Keistas jausmas apima žmogų, kai jis ateina į modernaus meno parodą. Lyg tai parodų salė, bet daiktai labai keisti. Tapybos darbai primeną ne paveikslus, apie kuriuos jis sužinojo mokykloje, bet tai, kas jo požiūriu, yra nesąmonės. Dar labiau gali stebinti modernioji skulptūra. Kas labiau panašų į šiukšlyną nei į kūrybą.
Dabartinis modernus šokis, galima be muzikos, nieko bendra nebeturi su tradicija. J. Meko filmai primena pradedančio moksleivio kino bandymus, o naujoji muzika nebeturi sąskambių, taip įprastų muzikos klausytojus.
Nesugebėsiu aprašyti visko, todėl keliais bruožais apie tai, kaip sutinkame naują meno kūrinį.
Čia galimos skirtingos situacijos. Kai jaunas ar nepatyręs žiūrovas mato naujovišką kūrinį, jam sunku suprasti, kas jame meniška.
Kaip sako vienas iš meno tyrėjų, žiūrovus galima skirstyti į tris grupes; stebėtojus, žinovus ir ekspertus.
Pirmoji ir pati didžiausia grupė yra „masės“. Jie remiasi savo pojūčiais ir turima patirtimi. Taip vadinamas naujas menas nesudaro galimybės iš anksto žinoti kūrinio vertingumą. Dažnai jis pateikiamas kaip protestas, kaip absurdas, kaip kito „pasaulio“ darinys. Aišku, kad todėl randasi aibė nusivylusių, kurie sako, kad tai nesuprantama. Ir, jie, teisūs.
Naujo meno negalima suvokti tradicinėmis priemonėmis, jis deda milžiniškas pastangas iššokti už jo ribų. Čia originalumas aukščiau už tradiciškai suvokią grožį, naujumas yra jo matas.
Žinovai jau yra susidūrę su vienais ar kitais modernaus meno kūriniais, todėl santūriau žvelgia į naujus darinius. Jiems įdomu, ar tai telpa į meno sampratą ar tik bandoma tai projektuoti. Lyginimas su kitais analogiškais darbai leidžia suprasti autoriaus bandymus ir vertinti pagal savo patirtų.
Tiesa, ši grupė nėra vienalyte, joje yra kaip prakutusių, turinčių specialių žinių žmonių, taip ir tokių, kuriems tiesiog įdomu, ką bando kuri dabartinis menininkas. Joje yra ir tie, kurie aprašo parodas, koncertus ir kitus meno renginius populiarioje žiniasklaidoje.
Ekspertų vaidmuo yra labai neaiškus. Iš vienos pusės jie privalo propaguoti naująjį meną, o iš kitos pusės, jie negali remtis buvusia meno tradicija. Juolab ir vertinti neįmanoma, nes ateities numatyti nepavyksta. Vadinamasis modernusis menas stengiasi laužyti taisykles, kas neleidžia visai racionaliai aiškinti teikiamus darbus.
Racionalumas yra esamos patirties apibendrinimas ir visai nebetinka toms naujovėms, kurios dažnai teikiamos. Tiesa, kas vienam autoriui darbas atrodo naujai, žinovui yra matyta ar girdėta prieš daugelį metų. Bet tai retai pasakoma.
O vis dėlto. Ar galima „pagauti“ meną, jei jis naujadaras?
Čia kliūva labai daug kas. Pirmiausia – komercinė jo pusė.
Paprastai parodos skirtos ne tiek darbų pristatymui, kiek bandymams juos parduoti arba bent ištirti rinką. Todėl čia svarbu kaina, o ne meniškumas. Galima nesuprasti, bet investuoti.
Suvokti naują muziką, skulptūrą ar architektūrą reikia ne ekonomikos, o visai kito.
Daugelis meno dirbinių pradžioje yra santykinai pigūs. Jie tampa brangūs, kai išryškėja jų meniškumas, patrauklumas. Tiesa, rinkos dėsniai negalioja ten, kur nėra kainų.
Bet kaip gi pradedančiam skaitytojui, žiūrovui, klausytojui pradėti bendradarbiauti su naujausiu menu? Kaip ne keista, atsakymas labai paprastas. Reikia priprasti.
Kai žmogus pirmą kartą susiduria su nežinomu reiškiniu, jis bando jį aprašyti (taip pat ir sau) per žinomas sąvokas, per palyginimus. Procesas gana ilgas ir nėra labai paprastas. Taip ir su naujuoju menu. Jis dažnai randasi kaip protestas prieš senuosius menininkus ir jų darinius. Vadinasi, jis bando nutraukti ryšius su tradicija, todėl ir jo vertinimo metodai nebetinka.
Taigi, kiekvienas naujasis meno kūrinys reikalauja sava (asmeniško) privataus aiškinimo bei suvokimo būdo. Aišku, norint parodyti jo naujumą reikia žinoti ir viską, kas jau buvo, kas sena.
Antra daugelio kūrinių savybė – reikalavimas žiūrovui kurti kartu. Žiūrovas yra meninės kūrybos dalyvis, jis turi „prikurti“ save meno kūrinyje. Nekūrybingas žiūrovas negali suvokti modernaus meno kūrinio.
Jei senesnius meno kūrinius galėjai suprasti, pasyviai pajausti, tai modernusis gerokai nuo to skiriasi. Kūrybiškumas tampa suvokėjo būtinu bruožu.
Šokis, muzika, architektūra ar dailė vis ieško naujų kelių meno kitime. Ne visi jie nauji ar naudingi. Kaip medicinoje pilna šarlatanų, taip ir mene gausu nenusisekusių „menininkų“. Deja, atskirti tikrą nuo chaltūros trukdo išsilavinimo stoka ir moraliniai varžtai. Negali gi pasakyti, kad tai mėšlas, o ne menas.
žmogus turi vaizduotę-pagrindinį įrankį. kuris padeda susigaudyti aplinkoje. Vaizduotė sukurią gaires, kurios jam padeda išlikti visumoje. Vaizduotės sudėtingumas ir jos lygis formuoja žmogų kaip asmenybę. Juk žmogui , kuris neturi vaizduotės , pasaulis pilkas ir niūrus. Juk daltonikas nematydamas dalies spalvų, jas keičia pagal savo supratimą. Jis gali panaudoti spalvą, kurios nemato ,tik suprasdamas ką ji išreiškia, kas sudaro tą spalvą. Tik tada daltonikas panaudos tą spalvą, nes žino, ką ji išreiškia. Žmogus vystydamasis, kartu praplečia vaizduotę, kuri kartais ji nuveda ir klystkeliais