P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Prieš Velykas – jokių linksmybių

Avatar

Martynas Vainorius
2020-04-12


2020-ųjų Velykos taps istorinėmis dėl kornaviruso pandemijos įvesto karantino ir judėjimo tarp šalies miestų ir miestelio suvaržymo. Pasirodo, kad suvaržymų, nors ir ne tokių griežtų, prieš Velykas būdavo ir tarpukario Klaipėdoje.

Apie juos ir kitas 1923-1938 m. balandžio mėnesių naujienas – eilinėje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje.

Velykų margučių ridenimas apie 1924–1926 metus. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Nieko, kas sukeltų dėmesį ar triukšmą

1935 metais Velykos buvo švenčiamos balandžio 21-22 dienomis. Jau likus trims savaitėms iki jų – kovo 30-ąją – Miesto policijos valdyba priėmė su šia švente susijusį nutarimą, o praėjus keliomis dienoms jį paskelbė „Klaipėdos krašto valdžios žinios“.

Nutarimas išdėstytas gana sumaniai – pirma skelbiamos geros žinios, o tik vėliau perspėjama, ko daryti artimiausiu metu bus nevalia.

„Kreipiant dėmesį į būsimus vaikų pašventinimus, šiuo leidžiama sekmadieniais t. y. š. m. balandžio mėn. 14 d. ir 28 d. laikotarpiu nuo 13 iki 15 val. laikyti atidarytas gėlių ir auksakaliu krautuves, taip pat ir knygynus. Antrą Velykų Šventę maisto, tabako, cigarų, alaus ir vyno krautuvių savininkams krautuves leidžiama atidaryti laikotarpiu nuo 13 iki 15 val., o gėlių krautuvių savininkams leidžiama pasirinkti krautuves atidaryti ar tai pirmą ar antrą Velykų šventę, būtent laikotarpiu nuo 11 iki 13 val.“, – informavo policija.

Šioje vietoje gerosios žinios ir baigėsi.

„Didžiojoj savaitėj, t. y. nuo š. m. balandžio mėn. 14 iki 20 d. yra draudžiama viešai rengti bet kuriuos šokių vakarus su šokių muzika arba panašius pasilinksminimus ar tai viešbutyse ar traktieriuose arba kituose pasilinksminimo būstinėse, nors jie ir būtų rengiami savybės rateliuose. Taip pat draudžiami visi draugingi susirinkimai ir pasilinksminimai, kurie viešose vietose sukeltu dėmesį arba triukšmą“, – su perspektyva, kaip reikia laukti 1935 metų Velykų supažindino policija.

Melnragėje – komunistų irštva

Ne ką linksmiau 1938-ųjų Velykas, kurios tai metais buvo švenčiamos balandžio 17-18 dienomis turėjo pasitikti ir tūlas Laurynas Kapočius. Kita vertus, į Velykas jam tikriausiai buvo nusispjauti, nes jis juk buvo užkietėjęs komunistas.

1938 m. balandžio 4 d. „Vakarai“ pranešė, kad Apeliaciniai rūmai Kaune „išsprendė žymaus komunistų partijos veikėjo Lauryno Kapočiaus bylą ir jį nubaudė 8 metais sunkiųjų darbų kalėjimo“.

Pasirodo, dar 1933 m. vasarą Komunistų partijos centro komitetas savo instruktorių L. Kapočių buvo atsiuntęs į Klaipėdą, kad jis atgaivintų miesto komunistų partijos veikimą.

„Atvykus Klaipėdon jis pasivadino slapyvarde „Valius” ir čia gyveno iki 1934 metų nesiregistravęs. 1934 metais Kapočius pasidirbo vidaus pasą Aniceto Bagdono vardu ir jį užsiregistravęs gyveno nauja pavarde. 1934 metais Kapočius pradėjo lankytis Melnragėje pas darbininkus Prielgauskus ir čia įsirengė spaustuvę. Buvo gaminami komunistiniai atsišaukimai ir ruošiamasi išleisti komunistinis laikraštelis. Be to, Kapočius be Klaipėdos krašto instruktuodavo komunistų kuopeles Kretingoje, Plungėje, Telšiuose“, – rašė „Vakarai“.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

1934 m. kovo 14 d. saugumo policija Kapočių suėmė. Padarius kratą Prielgauskų bute buvo rasta spausdinimo įrankiai, daug klišių ir keli tūkstančiai atsišaukimų, visa medžiaga ruošiamam išleisti komunistiniam laikštukui.

„Suimtas Kapočius ilgai nesisakė savo tikros pavardės, o įrodinėjo esąs Anicetas Bagdonas. Pagaliau buvo išaiškinta, kad jis nėra joks Bagdonas, bet tikrai buvęs studentas Kapočius Laurynas. Anicetas Bagdonas prieš 3 metus buvo miręs ir jo pasą pasisavino. Pagaliau ir pats Kapočius prisipažino. Kelioms dienoms, po suėmimo Kapočius iš daboklės pabėgo. 1936 metų pradžioje Kapočius buvo vėl suimtas ir teisiamus, tačiau byla buvo atidėta. Taip Kapočius buvo teisiamas 4 kartus, bet vis byla jo reikalavimais buvę atidedama. Tačiau šį kartą teisimas, neradęs pagrindo bylai atidėti, ją išsprendė ir Kapočių nubaudė 8 melais sunkiųjų darbu kalėjimo. Iki teismo iškalėtus du metus laiko nepriskaitė. Tenka pastebėti, kad Kapočius 1928 metais buvo nubaustas 6 metais sunkiųjų darbu kalėjimo už komunistinį veikimą“, – informavo laikraštis.

KGB agentui „Džon Kuzma“ Laurynui Kapočiui buvo suteiktas Ukmergės rajono garbės piliečio vardas. „Tarybinio studento” nuotr.

Visgi L. Kapočiui netruko ilgai laukti šviesios ateities – jau poros metų jo draugai komunistai ėmė trypti Lietuvos žemę. O po to jau sekė svaiginanti draugo Kapočiaus karjera.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomos KGB 1-ojo skyriaus byla skelbia, kad 1906 m. gimęs Kapočius Laurynas Kazevič nuo 1958 m. tapo jos agentu „Džon Kuzma“, užverbuotas prieš išvykdamas į JAV dirbti SSRS ambasadoje. Tikėtina, kad teikė žinias KGB žvalgybos (1-ajam) skyriui apie JAV, jos žvalgybą, taip pat apie lietuvių emigrantus JAV.

„Laurynas Kapočius nepriklausomoje Lietuvoje buvo komunistinio pogrindžio dalyvis, priklausęs LKP nuo 1925 metų. Nelegalią komunistinę veiklą vykdė Ukmergėje, Kėdainiuose, Marijampolėje. 1928–1931 ir 1936–1940 metais už komunistinę veiklą kalėjo kalėjime. 1940–1941 m. buvo „Tiesos“ redakcijos skyriaus vedėjas. Nuo 1942 m. Raudonosios armijos laikraščių „Už Tarybų Lietuvą“, „Raudonasis karys“ ir „Raudonoji Vėliava“ redakcijų atsakingasis sekretorius. 1946–1947 ir 1948–1954 metais dirbo LSSR Užsienio reikalų ministerijoje, 1947–1948 m. dirbo SSRS generaliniame konsulate Niujorke referentu. 1958–1962 m. buvo SSRS ambasados Vašingtone antrasis sekretorius. 1962–1966 metais dirbo Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos pirmininku. 1949–1958 m. ir nuo 1966 m. dėstė Vilniaus valstybiniame universitete“, – taip atrodo oficiali draugo Lauryno dosjė.

„Laurynas Kapočius – senas komunistas, antifašistas pogrindininkas. Jo biografija – ištisos revoliucionierių kartos kovos už Tarybų valdžią puslapiai. L Kapočius revoliucinę veikią pradėjo 1918 m., kada jo gimtinėje – Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiuje – kūrėsi darbo žmonių valdžia. Besimokydamas Ukmergės gimnazijoje, jis įstojo 1923 m. į komjaunimo organizaciją, šiame krašte jis platino komunistinę literatūrą, kėlė žmones į kovą prieš engėjus. Ir dabar L Kapočius dažnas svečias gimtinėje: skaito paskaitas, susitinka su jaunimu. Neatsitiktinai Ukmergės rajono vykdomojo komiteto nutarimu L. Kapočiui suteiktas Ukmergės rajono garbės piliečio vardas. <…> 1925 m. L. Kapočius susiejo savo gyvenimą su Komunistų partija, ištikimai, negailėdamas jėgų kovojo už jos šviesius idealus. Buržuazinės Lietuvos metais jis buvo suimtas aštuonis kartus, kalėjimuose praleido apie dešimt metų“, – kur kas proziškiau šio draugo nuopelnus 1976 m. spalį aprašė „Tarybinis studentas“.

Laivų parado pirmtakas

Tuo metu kai L. Kapočius negailėdamas jėgų kovojo už šviesius komunistinius idealus, Klaipėdoje dėjosi ir kur kas įdomesnių dalykų, kad ir 1927 m. balandžio 3-iąją įvykęs oficialus navigacijos atidarymas. Ar nebus tai tik 2010 m.gegužės 22 d. užgimusio laivybos sezono pradžiai paminėti skirto Klaipėdos laivų parado (šiemet suėsto koronaviruso) pirmtakas?

Pasak „Klaipėdos garso“, Uosto direkcija oficialaus navigacijos sezono atidarymo paminėjimui surengė ekskursija Nidon ir Juodkrantėn, į kurią buvo sukviesti centro ir autonominiu įstaigų aukštesnieji valdininkai.

„Be kitų svečiu dalyvavo Krašto Prezidentas p. Švelnius, direktorijos nariai Borchertas ir Českleba, Uosto direkcijos pirmininkas Naruševičius, ministeris Galvanauskas, buvęs prezidentas, Klaipėdos apskr. viršininkas p. Simonaitis. Gubernatūros vyriausias sekr. Šlaža, buvęs Krašto prezidentas Gailius ir Falk. pulkininkas Genys, karo komendantas puikin. leitenantas Liormonas, juriskonsultas Lisauskas, muitinės viršininkas Mackevičius, pašto viršininkas Augimas, akcizo inspektorius Varnas, Uosto darbų viršininkas inž. Kurganavičius ir keli kiti uosto žinybos aukštesnieji valdininkai, apdraudimo įstaigos pirmininkas Macys, buvę Krašto direktoriai p. Reisgys, Birškus, Lekšas, Pannars, spaudos atstovai ir kiti svečiai“, – kam iš to meto grietinėlės teko galimybė pasiplaukioti šia proga vardino laikraštis.

Apie 30 žmonių ekskursija vyko dviem garlaiviais – „Vibe“ ir „Blek”.

Ekskursijos dalyvius plukdęs garlaivis „Vibe” užfiksuotas Darbų uoste iškeltas į krantą. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Nuvykstant ekskursijos šeimininkai pavaišino arbata ir gerais užkandžiais, o kurie jautėsi šalta, galėjo ir geresnės „arbatos” išgerti. Nidon nuvykome apie 1 val. Užkopę kairiau įlipome Nidos švyturiu, kur švyturio sargas maloniai paaiškino visus tos jo valdomos įstaigos „stebuklus”. Kiek vėliau susirinkome Stragio viešbutyje, kur buvo surengti geri pietūs“, – informavo „Klaipėdos garsas“.

Krašto Prezidentas p. Švelnius ta proga sveikino Uosto direkcijos pirmininką inž. Naruševičių, kuris „išvyksta Amerikon užimti Lietuvos pasiuntinio vietą“, sveikino ir naujai skiriamą Uosto direkcijos pirmininką Ernestą Galvanauską, kuris būdamas premjeru vadovavo Klaipėdos krašto prijungimo operacijai ir vėliau dalyvavo diplomatinėse kovose dėl jo valdymo sąlygų.

„Po pietų, atsilankius pas vieną kita pažįstamą prieš puse 4 val. išvykome Juodkrantėn. Sustoję atsilankėme Bolzo svetainėje, kur gardžios kavos išgėrėme. <…> Jau gerai temstant 7 val. val. išvykom iš Juodkrantės ir apie 1/2 9 val. vakare pasiekėme Klaipėdą“, – pasakojimą apie laivybos sezono atidarymą baigė „Klaipėdos garsas“.

Trileris teritoriniuose vandenyse

Balandžio mėnesiai tarpukario Klaipėdoje netrūko ir kitų su laivyba susijusių, bet kur kas įspūdingesnių įvykių nei minėtasis balius aukštuomenei.

Laikraštis „Vakarai“ 1936 m. pranešė, kad balandžio 3-iosios rytą po ilgos įtemptos kovos pasieniečių laivas „Partizanas“ įveikė kontrabandininkų laivas „Willy“, kuris „yra apie 400 tonų didumo, specialus aukštos jūros žvejybos laivas, statytas 1907 m. Vokietijoje, pritaikintas silkių žvejybai Šiaurės jūroje, kaž kuriais metais atitekęs kontrabandininkams“.

Pakrančių apsaugos laivas „Partizanas“. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Įtempto veiksmo filmo siužetui tinkanti istorija prasidėjo balandžio 2-osios popietę, kai apie 13 val. „Partizano“ įgula pastebėjo „Willy“ Lietuvos teritoriniuose ties Palanga.

„Ir jau nuo tos valandos prasidėjo atkaklus „tampymasis, kuris truko iki pat 3 valandos ryto vakar dienos. Taigi Partizanas kovojo beveik 9 valandas aršią kovą. <…> Villy neatsakė į jokius Partizano ženklus ir visą laiką stūmėsi aukštyn jūron. Partizanas, pasirodo, kelis kartus apsukdamas Villy, davė progos net žodžiu susikalbėti kapitonams. Pirmiau buvo kalbama angliškai, paskui pereita prie vokiečių kalbos. Jūrų apsaugos viršininkas Tamašauskas Villy laivu kapitonui, davė 20 minučių laiko, kad jis su valtimi atvyktų į Partizaną ir patiektų patikrinimui dokumentus. Praėjus laikui Villy kapitonas nesijudino. Mėginta nuleisti Partizano valtį ir su ja plaukti prie Villy, bet šis pastebėjęs, kad Partizano įgula ruošiasi sėsti į valtį ir yra užimta valties prirengimu, vėl davė garo į jūrą aukštyn. Taip mėginta kelis kartus, kol pagaliau pereita prie viską nuimančiojo argumento – patrankos ir kulkosvydžių. Villy ir į tai nekreipė dėmesio, bet pilna jėga braukė vis tolyn į jūrą. kad tik kuo greičiausiai paspruktų iš Lietuvos vandenų. Tačiau Partizano vyrai vienu patrankos šūviu momentaliai sustabdė Villy. Šūvis buvo toks taiklus, kad davęs į Villy steuerbord pusę, pasiekė net garo vamzdžius katilų skyriuje ir garas šnypšdamas išsiveržė pro patrankos sviedinio pramuštą skylę. Villy sustojo vietoje. Visa Villy įgula Partizano kulkosvydžių jau buvo suvaryta į apatiniąją laivo dalį. Prie Villy priplaukė Partizanas, iš jo į laivą perlipo rajono viršininkas ats. j. Ltn. Balčiūnas, jūrininkai Bagdonas ir Berleta. Ant Villy palubos nebuvo nė gyvos dūšios. Raj. v-kas Balčiūnas priėjęs laivo priešakyje prie langelio, šautuvo buože jį iškūlė, pažiūrėti kas laivo viduje yra. Ant grindų gulėjo trys Villy įgulos nariai. Matydami atkištus šautuvų vamzdžius, šie be triukšmo pasidavė. Ant Villy atsirado ir daugiau Partizano vyrų. Apieškotos ir kitos patalpos. Laivo užpakalinėje dalyje, kajutėje, sėdėjo kiti penki Villy įgulos nariai. Į vidų nusileidžia jūrininkas Labanauskas (žinomas stipruolis, ristikas) ir savo dideliam nustebimui kontrabandininkų tarpe mato gerai pažįstamą Kuisį, seną kontrabandininką. Ir dar didesniam nustebimui, visų didžiausią pasipriešinimą parodo Kuisys, kuris lietuviškai pradeda kolioti policiją ir pareiškia, kad jokiu būdu iš laivo neis, nors jį ir nušauk. Kiti taip pat smarkiai protestavo. Tačiau kai pamatė, kad jų protestas nieko nereiškia, persikėlė ant Partizano. O Kuisys (kilimo iš Tauragės Naumiesčio) vis tebeprotestavo. Bet Labanauskas rado paraginimą, pagąsdindamas, kad draugas mirsi vietoje. To užteko Kuisiui ramiai atsikelti ir nueiti į Partizaną. Devyni Villy įgulos nariai perkelti į Partizaną ir uždaryti. Kapitonas paliktas ant laivo savo kabinoje. Villy paimtas ant buksyro ir tokiui būdu parvilktas į uostą. Laivo įgula, kaip paskui paaiškėjo, tikras Internacionalas: keturi estai, trys lenkai, vienas vokietis, vienas lietuvis ir laivo kapitonas Rask -sakosi be pilietybės, bet greičiausiai bus danas arba bent danų tautybės“, – išsamiai pasieniečių operaciją aprašė „Vakarai“.

Per operaciją niekas nebuvo sužeistas. Smarkiausiai nukentėjo tik kontrabandininkų gabentas spiritas – laive buvo apie 300 „blėkinių“ ir visas jis buvo išpiltas į triumą, o dalis „blėkinių“ dar tevykstant kovai kontrabandininkų buvo išmestos į jūrą ir tame plote „jūros paviršius atrodė lyg gulbių pulko apsėstas“.

Laivas „Willy“ buvo pastatytas Dangės upėje, prie ten stovėjusių muitinės sandėlių („Memeler Dampfboot” nuotr.) ir „Vakarų“ žurnalistas pamėgino pasikalbėti su jo kapitonu. Iš pradžių to padaryti nepavyko, nes „kapitonas, kaip ir visi kiti įgulos nariai, išskyrus šturmaną, dar pusėtinai buvo girtas ir nesukalbamas“. Vėliau, po pietų, kapitonas, „gerai išsiblaivęs ir apsipratęs su nauja padėtimi, visiškai geroje nuotaikoje ilgai kalbėjosi“.

To pokalbio metu paaiškėjo, kad „Willy“ priklausė vienai Gdanske įsikūrusiai vokiečių laivininkystės bendrovei, bet plaukiojo su Panamos vėliava, nes toks „esą jau toks kontrabandininkų paprotys“.

55-erių kapitonas pasakojo, kad jūromis plaukiojo nuo 1908 metų, „Willy“ vadovavo jau dvejus metus.

„Prieš 10 dienų su 10 000 litrų spirito išplaukę iš Dancigo ir nubraukę stačiai prie Suomijos krantų. Sustoję neutraliuose vandenyse, į kur nuo krantų atvažiavę Suomijos kontrabandininkai nupirkę 9 000 litrų spirito. Su likučiais braukęs atgal, „išdalindamas” kelyje pasitaikiusiems „pirkliams”, mažais kiekiais“, – kapitono išpažintį dėstė „Vakarai“.

Ant jo, paskutiniaisiais metais, kaip jau ir anksčiau, didžiausias kontrabandinio spirito pirklys Baltijos jūroje buvo Suomija. Vien jos kontrabandininkas kapitonas nuo 1935 m. spalio iki 1936 m sausio vidurio tikino pardavęs 500 000 litrų spirito. O estai, latviai, lietuviai esą perka labai mažai – po keliasdešimt litrų ir čia prekyba neapsimoka.

„Anksčiau dar kiek spirito ėję ir Švedijon bei Danijon, bet paskutiniais maltais ten visiškai, kontrabanda sustojusi. O geriausieji spirito kontrabandos klestėjimo laikai buvę 1925-1930 metų laikotarpis“, – kapitono teiginiais dalinosi laikraštis.

Ir algos ant kontrabandininkų laivų tuomet, anot kapitono, jau buvo menkos, nors rizika vis didėjo modernėjant pakrančių pasaugai ir geras įgulas surinkti darėsi sunku. O gerais laikais uždarbis siekdavo iki 500 proc.

Pastarasis susidūrimas su policija, anot pono Rask, jam buvo pirmasis per ištisus 15 metų, kai jis gabeno kontrabandą.

Visa laivo įgula buvo nugabenta į Bajorų kalėjimą, kur vyko jos tardymai, laive dalyvaujant kapitonui, prieš tai buvo atlikta krata. Jo metu nustatyta, kad visas išpiltas spirtas subėgo į priekinę laivo dalį ir jo gylis siekė net apie 40 cm – išpumpuota apie 3000 litrų.

„Šis grobis yra, berods, pats didžiausias iš iki šiol patekusių mūsų pasienio policijai. Yra suimta anksčiau keli kontrabandiniai laivai su dideliais spirito kroviniais, tačiau paskutinysis grobis viršija anuos visus”, – rašė „Vakarai”.

Klaipėdos uosto muitinė nutarė bausti kontrabandininkus už rastą ir išpumpuotą iš laivo spiritą – 3 109 litrus. Visa laivo įgula – 10 narių –  solidariai nubausta 471 843,2 Lt bauda.  Nutarta konfiskuoti ir laivą, kurį muitinė įkainavo 35 000 litų bei parduoti jį iš varžytinių.

„Jei nubaustieji nesutiks mokėti jiems skirtos pabaudos, tada byla bus perduota Klaipėdos teismui. Teismas jiems paskirs kalėjimą, vietoje piniginių bausmių. <…> Už laivą gautų pinigų šeštoji dalis atitenka valstybės naudai, likusioji suma dalinama kontrabandininkus sugavusiai Partizano įgulai. Jie taip pat gaus dar nemažą sumą už konfiskuotą spiritą”, – informavo laikraštis.

Byla buvo perduota Kretingos apylinkės teismui ir jame įgulą gynęs advokatas Lichtenšteinas nieko nepešė – teismo sprendimu kiekvienas įgulos narys turėjo sumokėti po 47 184,2 Lt. O jei to neišgali, kapitonas Hans Rask ir įgulos narys Motiejus Kuisys turi atsėdėti metus laiko „paprasto arešto”, o likę aštuoni kontrabandininkai – po pusę metų. Visų jų turtas konfiskuotas.

Kiek vėliau „Vakarai” skelbė išsiaiškinę, jog „Willy” įgulos likimu „rūpinosi kontrabandininkų centras, esąs Dancige”.

„Iš ten buvo atvykusi kokia tai ponia Elizabet Grau. Ji čia išbuvo keletą dienų, parūpino advokatą ir domėjosi kitais reikalais. Kada buvo gautos patikrintos žinios apie ponios Grau veikimą, ji tuoj išvyko atgal į Dancigą. Taip pat tiriama, kad laivo savininkai pasiryžę laivą išpirkti. Jie būk dalyvausią muitinės paskelbtose varžytinėse”, – rašė laikraštis.

Beje, „Willy” kapitonas, ko gero, pernelyg nuvertino to meto lietuvius, kalbėdamas apie jų polinkį svaigintis. Nes kam to meto Klaipėdoje tas spiritas, kai čia buvo galima svaigintis ir egzotiškesnėmis priemonėmis. Prieš kelias dienas tie patys „Vakarai“ spausdino Malūnų vartų (dabar – Minijos) g. 1A tuomet įsikūrusios bendrovės „Pharmakon“ skelbimą, kuriame ji siūlė 100 litų atlygį tam, kad suteiks žinių, galinčių padėti išsiaiškinti, kas naktį į sekmadienį arba pirmadienį turbūt pasinaudoję vežimu pavogė „5 balonus po 55 litrus eterio“. O jis, žinia, istoriškai daugiau naudojamas ne kaip tirpiklis, o kaip anestetikas ar narkotikas.

Beveik „Titanikas“

Po poros metų „Vakarai“ pranešė apie kur kas gražesnį jūrinį įvykį. Žurnalistams „Klaipėdos laivų statykla Lindenau & Cie., geležinių ir medinių laivų statyba, mašinų fabrikas ir liejykla“ pristatė Hamburgo – Amerikos linijos užsakymu statomą 108 metrų ilgumo ir 13,5 m platumo laivą su 2000 vietų keleiviams ir „naujai išrastu sraigtu/ kurio pagalba laivas galės vietoje apsisukti ir tiesiog priplaukti prie kranto“.

Ši statyba, anot „Vakarų“, „ne tik Klaipėdos laivų statyboje, bet ir pasaulinėj laivų statyboje yra naujoviška“, nes laivas vietoj iki šiol turėtų paprastų sraigtų, „turės Voith-Schneiderio sraigtą“.

„Helgoland“ staykloje. Курс66 (yadi.sk) nuotr.

„Kodėl būtinai šio naujoviško tipo statyba atsidūrė Klaipėdoj? To priežastis yra ta, kad aš per savo ankstybesnį darbą šiuose dalykuose puikų prityrimą ir, taip, sakant, „puikią gyslelę” įsigijau. Kadangi esu konstruktorius, todėl domėjaus kiekvienu nauju išradimu ir buvau padaręs ne mažai kelionių studijų tikslais įvairiais laivais (upių, ežerų ir kitais), kuriais kaip tik Voith-Schneiderio sraigtai buvo išbandomi“, – žurnalistams tad pasakojo dar 1919 m. laivų statyklą Klaipėdoje įkūręs iš Vėluvos (dabar – Znamenskas) kilęs jos savininkas Paulius Lindenau.

Anot laikraščio, „Voith-Schneider-Heydenheim“, kuri šį naująjį laivo sraigto pritaisymą išrado, yra fabrikas, ieškantis patobulinimų tvenkinių ir turbinų statybos srityje“.

„Helgoland“ krikštynos. Курс66 (yadi.sk) nuotr.

„Pirmieji šio sraigto išradėjai buvo prancūzai. Kitos Europos valstybės pasekė juos ir daliai savo karo laivų pritaikė šį naująjį išradimą. Šio išradimo pritaikinimas privatiems laivams buvo pradėtas laivuose, plaukiančiuose Lodeno ežere ir Dunojaus upėje. Pirmutinį didelį jūrų laivą, kuris šį naująjį pasaulinės mašinų ir laivų statybos srityj išradimą turės, davė pastatyti Hamburgo – Amerikos linija. Šį užsakymą ir gavo Klaipėdos Lindenau ir Ko laivų dirbtuvės. Vietoj iki šiol buvusio sraigto, laivas gauna Voith-. Schneiderio sraigtą su statmenai išsikišusiais peiliais. Tie peiliai gali žiūrint kaip greitai laivas važiuoja (lėčiau arba greičiau), keisti savo pražulnumą. Per sraigto sukimąsi, peiliai semia vandenį ir stumia laivą priekin, jei laivas turi du tos rūšies sraigtus, tuomet stumiamas ir atgal. Tame ir glūdi visa šio naujojo sraigto nauda, nes tokiu atveju laivas be didesnių manevrų greit prieina prie kranto. Be to, Voith-Schneiderio sraigtas pasižymi ir tuo, kad jis tuo pat momentu atstoja ir vairą, sukdamas laivą dideliu kampu, taip, kad apsuka ji beveik vietoje. Virš sraigto randasi sraigto mašinos, kurios aptarnaujamos nuo komandos tiltelio“, – tuometinės technikos naujovės ypatybes aiškino „Vakarai“, pabrėžę, kad laivas, kuriam numatytas pavadinimas „Helgoland“ bus didžiausias iki šiol pastatytas Klaipėdoje.

„Kad būtų lengviau įsivaizduoti, „Titanike“ tilpo 2 250 keleivių, šiame tilpo 2 000. Kol kas didesnio laivo Klaipėda nepastatė“, – dienraščiui „Vakarų ekspresas“ yra sakiusi gidė Agnė Abramovičienė.

„Helgoland” Dangėje. bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.

Pasak istoriko Juliaus Žuko, 1939 m. baigtas statyti „Helgoland” užsakovams iš viso atsiėjo 4 mln. litų.

Stebėtis tokia kaina, matyt, neverta, nes laivas buvo ne tik didelis, bet ir, anot „Vakarų“ suprojektuotas kaip labai prabangus.

„Helgoland” Dangėje. bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.

„Bus įtaisyti dideli svečių kambariai, valgomasis salonas, rūkomasis salonas, stiklinė veranda, pasivaikščiojimo denis, ponių salonas ir panašūs įrengimai, kurie šiandien turi kiekvieną moderniškąjį laivą puošti. Liuksusiniai kambariai bus įrengti senovišku fryzų -stiliumi. Įrengimui jau nupirkti keli brangūs senoviški baldai. Denis turės siamiškų (Takplanken) grindis, langai ir durys bus indiško (Teak). Laiva įrengimui bus pavartotos ir vietinės pušys, alksniai ir beržai. Visiškai aišku, kad laivas turės modęrniškiausius ugnies gesintuvus, telefoną ir maudimosi įrenginius. Specialus prieš laivo sūpavimą įtaisymas, laivo sūpavimą ir truksenimus kiek galint sumažins. Dėl siauros ir aštrios formos, kurią laivas turės, ir kuri jau dabar matėsi, jis patogiai sėdės, kas trumpoj ir audringoj jūroj turi didelės svarbos. <…> Jis paskiras keleivių susisiekimui tarp Hamburgo ir Helgolando“, – rašė laikraštis.

shipspotting.com nuotr.

Alistair Deayton ir Iain Quinn knygoje „Turbine Excursion Steamers A History” rašo, kad „Helgoland“ iš tiesų buvo pirmasis turboelektrinis garlaivis, turėjęs tokį Voith-Schneider sraigtą. Jis į vandenį buvo nuleistas Klaipėdą jau valdant naciams – 1939 m. gegužės 6-ąją, o pradėtas bandyti liepos 12 d. ir po kelių dienų pradėjęs darbuotis, pakeisdamas laivą „Cobra“. Hamburge registruotas laivas plaukiojo tik iki 1948 m.

Dešimtmečio pauzė

Ne ką mažesnis nei P. Lindeau laivų gamykla tarpukario Klaipėdos pramonės gigantas buvo ir chemijos produktų fabrikas „Union”.

1925 m. balandžio 1 d. „Klaipėdos žinios“ informavo, kad „šiomis dienomis chemijos produktų fabriko „Union” Stettine atstovai, kurių žinioj yra ir to paties vardo trąšų fabrikas Klaipėdoj, įteikė mūsų vyriausybei savo finansines sąlygas tam trąšų fabrikui Klaipėdoj atstatyti“.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Pasak istoriko J. Žuko, 1869 m. dešiniojoje Dangės krantinėje vietos firma „A. Scharfenorth & Co” buvo pastačiusi nedidelį kaulų klijų, dažų ir chemijos produktų fabriką, kurį po trijų metų įsigijo ir modernia pramonės įmone pavertė Ščecino akcinė bendrovė „Union”.

1873 m. buvo pastatytas ir rugpjūtį pradėjo veikti sieros rūgšties ir superfosfato gamybos įrenginys, tais metais fabrikas pagamino dar palyginti nedidelius įvairių trąšų ir kitų chemijos produktų kiekius: apie 1,2 tūkst. t kaulų anglies, 600 t sieros rūgšties, 740 t superfosfato, 170 t kaulamilčių ir kt.

„Vėlesniais metais gamyboje vietoje kaulų imta naudoti įvairias iš tolimų kraštų (Ispanijos, JAV, Australijos) jūra atgabentas žaliavas – fosfatus, sieros rūgšties amonį, apatitus ir kt., o pagrindine produkcija tapo superfosfatas ir kitos trąšos”, – rašo J. Žukas.

Pasak jo, „Union” produkcijos realizacijos rinkos buvo Rytprūsiai ir kaimyninės Rusijai tuo metu priklausiusios Lietuvos apskritys.

Fabrikas dirbo pelningai, didėjo trąšų pardavimo apimtys: 1891 m. buvo realizuota 14,6 tūkst. tonų, 1896 m. – 26,8 tūkst. tonų. XIX a. pabaigoje buvo išplėsti įmonės gamybiniai pajėgumai: 1897 m. pavasarį pradėjo veikti naujas sieros rūgšties gamybos cechas, 1899 m. užbaigta fabriko rekonstrukcija ir naujų pastatų statyba. 1899-1900 m. „Union” metinė produkcija jau siekė apie 36 tūkst. tonų trąšų, tačiau 1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai sunaikino fabriką (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu, tais metais buvo pagaminta 34,2 tūkst. tonų trąšų.

„Kadangi upe buvo vežiojami turistai, ant kranto stovėjusių statinių architektūrai buvo skiriama daug dėmesio. Vieno išvaizdaus pagrindiniu fasadu atgręžto į upę raudonų plytų pastato viršus baigėsi laiptuotu frontonu, o sienas skaidė lizenos”, – knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė ir architektūrinė raida iki 1939 metų” rašė architektūros istorikas Jonas Tatoris.

Pasak jo, šalia stovėjęs septynių suglaustų sandėlių kompleksas sudarė dinamišką vaizdą – dvišlaičių stogų siluetai sudarė vientisą dantytą juostą. Jie užstojo neišvaizdų gamybinį kiemą. Galais į upę pasuktų sandėlių mediniai karkasai buvo užpildyti raudonomis plytomis.

„Vietoj tradicinių medinių stulpų stogą laiko įstrižos medinės konstrukcijos, apačioje atremtos į sienoje įmūrytas medines konsoles; išsikišusios į išorę konsolės tampa savotiškais dekoratyviais elementais. Sandėliuose be stulpų buvo galima geriau organizuoti pervežimo ir pakrovimo darbus panaudoti mechanizmus. Čia buvo saugoms laivais atgabentos žaliavos ir įmonės produkcija. Iš kieme stovėjusių pastatų išsiskyrė septynių aukštų fachverkiniai bokštiniai rezervuarai, kuriuose krentančio vandens srovėmis buvo atšaldomos sieros dujos. Bokštai buvo trisdešimties metrų aukščio ir penkių metrų skersmens, iš vidaus apdailinti švino lakštais. Virš fabriko kilo 65 metrų kaminas. Kiti įmonės pastatai buvo žemesni mūriniai arba fachverkiniai”, – rašė J. Tatoris.

1906 m. buvo rekonstruotas sieros rūgšties (pagrindinės superfosfato gamybos žaliavos) cechas, 1907 m. 300 tūkst. markių išleista naujiems pastatams ir įrengimams. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse fabrike dirbo apie 300 darbininkų, metinė produkcija pasiekė 64 tūkst. tonų superfosfato, 34 tūkst. tonų amonio superfosfato ir 2,5 tūkst. tonų tomamilčių lygį.

„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union” dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis. Krašto valdžia nuo 1923 m. balandžio dėjo pastangas kuo greičiau atnaujinti „Union” veiklą, tačiau fabriko savininkai nesiryžo skirti gamybos atnaujinimui reikalingų 2,5 mln. litų, juos tuomet neramino netikrumas dėl Lietuvos muitų politikos ir Lietuvos žemės ūkio gebėjimas absorbuoti didelius trąšų kiekius“, – rašė J. Žukas.

„Kaip žinoma, „Union” trąšų fabrikas Klaipėdoj prieš karą gamindavo iki 70 000 tonų trąšų, beveik išimtinai superfosfatų; per didžiausi darbų sezoną turėdavo iki 500 darbininkų. Dabar Jau 10 metai, kaip tas fabrikas stovi. Atsiradus nedarbui Klaipėdos Krašte, ir finansų ministerija ir direktorija pradėjo rūpintis to fabriko atgaivinimu. Dabar ir to fabriko savininkai, susipažinę su trąšų rinka Pabaltės valstybėse, pradėjo galvoti apie tos įmonės atgaivinimą. Įteiktajam mūsų vyriausybei memorandume fabriko savininkai stato štai kokias finansines sąlygas: 1. tam, kad fabriką paleidus darban ir pagaminus maždaug 40.000 tonų superfosfato per metus, vyriausybė turėtų suteikti paskolą fabrikui pusės miliono litų sumai, o jei butų norima pagaminti šiais metais 60 000 tonų trąšų, tai toji paskola turėtų būti 650 000 litų; 2. fabrikui turėtų būt garantuota metinei apyvartai 5 milionų litų kapitalas Lietuvos Banke ar kitoj kurioj finansinėj įstaigoj; 3. „Union”, patiekdamas diskontui savo klientų vekselius, neims už tuos vekselius jokios atsakomybės; 4. atleisti nuo muito ir mokesnių visą žalią medžiagą, reikalingą trąšų gaminti, visus reikmenis, surištus su ta gamyba, ir gatavas trąšas ir 5. garantuoti trąšoms apsaugomąjį muitą 3.50 Lt. sumai už vieną maišelį“, – apie fabriko savininkų norus 1925 m. balandį informavo „Klaipėdos žinios“.

Pasak J. Žuko, sprendimas atnaujinti ir modernizuoti gamybą buvo padarytas tik 1927 m. rudenį. 1928 m. balandį jau buvo pagaminta pirmoji produkcija.

„Priklausomai nuo metų laiko, fabrike dirbo 200-500 darbininkų, buvo gaminamas prekiniu ženklu „Pingvinas” pažymėtas superfosfatas, amonio superfosfatas, boro superfosfatas, sieros rūgštis, natrio silicio fluoridas. Klaipėdos krašto ir Lietuvos rinkai dirbusi įmonė buvo pajėgi gaminti iki 75 tūkst. tonų trąšų per metus ir tenkinti beveik visą Lietuvos žemės ūkio poreikį trąšoms, tačiau dėl realizavimo sunkumų 4-ajame dešimtmetyje kasmet gamino vidutiniškai apie 40 tūkst. tonų trąšų (rekordiniais 1924 m. buvo pagaminta 47 tūkst. tonų trąšų). Pagrindinė ribotos gamybos priežastis buvo palyginti aukšta „Union” produkcijos savikaina, dėl kurios buvo sunku konkuruoti su pigesnėmis importinėmis trąšomis; Lietuvos rinką aprūpindavęs „Lietūkis” nemažai superfosfato įsiveždavo iš užsienio („Union” buvo vienintelė stambi Klaipėdos pramonės įmonė, neturėjusi apsauginių muitų globos bei žaliavų įvežimo lengvatų, nes Lietuvos vyriausybei labiau rūpėjo ūkininkų, o ne svetimos valstybės akcininkams dividendus mokėjusios įmonės interesai)”, – rašė J. Žukas.

Superfosfato gamybai reikalingą žaliavą (mineralinius fosfatus) „Union” jūros keliu atsigabendavo iš Šiaurės Afrikos, Centrinės ir Šiaurės Amerikos, Indijos, SSRS, o sieros žvyrą (piritus) – iš Norvegijos, Ispanijos, Suomijos, Italijos.

Pats brangiausias fabriko gaminys – porceliano ir stiklo gamybai naudotas natrio silicio fluoridas – buvo eksportuojamas į Vokietiją, Angliją, JAV, Japoniją ir Kiniją.

1957 m. fabriko patalpos buvo perduotos elementų ir baterijų gamyklai „Syrius”.


2020-04-12

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt