino tarpukario klaipėdiečiai ne tik žiurkes.

1939 m. „Vakarai” paskelbė, kad „paskutiniais metais pagyvėjus susisiekimui Prezidento Smetonos alėjoje (dabar – Liepų gatvė), o ypač prieš Gimnastikos (dabar – Kristijono Donelaičio) aikštę, susirūpinta šios gatvės praplėtimu“.

„Pati gatvė yra pakankamai plati, bet ji faktinai padalinta į tris dalis. Vienas gatvės trečdalis yra naudojamas visokiam susisiekimui, gatvės viduriu eina liepų alėja, kuria vaikščioja pėstieji, o likusis gatvės trečdalis, nors ir išgrįstas, tačiau labai mažai tenaudojamas. Dabar yra kilęs sumanymas visą gatvės plotį panaudoti pilnam naudojimui, iškertant gatvės viduryje esančias liepas ir gatvę iš naujo pergrindžiant. Tuo būdu gatvė pasidarytų beveik dvigubai platesnė. Tačiau liepos būsiančios iškirstos tik nuo Gimnastikos aikštės iki Gubernatūros rūmų (dabar – „Luminor“ bankas), o nuo čia iki kino Apollo keliasdešimt metrų (dabar čia stovi kampinis sovietinis pastatas ties Herkaus Manto ir Liepų gatvės sankryža) liepos būsiančios paliktos, nes šioje vietoje gatvė gana plati ir naudojant abi puses pilnai užtektų susisiekimui. Praplėtus Prezidento Smetonos alėjos gatvės važiuojamą dalį, būsią praplėsti ir šaligatviai”, – informavo laikraštis.

Prezidento Smetonos al. (dabar Liepų g.) šiaurinė pusė. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jokios miestiečių reakcijos į tokią baisią žinią „Vakarai“ nepateikė. Viltis, kad skaitant kitų numerių puslapius pavyks aptikti informaciją apie planuotus piketus, prisirakinimus prie medžių bei įžvalgas apie galimas „Memelio želdinių“ savininkų bei magistrato Miesto ūkio departamento darbuotojų sąsajas, nepasitvirtino.

Kovo 8-ąją „Vakarai“ tiesiog informavo, kad Prezidento Smetonos Alėjos praplatinimui jau iškertamos ten augančios liepos.

„Jau iškirstos liepos nuo Gimnastikos aikštės beveik iki pašto. Šios liepos labai senos, jos yra mačiusios Rusijos carą Aleksandrą I ir Vokietijos kaiserį Vilhelmą I“, – konstatavo „Vakarai“.

Ligoninės plėtros planai

1939-ųjų kovą miesto valdžia buvo nusiteikusi įgyvendinti ir dar vieną nemenką projektą – Klaipėdos seimelio nariams buvo pateiktas svarstyti specialus miesto ligoninės (dabar – Klaipėdos vaikų ligoninė) „padidinimo statybos projektas“.

Projektu numatyta statyti naują pastatas Kiemų (dabar – M. Mažvydo alėja) ir Žaliosios (dabar – J. Karoso) gatvių kampe ir „užstatyti naują aukštą ligoninės seniausiai daliai“.

Naujame pastate turėjo būti vietos 155 lovų, „išstumiame į Kiemų gatvę bloke bus įrengta orinio puolimo slėptuvė, parteryje administracijos patalpos, ligonių priėmimas, ambulatorija, pirmame aukšte rentgeno institutas, antrame aukšte operacijų salės, trečiame aukšte gimdymo skyrius“.

Naujo aukštas ir „kiti“ pakeitimai tuo metu 180 lovų turėjusiai ligoninei turėjo sukurti vietos dar 60-iai lovų.

„Pastačius padidinamuosius pastatus bus normaliai eksploatuojamų 395 lovos, be 23 lovų naujame apkrečiamų ligų paviljone. Šio padidinimo turėtų užtekti ilgam laikui. Bet dar yra galimybė pastatą padidinant pristatyti prie Žaliosios gatvės 180 lovų. <…> Apytikriu apskaičiavimu statybos išlaidos sudarys: už naująjį pastatą Kiemų gatvėje/Žaliojoje gatvėje 1 430 890 Lt, už užstatymą aukšto 255 600 Lt už gulimąją halę pastoginiame aukšte Kiemų gatvėje 50 220 Lt, už įvairius kitus pakeitimus ir t.t. 93 290 Lt, iš viso 1 830 000 Lt. Už inventorių (215 lovų po 1000 Lt) 215 000 Lt. Dar prisideda išlaidos už įtaisymą, operacijos skyriaus, naujojo rentgeno instituto ir statybos vadovybei. Finansuojama bus iš turimo Klaipėdos Miesto Taupomojoje Kasoje kredito“, – rašė „Vakarai“, informavę, kad Seimelis vienbalsiai šiam projektui pritarė.

Istorikas Jonas Tatoris buvo rašęs, kad 1900 m. miesto įsigytame sklype dabartinėje K. Donelaičio gatvėje ligoninė pagal architekto Werner projektą iškilo po poros metų. Tai buvo dviaukštis pastatas su pusrūsiais.

Pirmasis ligoninės pastatas.

Iš pradžių ligoninėje buvo tik 45 lovos, vėliau pastatas vis buvo plečiamas – 1925 m. buvo pastatytas priestatas, kuriame tilpo 50 lovų. Tada pirmasis aukštas buvo skirtas vyrams, antrasis – moterims ir vaikams. 1934 m. buvo pastatytas dar vienas priestatas. Iki trijų aukštų jis buvo paaukštintas jau tik po II pasaulinio karo.

Paskutiniam seimeliui – naujos patalpos

1939 m. „Vakarai” ir „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo, kad kovo 9 d. Direktorijos posėdžių salėje įvyko Rinkimų Apygardos Komisijos posėdįs, kuriame buvo svarstomas skundas „dėl rinkimų neteisėtumo, nes esą rinkimuose dalyvavę žydai, kurie jau buvo išsikraustę iš Klaipėdos ir todėl neturėję teisės balsuoti”.

„Šis skundas buvo perduotas magistratui, o magistratas perdavė policijai ištirti, kurie žydai neteisėtai rinkimuose dalyvavo. Policija ilgai aiškino, susirašinėjo su Didž. Lietuvos policijomis ir galutinai nustatė, kad tokių abejotinų žydų balsavę tik 25. Apygardos komisija, kurią sudarė pirmininkus Krafft, nariai Bingau, Betke, Petereit, Kybrancas ir Viestock skundą su policijos ir magistrato nuomonėmis apsvarstė ir nutarė ji atmesti, nes tie keli balsai neturi lemiamos reikšmės į rinkimų rezultatus. Mieste pasklidę gandai, kad esą, rinkimuose dalyvavę neteisėtai daug žydų, tokiu būdu pasirodė neturi jokio pagrindo, ką pareiškė rinkimų komisijos pirmininkas Kraft”, – informavo „Vakarai“.

O „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ paskelbė galutinį Seimelio narių sąrašą: „1. Dr. Neumann, Ernst, 2. Lorenz, Otto, 3. Rademacher, Ernst, 4. Samd, Emll, 5. Schernus, Michel, 6. Strauss, Kari, 7. Loenhardt, Walter, 8. Papendick, Amo, 9. Roespel, Fritz, 10. Kausch, Artur, 11. Trakies, Hans, 12. Daumann, Otto, 13. Buttkereit, Walter, 14. Wohlgemuth, Ernst, 15. Pfeiffer, Walter, 16. Borrmann, Hermann, 17. Grigat, Georg, 18. Kehrer, Erich, 19. Kohn, Eduard, 20. Dr. Bottcher, Herbert, 21. Stephan, Otto, 22. Schlusnath, Wilhelm, 23. Bingau, Fritz, 24. Costede, Helmut, 25. Broschell, Albert,  26. Gailius, Viktoras, 27. Dr. Trukanas, Kazys, 28. Kybrancas, Jonas, 29. Pajaujis, Juozas”.

Po kelių dienų „Vakarai“ informavo, kad iki tol krašto seimelio posėdžiai vykdavo magistrato patalpose (dabar – merija), „kurios nevisai buvo tinkamos posėdžiams”.

„Ypač labai maža vietos buvo publikai, kurios kiek daugiau susirinkus būdavo pilna ne tik salė, bet ir visi koridoriai. Dabar įrengtos naujos seimelio patalpos Palangos g. Nr 23. Patalpos erdvios, gražios ir patogios. Naujasis seimelis, kuris bus sušauktas jau šį mėnesį, posėdžiaus jau naujose patalpose”, – rašė laikraštis.

1927 m. Klaipėdos konservatorijai miestas nupirko išvaizdų pirklio pastatą su bokštu tuometinėje Palangos gatvėje. 1938 m. valdžia šį namą nugriovė, prijungė gretimus du sklypus ir pastatė pastatą policijai bei krašto seimeliui. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Laikraštyje minimas pastatas yra dabartinė Stasio Šimkaus konservatorija. J. Tatoris buvo rašęs, kad 1938 m. iškilęs konstruktyvistinio stiliaus trijų aukštų su mansarda administracinis statinys buvo skirtas ne tik Klaipėdos krašto seimeliui, bet ir policijai. Pastatas buvo statomas jau iki tol užstatytuose sklypuose, todėl vietomis buvo panaudotas buvusių namų sienų mūras.

Klaipėdos krašto gubernatorius Viktoras Gailius kovo 17 d. „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ paskelbė, kad naująjį seimelį šaukia susirinkti posėdžio patalpose kovo 25 d. 10 val., tačiau kovo 23-iąją visas kraštas jau tapo Trečiojo Reicho dalimi. Tad salėje, kurioje buvo 108 sėdimos ir apie 50 stovimų vietų, naujausio politinio spektaklio premjera nebeįvyko…