„Jo vaidmenį prijungiant prie Lietuvos Klaipėdos kraštą ir žengiant pirmuosius jo integravimo žingsnius sunku pervertinti“,  „jis buvo politinis operacijos vadovas, smegenų centras“ – apie tarpukario premjero ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko rolę prijungiant Klaipėdą prie Lietuvos sako uostamiesčio istorikai Vygantas Vareikis ir Vasilijus Safronovas.

„Nuo sukilimo pradžios iki tarptautinės įtampos aprimimo pergyvenau bene didžiausios įtampos mėnesio tarpsnį“, – taip šį laikotarpį įvertino pats E. Galvanauskas. Tiesa, jau ne paties, o brolio Gedimino Galvos surašytoje politinėje biografijoje, 1982 m. išleistoje Čikagoje.

„Svarbiausias dalykas buvo jo pragmatiškumas. Jis buvo inžinierius. Nemėgo rašyti, jam būdavo sunku ką nors parašyti arba pasakyti gerą kalbą su barokiniais arba rokoko manieros pavinguriavimais. Jis buvo pragmatikas, inžinierius ir ano meto situacijoje tai buvo didelis jo pranašumas. Jis viską aiškiai suvokė ir, be to, buvo valingas žmogus… Nebijojo atsakomybės”, – taip apie E. Galvanauską duodamas interviu 1962 metais vienam žymiausių Lietuvos XX a. istorijos tyrinėtojų Alfredui Erichui Senui sakė teisininkas, vienas garsiausių lietuvių diplomatų Vaclovas Sidzikauskas.

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1923 m. vasario 20 d. priima kariuomenės paradą Klaipėdoje, Turgaus (Teatro) aikštėje. Jį lydi (pirmas iš kairės) Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. M. Ehrhardt (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Istorikų požiūris

„Ernesto Galvanausko vaidmenį prijungiant prie Lietuvos Klaipėdos kraštą ir žengiant pirmuosius jo integravimo žingsnius sunku pervertinti. 1922-1924 metais vadovaudamas Lietuvos Vyriausybei ir dirbdamas užsienio reikalų ministru jis ryžtingai parėmė Klaipėdos krašto užėmimo jėga idėją, koordinavo organizacinius karinės operacijos parengimo ir įgyvendinimo reikalus, bet svarbiausia – veikė diplomatijos lygmeniu“, – „Atvirai Klaipėdai“ sakė Vasilijus Safronovas.

Anot jo kolegos Vyganto Vareikio, idėją, jog Klaipėdą reikia užimti jėga, dar 1922-aisiais pirmasis, ko gero, iškėlė Jonas Žilius, kai ėmė aiškėti, jog Antantė yra nusiteikusi čia įkurti laisvąjį kraštą. Tačiau idėjos suformavimo ir įgyvendino autorius buvo E. Galvanauskas.

„Jis buvo politinis operacijos vadovas, smegenų centras. Prezidentas tuometinėje Lietuvoje buvo iš esmės tik formali figūra, nes valstybė buvo parlamentinės demokratijos. Neabejoju, kad tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis žinojo apie ruošiamą operaciją, tačiau jos tikrai nekuravo“, – sakė V. Vareikis.

Istorikas Alfonsas Edintas, cituodamas A. Merkelį, nurodo, kad tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis „buvo priešingas sukilimui Klaipėdoje kaip labai rizikingam žygiui“. Tačiau, anot A. Eidinto, iš to nėra aišku, ar jis buvo priešingas pačiam Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos faktui.

„Nesėkmės atveju Galvanauskas negalėjo statyti į pavojų Seimo, juo labiau prezidento“, – konstatavo A. Eidintas.

Pasak V. Vareikio, iki galo dar nėra aiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir kitos vadovybės vaidmuo.

„Kad Šaulių sąjungos spaudimas premjerui buvo – tai faktas, bet kokio masto, iki šiol nėra identifikuota. Siekiant konspiracijos į „sukilimo“ organizavimą paraleliai buvo įtraukta Lietuvos šaulių sąjunga, tačiau jos vadovai apie Ministrų Tarybos nutarimus ir pasirengimo darbus nebuvo informuojami. Kaip ir Seimas, jo komisijos, Užsienio reikalų ministerija. Ernestas Galvanauskas, išdėstydamas oficialią Vyriausybės poziciją Šaulių sąjungos vadovams, nuslėpė kai kuriuos savo planus. Jo pozicija buvo makiaveliškas manevras siekiant, kad kuo mažiau asmenų žinotų apie tikrąją operacijos eigą ir jos rengėjus. Tačiau Šaulių sąjungos vadovai nebuvo tik pėstininkai šio žaidimo lauke. Jų delegacija, Vinco Krėvės liudijimu, iš Vokietijos labai palankiomis sąlygomis nusipirko ginklų. Tačiau tai buvo Vokietijos „dovana“, už kurią sumokėjo Ernestas Galvanauskas iš slapto fondo“, – dėstė V. Vareikis.

Pasak jo, yra ir duomenų, kad Ernestas Galvanauskas vykstant operacijai pats apdairiai išvyko į savo kaimą, kad užsienio šalių atstovai negalėtų jo surasti ir pareikšti pretenzijų.

Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje. Jį lydi Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„1923 metų Klaipėdos krašto „sukilimas“ yra ta vienintelė data, kuri legitimizuoja krašto priklausomybę Lietuvai. Jeigu ne šis „sukilimas“, galbūt Stalinas pokariu būtų sukūręs bendrą administracinį vienetą iš Rytų Prūsijos dalies ir Klaipėdos kašto Rusijos Federacijos sudėtyje. Lietuvai palankus amerikiečių istorikas Alfredas Erichas Senas yra pažymėjęs, jog tai buvo „drąsiausias tarpukario laikotarpio Lietuvos užsienio politikos žingsnis“, – sako V. Vareikis.

Premjero prisiminimai – brolio lūpomis

Vienas pirmųjų išlikusių E. Galvanausko portretų. „Lietuvos albumo” nuotr.

Pats E. Galvanauskas memuarų nerašė – vis skųsdavosi, kad plunksna jo neklausanti.

Jaunesnysis jo brolis Gediminas Galva 1982 m. Čikagoje išleido knygą „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”. Autorius kūrė ją remdamasis brolio laiškais ir pasakojimais, tačiau rašė pirmuoju asmeniu. Tad, kaip pastebi istorinėmis temoms rašantis žurnalistas Aras Lukšas, skaitant šią knygą neretai sunku suprasti, kur baigiasi paties E.Galvanausko pateikiami faktai ir kur prasideda jo jaunesniojo brolio interpretacijos.

„Vis dėlto pasitikėti E. Galva yra pagrindo, nes absoliuti dauguma biografijoje minimų dalykų sutampa su plačiai žinomais istorijos faktais ir tuo, kas rašoma seimų bei vyriausybių posėdžių stenogramose“, – teigia A. Lukšas.

Kaip buvo rengiamasi?

Politinėje biografijoje, o taip pat ir Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“ (1961 m. sausio – vasario mėnesiais E. Galvanausko skelbtuose straipsniuose „Kova dėl Klaipėdos“)  rašoma, kad jis 1922 m. lapkričio 20 d. vakarą sukvietė slaptą ministrų posėdį, kuris tęsėsi iki ryto. Tada jau buvo aišku, kad Santarvė (Antantė) ketino lenkams suteikti ypatingas teises Klaipėdoje. Tad arba reikėjo laukti tokio sprendimo ir paskui jį ginčyti, daryti ekonominį spaudimą, arba sutrukdyti jėga.

Viešas Lietuvos kariuomenės panaudojimas buvo pats lengviausias, bet politiškai pavojingiausias „jėgos sprendimas“. Prancūzija galėjo pasiųsti jūromis kariuomenę, o lenkai pulti iš pietų. Svarstyta, kad ne ką geriau ir sekti Vilnių užėmusio Želigovskio pavyzdžiu, tad buvo nuspręsta, jog reikia „Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimo prieš vokišką direktoriją ir jos ramstį Petisnė, užimti kraštą ir uostą, turėti ginčo objektą Lietuvos vyriausybės rankose“.

Tokiam planui pritarė visi ministrai ir pavedė jį vykdyti skubiai pačiam E. Galvanauskui.

Jis iš būsimo sukilimo operacijos vadovo Jono Polovinsko, Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus vedėjo, sužinojo, kad Klaipėdos krašto lietuvininkai nerems sukilimo. Tad premjerui tapo galutinai aišku, kad vokiškai šautuvais apsiginklavę sukilėliai turi ateiti iš Lietuvos, o sukilimo politinis vadovas turi būti žinomas klaipėdietis.

Pirmasis kandidatas į politinius sukilimo vadovus buvo dvasininkas dr. Vilius Gaigalaitis. Tačiau jis griežtai atsisakė vadovauti, nes tai esą nesuderinama su dvasiška veikla. Kitas kandidatas – Jokūbas Stikliorius – atsisakė dėl sveikatos. O Erdmonas Simonaitis sutiko „nesvyruodamas“.

Sukilėlių karinių jėgų telkimą, karinio vado parinkimą ir žygio plano ruošimą E. Galvanauskas pavedė krašto apsaugos ministrui Baliui Sližiui. Tačiau jam nepavyko paskirti karinio vado net ir likus kelioms dienomis iki nustatytos operacijos pradžios, o kalbintieji kariai neišlaikė paslapties.

Pasirinkti kandidatai buvo sukviesti į slaptą posėdį, bet atsisakė imtis tokių pareigų. Anot istoriko Vytauto Žalio, E. Galvanauskas dėl tokių pozicijų padarė nelinksmą išvadą – Lietuvos karininkai Klaipėdos krašto prijungimą nelaikė Tėvynės gynimu. Ir jam taip padarė „slegiamą įspūdį”.

Šiame posėdyje dalyvavo ir J. Polovinskas, kuris turėjo tik suteikti informaciją apie padėtį krašte.

„Aš nesiskverbiu į sukilėlių karinį vadą, bet šis čia pat turi būti rastas. Kai kviestieji atsisakė siūlomos garbės, laikysiu dideliu pagerbimu, jei pavesite man sukilėlių karinio vado pareigas“, – tokius J. Polovinsko žodžius citavo E. Galvanauskas, paskyręs pastarąjį sukilimo vadu.

Premjeras davęs nurodymus J. Polovinskui vengti savųjų ir prancūzų aukų. Tikslas –  užimti Klaipėdą, o ne sunaikinti priešo karius. Į prancūzus šauti leista tik savisaugos tikslais, nes „kiekvieno prancūzo gyvybės praradimas ras nelemtą atgarsį Prancūzijoje, vers jos vyriausybę kiečiau laikytis, o Lietuvai pasunkins politinę kovą“.

Sukilėlių šūkis turėjo būti „kovojame prieš vokiškąją direktoriją, bet ne prieš prancūzus ar Santarvę“. J. Polovinskui buvo duotas nurodymas sparčiai  į Klaipėdą nesiveržti, dvi dienas laikyti apsupus, nors ir orai buvo nepalankūs, ir tik po to elgtis savo nuožiūra. Taip pat buvo nurodyta palaikyti drausmę – sukilėliais tapę kariai privalėjo vengti smurto, turto grobimo ar gyventojų teisių pažeidimo.

E. Galvanauskas perspėjo, kad Vyriausybė oficialiai įsakys grįžti į Lietuvą, bet „sukilėliai“ turėjo tęsti savo uždavinį. Ypatingais atvejais nurodyta klausti premjero nuomonės.

Diplomatinis darbas

E. Galvanauskas ne tik rūpinosi pačios sukilimo operacijos įgyvendinimu, bet ir tuo, kad atsirastų sąjunginkų tarptautinėje arenoje.

Jis dar 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune susitiko su Tarybų Rusijos užsienio reikalų komisaru Georgijumi Čičerinu, kuris per Lietuvą vyko traukiniu į Lozaną. E. Galvanauskas norėjo sužinoti jo požiūrį į Klaipėdos klausimą. Kolega iš Rusijos išreiškė palaikymą – pažadėjo paveikti Vokietijos vyriausybę, o prieš pat sukilimą Minsko srityje, Lenkijos pasienyje Tarybų Rusija pradėjo telkti karinius dalinius, kaip ženklą Lenkijai.

E. Galvanauskas taip pat informavo apie planus Vokietijos atstovą Lietuvoje F. Olshauseną. Jis juos palankiai įvertino, pažadėjo pranešti Vyriausybei ir jau kitą dieną informavo apie jos pritarimą sukilimui bei pažadą sudrausminti Klaipėdos krašto vokiečius sukilimo metu.

Istorikas Zenonas Butkus, remdamasis SSRS pasiuntinybės pranešimais Užsienio reikalų liaudies komisariatui, rašo, kad sausio 28 d. E. Galvanauskas SSRS pasiuntiniui Kaune aiškiai nurodė, kad „Klaipėdos sukilėliai labai norėtų, kad SSRS pritrauktų armiją prie savo vakarinių sienų ir atliktų karinių demonstracijų, už kurias jie būtų nepaprastai dėkingi“. Net mėginta užmegzti tiesioginius karinius ryšius (apsikeičiant ryšio karininkais) tarp Klaipėdoje buvusių lietuviškų dalinių ir raudonarmiečių, dislokuotų Lenkijos pasienyje, kad būtų galima betarpiškai koordinuoti karinius veiksmus. Klaipėdos sukilimo metu Lietuva prašė SSRS 50-100 tūkst. šautuvų, 200 mln. šovinių, keleto kulkosvaidžių ir net karinio laivo.

Su sovietų pasiuntiniu Inokentijumi Stepanovičiuimi Koževnikovu ir jo pavaduotuoju Matuševskiu E.Galvanauskas 1923 m. vasarį susitikdavo vos ne kasdien, kartais ir po kelis kartus per dieną bei tarėsi, kaip atremti Antantės spaudimą. Atsakymus į itin griežtas notas E. Galvanauskas siųsdavo suderinęs su Koževnikovu. Paprastai jam būdavo duodami trys atsakymo variantai, iš kurių vieną jis aprobuodavo.

Itin sudėtingas mėnuo

E. Galvanauskas rašė, kad sukilimo metu Kaune visą mėnesį vaikščiojo naktimis iš buto į telefono centrinę stotį telegrafu susisiekti su J. Polovinsku, dėl konspiracijos pakeitusiu pavardę į Budrį, ir kitais „sukilėliais“. Tarp Kauno ir Klaipėdos tuo metu nebuvo telefoninio ryšio.

Esminiais klausimais nurodymus jis duodavo būtent sukilimo vadui, kuriam buvo pavaldus politinis vadas E. Simonaitis.

„Nuo sukilimo pradžios iki tarptautinės įtampos aprimimo pergyvenau bene didžiausios įtampos mėnesio tarpsnį. Slogi rytojaus nežinia, politinė įtampa, vidurnakčio vaikštynės, greitas įvairių klausimų sprendimas vargino mane“, – rašo E. Galvanauskas.

„Lietuvos Vyriausybė apgailestauja dėl įvykių Klaipėdos krašte, tačiau neslepia palankumo tiems, kurie siekia savo likimą sutapdinti su Lietuvos likimu ir susijungti“, – taip skambėjo atsakymas Anglijos ir Prancūzijos vyriausybėms į jau sausio 10 d. gautą pretenziją.

Tačiau jau sausio 11 d. Ambasadorių tarybos pirmininkas, Prancūzijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Raymond Poincare „ėmė berti telegramas“, kuriose kaltino Lietuvos vyriausybę dėl sukilimo.

Tęsiant diplomatinį „teatrą“ Krašto apsaugos ministerijos generalinis štabas įsakė karo komendantams sustiprinti sargybas pasienyje, nepraleisti apsiginklavusiųjų į Klaipėdos kraštą.

Sausio 13 d. telegramoje R. Poncarne Lietuvos premjeras akcentavo, kad siena nebuvo saugoma, tebuvo tik muitinės, tad šalis negali atsakyti už tuos, kurie savo valia peržengė sieną. Sausio 15 d. krašto apsaugos ministrui B. Šližiui buvo nurodyta iškilmingai pasiųsti artilerijos dalinį Klaipėdos link pasieniui sustiprinti.

Sausio 17 d. Prancūzijos atstovui Padovani Kaune E.Galvanauskas pareiškė, kad Vyriausybė pasiųs savo atstovą į Klaipėdą, tačiau neturi priemonių grąžinti tiems asmenims, kurie slaptai peržengė Klaipėdos krašto sieną.

Dėl tokios taktikos E. Galvanauskas turėjo jausti ne tik tarptautinį, bet ir pačių lietuvių spaudimą.

A. Eidintas rašo, kad Lietuvos valdžios „atsargumas“ varė į neviltį patriotiškai nusiteikusius žmones. Vyko net kelios manifestacijos Kaune. Sausio 14 d. Lietuvos jaunimo sąjungos sukviesta minia stojo prie prezidentūros su plaktais „Broliai klaipėdiečiai, mes su jumis“ ir „Klaipėda mūsų“. Be daug aštrių kalbų buvo priimta rezoliucija, kurioje aktyviai reikalauta remti sukilėlius ir netrukdyti eiti jiems į pagalbą. Kaune įsikūrė komitetas Klaipėdos lietuviams remti.

Sausio 18 d. vyko krikščionių demokratų pakraipos žmonių manifestacija, kurioje protestuota prieš Vyriausybės pasyvumą ir reikalauta aktyviai remti klaipėdiečių veiksmus.

O Lietuvos spauda tuo metu pateikinėjo agentūros „Wolf“ pranešimus, skelbusius, kad Lietuvos nereguliarūs daliniai įsiveržė į Klaipėdą ir užiminėja miestelius, tačiau Vyriausybė tai neigė.

Apie ruošiamą sukilimą Seimui E.Galvanauskas nebuvo pranešęs, nors pats darė prielaidą, kad kai kurie parlamentarai galbūt ir žinojo.

„Tik sukilėliams apsupus Klaipėdą pranešiau Užsienio reikalų komisijai apie įvykių raidą. Sausio 24 d. Seime padariau pranešimą apie susiklosčiusią padėtį ir sukilimo įtaką tarptautinei politikai. Po pranešimo Seimas nutarė pasveikinti Klaipėdos krašto gyventojus, pareiškusius norą prisijungti prie Lietuvos“, – rašė E. Galvanauskas.

Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas sutinkamas Turgaus (dabar Teatro) aikštėje. Raportuoja Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. Už žmonių – Sukilėlių gatvė (tuomet Perkasų g.). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Užsienio reikalų ministerija apie sukilimą nė žodžiu nebuvo užsiminusi ir  ambasadoriams, tačiau pats E. Galvanauskas darė prielaidą, kad Paryžius apie sukilimą žinojo bent savaitę prieš prasidedant operacijai.

„Santarvės spaudimas (atšaukti iš Lietuvos atvykusius ginkluotus vyrus, paleisti ginkluotas gaujas, atšaukti E. Simonaičio direktoriją ir išsiskirstyti Gelbėjimo komitetui, nurodymas, kad direktorijoje negalės dalyvauti E. Simonaičio vyriausybės ir Gelbėjimo komiteto nariai – aut.pst.) dirgino mano nervus, tačiau pats didžiausias pavojus jau praslinko, nes sugebėjus atlikti sukilimą turėjome palankesne sąlygas politiškai žaisti. Lietuva galėjo keisti dekoracijas bei veikėjus, bet šeimininkauti bent Klaipėdos uoste“, – rašė E. Galvanauskas.

Jis rašė, kad vasario 4 d. Santarvės atstovai „jau suokė, kad kraštas bus prijungtas su plačia autonomija ir laisvu Nemuno bei Klaipėdos uosto naudojimu kitiems kraštams“. Ši sąlyga buvo itin nepalanki Lietuvai dėl Lenkijos faktoriaus, tad vasario 6 d. E. Galvanauskas darė nepaprastą pranešimą Seimui dėl Santarvės ultimatumo, kurį atmetė. Seimas išreiškė palaikymą Vyriausybės politikai.

Lietuvai laikantis tvirtos pozicijos su  Klaipėdoje veikusios specialios Antantės komisijos pirmininku Georges Clinchant vasario 8 d. jau buvo sutarta, kad E. Simonaitis pasitrauks, o direktoriją sudarys kitas klaipėdietis. Tai pavesta daryti iš Mažosios Lietuvos kilusiam Viktorui Gailiui, buvusiam Lietuvos atstovui Estijoje.

„Taip buvo atstatytas santarvininkų autoritetas“, – konstatavo E. Galvanauskas.

Vasario 16 d. Klaipėdos kraštą Antantė perleido Lietuvai, tačiau jos netenkino sąlygos dėl laisvosios zonos uoste, skirtos ir Lenkijai, bei faktas, kad sutartį ir krašto statutą reikės tiesiog pasirašyti atvykus į Paryžių jau be jokių derybų. E. Galvanauskas konstatavo, kad esant tokiai situacijai teko lūkuriuoti, nes nebuvo galima nei atmesti, nei priimti tokio pasiūlymo. Todėl ir vasario 20 d., kai prie Karo muziejaus susirinko milžiniška minia, savo kalboje jis nutylėjo šias sąlygas.

Net ir Seime tądien paskaitytoje kalboje pasitenkino bendru pranešimu. Jame E. Galvanauskas kalbėjo apie būtinas reformas, muitinių perkėlimą, lito įvedimą krašte, naują geležinkelio ruožą, kad jis sujungtų Kauną su Klaipėda ir Žemaitiją su uostu, nes „neužtenka vien teisiškai prijungti kraštą: reikia ir ūkiškai jį sujungti su Lietuva”.

„Seimas elgėsi lyg pašalietis. Neatsirado atstovo, kuris žodelį tartų ir vyriausybei“, – savo prisiminimuose apie tą posėdį konstatavo E. Galvanauskas.

Ernestas Galvanauskas su Vyriausybės nariais lankosi Klaipėdoje 1923 m. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

Nors formaliai Klaipėdos kraštas jau buvo perduotas Lietuvai, tačiau dėl juridinio šio fakto įteisinimo vyko ne ką sudėtingesnė kova. Jai irgi vadovavo E. Galvanauskas.

Anot V. Safronovo, būtent E. Galvanausko diplomatijos gebėjimams turime būti dėkingi už tai, kad Lietuva dėl savo veiksmų Klaipėdoje 1923 m. sausį „išsaugojo veidą“ ir Europos akyse nebeatrodė kaip Vokietijos bei Tarybų Sąjungos marionetė.

Bet apie tai jau kitoje šio ciklo publikacijoje, kuri bus skirta būtent šio diplomatinio iššūkio užkulisiams aprašyti.

BIOGRAFIJA

Pasak Vasilijaus Safronovo, Ernestas Galvanauskas gerai pažino Klaipėdos krašto specifiką ir suprato strateginį tikslą, kurio Lietuva siekė prijungdama šį kraštą – uostą. Jau 1923 m. jis rėmė idėją steigti jūrininkų mokyklą, bet ji Kaune anuomet rado mažai palaikymo. Buvo pradėtas rengti ir Lietuvos geležinkelio tinklo sujungimo su Klaipėdos krašto geležinkeliu projektas.

„Planuota dviejų naujų geležinkelio linijų statyba, užsitikrinta Britanijos paskola jai finansuoti, bet pateikus svarstyti projektą Seimui, konjunktūriniai kai kurių jo narių interesai lėmė, kad projektas buvo palaidotas. 1924 metų birželį Ernesto Galvanausko Vyriausybė dėl to atsistatydino, o geležinkelio tinklai buvo sujungti tik 1932 metais“, – sakė V. Safronovas.

V. Žalys konstatuoja, kad po E. Galvanausko atsistatydinimo 1924 m., rugpjūtį Lietuvos vyriausybės dėmesys Klaipėdos kraštui susilpnėjo ir tai neigiamai atliepė Lietuvos pozicijoms. 

 E. Galvanauskas išvyko atstovauti Lietuvai Londone, bet 1927 m. balandį buvo netikėtai premjero Augustino Voldemaro atšauktas net ne pagal protokolą.

Vyriausybė paskyrė jį atstovu Klaipėdos uosto direkcijoje, jis buvo išrinktas šios direkcijos prezidentu. E. Galvanausko vadovavimo metais buvo imtasi uosto administracijos pertvarkymo darbų, bet praėjus metams esą dėl E. Galvanausko kenkimo Lietuvos ir Vokietijos santykiams Augustino Voldemaro Vyriausybė privertė jį atsistatydinti. Pats E. Galvanauskas rašė, kad pretekstas tokiam sprendimui buvo tai, kad jis atleido kelis apsivogusius vokiečius ir suvokietėjusius lietuvius uosto darbininkus.

Ernestas Galvanauskas Klaipėdoje nuomojosi butą, bet apie 1928 m,. įsigijo nuosavą namą tuometinėje Moltkės g. 6, kurį kiek perstatė ir padidino. Šis pastatas yra išlikęs (dabar – Herkaus Manto g. 50), bet neturi jokio atminimo ženklo, kad čia gyveno tiek daug Lietuvai ir Klaipėdai nusipelnęs žmogus. Archyvinė nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

 „Ernestas Galvanauskas nebuvo Antano Smetonos autoritarinio režimo šalininkas – nuo pat 1923 metų pažangiečių (vėliau – tautininkų) ir jo vizijos dėl Klaipėdos išsiskyrė. Nepaisant to, Vyriausybėje jis veikė kaip Klaipėdos reikalų lobistas, suvokdamas, kad Klaipėdoje Lietuvai būtina įsitvirtinti ekonomiškai“, – sakė V. Safronovas.

Apsigyvenęs Klaipėdoje E. Galvanauskas tapo „Ryto“ bendrovės, leidusios lietuvių spaudą, akcininku, buvo jos valdybos nariu, vėliau valdybos pirmininku. 1930 m. žiemą E. Galvanauskas ėmėsi vadovauti Medžio sindikatui, aprūpinusiam Klaipėdos lentpjūves mediena iš TSRS. Merdėjusiai Klaipėdos medienos apdirbimo pramonei sindikato iniciatyva pradėjusi veikti medienos pristatymo sistema laikinai pagelbėjo, nors vėliau tiekimas pradėjo strigti, ir E. Galvanauskas 1935 m. perleido savo akcijas Vyriausybei.

Ernestas Galvanauskas paties įsteigto Prekybos instituto auditorijoje 1936 m. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

1933 metų pradžioje, kai situacija Klaipėdos krašte aiškiai pradėjo krypti Lietuvos nenaudai, kartu su kitais Ernestas Galvanauskas įsteigė Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungą, vėliau persivadinusią Lietuvos vakarų sąjunga – Kauno ir Klaipėdos inteligentijos sambūrį, spaudusį Vyriausybę imtis ryžtingesnių Klaipėdos krašto lituanizavimo veiksmų, formavusį viešąją nuomonę, kad įsitvirtinti Klaipėdoje Lietuvai reiškia kur kas daugiau nei įgyti Vilnių. Būtent Ernestas Galvanauskas parūpino Vyriausybės paramą Prekybos institutui įsteigti Klaipėdoje, kartu su broliu Gediminu organizavo jos veiklą, buvo instituto rektorius.

E. Galvanauskas taip pat buvo vienas iš bendrovės „Statyba“ iniciatorių, jos valdybos pirmininkas, daug prisidėjęs prie Finansų ministerijos investicijos pritraukimo jos veiklai. „Statyba“ Smeltės kvartale ir Jakuose pastatė du iki šių dienų išlikusius gyvenamųjų namų kvartalus iš Lietuvos į Klaipėdą tarpukariu atvykusiems darbininkams. Pastarieji čia galėjo palyginti geromis kredito sąlygomis įsigyti butus.

Smeltės kvartale ši bendrovė pastatė ir Amatų mokyklą (dabar – Bijūnų g. 10, Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas), planavo pastatyti katalikų bažnyčią (E. Galvanauskas buvo Katalikų bažnyčios Klaipėdoje statybai remti draugijos pirmininkas), turgaus halę, pradinę mokyklą, vaikų darželį. Tuo pačiu tikslu 1936 m. įsteigto specialaus Klaipėdos krašto kolonizavimo lietuvių šeimomis fondo veikloje E. Galvanauskas irgi dalyvavo. Prisidėdamas prie nuomonės formavimo, jis apie pusmetį buvo pirmasis Klaipėdoje 1936 m. pradėto leisti Lietuvos vakarų sąjungos „Vakarų“ dienraščio atsakingasis redaktorius.

 1927-1939 m. gyvendamas Klaipėdoje, E. Galvanauskas buvo vietinės alaus daryklos, Šilutės viešbučio, Tauralaukio plytinės dalininkas, E. Appelhageno medienos apdirbimo įmonės vienas steigėjų ir priežiūros tarybos pirmininkas. 1936 m. jo iniciatyva Klaipėdoje buvo nupirkta Roberto Valterio prekybos firma su trimis dideliais sandėliais ir parduotuve.

Ernestas Galvanauskas su šeima ir draugais 1938 metais. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

1939-aisias, tautininkai pamėgino sudaryti Antano Merkio vadovaujamą vadinamąją Santalkos Vyriausybę, jos finansų ministro portfelis po 15 metų pertraukos buvo pasiūlytas E. Galvanauskui.

Po 1940 m. birželio sovietų ultimatumo būtent jam teko nemaloni misija vykti į Eitkūnus ir įkalbinėti Antaną Smetoną sugrįžti į Kauną.

Savo darbą sudarytoje marionetinėje liaudies Vyriausybėje E. Galvanauskas aiškino noru išlaikyti litą, tikėjosi pasipriešinti rublio įvedimui ir atitolinti Lietuvos finansų sistemos sužlugdymą. Liepos 5-ąją E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi įveikti tuo metu jau akylai sovietų saugomą sieną ir trauktis į Klaipėdą, vėliau – giliau į Vokietiją.

1946 m. pabaigoje Vokietijoje ėmė vadovauti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Vykdomajai tarybai. 1947 m. išvyko į Madagaskarą, kur nuo 1939 m. gyveno jo prancūzė žmona.

Ernestas Galvanauskas su žmona ir jos anūku Blonde bei jo sutuoktine 1966 m. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

Madagaskare E. Galvanauskas įsteigė prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais. 1963 m. apsigyveno Prancūzijoje ir čia, Eks le Beno mieste, esančiame netoli Šveicarijos ir Italijos sienos, mirė bei buvo palaidotas. 

Paminklas Ernestui Galvanauskui Prancūzijoje, Eks le Beno (pranc. Aix-les-Bains), kur jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus, kapinėse. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.