P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Pas prostitutes – Dievo tarnai, savivaldybėje – solidžios išeitinės

Avatar

Martynas Vainorius
2020-02-16


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” pradedanti „Atvira Klaipėda“ su savo skaitytojais visus šiuos metus dalinsis įdomiausiais 1923-1939 m. miesto spaudoje aprašytais įvykiais, kurie padės pažinti, koks buvo kasdienis gyvenimas tuomet Lietuvos valdytame krašte.

Pirmajame iš keturiasdešimties suplanuotų rašinių – apie žinias ir įvykius, kurie nutiko per pirmąsias dvi 16-os vasarių savaičių. O tarp jų buvo ir tokių pikantiškų, kaip kad byla, kurioje nagrinėta, ką veikė du atvykėliai misionieriai pas klaipėdietės prostitutes ar aiškintasi, kodėl policijos vachmistras partrenkė kolegas pasieniečius ir pabėgo iš įvykio vietos.

Lietuvos kariuomenės paradas, pirmą kartą minint Vasario 16-ąją Klaipėdoje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Svarbiajai komisijai – rankų darbo dovanos

1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencijai perdavus Klaipėdą valdyti Lietuvai iššūkiai jos valdžiai nesibaigė – daugiau nei metus truko kova tarptautinėje diplomatinėje arenoje dėl to, kaip kraštas turės būti valdomas. Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo Paryžiuje 1923 m. kovo 24 d. ir tęsėsi su pertrauka, kurios metu vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, iki liepos 23 d. Galiausiai Ambasadorių konferencija visą bylą perkėlė į Tautų Sąjungą, kurios Taryba pagal Urugvajaus atstovo Alberto Guani parengtą nutarimo projektą sudarė komisiją iš trijų nesuinteresuotų, neutralių šalių atstovų. Į ją įėjo pirmininkas, JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas Norman Davis, Olandijos atstovas Tautų Sąjungos Taryboje A. G. Kroleris ir Švedijos atstovas prof. M. Hornellis. Komisija pradėjo darbą 1924 m. sausį ir jau vasario pradžioje atvyko į Klaipėdą.

Laikraštis „Klaipėdos žinios“ aprašė, kaip ji vasario 12 d. Krašto Direktorijos rūmuose (šio neišlikusio pastato vietoje ties Grįžgatvio ir Tiltų gatvės sankryža dabar stovi daugiabutis) priiminėjo lietuvių organizacijas nustatyta tvarka. Pasikalbėjimams buvo numatyta tik po 15 minučių, tačiau vizitai nusitęsė žymiai ilgiau.

Tautų sąjungos komisijos, vadovaujamos Normano Deiviso (N. Davis) sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje

„Delegacijų buvo viso nuo 19 organizacijų ir draugijų. Dauguma apsilankiusiųjų įteikė savo memorandumus daugiausia anglų kalboje. Apsilankiusios tautiniuose rūbuose lietuvaitės įteikė p. Davis’ui parvežti jo dukterei dovanų lietuvišką kostiumą, gi Komisijos narius apdovanojo namų darbo pirštinėmis, kurias, kaip yra žinoma, Maž. Lietuvos lietuvaitės ypatingai gražiai moka megzti“, – rašė laikraštis.

Apie žemiškąją laimę ir jos pabaigą

1924 m. vasario 12 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad tik metų pradžioje į Klaipėdos pašto valdininkus priimtas iš Šiaulių apskrities kilęs Benediktas Samboras pasisavino 3 000 litų valdiškų pinigų ir dingo („Verslo žinios“ yra rašiusios, kad ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimu, tarpukario litas buvo vertas šiandienos 5,3 euro, kvalifikuoto darbininko mėnesinė alga fabrike siekė 100–150 Lt, 500 Lt atlyginimas jau buvo laikomas labai geru).

Ar daug laimės tie 3000 litų atnešė Benediktui Samborui, tikriausiai dabar jau žino tik ponas Dievas, o dviem jo tarnams susipažinimas su klaipėdietiškais malonumais baigėsi ne itin smagiai.

„Sausio 29 d. Klaipėdos prisėdų teisme svarstyta byla dviejų misijonierių dėl asmens įžeidimo prieš tūlą virėją, kuri kitiems žmonėms buvo išpasakojusi, kad tuodu misijonieriu pereitą vasarą lankėsi prostitučių name Ferdinando g-veje (dabar – Jūros g. –  aut. pst.). Buvo taip: pereitą vasarą į Klaipėdą atvyko su didžiu automobiliu du „Šėtros misijų” (Zeltmission) pastorių p.p. Gehrmann ir Matzlk ir vienoj miesto aikštėje pasistatė dideles būdas, čia kurį laiką laikė tikybines evangelizacijos prakalbas su Biblijos dėstymu ir t. t. Žmonių atsilankydavo į tas prakalbas labai daug ir daugis stebėjosi kalbėtojų dvasinėmis dovanomis. Vėliau misiįonieriai išvažiavo Šilutėn. Iš ten juodu vienai dienai grįžo į Klaipėdą ir nuėję į vieną prostitučių namą. Čia tarnavo p-nelė S., kuri stačiai išsigando, kada atėjo į tą namą tuodu misijonieriai, mat ir ji buvo religinga ir niekaip negalėjusi suprasti, kad prostitutes lanko lygiai tie dvasiškiai, kurie savo prakalbose tiek aštriai pasmerkdavo visas nedorybes. Galop jai buvus skaudu, kad Gehrmann ją siuntęs už 18 litų parnešti vyno, ką ji ir dariusi. Tuo tarpu misionierius Matzik gulėjęs vienos prostitutes kambary ant divano ir užsidengęs veidą, kada tarnaitė įėjusi į kambarį. Visus savo šiuos pareiškimus įkaitinamoji tarnaitė p-lė S. padavė po priesaika ir liudininkėmis kviestosios prostitutės tą patį pareiškė. Tam prieš tuodu misijonieriu taip gi po priesaika pareiškė, kad juodu atėjusiu į prostitučių namą tik šoferių ieškoti. Valstybės gynėjo padėjėjas amtstvaitas p. Švelnius savo kalboje pabrėžė apie šios bylos keblumą, nes tuodu misijonieriu prisiekia, kad neturėjusių ne jokių santykių sus prostitutėmis, gi trys liudininkės iš antros pusės prisiekia priešingai. Kam tikėti? Klausia kalbėtojas. Norėtųsi kaltinamajai panelei daugiau tikėti negu tuodum misijonierium. Valst. gyn. padėjėjas tad ir siūlė kaltinamąją panelę S. išteisinti, nes misijonieiriai negali įrodyti, kad jie nėra turėję santykių su prostitutėmis. Teismas panelę S. tad ir išteisino, pamatuodamas šiuo: negali būti kitaip, kai kad tuodu misijonieiru lankėsi prostitučių name ir kad misijonieris Gehrmann ten turėjo lytiškų santykių“, – 1925-ųjų vasarį informavo „Klaipėdos žinios“.

Kiek tarpukariu Klaipėdoje buvo kūniškus malonumus misionieriams ir eiliniams nuodėmingiesiems teikusių namų, dar, ko gero, yra neatsakyta istorinė mįslė.

Pasak istoriko prof. dr. Vasilijaus Safronovo, pagal statistinę informaciją, Klaipėdos mieste 1935-1937 m. kasmet buvo fiksuojama nuo 13 iki 21 nusikaltimo, kurie buvo priskiriami paleistuvavimo ir sąvadavimo sričiai. Tačiau tai, žinoma, nieko nepasako apie „problemos” mastą.

Turintieji arba bent jau tikinę turį glaudžius santykius su dangiškaisiais reikalais, 1925-aisiais kėlė galvos skausmą ne tik prisėdų teismams, valstybės gynėjų padėjėjams ar tarnaitėms. Tos pačios „Klaipėdos žinios“ tada rašė, kad Šilutės apskrity uždrausta „Biblijos tyrinėtojų” propaganda, nes „pasaulio galo apaštalai žmones iš proto išvaro”.

„Apskrities Valdyba uždraudė „Biblijos tyrinėtojams” Šilutės apskrity rengti susirinkimus ir pranešimus. Taip pat uždrausta ir visu kitu kuriu nors organizacijų arba asmens pranešimai apie neva veik įvyksianti pasaulio galą. Valsčių viršaičiams išakyta visus panašius susirinkimus išardyti. Šilutės apskrities valdyba be to kreipėsi į Krašto Direktoriją, kad šioji „Biblijos tyrinėtojų” susirinkimus ir pranešimus uždraustų visam Krašte. Priežastis tokiu žygių esą tame, kad pastaruoju laiku „Biblijos tyrinėtojai” savo pranešimais žmones stačiai iš proto išvaro”, – rašė laikraštis.

Kad toks sprendimas tikrai reikalingas, jis pagrindė žinia iš Grabupių kaimo, kur „umais sumišo ūkininko sūnus Smailius”.

„Jis pasiklausė vadinamųjų „bibelių tyrinėtojų” pranešimo apie būk tai jau už durų esamą pasaulio galą ir jau vos namo sugrįžęs iš to taip sumišo, jog jį į ligoninę nuvežti reikėjo. Čia jis visokias religiškas kalbas užvedė ir pagaliau net trankyties pradėjo. Nenurimo nė į bepročių tvartą įgabentas. Ką tik galėjo, jis apdaužė ir sulaužė. Nebeliko kitokio daryti, kaip jį surištą bepročių ligoninėn į Vokietiją nugabendinti”, – rašė laikraštis.

Kita vertus, vėlesni Klaipėdos spaudos pranešimai rodė, kad kraštas tuo metu nebuvo kuo nors išsiskiriantis net ir pasaulio mastu – vasario 6-ąją pasaulio pabaigos laukta ir Rygoje, ir JAV. Latvijos sostinėje ta proga keltas didelis balius, o JAV kai kurie kopė į kalnus, kad būtų arčiau dangaus, kiti, priešingai nei Latvijoje, badavo ruošdami pasaulio galui ir savo kraują, rėdėsi baltais apdarais.

Tačiau, kaip jau žinome, laimei ar nelaimei pasaulio pabaiga 1925 m. neatėjo, tad žmonės ir toliau reikėjo rūpintis tokiais niekingais dalykais kaip pinigai, kurie dažniausiai gerokai palengvina buvimą šioje ašarų pakalnėje.

„Vasario mėn. 3 d. atsibuvo Seimelio posėdis. Tada pasakė p. Guba agitacinę kalba dėl senosios Direktorijos narių pasiėmimo algų už 3 mėn. pirmyn. Direktorija apleidžiant. Sulig įstatymais Direktorijos nariai buvo teisėti algą už 3 mėn. iš Direktorijos atsiimti, bet, rodos, iš žmogiškumo pusės žiūrint negalima tam pritarti. Juk veik visi jos nariai nebuvo koki varguoliai, kurie be tų centų nebūtų galėję toliau gyventi. Krašte šiandien yra gana pavargusių brolių lietuvių, todėl reikia manyti, kad buv. Direktorijos nariai, lietuviai, jų nepamirš“, – praėjus metams po taip ir neįvykusios pasaulio pabaigos rašė laikraštis „Klaipėdos garsas“.

Jis taip pat informavo, kad Seimelyje buvo kilusios aistros ir dėl dvasinių dalykų, kai antru skaitymu buvo priimamas įstatymas dėl valdininkų ir kilo „gana gyvų diskusijų”.

„Socialdemokratai priešinos dėl priesaikos formulos žodžiu:„aš sieku prie Dievo“ ir t.t. Nubalsuojant balsavo prieš priesaikos formulą socialdemokratai ir Gelhaar iš Volkspartijos“, – informavo „Klaipėdos garsas“.

Nesaldus gyvenimas Smiltynėje

Kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir tais laikais, matyt, nelabai pasižymėjo empatija ir jautrumu gyventojų, bent jau iš anapus marių, problemoms, rodo ir 1937 m. vasario „Vakarų“ pranešimai.

„Nepakenčiama padėtis Smiltynėj gyventojams“, – apie situaciją, susiklosčiusią po to, kai sausio 30-ąją dėl šalčių nukritus marių vandens lygiui Smiltynės pusėje ant susidariusio seklumos užplaukęs keltas nulaužė „propelerį” (autentiškas liudijimas apie artojų ir lakūnų tautos supratimą, kokios yra laivų dalys – autor. past.), vasario 9-ąją skelbdamas vieno iš savo skaitytojų laišką rėžė laikraštis.

Keltas Dangės upėje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kol keltas bus sutaisytas, susisiekimą tarp Klaipėdos ir Smiltynės buvo įpareigotas užtikrinti laivas „Harold”. Tačiau bėda buvo ta, kad jam buvo nurodyta kursuoti tik tris kartus per dieną – iš Klaipėdos 7, 14 ir 17 val, o iš Smiltynės 7.30. 14.30 ir 17.30 val., o sekmadieniais iš Klaipėdos 9 ir 14 val., iš Smiltynes 9.30 ir 14.30 val.

„Reikia pažymėti, kad Magistratas neatsižvelgia į Smiltynės gyventojų padėtį būtent, kad laivas turėtų plaukti mažiausiai į dieną 6 kartus, nes dabar maži vaikučiai, kurie lanko mokyklas ir gimnaziją, nuo pat tos dienos, kai keltas sugedo, turi šalti lauke nuo 12 iki 14 val., o taip pat ir suaugę, gyvenantieji Smiltynėje, kurie kiekvieną dieną turį įvairių reikalų mieste, o trečiadieniais ir šeštadieniais į turgų, tai nuo 7.30 val. atvažiavę j miestą privalo laukti iki 14 val. Maži vaikučiai ir suaugę žmonės turi šalti lauke, arba atviroje prie kelto pastogėje, kas jokiu bodu neįmanoma. Magistratas turėtų, kaip galint greičiau sutaisyti keltą, arba leisti tankiau kursuoti laivą Harald“, – dėstė skaitytojas.

Jam „teko patirti, kad keltas dar tik šiomis dienomis atgabentas į doką”.

„Magistrato yra grynas apsileidimas, kad neturi atsarginių laivams propelerių, kad nelaimei ištikus būtų galima greit sutaisyti. Dabar tenka laukti magistrato malonės, kada pasigailės mažų vaikučių ir senų moterėlių, kurios kiekvieną dieną matosi miesto pusėje prie kelto atviroje pastogėje, sušalusios. besitrindamos rankomis”, – galima paskaityti „Vakaruose“, kurie magistrato komentaro nepridėjo.

Kita vertus, juk tas tikriausiai, kaip ir šiais laikais, galėjo pasiteisinti kokiomis nors viešųjų pirkimų procedūromis ir derinimais.

Visgi pasamdyti remontininkai tikriausiai buvo labiau empatiški, nes jau vasario 12-ąją tie patys „Vakarai“ paskelbė, jog Smiltynės valdybos jau praneša, kad „nuo šiandien vėl pradėtas su Smiltyne susisiekimas laivu keltu Klaipėdos Miestas. Keltas dabar vėl kursuos pagal ligšiolinį žiemos tvarkaraštį, jei dėl oro sąlygų nereikės nuo to tvarkaraščio nukrypti”.

Keltas „Stadt Memel“ Kuršių mariose. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tačiau laimė dėl atgijusio vandens kelio į neriją tęsėsi ne taip jau ilgai. Po metų, 1938-ųjų vasarį, tie patys „Vakarai“ tikino, kad „Smiltynėje dabartiniu laiku gyvena nemažai gyventojų, kurie nusiskundžia dėl labai blogo susisiekimo su miestu“.

„Šios vietos susisiekimą palaikantis laivas kursuoja tik iki 20 val., o vėliau ši sausumos dalis visai atskirta nuo miesto. Tiesa, šeštadieniais, sekmadieniais ir šventadieniais tvarkaraštyje numatyta, kad interesantai gali laivą užsisakyti iki 23 val., bet tas sunkiai duodasi. Žmonės nenori nuolat landžioti pas kapitonus su užsakymų prašymais, kurie kiekvienam atsako, kad laivas neplaukia 23 val. ir dar pareiškia didelį nepasitenkinimą, o kiti net nežino, kaip ir kur šį laivą reikia užsakyti, Ir dėl tokių aplinkybių žmonės turi kęsti ir skursti nuolat uždaryti nuo pasaulio. Smiltynėje gyvenantieji pageidauja, kad nors šeštadieniais ir sekmadieniais laivas plaukiotų be jokio užsakymo nuolatiniai 23 val.”, – informavo laikraštis.

Keltas “Smiltynė”. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kita vertus, gali būti, kad magistratas tikriausiai manė, jog smiltyniečiai turėtų daugiau vaikščioti savam krante ir iš jo gėrėtis miestu, nes dar 1936 m. vasarį buvo pranešta, kad „nieko nepastebint Smiltynėje veik išdygo dar tretysis kelias į jūrą“.

„Naujasis kelias pravestas Smiltynėje tuoj už vilų pietuose. Tuo būdu Smiltynė turės tris kelius, einančius į pajūrį. Vienas senasis kelias pro kurhauzą, antrasis baigtas 1932 m. Šį pavasari vaikščiosime trečiuoju. Kelias eina kaip tik už paskutiniosios vilos už kurhauzo į pietus. Dabar nukasamos aukštesnės kopos, slėnesnės vietos užpildomos, krūmai iškertami. Šio kelio pravedimas įeina į viešųjų darbų planą, kurį yra paruošusi Klaipėdos uosto vadovybė. Ir šis tretysis kelias bus taip platus, gražiai žvyruotas, apsodintas medeliais, kaip ir baigtas statyti 1932 m. Naujasis kelias eina per tankius krūmokšnius, tai bus tikra alėja per Neriją. Alėja eina aukštesnėse Nerijos vietose, taip kad iš jos puikiai matyti miesto panorama. Visoje pakelėje bus padaryti suoleliai ir kiekvienas čia ras gero poilsio ir eidamas į jūrą, ir iš jos grįždamas“, – skelbė tie patys „Vakarai“.

Gilios Neringos pasipinigavimo tradicijos

Tarpukario spauda atskleidžia ir tai, kad žongliravimo vietiniais mokesčiais tradicijos, matyt, yra Neringos valdžios genuose.

Iš laikraščio „Vakarai“ sužinome, kad 1938 m. vasario 3 d. Juodkrantės kaimo tarybos posėdyje buvo svarstomas šunų mokesčio nustatymas.

„Iki šiol Juodkrantėje buvo imama tik 6 Lt metams šunų mokesčio, nežiūrint ar šuo laikomas prabangos ar kitiems reikalams. Dabar nutarta už pririšamus šunis imti 6 litus, o už kitus po 10 litų metams”, – pranešė laikraštis.

Juodkrantė tarpukariu. Neringos muziejų nuotr.

O po to, kai apie kurorto mokesčių nustatymą referavo maudyklės komisaras Peterlovičius, buvo nutarta imti „kurorto” mokestį pagal seną normą su mažais pakeitimais bei papildymais.

„Papildyta taip, kad mokiniams, studentams ir karo invalidams mokestis sumažinamas iki 50%. Organizuotai atvykstančioms grupėms mokestis kiekvieną kartą, bus kaimo tarybos nutarimu nustatytas ir tuo būdu bus dar žymiai pigiau”, – apie naują rinkodaros priemonę vilioti vietines specifines turistų grupes į visoje Europoje tuo metu garsų kurortą rašė „Vakarai“.

Šmuglininkai, kontrabandininkai, nežiniukai policininkai ir biznieriai

1927 m. vasario 4 d. „Klaipėdos garsas“ informavo, kad Klaipėdos karo komendanto nutarimu išsiunčiami į Telšių apskr. visam karo stovio laikui šmugulninkai W. Bley iš Klaipėdos, J. Tydeks iš Karklininkų ir R. Šakas iš Klaipėdos.

„Minėtieji asmenys esant karo stoviui buvo sugauti su spirito kontrabanda. Be to W. Bley ir R. Šakas priklauso žymiai kontrabandininkų organizacijai Dancige ir dalyvavo 1926 m. rudenį policijos laivų „Savanorio” ir „Šaulio” apšaudyme, kuomet šie turėjo pajūrio sargybą. Apšaudant buvo sunkiai sužeistas „Savanorio” vedėjas vachtmistras Dėringas“, – rašė laikraštis.

Jūrų policijos laivas „Savanoris“ Klaipėdos uoste. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Apmaudus kontrabandininkus ištikęs įvykis buvo fiksuotas ir 1939-ųjų vasarį. Laikraštis „Vakarai” rašė, kad vasario 14-ąją, apie 20 val. už Kalotės, netoli Dangės upės, miškelyje buvo atėję kontrabandininkai pasiimti kitų kontrabandininkų atneštą čia ir į žemę įkastą kontrabandinį spiritą.

„Spiritą iškasė ir jau buvo besinešą susikabinę skardines ant dviračių. Bet apie jų šitą žygį žinojo ir pasienio sargybiniai, kurie kontrabandininkus užtiko besikraunančius skardines. Kontrabandininkai išsigando policininkų ir dingo tamsoje palikę skardines. Tačiau apsigavo ir policininkai, nes pasirodė, kad skardinėse, kurios buvo užlituotos švinu, buvo ne olandiškas spiritas, bet paprasčiausias vanduo. Viso rasta 12 skardinių po 10 litrų… vandens. Pabėgusieji kontrabandininkai pinigus buvo sumokėję tas skardines pristačiusiems ir miškelyje užkasusiems kontrabandininkams. Už kiekvieną skardinę sumokėjo po 80 litų“, – rašė gerai informuotas korespondentas.

Nidos pasienio punkto policininkai prie sulaikyto kontrabandinio spirito krovinio. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Ne visada tarpukariu gerai sekdavosi ir patiems policininkams. Tie patys „Vakarai“ rašė, kad 1938-ųjų vasario 4 d. Kariuomenės Teismas Kretingoje sprendė Klaipėdos krašto policijos vachmistrų Leono Bialinsky ir Arnoldo Hermann baudžiamąją bylą. Nuo pat 1937 m. lapkričio 6-osios vachmistras L. Bialinsky buvo laikomas Bajorų kalėjime, nes tądien su minėtuoju kolega važiuodamas krašto policijos mašina ties Normantais užkliudė pasienio policininkus, važiavusius dviračiais – vieną jų sunkiai sužalojo, kitą lengviau ir nesuteikę sužeistiesiems jokios pagalbos nuvažiavo Klaipėdos link.

„Apie įvykį tuojau buvo pranešta Klaipėdos pasienio policijos vadui, kuris davė parėdymą vachmistrui Kaušui sulaikyti krašto policijos mašiną. Privažiavus pasienio policiją krašto policijos valdininkai suėjo į pasienio policiją, o Leonas Bialinsky pasiliko lauke — aiškinosi, kad sugedusi mašina. Likus vienam pasienio policininkui, Bialinsky užvedė mašiną ir bandė pabėgti. Prieš policininką pavartojo jėgą. Taip pat jo paleidimo su ginklu reikalavo į susirėmimo vietą atvykęs krašto policijos vachmistras Hermann. Vėliau, įvykio vieton atvykus Šiaulių Apygardos Teismo prokurorui, mašina buvo nugabenta į pasienio policiją. L. Bialinsky ir Arnold Hermann nusikalto neklausę teisėto policijos reikalavimo ir sąmoningai trukdę eiti pareigas taip skamba kaltinamajam akte“, – rašė „Vakarai“.

Teisiamieji kaltais neprisipažino ir aiškino nesupratę, „kas yra daroma“. Tokia gynyba padėjo tik vachmistrui A. Hermann, kuris buvo išteisintas, o L. Bialinsky buvo pripažintas kaltus pagal visus kaltinimus ir gavo 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.

Nepavykdavo anais laikais nuo teisingumo išsisukti net ir patyrusiems pirkliams. 1939 m. vasario 8 d. „Vakarai” priminė, kad praėjusį pavasarį Klaipėdos pirkliai broliai Zalkowitz buvo iš užsienio importavę nemažą kiekį acto ir muitininkams tvirtino, kad jį parsisiuntė iš Olandijos, bet vėliau muitinės valdininkas A. ištyrė, kad actas pagamintas Japonijoje, tad turi būti imamas žymiai didesnis muitas, nes Lietuva su Japonija neturėjo prekybos sutarties. Už apgaulę muitinė abu brolius tada nubaudė 12 000 litų.

Beje, dabartiniai teisės aktų kūrėjai galėtų atkreipti dėmesį, kad tada tokie pinigai pagal tuometinės muitinės taisykles buvo išmokami valdininkui, kuris išaiškino apgaulę (kaži, ar galima sugalvoti geresnę paskatą tarnautojams kovoti su sukčiais?).

Klaipėdos muitinės tarnautojų paradas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Broliai Zalkowitz tam valdininkui per muitinę kiekvieną mėnesi mokėjo po 1000 litų ir 1939-ųjų vasarį jau buvo išmokėję 5000 litų, tačiau ne vien tuo minėtasis japoniškas actas jiems atsirūgo.

„Prekybos Departamentas įžiūrėjo, kad broliai Z. nesilaikė reikiamų muitinės formalumų ir neturėjo atvežtam actui kilmės liudijimo. Už tai muitinė uždeda muitą net iki 300 nuošimčių. Vakar Klaipėdos Valsčiaus Teismas kaip tik ir nagrinėjo šią bylą. Kaitinamieji įrodinėjo, kad pirkę actą ne tiesiog iš Japonijos, bet jį gavę iš kitos valstybės, su kuria Lietuva palaikanti prekybos Santykius. Jie nežinoję, jog tai esąs japoniškas actus. Bet čia liudininkas A. parodo, kad pirkliai negalėję nežinoti, nes įpakavimas, blėkinių užrašai buvo japoniški; taip pat, buvę ir plombos su japoniškais ženklais. O japonų įpakavimas žymiai skiriasi nuo Europos valstybių įpakavimų. Broliai Z. turėję žinoti, kad tai yra japoniškas actas. Taip pat turėjo žinoti, kaip šitokiais atvejais pasielgti, nes abu yra seni pirkliai ir su muitinės formalumais gerai susipažinę. Liudininko nuomone, jiedu norėję apgauti muitinę ir apeiti jos nuostatus”, – teismo procesą aprašė „Vakarai“.

Po pertraukos buvo paskelbtas sprendimas, kuriuo broliai Zalkowitz, kiekvienas solidariai buvo nubaudžiami dar po 4800 litų. Negalint sumokėti, nuo kiekvieno 50 litų reiktų atsėdėti 1 parą paprasto kalėjimo. Taip pat jiems uždedamos ir bylos išlaidos.

„Maisto“ jėga

Pasak istoriko Juliaus Žuko, stambiausia Klaipėdos mėsos pramonės įmone tarpukariu buvo tapusi valstybės iniciatyva 1928 m. Smeltės priemiestyje (dabar – „Klaipėdos Smeltės“ teritorija) pastatytas fabrikas-skerdykla AB „Lietuvos eksportas“, nuo 1930 m. rugsėjo – AB „Maistas“. Ji perdirbdavo Lietuvoje ir Klaipėdos krašte užaugintas bekonines kiaules. Per dieną skerdykla galėjo apdoroti 600 kiaulių. Be mėsos įmonė eksportuodavo sviestą ir kiaušinius.

1936 m. vasario 1 d. „Vakarai” informavo, kad sausio 31 d. vakare iš Klaipėdos uosto išplaukė naujasis „Maisto” laivas „Maistas“, jau vadovaujamas lietuvio kapitono su lietuviais jūrų karininkais ir lietuviais jūrininkais. Laivas buvo krautas javais – plaukė į Belgiją.

Garlaivis „Coldair“, tapęs „Maistu“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

O po poros dienų „Maisto” valdyba jau svarstė naujų šaldytuvų mėsai ir sviestui statybos reikalą.

„Patvirtintos pastatams pastatyti varžytinės, kurias yra laimėjęs dipl. statybos inž. P. Seinzonas. Jis statybos darbus turės atlikti ligi spalių 1 d. Pastatai turės kaštuoti apie 396 800 litų. Į šią sumą neįeina izoliacijos medžiaga, kuri atsieis apie 150 000 litų. Ją pirks pats „Maistas”. Mašinų įrengimo reikalu taip pat dar nesusitarta. Jos ir jų įrengimas kaštuos apie 300 000 litų. Tuo būdu viso nauji šaldytuvai, atrodo, atsieis 800—900 000 litų. Šaldytuvai, kaip žinoma, statomi greta esamų sviesto šaldytuvų, kurie jau yra per maži“, – rašė „Vakarai“.

Dar po kelių dienų tas pats laikraštis informavo, kad nepaisant to, kad paskutiniais metais Vokietijos rinka Lietuvos sviestui visiškai užsidarė, šios produkcijos eksportas žymiai padidėjo. Daugiausia jo išvežta į Angliją – virš 9 mln. kg, į Palestiną – apie 800 000 kg, taip pat gausiai vežta į Belgiją, Ameriką.

AB „Maistas” fabrikas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Paskutiniu laiku daug sviesto ir įvairios mėsos išveža „Maisto” bendrovės laivai, kuriuose yra įrengti specialus šaldytuvai sviesto ir mėsos transportui. Sviestas siunčiamas statinaitėmis, dėžėse ir pusdėžėse“, – informavo laikraštis.

Turtingą įvykiais tų metų vasarį AB „Maistas“ pratęsė ir 8 dieną, šeštadienį, prie jos skerdyklų vykusi ceremonija, kurios metu laivas „Barfrost“ iškėlė Lietuvos vėliavą.

„Maisto direktorius V. Grudzinskas prabilo į susirinkusius. Savo kalboje p. Grudzinskas iškėlė tautinio laivyno svarbą. Taip pat išdėstė kalbėtojas jūrų prekybos reikšmę. Laivas Barfrost iki šiol plaukė po norvegų vėliava. Prieš nuleisianti norvegų vėliavą, Grurdzinskui pasiūlius susirinkusieji sušuko nuleidžiamai vėliavai ilgą valio. Norvegų vėliavos garbei valio nuaidėjo Baltijos jūrose. Tada p. Grudzinskas iškėlė ant laivo Lietuvos vėliavą. Lietuviška vėliava taip pat pasveikinta garsiu valio aidėjimu toli jūrose“, – 1920 m. statyto laivo, kurio kapitonu dar liko norvegas Einar Leonardsen, vėliavos pasikeitimo ceremoniją aprašė „Vakarai“.

Iki tol šis laivas priklausė Norvegijos bendrovei „A/S Kjöleskibene”, vėliau jis gavo vardą „Utena“, 1937–1940 m. priklausė akcinei bendrovei „Lietuvos Baltijos Lloydas“ ir plaukiojo su Lietuvos vėliava tarp Klaipėdos ir Antverpeno, Roterdamo, Londono, kitų Anglijos uostų. Jis išgabendavo mėsą, sviestą, kiaušinius, odas, sėklas, pakulas, medieną.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Parplukdydavo metalą, mašinas, įrankius, chemines medžiagas ir kitas prekes. Sovietinės okupacijos merais, prasidėjus karui, anot istoriko Romualdo Adomavičiaus, jis plaukiojo su maisto produktais tarp rusų bazių Suomių įlankoje. 1941 m. rugpjūčio 14 d. „Utena“ su benzino kroviniu užplaukė ant minos ir po sprogimo nuskendo.

Nacių triumfo pradžia

Perversmą krašte rengusių ir demaskuotų Klaipėdos hitlerininkų teismo procesas baigėsi 1935 m. kovo 23 d. Iš viso buvo nuteisti 87, išteisinti 35 asmenys.

Nepraėjus nė metams, 1936 m. vasario 2 d., „Vakarai” pranešė, kad malonės prašymus patiekė likusieji 66 to iki tol dar nepadarę nuteistieji, kalinti Kauno, Marijampolės, Šiaulių ir Ukmergės kalėjimuose. Malonės prašymus prezidentui padavė ne tik buvę eiliniai SOVOG ir CSA nariai, bet ir vadai dr. Neumann, Bertuleit, Sass, Ropp ir kiti.

Nacių teismo procesas. Bernhard Waldmann (flickr.com) nuotr.

„Patirta, kad visų nuteistųjų malonės prašymai yra vieno turinio, būtent, kad aš, N pilietis, esu kariuomenės, teismo nubaustas tokia tai bausme su teisių atėmimu ir konfiskuotas mano turtas. Buvau padavęs kasacijos skundą vyriausiam tribunolui, bet skundas atmestas. Pagal valstybėj, konstitucijos 52 straipsnį ir amnestijos įstatymą, prašau pasigailėti, dovanoti likusią kalėjimo bausmę ir grąžinti pilietines teises. Malonės prašymus surašė advok. Ernestas Lichtenšteinas”, – informavo „Vakarai“.

Dėl Vokietijos spaudimo bausmės nuteistiesiems naciams palaipsniui vis buvo švelninamos kol galiausiai 1938 m. vasario 14 d. „Vakarai“ pranešė, kad nepriklausomybės šventės proga prezidentas savo malonės aktais dovanojo „likusias kalėti bausmes CSA priešvalstybinės organizacijos vado Sasso buvusiam adjutantui baronui von der Roppui, nubaustam aštuoneriais metais sunk. darbų kalėjimo; Dr. Emstui Neumannui, buvusiam priešvalstybinės Sovogo organizacijos vadui, nubaustam 12 metų sunk. darbų kalėjimo Wiliui Bertuleičiui, priešvalstybinės Sovogo organizacijos buvusiam vado Neumanno pavaduotojui, nubaustam 12 metų sunk. darbų kalėjimo; Pauliui Brokopfui, buvusiam priešvalstybinėj Sovogo organizacijos vienam iš vądų, nubaustam 10 metų sunk. darbų kalėjimo Ernstui Rademacheriui, buvusiam priešvalstybinės Sovogo organizacijos vieno rajono vadui, nubaustam 10 metų sunk. darbų kalėjimo“.

Pabaigos pradžia

1939 m. vasario 6 d. „Vakarai” pranešė, jog Klaipėdos krašto Direktorija nutarė pakeisti visų jai priklausančių organų antspaudų tekstus.

„Iki šiol visi antspaudai turėjo pirmoje vietoje lietuvių kalbos tekstą, o apačioje vokiečių. Viduryje buvo Vyties ženklas. Nuo dabar pirmoje vietoje bus vokiečių kalbos tekstas, o lietuvių kalbos tekstas bus apačioje. Vietoje Vyties ženklo viduryje antspaudų bus Klaipėdos miesto herbas”, – informavo laikraštis.

Po savaitės jis jau rašė, kad Klaipėdos krašto mokyklose su vokiečių dėstomąja kalba pamokos vasario 16 d. įvyks kaip ir kitomis dienomis. Taip pat ir autonominės įstaigos, Magistratas ir t.t. vasario 16 dieną dirbs.

„Iki šiol, kaip žinoma, vasario 16 dieną visos mokyklos, autonominės įstaigos, Magistratas ir t. t. buvo uždaryta”, – priminė „Vakarai“.

Tad visai natūraliai jau atrodė ir faktas, kad kai šios šventės proga Klaipėdos krašto gubernatorius Viktoras Gailius gubernatūroje tradiciškai surengė priėmimą, į jį Krašto direktorijos prezidentas Willy Bertuleitis, anot istoriko dr. Vytauto Jokubausko, atvyko apsirengęs nacių partijos vado uniforma, tik be svastikos, o jos narys Herbertas Boettcheris buvo apsivilkęs Ordnungsdienst’o uniforma.

„Paskutiniu metu pradėjus uniformuotis vokiečių tvarkos tarnybos ir SA nariams, vienas manufaktūros krautuvės savininkas Tilžėje pareiškė, kad paskutiniu laiku jie nespėjus gauti iš fabriko užsakytų medžiagų ir negalįs patenkinti visų reikalavimų. Pasienio gyventojai turintieji sienos korteles pereina į Vokietiją ir grįžta apsirengt naujomis uniformomis. Niekas negali pravesti kontrolės, nes neuniformuotiems išvykti, o uniformuotiems grįžti yra galima. O, be to, dažnai grįžtama per kitus punktus”, – apie masinį nacistinių ženklų daugėjimą krašte rašė „Vakarai“.


2020-02-16

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt